2015 09 17

Audrius Dambrauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Holokausto vaizdiniai šiandien: trys Vilniaus dokumentinių filmų festivalio filmai

Rugsėjo 17 d. prasidedantis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis siūlo specialiojoje filmų programoje „Šoa“ peržiūrėti nacizmo ir holokausto temoms skirtus kūrinius. Tai jau antroji publikacija, skirta trims filmams – Eugeninė sąmonė, Dorasis, Mano nacistinis palikimas aptarti. Pirmąjį tekstą galima perskaityti čia.

Šoa – hebrajų kalbos terminas, reiškiantis katastrofą arba sunaikinimą,  nuo XX a. 5 dešimtmečio tapęs hebrajišku Holokausto pavadinimu. Išgirdus žodžius Šoa arba Holokaustas straipsnio autoriui prieš akis iškyla kraupūs spygliuotų vielų, gyvulinių vagonų, dujų kamerų ir koncentracijos stovyklų aukų vaizdiniai. Veikiausiai panašios žodžio – vaizdo asociacijos, išgirdus šiuos terminus,  būdingos daugumai Vakarų pasaulio gyventojų. Nors nuo Antrojo pasaulinio karo prabėgo jau 70 metų, šie vaizdiniai būdingi ir jaunajai Lietuvos kartai. Jeigu tai ir nėra jau antrą dešimtmetį nepriklausomoje Lietuvoje rimčiau vykdomų holokausto švietimo programų pasekmė[1], tai bent jau tikrai įvairiais medijų kanalais vykstančių Holokausto reprezentavimo (a la nuolat televizijos ekranuose išlendantis Šindlerio sąrašas) nuopelnas. Tačiau dėl šių (ir panašių) vaizdų pažįstamumo jie vis sunkiau  šokiruoja, dėl istorinio nuotolio jie vis mažiau žeidžia, o dėl pakitusių gyvenimo sąlygų (demokratija ir nepriklausomybė vs totalitariniai režimai ir masinės ideologijos) vis sunkiau sekasi suprasti (ar savo kailiu pajusti) jų priežastis. Pastarųjų vaizdinių potyris tampa lyg koks košmaras – itin nemalonus ir bauginantis, kol jį sapnuoji, tačiau vos išaušus rytui jis lieka tik slogiu atsiminimu, nukišamu kažkur giliai į pasąmonės kerteles. Trims Vilniaus dokumentinių filmų festivalio specialiojoje programoje „Šoa“ demonstruojamiems filmams[2] –  Eugeninė sąmonė (rež., Pavel Štingl, 2013, Čekija, Slovakija); Dorasis (rež. Vanessa Lapa, 2014, Izraelis, Austrija, Vokietija); Mano nacistinis palikimas (rež. David Evans, 2015, Jungtinė Karalystė) – pavyksta išvengti nūdienos holokausto recepcijai būdingo trumpalaikiškumo.

„Kai kurie istorikai teigia, jog XX amžius prasidėjo tada, kai žmonės sužinojo, jog jie yra kilę iš beždžionių. O kai kurie žmonės teigia, jog jie yra mažiau kilę iš beždžionių nei kiti…“ – citata iš žymaus čekų rašytojo Patrik Ouředník veikalo Europeana[3] pradedamas filmas Eugeninė sąmonė. „Eugenika, kaipo biologiškai sociališkas mokslas, tiria atskiro žmogaus, šeimos ir visos tautos gyvenimo pagrindus. Šia prasme ji stato didelius reikalavimus kiekvienam doriškai galvojančiam žmogui. Reikia suprasti, kad tik blogo paveldėjimo neapsunkinti žmonės gyvenime yra laimingesni ir visuomenei naudingesni. Deja, mūsų krašte šia linkme dar beveik nėra jokio susipratimo. Tuo tarpu užsieniuose, pav. daugumoje Vokietijos žemių paveldėjimo ir eugenikos mokslai bent trumpai yra dėstomi paskutinėje klasėje (Oberprima). Tačiau ir ten kol kas eugenikai daug vietos nepaliekama.“ – 1930-ais metais Lietuvos spaudoje apgailestauja Valentinas Gustainis[4]. Vos po ketverių metų Vokietijoje bus prievarta sterilizuota per 5000 žmonių kiekvieną mėnesį. Filme Eugeninė sąmonė naudojant archyvinę medžiagą ir animacinius intarpus parodoma eugenikos mokslo genezė, pradedant ankstyviausiomis Čarlzo Darvino ir Frensio Galtono teorijomis, baigiant prievartinės sterilizacijos įstatymais JAV bei koncentracijos stovyklomis nacistinėje Vokietijoje. Tokiu būdu ekrane praplečiamos geografinės ir chronologinės Šoa ribos, pademonstruojama, kaip kelyje į masinio naikinimo politiką nacistinis režimas pasinaudojo universalia Vakarų civilizacijos mokslo idėja, paversdamas ją didžiausiu XX a. košmaru.  Dar baugiau atrodo tai, jog šios idėjos virsmas į košmarą Vokietijoje, bent ankstyvuoju periodu, susilaukė nemenko palaikymo iš užsienio – 1934 m. sterilizacijos mastai Vokietijoje džiugino kai kuriuos JAV eugenikos mokslininkus: tokie JAV eugenikos grandai kaip Harry H. Laughlin, jau priėmus Niurnbergo „rasinės higienos“ įstatymus 1935 m., Vokietijoje buvo apdovanoti garbės moksliniais laipsniais už „nuopelnus rasinio valymo moksluose“[5]. Eutanazijos, abortų, genetikos ir panašios temos yra itin aktualios ir šiandienos visuomenei. Europos Hollywood‘u vadinta tarpukario Vokietija puikiai pasinaudojo masinės komunikacijos teikiamais privalumais. Nacistinis režimas protiškai ar fiziškai neįgalius žmones demonstravo iš dviejų pusių. Iš vienos kaip baisius monstrus, keliančius grėsmę žmonijos ateičiai (pastarasis vaizdavimo būdas būdingas kino kronikoms ir „moksliniams“ filmams), iš kitos pusės kaip nelaimės ištiktus mūsų artimuosius bei mylimuosius, norinčius garbingai pasitraukti iš gyvenimo (dažnesnis vaidybinių filmų motyvas). Deja, pastaroji pusė neatspindėta filme Eugeninė sąmonė. Darosi baugu supratus, jog panašias idėjas nagrinėjantys ir nūdien puikiai pripažinti šiuolaikiniai filmai kaip Alejandro Amenabar‘o Jūros gelmėse (2004)[6], apkeitus juos laike su nacistiniais atitikmenimis, pvz. Aš kaltinu (rež. Wolfgang Liebeneiner, 1941),[7] puikiai apsimainytų savo vaidmenimis ir funkcijomis. Oskaru apdovanotas Amenabar‘o filmas nacistinėje Vokietijoje galėtų bešališkai tarnauti kaip priverstinės nacių eutanazijos programos T-4 propaganda visuomenėje (žinoma mažai ką turinti su realybe), tuo tarpu, nacistinis filmas taptų savarankiško asmens pasirinkimo nutraukti savo gyvenimą advokatu šiandienos pasaulyje. Šoa vaizdiniai yra gerokai artimesni nei dulkėtos koncentracijos stovyklų kino kronikos ir fotografijos, jie žymiai arčiau mūsų, ir tik mūsų visų pilietinė atsakomybė saugo nuo to, jog politiniai radikalai nesugebėtų grąžinti šiems vaizdiniams jų „eugeninės sąmonės“.

SS reichsfiureris Heinrichas Liutpoldas Himmleris – be abejo, viena esminių nacių hierarchijos figūrų, atvaizduota šūsnyje vaidybinių ir dokumentinių filmų[8] . Atrodo kuo galėtų nustebinti dar vienas dokumentinis filmas apie šį veikėją? H. Himmleriui skirtas filmas Dorasis – nustebina. Filmo pavadinimas (vok. Der Anständige) paimtas iš Himmlerio savigailiškos kalbos, kurioje jis teigia, jog „išliko padorus šimto lavonų akivaizdoje“. Daugelį lig šiol apie Himmlerį sukurtų dokumentinių kino filmų galėtume grubiai skirti į dvi esmines kategorijas – pirmojoje, tradicinėje, jis nežmoniškas holokausto architektas; antrojoje – didysis nacių mistikas ir okultistas. Abiejų grupių filmuose Himmleris neretai tampa tik protu neišmatuojamų nacių nusikaltimų ar mistinės ideologijos personifikacija, sunkiai įsivaizduojama kaip tikras kūnas ir kraujas. Filme Dorasis Himmleriui visų pirma grąžinamas jo žmogiškasis pavidalas. Tai pavyksta filme gausiai naudojantis lig šiol neskelbtais Himmlerio dienoraščiais, kuriuos jis pradėjo rašyti dar vaikystėje, asmeniniais laiškais ir nuotraukomis. Nauji dokumentai leidžia plačiau atverti duris į Himmlerio asmeninį gyvenimą. Filmas lydi žiūrovą per jaunojo Heinricho vaikystę, kurios metu taip ir neišsipildo jo troškimas kariauti Pirmajame pasauliniame kare, per ankstyvuosius studijų metus, kai formuojasi Himmlerio antisemitinės ir radikalios politinės nuostatos, iki pat Himmlerio mirties, perkandus cianido kapsulę 1945-aisiais. Užkadrinio balso skaitomi intymūs Himmlerio meilės prisipažinimai ir globėjiškumo savo vaikams kupini laiškai, demonstruojami kartu su rasinio naikinimo politiką įamžinusiomis kino kronikoms, sukuria sukrečiantį disonansą. Žinoma, Himmleris ne Eichmannas, jis anaiptol ne „banalaus blogio“ įsikūnijimas, jis visų pasmerktas blogio sistemos kūrėjas. Filmas neatsako į klausimą, kaip jaunuolis, kuris patyrė kultūrinį šoką supratęs, jog kavinėje jam į akį kritusi mergina yra žydaitė, galiausiai tapo esminiu Holokausto vykdytoju ir organizatoriumi, tačiau parodo, jog nūnai visų smerkiamas asmuo, kadaise savo šeimai, kolegoms ir draugams buvo tėvas, vyras, pavyzdys ir, apskritai, padorus žmogus.

Filmui Dorasis savotiškai artimas ir trečiasis programos filmas – Mano nacistinis palikimas. Pagrindiniai filmo veikėjai – dviejų aukštų nacių pareigūnų sūnūs. Reichleiterio, okupuotos Lenkijos generalgubernatoriaus (1939-1945) Hanso Franko sūnus Niklas Frankas bei Krokuvos, o vėliau Galicijos (Ukraina) apygardų civilinės administracijos galvos, barono Otto Gustavo von Wachterio sūnus Horstas Wachteris. Nacių šulų sūnūs filme žydų kilmės tarptautinės teisės profesoriui Philippe Sands pasakoja, kaip jiems sekasi susitaikyti ir gyventi su jų tėvų nacistiniu palikimu. Niklaso Franko santykiai su tėvo praeitimi pakankamai aiškūs, Hansas Frankas buvo vienas iš pagrindinių kaltinamųjų Niurnbergo tribunole, kur jis buvo nuteistas mirtimi už karo nusikaltimus bei nusikaltimus prieš žmoniją. Jauniausias Hanso sūnus (Niklas gimė 1939-aisiais) savo požiūrį į tėvo darbus išdėstė dar 1987-aisiais Vokietijoje išleistame bestseleryje Tėvas: susitarimas (Der Vater: Eine Abrechnung). Knygoje Niklas žiauriai pasmerkė savo tėvą ir jo vaidmenį nacionalsocialistiniame režime. Žymiai sudėtingesnis Horsto Wachterio požiūris. Kitaip nei Hansas Frankas, Otto Wachteris pokariu nebuvo teistas ir mirė besislapstydamas 1949-aisiais. Horstas (taip pat gimęs 1939-aisiais) savo tėvą laiko geru žmogumi. Kitaip nei Niklas Horstas atsimena laimingą vaikystę su tėvu, sūnus yra įsitikinęs, jog tėvas norėjo liberalizuoti nacistinį režimą iš vidaus, priešinosi rasinio naikinimo politikai ir pasisakė už glaudesnį bendradarbiavimą su nacių okupuotomis tautomis. Be savo surinktų įrodymų Horstas taip pat remiasi tuo, jog Otto Wachteris sulaukia pagarbos ir Vakarų Ukrainoje, mat jis padėjo pamatus 14-ąjai Waffen SS grenadierių divizijai (pirmoji Galicijos),[9] kuri buvo Ukrainos nacionalinės armijos (UNA)[10] priešistorė. Šia parama Horstas įsitikina su filmavimo grupe apsilankęs karo plėšomoje šiandienos Ukrainoje. To rezultate Horstas Wachte‘is atmeta visus Philippe Sands ir Niklaso Franko pateikiamus įrodymus, jog jo tėvas puikai žinojo apie masinius naikinimus ir savo įsakymais prisidėjo prie jų, nors ir turėjo galimybę pasitraukti (žinoma, taip prarasdamas prestižinę padėtį nacių hierarchijoje ir ateities karjeros galimybes). Horsto Wachterio sąmonėje jo tėvas liko, ir veikiausiai išliks, tikruoju nacistinio režimo doruoju.

Baigiant reiktų prabilti ir apie doruosius lietuvių istorinėje sąmonėje. Ne paslaptis, jog Lietuvos laisvės kovotojų – partizanų gretose buvo ir masinių žudynių dalyvių (Jonas Noreika – Generolas Vėtra; Juozas Krikštaponis etc.), tačiau holokausto Lietuvoje dalyvių kiekiai ir vardai lig šiol nėra ištirti ir aiškūs[11] . O kaip parodė Eugeninė sąmonėiškreipti ar nudailinti vaizdiniai neretai gali tapti skaudžių manipuliacijų objektu. Holokausto vaizdinius, kaip ir košmarus, yra žymiai lengviau pamiršti, užkišti giliai į istorinės sąmonės užkaboris, tačiau juk žymiai sveikiau yra apie juos pakalbėti.

[1] Trumpai holokausto švietimo raida nepriklausomoje Lietuvoje pristatoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro svetainėje.

[2] Teisybės dėlei reiktų pabrėžti, jog programoje demonstruojami keturi filmai, tačiau monumentali, 9,5 val. trukmės, Claude Lanzmann Holokausto studija Šoa (Prancūzija, 1985) nusipelno atskiro dėmesio.

[3] Tarp kitko išleisto ir lietuviškai, žiūrėti: Patrik Ourednik. Europeana: trumą dvidešimtojo amžiaus istorija. Vilnius: Apostrofa. 2004.

[4] V. Gustainis. Susipažinkime su eugenika in: Lietuvos aidas. 1930 10 07. P. 3.

[5] Plačiau: John Gerdtz.“For contributions to the science of racial cleansing’: Harry H. Laughlin and the American Eugenics Movement in: Proceedings of the Nineteenth University Faculty for Life Conference at the University of St. Thomas School of Law, Minneapolis MN (2009) Washington, D.C.: University Faculty for Life. 2013. P. 295-304. Prieiga internetu: http://www.uffl.org/pdfs/vol19/Gerdtz.pdf

[6] http://kinopavasaris.lt/lt/filmai/3304-juros-gelmese

[7] https://en.wikipedia.org/wiki/Ich_klage_an

[8] Internetinis kino portalas Imdb pateikia daugiau nei 100 filmų pavadinimų, kuriuose vaizduojamas Himmler‘is: http://www.imdb.com/character/ch0029168/

[9] https://en.wikipedia.org/wiki/14th_Waffen_Grenadier_Division_of_the_SS_(1st_Galician) 

[10] https://en.wikipedia.org/wiki/Ukrainian_National_Army

[11] Neperseniausiai stiprų komentarą apie tai tarė Vytautas Bruveris http://www.lrytas.lt/komentarai/suskaiciuokim-savus-zudikus.htm

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.