2015 09 18

Birutė Grašytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Agnė Sunklodaitė: „Teatrą būtina vežti ir į mažesnius miestelius“

Sigito Kancevyčiaus nuotrauka

Rugsėjis „Labaiteatrui” svarbus, nes lygiai prieš metus būtent rugsėjį šis teatras pradėjo savo kūrybinę veiklą. Per metus jau daug nuveikta, bet dar daugiau visko laukia. Naujojo sezono proga kalbamės su viena iš teatro įkūrėjų Agne Sunklodaite.

Agne, papasakokit, kaip pasukot aktorės keliu, nuo ko viskas prasidėjo. Kokiose dar veiklose esate save išbandžiusi?

Esu aktorė ir režisierė – tai pagrindinės mano veiklos. Taip pat manau, jog visai galėčiau dirbti ir lituanistinį darbą, kadangi esu baigusi filologijos studijas: po mokyklos įstojau į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Pasimokiusi du kursus, supratau, kad man negana lituanistikos, tad ir įstojau į aktorių-filologų kursą, rinktą specialiai Keistuolių teatrui (kurso vadovai N. Gelžinytė ir A. Giniotis). Taip paraleliai įgijau dvi specialybes – aktorės ir lituanistės. Vėliau nusprendžiau, kad ir aktorystės man negana – tad įstojau į R. Tumino vadovaujamą teatro režisierių kursą bei įgijau teatro režisieriaus magistro laipsnį. Iki šiol dirbu teatro „dirvonuose“, na, o lituanistinės žinios man tikrai labai praverčia, rašant įvairius eiliuotus tekstus, inscenizacijas, pjeses, pagal kurias pati statau spektaklius.

Visos kitos veiklos, kurias esu išbandžiusi, vis vien vienaip ar kitaip susijusios su aktorės ar režisierės profesija. Esu garsinusi ir dubliavusi labai daug meninių bei animacinių filmų, filmavusis kine, televizijoje ir pan., režisavusi įvairias šventes.

Turbūt daug kas pasakytų, jog šiandien kurti naują teatrą gana drąsu, kadangi teatrų lyg ir netrūkstą. Sakykite, kodėl vis dėlto išdrįsote ir kuo „Labaiteatras“ kitoks, naujas?

Kiekvienas kūrėjas žino, kad kūryba užsiimančių žmonių tikrai netrūksta, bet juk dėl to jie nenustoja kurti… Nenustoja, nes negali. Taip yra ir man. Na, o mintis įkurti teatrą atsirado tuomet, kai susikaupė nemažai individualių kūrybinių darbų – spektaklių, kuriems reikėjo namų. Sukūriau monospektaklį „Ne mano istorija“, keletą spektaklių vaikams ir jų neatidaviau jokiam teatrui. Buvo smalsu pažiūrėti, kaip man pačiai seksis vežioti tuos spektaklius į įvairius Lietuvos miestus ir miestelius. .Nors režisuoti skirtinguose teatruose man yra neįkainojama patirtis ir visada viliojantis nuotykis,  kūrybinių „namų“, kuriuose galėčiau įgyvendinti savo idėjas, man reikėjo.

„Labai teatras“ yra teatras šeimai. Mūsų repertuare yra spektaklių ir patiems mažiausiems ir suaugusiesiems.  Kalbant apie spektaklius vaikams, esame užsibrėžę nelengvą užduotį – kurti spektaklius labai konkrečioms amžiaus grupėms. Siekiame auginti savo žiūrovą, norime pratinti jį ateiti į teatrą nuo pat mažumės. Esu mačiusi šimtus blogų pavyzdžių, kai vaikus atveda į teatrą, nesvarbu, tebūnie ir į gerą spektaklį, bet visiškai netinkamą jų amžiaus grupei. Šitaip vaikus nuo teatro galima atbaidyti visam gyvenimui.

Šiuo metu susiduriu su ta jau užaugusių vaikų karta,  kurios daugelis atstovų nežino, nepažįsta teatro. Kad tas teatro žiūrovas neišnyktų, reikia stengtis ir mums, teatro kūrėjams, ir tėvams.

Papasakokite apie „Labaiteatro“ komandą. Sakoma, jog mažoje trupėje kurti lengviau, nereikia taikytis prie kitų, nereikia šaukti, kad tave išgirstų…

Mūsų kūrėjų ratas yra atviras ir augantis, su kiekvienu spektakliu atsiranda vis naujų žmonių – aktorių, scenografų, neseniai dirbome su jauna animatore, kuri sukūrė labai jaukų filmuką antrojo sezono pradžiai. Mes labai branginame tuos kūrėjus, kurie prie mūsų prisijungia, bet jei jie jungiasi prie mūsų, tai nereiškia, kad jie nedaro kitų darbų kur nors kitur. Pastovios trupės, kurią reikėtų išlaikyti, mums kol kas nereikia, šiuo metu tai būtų gana sudėtinga.

Nesvarbu, didelė ar maža komanda, aš manau, kad niekur nereikia rėkti, reikia dirbti. Visada lieka nežinojimas, kokioje – didelėje ar mažoje – trupėje geriau pavyks vienas ar kitas spektaklis, nėra jokios taisyklės, kuri padėtų tai išsiaiškinti, reikia žinoti, ko tu nori, ir nebijoti bandyti. Svarbu, kad kiekvienas jaustųsi prie spektaklio įdėjęs daug darbo. Tu negali būti kažkoks ypatingas ir vienas viską sukurti. Taip niekada nebus. Taip pat svarbu mokėti suburti žmonių būrį prie savo idėjos ir uždegti ta idėja kitus. Net jei kuri monospektaklį, vis vien vienas nieko nepadarysi, teatras yra kolektyvinis menas. O kolektyvinio darbo grožis yra labai įdomus ir jaudinantis, jis intriguoja ir niekada neleidžia visiškai nuspėti, kas bus toliau.

Šį rudenį„Labaiteatras“ pradėjo vykdyti kultūrinį-edukacinį projektą „Žaidžiame teatrą – pažįstame pasaulį“. Tai pažintinis kultūrinis projektas, skirtas atokesnėse kaimo vietovėse gyvenantiems vaikams, kurie arba visai neturi galimybės, arba labai retai apsilanko teatre. Bet ar pasiteisina spektaklio išvežimas į nedidelius miestelius? Kaip ten vaikai priima teatrą?

Kadangi mūsų teatras turi labai mažų spektaklių, kuriuos galime vežioti į įvairias erdves, pagalvojom: o kodėl nepabandžius? Ir štai projektas tęsiasi nuo rugsėjo mėnesio iki lapkričio vidurio. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba bei paramos ir labdaros fondas „Auginame ateitį“. Šį kartą galėsime apvažiuoti tik 8 kaimo vietoves, bet tikimės, kad šis projektas bus tęstinis, ir tų vietų aplankysime daugiau.

Važiavimas į kaimą visada pasiteisina. Dabar nepamenu – į Užpalius ar Leliūnus tąkart nuvežėme spektaklį. Prieš jį mokytoja įspėjo, jog ateis tokie penki jų mokyklos „banditai“: „Neturime kur jų dėti, na, tegu ateina. Bet, žinokit, kad jie gali ir nesiklausyti.“ Vėliau, kai mes jau krovėmės daiktus, tie „banditai“ stovėjo eilėje prie mašinos ir spaudė mums rankas sakydami „Čia buvo geras.“ Tas jų visas banditizmas yra iš to, kad jie labai guvūs, gal jie nėra labai gabūs mokiniai, tikriausiai ir jų šeimos nėra labai pavyzdingos, bet jie visiškai puikiai priėmė teatrą. Tokiais atvejais ir supranti, kad teatrą būtina vežti į mažesnius miestelius.

O ko reikia, kad tarp spektaklio ir mažojo žiūrovo įvyktų dialogas? Dažnai sakoma, jog rašytojams sunkiausia rašyti vaikams, turbūt ne ką mažiau sudėtinga sukurti spektaklį, kurį tas jaunas žiūrovas priimtų ir suprastų?

Pirmiausia reikia kalbėti apie tai, kas jaudina adresatą ir jaudina tave. Mano spektakliai visada prasideda nuo klausimo, ar žinau, ką noriu pasakyti žiūrovui?

Spektaklyje reikia nagrinėti tas problemas, kurios ir žiūrovams neduoda ramybės. Ypač tas skaudžias, su žmogaus egzistencija susijusias problemas. Teatras gali būti puiki psichoterapinė priemonė. Dažnas paauglys, kamuojamas vienos ar kitos problemos, užsisklendžia savyje, o teatras yra tokia vieta, kur scenoj gali pamatyti lygiai tokį patį kaip tu. Su panašiomis negandomis ir panašiomis problemomis. Žmogui pasidaro daug ramiau, daug lengviau, kai jis pamato, kad nėra toks vienas, kad yra ir daugiau tokių pat.

Su visai mažu žiūrovu yra dar kitaip. Todėl labai svarbu žinoti, kuriai amžiaus grupei yra skirtas vienas ar kitas spektaklis.

O kas Jums lieka po spektaklių?

Aktoriuje nugula visi tie vaidmenys, kuriuos jis yra vaidinęs. Jie palieka kažkokią žymę, kažkokią patirtį, o kartais kokiose nors gyvenimo situacijose ir patys išlenda. Citatomis, žvilgsniu ar gestu.

Spektakliuose mažiesiems vis primenate, jog reikia drįsti svajoti. O apie ką Jūs svajojote vaikystėje? Kokia buvote?

Vaikystėje daug skaičiau, daug fantazavau, man viskas būdavo įdomu. Lankiau muzikos mokyklą, į kurią pati užsimaniau užsirašyti, niekas manęs nevertė.

Labai mėgau teatrą. Turbūt negalėčiau dabar pasakyti, kad pirmą kartą pamačiau spektaklį, bet lyg ir pamenu, jog tai buvo lėlių spektaklis. Tą spektaklį pamačiau visiškai ne toje erdvėje (lauke per kažkokią šventę), kurioje jį reikėtų pamatyti. Ir galbūt dėl to vaikystėje nemėgau lėlių teatro. Gerai, kad likimas suteikė man antrą šansą šitą teatrą pažinti, šiuo metu statau nemažai spektaklių lėlių teatre ir atrandu jį iš naujo. Ten tiek raiškos, tiek galimybių…

Vaikystėje man be galo patiko dramos teatras, ten viskas atrodė daug tikriau. Kaip didžiausią stebuklą pamenu Kauno dramos teatre pastatytą „Merę Popins“. Aš sėdėjau balkone, žiūrėjau į sceną, kur Merė Popins visiems mojo: „Tai viso gero! Iki pasimatymo!“ Ir šitaip bemojuodama Rūta Staliliūnaitė išskrido. Bet staiga, po akimirkos, aš išgirdau jos balsą šalia savęs. Jinai stovėjo tame pačiame balkone ir vis kartojo: „Iki pasimatymo!“ Atrodė, jog tai neįmanoma… Po šio epizodo, „Merę Popins“ žiūrėjau dar kelis kartus ir visada reikalaudavau, kad man leistų žiūrėti iš balkono.

Kadangi savo spektaklius nemažai kur vežiojate, turbūt juos vis šiek tiek keičiate, taikote prie naujos erdvės. O vis kita erdvė (biblioteka, muziejus, mokykla…) turbūt savaip įpareigoja, savaip nuteikia?

Monospektaklis „(ne)mano istorija“ ir buvo sukurtas labai mažai, intymiai erdvei – iki 100 žmonių. Tiesa, vaidinau ir 120, buvo tokių atvejų, nieko baisaus, viskas įmanoma. Bet aš norėjau spektaklio, kurį vaidindama galėčiau matyt žiūrovo akis, jausti jį. Jame trys giminės moterys pasakoja savo istorijas, ir joms reikia intymumo, joms reikia, kad jas aiškiai girdėtų.

Man labai tinka tos erdvės, kurios nėra tradicinės teatro erdvės. Bibliotekose tarp knygų net atmosfera ypatinga. Kartą vaidinau vienoje nerestauruotoje bibliotekoje, kurioje tvyrojo tikras senų knygų kvapas, erdvės nedaug, bet visi kažkaip sutilpo – buvo išties nepaprasta. Tokiu atveju erdvė netgi padeda spektakliui. Bet jeigu spektaklis skirtas grynai teatrinei erdvei, spektakliui reikia specialaus apšvietimo, didesnių dekoracijų, tada būtina į tai atsižvelgti, organizuojant gastroles, ar ieškant spektakliui erdvės.

Vilniuje spektakliui „(ne) mano istorija“ namus suradome Čiurlionio muziejuje. Ta nedidelė ir jauki vieta spektakliui labai tinka. Spektaklius vaikams rodome Teatro, kino ir muzikos muziejaus salėje.

Išduokite, ko žiūrovai gali tikėtis antrame teatro sezone? Ką naujo esate užsimoję sukurti?

Kaip jau šiek tiek ir minėjau, nuo rugsėjo pradžios iki lapkričio pabaigos žadame aplankyti Kruonio, Butrimonių, Vabalninko, Tytuvėnų, Užpalių, Rainių, Naujosios Ūtos, Skirsnemunės mažuosius žiūrovus ir parodyti jiems kelis spektaklius-žaidimus „Aplink pasaulį“, „Gintaro šalies paslaptys“ bei muzikinį pažintinį spektaklį „Interviu su šlykštukais“.

Artėjant Kalėdoms ir Naujiesiems metams, kviesime žiūrovus į teatralizuotą koncertą-žaidimą „Aplink pasaulį 2“, o vasario pabaigoje pasaulį išvys premjera paaugliams „Įsilaužėlis“ (pagal nuostabią Matso Wahlio apysaką). Tikriausiai verta paminėti, jog spektaklyje bus naudojama gyvai atliekama hip hopo muzika.

O galiausiai, balandžio pabaigoje pakviesime ir į dar vieną premjerą. Bet šį kartą ji bus skirta suaugusiems – Michalo Valčako „Smėlio dėžė“.

Na, ir pabaigai, ko palinkėtumėte naujojo sezono proga „Labaiteatrui“ ir savo žiūrovams?

Kadangi mūsų teatras jaunas, ir teatrui, ir žiūrovams linkiu surasti vieniems kitus, linkiu, kad mūsų daugėtų, „nes mums su Jumis- Labai!“

Kalbino Birutė Grašytė