1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija ir Lietuvos valstybingumas bei teisės tradicija

Apie šį dokunemtą mūsų skaitytojai greičiausiai yra girdėję mokykloje ar žiniaskalidoje, pvz. tai, jog tai buvo lenkų kalba parašyta pirmoji rašytinė konstitucija Europoje. Bet turbūt nedaug kas yra girdėję, jog gegužės 3-ioji nuo 2008 metų yra įtraukta į atmintinų dienų Lietuvoje sąrašą, o XX a. pabaigoje vienoje Lenkijos bibliotekoje buvo atrastas šio dokumento vertimas į lietuvių kalbą.

Gegužės 3-iosios konstitucijos tema Lietuvoje galėtų būti siejama su istorinės bei kultūrinės „atminties vieta“, nes su jos priėmimu, galiojimu ir tekstiniu turiniu susijusios skirtingos interpretacijos Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje bei kitų valstybių istoriografijoje ir šiuolaikinėje pilietinėje šių šalių visuomenės sąmonėje. Pavyzdžiui, Lenkijoje daugelis miestelių turi gatvę pavadinimu „3-ego Maja“, be to, Gegužės 3-ioji Lenkijoje yra nedarbo diena, o kartu ir tautos vienybės bei pasididžiavimo diena. Tuo tarpu Lietuvoje man neteko matyti gatvės „Gegužės 3-iosios konstitucijos“ pavadinimu, kaip ir neteko matyti šią dieną švenčiančių žmonių. Iš to galima daryti išvadą, jog atsakymas į klausimą, kaip šis dokumentas yra vertinamas Lietuvoje, nėra vienareikšmis.

Šio atsakymo paieškos veda į lietuvių ir lenkų tautinio atgimimo bei nacionalinių valstybių kūrimo laikotarpį prieš ir po I-ojo Pasaulinio karo. XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių tautos atsiribojimo nuo lenkų tautos judesys įtakojo ir vadinamojo lietuviškojo istorijos „didžiojo naratyvo“ konstravimą, kuriame praktiškai neliko vietos lietuvių ir lenkų santykių sąlyčio taškams arba jie buvo vaizduojami dažniausiai neigiamame kontekste. Panašiai atsitiko ir vertinant Gegužės 3-iosios konstituciją, neradusią sau tinkamos vietos Lietuvos „didžiojo naratyvo“ susiformavime. Tačiau Gegužės 3-iosios arba tiksliau – 1791 m. konstitucijos reikšmės permąstymas Lietuvoje galėtų puikiai pasitarnauti ir pačiam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kultūros mūsų tautinėje sąmonėje permąstymui. Todėl nenuostabu, jog pastarojo dešimtmečio metu kai kurie Lietuvos istorikai ir politikai parodė tam tikras minėto dokumento „reabilitacijos“ pastangas. Taigi, ir šio trumpo teksto, mielas „Ateities“ skaitytojau, pagrindinis tikslas nebus gilinimasis į šio dokumento nuostatų teisines reikšmes, bet – parodyti 1791 m. Gegužės 3-iosios konstitucijos sąsajas su Lietuvos valstybingumu ir pamėginti atsakyti į klausimą, kiek minėtos Lietuvos istorikų ir politikų pastangos turi pagrindo.

Gegužės 3-iosios konstitucija ir Lietuvos valstybingumo dimensija

Viena didžiausių kliūčių, norint Gegužės 3-iosios konstituciją priskirti Lietuvos valstybingumo  ir teisės tradicijai yra ta, jog jos tekste nėra vartojamas „Lietuvos“ ar „„ietuvos” ar „as „ėginti ištirtisąmonėje permąstymuint jau tai, jog tai buvo pirmoji rašytinė konstitucija Europojenamąja LDK“ terminai, o rašant apie „tautą“, minimas išimtinai „lenkų tautos“ terminas (čia naudojuosi Eligijaus Railos konstitucijos vertimu į lietuvių kalbą, žr. „1791 m. gegužės 3 d. konstitucija“ (vertė ir sudarė Eligijus Raila). Vilnius. 2001).  Dėl šios priežasties tarpukario Lietuvos istoriografijoje nusistovėjo tradicija šią konstituciją iš Lietuvos valstybingumo perspektyvos vertinti neigiamai, pabrėžiant, jog ja buvo panaikinta Abiejų Tautų Respublika (ATR), kaip konfederacinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė, nes konstituciniu lygmeniu buvo įteisinta vien tik „Lenkijos kraštų“, „Lenkijos žemės“ bei „Lenkijos provincijų“ terminai. Čia galima pacituoti keletą Gegužės 3 konstitucijos nuostatų.: „Stanislovas Augustas […] drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai“; „[…] garantuojame visų apeigų ir religijų laisvę Lenkijos kraštuose, pagal kraštų įstatymus“; „šiame seime priimtą įstatymą, […] suteikiantį naują, tikrą ir veiksmingą jėgą laisviems lenkų bajorams“; „kiekvienas žmogus, […] vos įžengęs į lenkų žemę, turi visišką laisvę“; „Idant valstybių vientisumas, pilietinė laisvė ir visuomenės tvarka visam laikui išliktų pusiausvyroje, lenkų tautos valdymą turi sudaryti trys valdžios“; „todėl laisvajai lenkų tautai laidavę galimybę kurti sau įstatymų valdžią…“. Taigi, iš cituotų šios konstitucijos nuostatų galėtume padaryti išvadą, jog jos pagalba LDK galutinai  praranda savo turėtą konfederacijos subjekto juridinį statusą ir tampa tiesiog „lenkų žemė“, o LDK bajorai nuo šiol traktuojami, kaip priklausantys lenkų tautai.

Gegužės 3-iosios konstitucijos „lietuviško“ perskaitymo bandymo vienu pirmųjų pavyzdžių galima laikyti žymaus tarpukario Lietuvos istoriko, ateitininko, Adolfo Šapokos darbus, kuriuose jis, visų pirma, stengėse išsiaiškinti LDK atstovų poziciją Seime šiuo klausimu. Čia turiu omenyje jo (1936 m. disertacijos pagrindu parengtą) nepublikuotą studiją „Lietuva Reformų Seimo Metu“. Visgi, autorius vadina šios konstitucijos priėmimą tikru valstybės perversmu, nes šiuo aktu buvo pažeista monarcho priesaika ankstesnių įsipareigojimų (pacta conventa) su bajorais atžvilgiu, visų pirma, nuostata, jog bajorai turi teisę rinkti monarchą. Iš kitos pusės, būtent A. Šapoka pirmasis pabrėžė, jog Gegužės 3-iosios konstitucijoje numatytas LDK statuso sumažinimas taip ir nebuvo praktikoje įgyvendintas, o 1791 metų spalio 20 dieną Seime priėmus Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimo aktą, laimėjo LDK savarankiškumo „tezė“. Visgi dabartinis istorikas Mečislovas Jučas ir šiuo metu laikosi nuomonės, jog net „Abipusis abiejų tautų įsipareigojimas, priimtas lietuvių iniciatyva, jau nebegalėjo pakeisti pagrindinės Gegužės 3 d. konstitucijos duotos [Respublikos unifikavimo] krypties“.

Visgi, Lietuvoje nusistovėjusį vienpusį Gegužės 3-iosios konstitucijos vertinimą kritikuoja kai kurie Lietuvos istorikai, bandantys keisti Lietuvos istorijos vadinamąjį „didyjį naratyvą“, kurių argumentus dėl Gegužės 3-iosios konstitucijos vertinimo Lietuvos valstybingumo kontekste galima būtų sugrupuoti į du teiginius: 1) Gegužės 3 konstitucijoje vartojami „Lietuvos“ ir „Respublikos valstybių“ terminai ir 2) ši konstitucija buvo išversta į lietuvių kalbą (tuo tarpu trečias argumentas dėl 1791 m. spalio 20 d. įsipareigojimo priėmimo bus nagrinėjamas kiek vėliau).

Visų pirma, Lietuvos istoriografijoje nusistovėjusi nuomonė, jog Gegužės 3-iosios konstitucijoje nėra minimas Lietuvos vardas,  nėra visiškai teisinga, nes terminą Lietuva joje galime rasti bent trijose vietose, tiesa, susijusiose išimtinai su asmenų titulais, t.y.: monarcho Stanislovo Poniatovskio titule, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto titule ir konstituciją pasirašiusių Seimo atstovų tituluose. Štai preambulėje išvardijami monarcho Stanislovo Augusto titulai: „Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos, Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Didysis Kunigaikštis…”. Nors Lietuvos vardas karaliaus, kaip Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio, titule čia paminėtas pirmu numeriu, tačiau formaliai žiūrint jis niekuo nesiskiria nuo „Palenkės“ ar „Černigovo“, todėl Lietuvos valstybingumą čia sunku įžvelgti. Antra, Lietuvos terminas yra paminėtas konstitucijos II straipsnyje, kuriame, išvardijant bajorams suteiktų įvairių valdovų (pradedant Kazimieru Didžiuoju ir baigaint Žygimantu Augustu) privilegijas, šalia Jogailos paminėtas ir „Vytautas, jo brolis, didysis Lietuvos kunigaikštis“. Tačiau Vytauto Didžiojo, kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio, paminėjimą konstitucijoje bajorų privilegijų kontekste galime traktuoti išimtinai istorine, o ne Lietuvos valstybingumo išsaugojimo prasme. Pagaliau, trečia vieta, kur konstitucijoje galime rasti Lietuvos terminą – tai ją pasirašiusių Seimo atstovų – signatarų tituluose: tai, visų pirma, kunigaikštis Kazimieras Nestoras Sapiega, kuris pasirašo kaip „Lietuvos artilerijos generolas ir LDK  konfederacijos maršalka“, taip pat Kazimieras Konstantinas Pliateris, pasirašęs kaip Trakų generolas kaštelionas ir „deputatas konstitucijai iš L. D. K.“ bei  Jackus Putkameris, pasirašęs, kaip Minsko vaivadijos pasiuntinys bei „deputatas konstitucijai iš LDK provincijos“. Tačiau ir konstitucijos signatarų lietuviški titulai negali būti vertinami, kaip vienas iš Lietuvos valstybingumo akcentų, nes juose neatsispindi savarankiškas LDK teisinis statusas.

Kitas svarbus konstitucijos teksto „lietuviškumo akcentas“, pabrėžiamas minėtų autorių, galėtų būti „Respublikos valstybių“ termino (daugiskaitoje) paminėjimas. Visų pirma, ši nuostata užfiksuota III straipsnyje, kuriuo įstatymas „Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse“ (lenk. w państwach Rzeczypospolitej) pripažįstamas šios konstitucijos sudėtine dalimi; IV straipsnyje, kuriuo suteikiama laisvė bet kuriems asmenims naujai atvykusiems ar sugrįžusiems į „Respublikos valstybes“ ir V straipsnio, įtvirtančio tautos suvereniteto principą ir valdžių padalijimą, kur teigiama, jog „idant Respublikos valstybių vientisumas, pilietinė laisvė ir visuomenės tvarka visam laikui išliktų pusiausvyroje, lenkų tautos valdymą turi sudaryti trys valdžios…“. Nors konstitucijoje niekur nėra nurodyta, kas yra tos „Respublikos valstybės“, tačiau niekam negalėtų kilti abejonių, jog čia turima omenyje Lenkijos karalystė ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė, todėl, iš vienos pusės, minėtos konstitucijos terminų formuluotės leidžia manyti, jog jos tekste vis dar grumiasi skirtingos naujos valdymo formos koncepcijos: konfederacinė „abiejų tautų respublika“ ir centralizuota „Lenkijos karalystė“, kurioje LDK statusas traktuojamas ne valstybingumo, o valstybės administracinio vieneto – provincijos prasme. Tačiau, iš kitos pusės, detalesnė konstitucijos ir kai kurių kitų Keturmečio seimo priimtų įstatymų tekstų analizė leidžia daryti išvadą, jog „valstybių“ (Respublikos) terminas čia geriausiu atveju galėtų būti suprantamas federacinio subjekto, o ne LDK valstybingumo prasme.

Pagaliau, Gegužės 3-iosios konstitucijos vertimas į lietuvių kalbą – taip pat dažnai minimas, kaip šios konstitucijos lietuviškos dimensijos argumentas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog 1978 m. (t.y. dar sovietmečiu) šis konstitucijos vertimas (kartu su kai kuriais kitais Keturmečio Seimo aktais) buvo publikuotas istoriko Juozo Tumelio, kuris parašė ir trumpą įžangą šiai publikacijai. Kol kas tai vienintėlis bandymas pasvarstyti apie šio vertimo galimus metus ir autorius. Beje, šis konstitucijos vertimas taip ir liko rankraštyje ir išspausdintas bei viešiai išplatintas greičiausiai nebuvo:  autorius spėja, kad vertimas galėjo būti padarytas 1794 m. Kosciuškos sukilimo metu, o kiti autoriai linkę vertimui suteikti net 1791 ar vėlesnius – 1803 metus. Bet kuriuo atveju ateityje būtina atlikti tolesnį šio vertimo tyrimą, išsiaiškinant, jo padarymo metus, vertėją(us) ir jo vartojamą tarmę. Tai, kad Gegužės 3-iosios konstitucija buvo oficialiai išversta būtent į lietuvių kalbą, o ne į kitą Abiejų Tautų Respublikoje vartojamą kalbą, galima laikyti, kaip tam tikrą LDK teisinio statuso savarankiškumo bendroje valstybėje išlaikymo požymį. Visgi šis konstitucijos vertimas gali būti siejamas labiau su jos įgyvendinimo procesu, vykusiu jau po konstitucijos priėmimo, ir niekaip negali keisti pačio konstitucijos teksto (valstybės centralizacijos ir LDK statuso sumažėjimo) prasmių.

Apibendrinant Gegužės 3-iosios konstitucijos teksto analizę, galima konstatuoti, jog Gegužės 3-iosios konstitucija nepanaikino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kaip administracinio teritorinio vieneto, tačiau konstituciškai užfiksavo tuo metu faktiškai sumažėjusį jos statusą, kuris dėl istorinės tradicijos kartais įvardijimas ir „Respublikos valstybe“. Šis LDK teisinio statuso Gegužės 3-iosios konstitucijos tekste sumažėjimas išplaukia, visų pirma, iš to, jog suverenia tauta, kaip valstybės kūrėja ir valstybę vienijančia jėga, konstitucija įvardija „lenkų tautą“, o ne „abi tautas“, kaip kad buvo įvardinta Liublino unijoje, tuo tarpu „lenkų tautos“ termino konstitucijoje traktuoti išimtinai kaip pilietinės valstybinės tautos (analogiškai britų ar amerikiečių tautoms) neišeina, nes „lenkų tauta“ nėra bendra „respublikos tauta“, o viena iš „abiejų tautų“, užfiksuotų Liublino unijoje.

Gegužės 3-iosios konstitucija, kaip sudėtinės ATR 1791 m. Konstitucijos dalis

Kaip buvo minėta, dar Adolfas Šapoka siūlė Gegužės 3-iosios konstitucijos reikšmę Lietuvos valstybingumui vertinti  Spalio 20 d. Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimo kontekste. Čia skaitytojams priminsime, jog po 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucijos, kurioje nebeliko Lietuvos valstybingumo, priėmimo LDK atstovai, norėdami atitaisyti padėtį, išsireikalavo tam tikros šios konstitucijos pataisos, kuri buvo priimta tų pačių metų spalio 20 dieną. Todėl vertinant Gegužės 3-iosios konstituciją ir jos santykį su Lietuvos valstybingumu bei teisės tradicija, įdomus ir naujas yra požiūris į Gegužės 3-iosios konstituciją žvelgti kaip į tik vieną konstitucinį aktą, sudarantį sudėtinę 1791 m. (Ketverių metų Seimo priimtą) Konstituciją, į kurią be Gegužės 3-iosios Valdymo įstatymo dar įeitų joje minimi 1791 m. kovo 24 d. Seimelių įstatymas, 1791 m. balandžio 18 d. vadinamasis Miestų įstatymas bei minėtas Spalio 20 d. Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimas, kurį, beje, galima laikyti ne tiek Gegužės 3-iosios konstitucijos pataisa, kiek viena iš sudėtinės 1791 m. Konstitucijos sudėtinių dalių.

Minėto Įsipareigojimo išskirtinį pobūdį Lietuvos valstybingumo prasme rodo tai, jog Įsipareigojimo akte šalia „Lenkijos Respublikos“, kaip „bendros tėvynės“, termino yra aiškiai ir nedviprasmiškai vartojamas ir „mūsų valstybės – Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės“ terminas, be to – čia, skirtingai nei Gegužės 3-iosios konstitucijoje kalbama ne apie „lenkų tautą“, o apie „abi – Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosiosios Kunigaikštystės tautas“. Galų gale, kaip jau buvo minėta, Spalio 20 d. Įsipareigojime ir pati Gegužės 3-iosios konstitucija „perskaitoma“ Liublino Unijos dvasioje, t.y. pastaroji traktuojama ne kaip centralizuotai suvienijanti du savarankiškus subjektus į vienos tautos Respubliką ar Lenkijos karūną, o kaip „tarnaujanti visai mūsų valstybei – Lenkijos Karūnai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai“.

Kai kurie apibendrinimai

Gegužės 3-iosios konstitucijos tekste bent jau formaliai „lietuviška dimensija“ atsispindi: 1) „Lietuvos didžiosios kunigaikštystės“ paminėjime Stanislovo Augusto, Vytauto Didžiojo bei konstitucijos signatarų tituluose; 2) Respublikos „valstybių“ termino vartojime bei 3) konstitucijos vertime į lietuvių kalbą. Tačiau minėti konstitucijos terminai neatskleidžia savarankiško LDK teisinio statuso valstybėje, o (kol kas nenustatytos datos) konstitucijos vertimas į lietuvių kalbą negali būti vertinamas, kaip galintis keisti šioje konstitucijoje vartojamas valstybę centralizuojančias ir savarankišką LDK statusą mažinančias sąvokas bei prasmes. Todėl nors Gegužės 3-iosios konstitucijos priėmimu nebuvo panaikinta Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kaip teritorinis administracinis vienetas, tačiau ji užfiksavo sumažėjusį LDK statusą iki Lenkijos karalystės federacinio subjekto ar net centralizuotos valstybės regiono, o joje pasitaikantis Respublikos „valstybių“ (daugiskaitos) terminas galėtų būti suprantamas, kaip ankstesnio LDK statuso reliktas, Gegužės 3-iosios konstitucijoje perskaitomas geriausiu atveju – federacinės valstybės subjekto prasme.

Gegužės 3-iosios konstitucijos negalima vienareikšmiai vadinti „Abiejų Tautų Respublikos“ konstitucija, nes ji ne tik fiksavo, bet ir steigė naują politinę visuomeninę tikrovę, nepripažįstančią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suverenaus teisinio statuso, valstybės suverenu (šalia karaliaus) įvardindama „lenkų tautą“. Tik 1791 m. spalio 20 d. Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimo aktą įtraukus į sudėtinę ATR 1791 m. Konstituciją, pastarąją galima laikyti Lietuvos valstybingumą pripažįstančiu teisės aktu.

Naudoti šaltiniai: 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija (vertė ir sudarė E. Raila); E. Raila. Apie 1791 Gegužės 3 konstituciją. Aidai. 2007; Adopfas Šapoka. Raštai. T. 2. Lietuva Reformų Seimo Metu. Iki 1791 m. Gegužės 3 d. Konstitucijos. VPU. 2008 m.;  A. Šapoka. Gegužės 3 d. konstitucija ir Lietuva. Lietuvos praeitis. 1940, T. 1, sąs. 1.; 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija (straipsnių rinkinys). VDA leidykla. 2001. Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija. 1009 – 1795. Vilnius. 2005. Kronika:  Dar kartą apie gegužės 3-iosios konstituciją// „Istorija“. Mokslo darbai. VPU. 2008 m. 72 tomas. Juozas Tumelis. Gegužės Trečiosios Konstitucijos ir Ketverių Metų Seimo nutarimų lietuviškas vertimas. In Lietuvos Istorijos Metraštis. 1977 metai. Vilnius „Mokslas“. 1978 m. p. 90-95. Publikacijos: Prowa pastanawita treczio Dieno Moios, 1791 Miatu. P. 95-105.