Vilnius, ruduo ir džiazas’ 2015. Pirma dalis

Kaip jau esu rašęs lygiai prieš metus, apie festivalį „Vilnius Jazz“ rašau savo noru, neverčiamas ir negundomas aukso maišais. Nė kiek nenuvertindamas kitų festivalių indėlio į bendrą kultūros katilą, dažnai puikių ir kasmet gerėjančių jų programų, eilinį kartą tegaliu sau ir jums prisipažinti, kad 28 kartą šiemet vyksiantis „Vilnius Jazz“ yra išskirtinis reginys (turėtų mūsų kalboje būti toks žodis „klausinys“) tiems, kuriuos domina muzikiniai paribiai. Pats katilo dugnas, pasakytų semiotikas Algirdas Julius Greimas ir čia pat pridėtų, kad, nusileidus iki to dugno, visada pasigirsta beldimas iš apačios.

Jums leidus (lyg turėtumėte galimybę neleisti…) panagrinėsiu šių metų festivalio programą ir parekomenduosiu keletą kolektyvų, kuriuos vertėtų išgirsti save gerbiančiam melomanui, net nebūtinai džiazo mėgėjui. O be jau įprasto, nors ir unikalaus jaunųjų atlikėjų konkurso bei labai gražaus, manding, reikalingo apdovanojimo už nuopelnus Lietuvos džiazo kultūrai, šių metų festivalio programa išties ypatinga.

Ne vieną ir ne du kartus su bičiuliais sėdėdavome ir kalbėdavomės, kad gaila, jog gyvename šalyje, kurios muzikinę rinką, o tiksliau – paklausą būtų galima apibūdinti kaip lokaliai simbolinę. Kalbu, aišku, ne apie „meinstryminius“ muzikinius aktus, ne apie madingą indie-rock, ne apie klasikinės ar world muzikos festivalius, net ne apie „tiesaus“ ir „tvarkingo“ džiazo koncertus, dažnai pritraukiančius nemažai atsitiktinės (ir tai nėra blogai!) publikos, žmonių, siekiančių tiesiog gerai praleisti laiką, liaudiškai tariant, „pasikultūrinti“. Kalbu apie muzikinius paribius.

Atsivežti tais paribiais klaidžiojantį muzikantą, duetą, trio dar įmanoma (aišku, su rėmėjų pagalba, nes ir tai vežėjui vargu ar atsipirktų), o išties didelis ribinės muzikos kolektyvas Lietuvoje yra nuožmi retenybė. O kiek kartų prie stalelio kavinėje svajota apie kolosalų japoniško free-jazz-punk-balkan muzikos (irgi šokių) reiškinį „Shibusashirazu Orchestra“, kadaise Bernardinuose mano jau aprašytą. Prieš porą metų „Vilnius Jazz“ viešėjo šio orkestro siela Daisuke Fuwa su keliais muzikantais. Visą laiką klausydamas šluosčiau ašaras, bandydamas įsivaizduoti save viso orkestro koncerte… O kiek kartų svajota apie europietišką improvizacinę bombą „Fire! Orchestra“, sukonstruotą genialaus saksofonininko Matso Gustafssono… Tačiau tokio dydžio kolektyvai dažniausiai reiškia viena – kosmines išlaidas. Kurių nepadengtų bilietai, net jei juos už dvigubą kainą įsigytų visi Lietuvoje gyvenantis eksperimentinės muzikos mylėtojai…

Tačiau „Vilnius Jazz“ organizatorius Antanas Gustys kitoje pusėje stalelio šypsosi. Jis kaip visada paslaptingai, kažką nutylėdamas, bet labai įtaigiai užsimena, kad vilties prarasti nereikia, kad idėjų visada yra ir… kad atsivežti didelę garsią (tarp pačiuožusiųjų) grupę ĮMANOMA! Ir kaip pavyzdį pateikia šių metų svečius. Teneapgauna jūsų rami šio kūrinio pradžia!

Išgirdęs „Angles 8“ susijaudinu it moteriškaitė iš gūdaus vienkiemio, sužinojusi, kad prie jos trobos vyks „Duokim garo“ filmavimai. Tiksliau net ne iš karto suvokiu, ką išgirstu. Aišku, aš juos žinau. Aišku, turiu jų 2012 metų gyvą albumą „By Way Of Deception“ ir „Angles 9“ darbą „Injuries“, pasirodžiusį 2014-aisiais… Namuose abu juos dar kartą įdėmiai perklausau ir man tampa aišku kaip šiltą Bobų vasaros dieną, kad šis švedų kolektyvas bus mano laukiamiausia „Vilnius Jazz“ dalis. Nors dauguma su nuostaba šnibždasi „Billas Frisellas šiemet atvažiuoja… oooo taip, Billas Frisellas…“

Ansamblis „Angles 8“

Billas Frisellas yra gitaros legenda daugybėje žanrų, jo net neįmanoma pavadinti džiazo muzikantu. Ir Billas Frisellas sulauks atskirų ditirambų kituose rašiniuose. Jis jau seniai sąraše. Bet viena yra eiti pasiklausyti Meistro, o visai kas kita patekti į kambarį, kuriame „Charlie Hadeno orkestras susitinka su Ennio Morricone“. Taip kadaise kritikų buvo pavadintas unikalus aštuonių (o retkarčiais devynių) žmonių ansamblis „Angles 8“.

Tiesa, kadaise, 2007-aisiais, šis muzikinis reiškinys prasidėjo kaip „Angles 6“. Šešis žmones subūrė siaubingai įdomi džiazo pasaulio asmenybė Martinas Küchenas. Šis saksofonininkas ir kompozitorius kartu su jau minėtu Matsu Gustaffsonu ir lenku Mikolajumi Trzaska yra bene garsiausi ir stipriausi improvizacinės, laisvosios ir ribinės, eksperimentinės muzikos saksofonininkai Europoje. Čia mano nuomonė. Jie man regisi it trys saksofono banginiai užaugę ir subrendę ant didžiojo Peterio Brötzmann nugaros ir dabar laikantys europinės laisvosios muzikos vadžias.

Atkreipkite dėmesį į tai, kas prasideda nuo šio kūrinio 4 minutės 30 sekundžių – Kücheno katarsis!

 

„Angles 8“ – tai galingas mini orkestras, jungiantis vienus geriausių Skandinavijos improvizuotojų. Arkliui aišku, kad šios grupės kuriamos, atliekamos muzikos neįmanoma įvilkti į jokį tradicinį rūbą. Martino Kücheno galvoje gimusiose ir bendrai visų aranžuotose kompozicijose be džiazo girdėti tiek roko muzikos, tiek įvairiausių etno motyvų, tiek kažkokių niūrokų, bet įtraukiančių primityvių post-punk ritminių figūrų, primenančių Nicką Cave’ą ir kartais peraugančių į velnišką polką, o kartais nugramzdinančių į kūrinio gelmes.

„Reijseger, Sylla, Fraanje“

O gelmės veriasi bauginamai plačiai. Küchenas sako, kad kiekvienas kūrinys turi tam tikrą socialinę, net politinę prigimtį, adresatą. Štai „Every Woman Is A Tree“ dedikuotas Irako moterims. Vienas muzikos kritikas kadaise po koncerto yra rašęs, jog kai išgirsti grupės kūrinio istoriją ir vėliau į jį patį pasineri, pajunti lyg „Angles 8“ muzika kumščiuotų tau į pilvą. Nuo smūgių atsibundi, pamatai, kiek š yra Žemėje primalta ir atsiranda realus noras visą tai išvalyti.

Beje, kolektyvo vibrafonininkas Mattias Ståhlis ir trimitininkas Magnusas Broo jau yra groję Vilnius Jazz scenoje 2003 metais kartu su „Fredrik Nordström Quintet“

Kitas mano ausį (o ir akis) patraukęs netikėtas siurprizas vadinasi „Reijseger, Sylla, Fraanje“. Čia vienas tų daugelio atvejų, kai džiazo kolektyvo pavadinimo neįmanoma prisiminti ir parekomenduoti gatvėje sutiktam bičiuliui. Džiazo muzikantai paprastai nesivargina su grupių ar projektų pavadinimais ir nueina seniai pramintu lengviausiu taku – pavardės. Galbūt jie tikisi, kad džiazo scenoje puikiai susigaudantis eilinis klausytojas iškart aiktels ir atseks, kad Reijsegeris tai tas, kur grojo ten, o štai Fraanje daug kartų girdėtas ten…

Šiaip jau olandas Ernstas Reijsegeris prisiekusiam europinės džiazo scenos melomanui išties turėtų būti girdėtas. Tai vienas geriausių ir išradingiausių violončelininkų. Kadangi šis instrumentas džiaze nėra jau toks dažnas, Reijsegeriui išsiskirti iš begalinio būrio muzikantų nėra sudėtinga. Juoba, kad violončele jis dažnai groja pasidėjęs ją ant kelių, lyg tai būtų gitara!

 

Ernstas sceną yra dalinęsis su tokiomis žvaigždėmis kaip Derekas Bailey, Hanas Benninkas, Yo Yo Ma, Trilokas Gurtu ir daugybe kitų. Maža to, šis 8 albumų autorius yra pagarsėjęs ir savo muzika kino filmams. Vienas garsiausių visų laikų pasaulio režisierių Werneris Herzogas, su kuriuo dirbo Reijsegeris, kartą yra pasakęs: „Tai magiškas muzikantas, kuris savo violončele gali padaryti viską, tiesiog bet ką! Jis gali pagroti pilietinį karą, sugroti visą Amerikos pilietinį karą viena violončele!“ Manau, visi kiti komplimentai ir ditirambai nebereikalingi. 

Šį kartą vaidmenimis „Vilnius Jazz“ scenoje su Ernstu dalinasi ypač jautrus ir subtilus pianistas Harmenas Fraanje.

Yra tokia istorija: Reijsegeris, Fraanje ir Sylla turėjo pagroti pirmąjį savo koncertą 2008 metų balandį Tilburge, Olandijoje. Tačiau Mola Sylla skrido iš Čikagos, jo lėktuvas vėlavo 8 valandas (pastebėjote, jog šio straipsnio bendras magiškas vardiklis yra 8?), vėliau dar tiek pat laiko praleido beprotiškuose kamščiuose. Žodžiu į repeticijas Sylla nespėjo ir trio teko pirmą kartą susitikti tiesiog scenoje!

Ir visi liudininkai, buvę tuo metu koncertų salėje, pasakoja, jog tai buvo vienas įsimintiniausių koncertų, kokius tik jiems teko girdėti bei regėti. Trio juto vienas kitą lyg būtų groję kartu dešimtmetį, kartu mokęsi, kartu gyvenę tame pačiame bendrabučio kambaryje!

 

Maža to, nieko perdėm nuostabaus, kai scenoje pirmą kartą susitinka du džiazinės tradicijos atlikėjai, tačiau iš Senegalo kilęs Mola Sylla apskritai yra etno ir world muzikos pasaulio žmogus, dainuojantis savo kalba ir grojantis tokiais instrumentais kaip mbira, kongoma (lamelofoniniai instrumentai, šiek tiek primenantys kalimbą) ir xalam (Šiaurės Afrikos styginis instrumentas, panašus į nedidelę gitarėlę). Todėl nuostabą iš esmės sukėlė tai, kaip scenoje be repeticijų į vieną krūvą susiliejo džiazas, world ir… humoras!

Mat „Reijseger, Sylla, Fraanje“ yra beveik humoro grupė. Ne, ne pigiąja prasme, jie tikrai nerodo triukų ir nepasakoja anekdotų. Tačiau jų improvizacijos ir muzikiniai pokalbiai persmelkti tokia šviesia, subtilia ironija, kad stebėti juos scenoje pačiam nesišypsant beveik neįmanoma.

Tai dar vienas aktas (atleiskite man už džiazo pasaulyje populiarų terminą, teneprimena jis jums mokyklos aktų salės!), kurio siūlyčiau nepraleisti 28-ajame „Vilnius Jazz“. Ir, savaime suprantama, laukite tęsinio!