2015 09 21

Ieva Petkutė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

„Susitikime muziejuje“: kelionė atvirumo link

Šių metų rudenį jau antrą kartą Lietuvoje įgyvendinama mokymų programa „Susitikime muziejuje“, orientuota į muziejų veiklos prieinamumą asmenims, turintiems demenciją, Alzheimerio ligą, mąstymo, suvokimo sunkumų. Mokymų programa „Susitikime muziejuje“ remiasi Niujorko Modernaus meno muziejaus (MOMA) (Museum of Modern Art) patirtimi ir yra skirta muziejininkams, dirbantiems lavinimo ir švietimo darbą.

2014 metais įgyvendinta mokymų programa paskatino minėtai auditorijai skirtos edukacinės veiklos atsiradimą Nacionalinėje dailės galerijoje, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, Radvilų rūmų dailės muziejuje. Šiemet mokymų programa vyksta Kaune. Pateikiame projekto „Susitikime muziejuje“ vadovės Ievos Petkutės pokalbį su mokymų vadove, meno istorike, „Butler“ galerijos (Airija) edukacijos kuratore Bairbre-Ann Harkin ir Nacionalinės dailės galerijos edukatore Egle Nedzinskaite.

Mokymų programos pavadinimas „Susitikime muziejuje“ yra lengvas ir kviečiantis. Kone kasdien su kuo nors tariamės susitikti. Šįkart kvietimas skirtas tiems, kurie muziejuje lankosi retai. Norėjome žinutės, kuri būtų paprasta, patraukianti ir mažinanti muziejaus kaip „privilegijuotiems“ skirtos vietos įvaizdį. Projekto Lietuvoje turinys ir pavadinimas tiesiogiai susiję su „Meet Me at MOMA“ programa, kuri sudarė galimybę išplėsti Modernaus meno muziejaus edukacinę veiklą, atsigręžiant į žmones, sergančius Alzheimerio liga, demencija. Sėkminga programos patirtis šiandien taikoma daugelyje pasaulio muziejų. Kuo ši programa išskirtinė?

Bairbre-Ann Harkin. Programoje taikomas aiškios struktūros edukacinės veiklos vedimo modelis. Modelis atskleidžia ir paaiškina edukatoriaus veiklos priežastinį pagrįstumą ir padeda jam veikti, juntant auditorijos galimybes ir dažnai užslėptus poreikius. Tai yra labai logiškas metodas, leidžiantis gana aiškiai įvertinti rezultatus. Jį įvairiais būdais galima taikyti bet kuriame muziejuje ar galerijoje, nebūtinai meno. Airijoje esu rengusi ir mokiusi šio metodo taikymo istorijos, geografijos muziejuose.

Programa remiasi natūraliu bendravimu ir aiškia struktūra, kuri suteikia pasitikėjimo ne tik edukatoriams, bet ir užsiėmimų dalyviams. Ji padeda kurti jaukią ir edukacinei veiklai palankią atmosferą. Siekiama padrąsinti žmones pasakyti savo nuomonę ir sudaryti sąlygas ją išklausyti. Dalyvis jaučiasi saugus žinodamas, kad nebus išjuoktas, jei pasakys kažką ne taip. Padrąsinimas yra vienas svarbiausių siekinių.

Išskirtiniu pavadinčiau ne MOMA sukurtą modelį, o jo pateikimą visuomenei. „Meet Me at MOMA“ programos metodika sulaukė didelės sėkmės, nes tam, kad ji būtų aiški ir suprantama, buvo skirta daug laiko ir, žinoma, finansinių išteklių. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jos kūrėjai leido ir kitiems, susidomėjusiems MOMA iniciatyva, laisvai semtis žinių iš jų naudotos literatūros ir šaltinių, visą informaciją nemokamai pateikę internetui. Nežinau jokios kitos organizacijos, kuri taip geranoriškai ir nesiekdama naudos būtų pasidalijusi su kitais savo darbu. Šiais laikais taip elgiamasi retai. MOMA programos dėka muziejuje apsilankė šimtai tūkstančių žmonių, kurie iki tol tokios galimybės neturėjo.

Kiek šalių jau yra pritaikiusios šią programą savo muziejuose?

B.–A. H. Nors programa vykdoma dar tik septintus metus, jos metodika jau spėjo pasinaudoti apie aštuoniasdešimt šalių. Pirmi šioje srityje buvo Norvegijos mokslo ir technologijų muziejus, Palazzo Strozzi ir Museo Marino Marini Italijoje, Nyderlandų Van Abbe muziejus, Londono Karališkoji menų akademija. „Arts Alive“ organizacija metodiką taiko įvairiuose Tokijo muziejuose, Nacionalinė Australijos galerija… Vardijant toliau, apkeliautume visą pasaulį.

Atstovaujate „Butler galerijai, kuri yra nedidelė, bet savo darbais šiuolaikinio meno pasaulyje nenusileidžia didžiosioms: rengiate šiuolaikinio meno parodas, šiemet Venecijos bienalėje pristatėte Airijos paviljoną, turite sukaupę vertingą meno kūrinių kolekciją. Kokią svarbą galerijos veikloje turi edukacija demencija ar Alzheimerio liga sergantiems asmenims?

B.–A. H. Esame sukaupę nemažą edukacinių programų rengimo patirtį, tačiau, žengiant šį žingsnį, teko ilgai ir daug įtikinėti, kad tai, kas sumąstyta, yra įmanoma. Grįžusi į Airiją po stažuotės Niujorko MOMA, tarsi iš naujo pamačiau, kiek nedaug galimybių ateiti į muziejų turi asmenys, gyvenantys su demencija. Paprastai kas dveji metai Dubline atidaroma paroda „Dublin Contemporary“. Tąkart joje ruošėsi dalyvauti apie 100 šiuolaikinio meno kūrėjų iš viso pasaulio, ir aš, ją rengiant, nutariau išbandyti tai, kuo mane „užkrėtė“ MOMA. Dabar tokios programos yra nuolatinė mūsų galerijos veiklos dalis.

Meno stilius ir laikotarpis visai nesvarbu. Pastebiu, kad skeptiškas požiūris į edukaciją šiuolaikinio meno parodose asmenims su intelekto negalia būdingas socialiniams darbuotojams, net artimiesiems, bet tik ne patiems dalyviams. Edukacijos pagrindas – diskusija. Edukatorius gali ją plėtoti ir vystyti, atsižvelgdamas į lankytojų gebėjimus, bet kokioje parodoje.

Butlergalerija yra maža, joje dirba vos keletas darbuotojų, ir ji toli gražu neturi tokių išteklių kaip Niujorko MOMA. Todėl turime būti labai kūrybingi. Iki šiol esame vienintelė galerija Airijoje, kuri reguliariai įgyvendina šią programą. Mūsų pavyzdys įkvėpė Airijos modernaus meno muziejų, kuris ruošiasi pradėti šios krypties edukacinę veiklą ateinančią žiemą.

Egle, Nacionalinėje dailės galerijoje dirbate edukatore. Jos nuolatinė ekspozicija – XX a. pirmos pusės Lietuvos dailė, parodų salėje ji nuolat pristato visuomenei šiuolaikinę dailę. Kodėl manai, kad Tavo atstovaujama įstaiga, daug laiko bei jėgų skirianti edukacinei veiklai, turėtų imtis dar ir edukacinės programos asmenims, turintiems specialiųjų poreikių?

Eglė Nedzinskaitė. Muziejai yra institucijos, kurios, be kitų darbų, pristato visuomenei meno kūrinius ar kitus objektus. Lietuvos muziejuose saugomi eksponatai priklauso visiems Lietuvos žmonėms. Vadinasi, visi jie turėtų turėti galimybę prie jų prieiti, juos pažinti, suprasti, jais džiaugtis. Specialios edukacinės programos sudaro sąlygas įvairiems žmonėms tapti pilnaverčiais muziejaus lankytojais. Tuo pasakoma, kad muziejui rūpi ne tik meno kritikai, kolekcininkai, menininkai, inteligentai ar moksleiviai, bet kur kas daugiau žmonių, jog muziejui svarbu kad visi galėtume reflektuoti meną ir turėtume galimybę išsakyti savitą meno suvokimą.

B.–A. H. Manau, muziejų atvirumas arba veiklos prieinamumas yra svarbus dėl daugelio priežasčių. Sutinku su Egle, kad pagrindinė priežastis yra moralinė pareiga užtikrinti kultūros paslaugų prieinamumą žmogui, kuris gyvena su negalia arba demencijos ligos diagnoze, sudaryti sąlygas jiems kiek įmanoma jaustis pilnaverčiais. Meno pažinimas suteikia intelektinę stimuliaciją, ir tai yra prigimtinė žmogaus teisė.

Kita priežastis, kodėl muziejai arba galerijos turi jausti pareigą įtraukti šiuos žmones į savo orbitą, yra visuomenės sveikata – kuo ilgiau žmogus yra sveikas ir gyvena bendruomenėje, tuo mažiau išlaidų reikės sveikatos paslaugoms, tuo mažiau laiko jis praleis globos namuose. Apsilankymas muziejuje gali suteikti intelektinę stimuliaciją, o ši savo ruožtu lėtina ligos progresavimą. Intelektualiai stimuliuojamas žmogus gali ilgiau išsaugoti sveikatą. Dažnai dėl ligos ar negalios žmogus neturi su kuo bendrauti, retai kada būna tarp žmonių, taigi neturi kam išsakyti savo nuomonės, juolab progos save išreikšti. Visuomenė, nekantri ar nepakanti kitoniškumui, jį išstumia, dažniausiai pati to sąmoningai nesuvokdama. Taip yra, nes suprasti ar bent jau pamatyti, kaip jaučiasi žmogus pakitus jo suvokimui, reikia laiko, pastangų arba asmeninės patirties. Išstumtas į bendruomenės paraštes žmogus dažniausiai tyliai netenka vilties, jaučiasi izoliuotas, ir tai veikia jo sveikatą. Europos visuomenė sensta, ateityje demencijos diagnozė taps vis dažnesnė, įprasta.

Kalbėdama apie muziejų ir galerijų veiklą, minite „sveikatą“, „sveikatos paslaugas“. Ar muziejų keliamuose tiksluose pastebimas didesnis dėmesys meno poveikiui sveikatai?

B.–A. H. Pasaulinės reikšmės muziejuose toks dėmesys yra ryški tendencija. Muziejų politikoje atsiranda žodžiai, kurių visai neseniai dar nebuvo. Muziejams būtinybe tampa adaptuoti savo praktiką, sudaryti sąlygas neįgaliesiems atvykti į muziejų ir dalyvauti jo renginiuose. Tai nėra naujõs paslaugos sukūrimas, bet požiūrio pokytis. Vis mažiau ir mažiau yra priimtina ir pateisinama, jei muziejuje nėra galimybės patirti meną specialiųjų poreikių grupėms. Taigi tam tikra prasme muziejininkai susiduria su spaudimu kažką daryti ir adaptuoti muziejų programas, jas padaryti prieinamas įvairiems žmonėms. Tai sveikintinas dalykas, tačiau kultūros sektorius, kuriam ir aš priklausau, ne visada supranta, ką reiškia tas kultūros prieinamumas. Po truputį situacija kinta, kartu į kultūros politiką skverbiasi sąvokos iš kitų sričių, ieškoma naujų kultūros finansavimo šaltinių. Gal kas su manim ir nesutiks, bet manau, kad visame pasaulyje valdininkai greičiau išgirsta argumentus apie lėšų taupymą, naudą, sveikatą. Išties kultūros paslaugų nauda sveikatai yra beribė. Šio ryšio akcentavimas yra vienas iš būdų siekiant atkreipti dėmesį į kultūrą kaip sektorių, turintį poveikį kitoms sritims.

Egle, ar šiandien Lietuvos muziejai pasiruošę priimti lankytojus, turinčius specialiųjų poreikių?

E. N. Lietuvos muziejai ne visi pritaikyti žmonėms, turintiems specialių judėjimo poreikių. Ne taip seniai atsiradę muziejų edukaciniai padaliniai taip pat nėra profesionaliai pasiruošę dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais žmonėmis. Tačiau muziejai laukia visokių lankytojų. Aktyvesnis bendradarbiavimas su sergančiųjų ir negalią turinčių asmenų organizacijomis, abipusės iniciatyvos pagreitintų muziejų tapimo svetingesniais visiems procesą.

Tarp tų visų – ir tie, kurie, kad ir nedrąsiai, ateina arba atvedami. Bet jų ne tiek, kiek galėtų būti. Žmonės, turintys sensorinę arba intelekto negalią, dažniau lankosi grupėmis, kurias kažkas surinko, pakvietė į ekskursiją, na o sergančių demencija grupės ligi šiol neturėjome. Tikiuosi, jie lankosi savarankiškai ar su šeimos nariais.

Mokymų metu edukatoriai išsakė savo lūkesčius ir nerimą, kad susidūrus su šiomis tikslinėmis grupėmis ne visada žino, kaip elgtis, abejoja, ar elgiasi teisingai. Koks yra tas teisingas elgesys?

B.–A. H. Nesiekiau išmokyti, kaip kitaip, ypatingai elgtis su asmenimis, turinčiais negalią ar AL, kalbėdavau daugiau apie tai, kokia pagalba ir parama yra reikalinga tam, kad žmonės, turintys sveikatos sutrikimų ar specialiųjų poreikių, galėtų patirti tą patį, ką patiria įprastõs raidos asmenys, neturintys sveikatos sutrikimų. MOMA programos pagrindu sukurtas modelis yra paprastas, bet tam, kas juo naudojasi, suteikia įsitikinimo, kad tai, kas daroma, yra gerai. Daugumą modelio principų muziejų edukatoriai intuityviai žino ar nujaučia, vis dėlto labai gerai turėti galimybę įvertinti savo veiklą. Taip pat yra tam tikros etikos taisyklės, su sveikata susiję klausimai, kurių gali ir nežinoti. Svarbiausia yra bendri modeliai, susiję su komunikacija, kūno kalba.

Ar per šias dienas pavyko susikurti bendrą Lietuvos muziejų vaizdą. Jei taip, tai koks jis?

B.–A. H. Trys dienos – per trumpas laikas vertinti, galiu kalbėti tik apie tai, ką pajutau iš seminaro dalyvių. Užsiėmimuose jie dalyvavo aktyviai, jaučiau jų susirūpinimą ir nuoširdų domėjimąsi. O tam, kad susiformuotų įgūdžiai, atslūgtų nerimas, reikia laiko. Svarbiausia, kad turima entuziazmo ir noro kurti tokio pobūdžio programas. Tad pusė kelio įveikta, viso kito galima išmokti.

Net ir vienas žmogus, tikintis savo idėja ir ją ginantis, gali labai daug. Idėjai paplisti prireiks visuomenės pokyčių, kurie vyks natūraliai – pamatę, kad tokio pobūdžio edukacija užsiima vis daugiau muziejų, kiti nenorės būti prastesni. Viliuosi, kad edukatoriai sulauks palaikymo ir paramos iš muziejų vadovų, nes programoms įgyvendinti dažniausiai prireikia tam tikrų struktūrinių pokyčių ar papildomo finansavimo.

Kokie įgūdžiai edukatoriui yra svarbiausi įgyvendinant programą?

B.–A. H. Tai, ko reikia vykdant šią programą, reikia dirbant su bet kuria kita grupe – tai yra žinios, bendravimo įgūdžiai, pasitikėjimas savimi, kantrybė, intuicija. Viena, programa turi remtis aiškia struktūra: iš pradžių apibūdiname kūrinį ir tik po to mėginame jį interpretuoti. Tokia seka ypač svarbi kalbant apie šiuolaikinį meną, kurio prasmės skleidžiasi sluoksnis po sluoksnio, jei skiriame laiko į jį įsižiūrėti. Antra, svarbu yra atviras ir draugiškas bendravimas – tai skatina susikalbėjimą su žmonėmis, ypač su droviais arba linkusiais užsisklęsti. Edukatorius turi gebėti sukurti jaukią atmosferą, ji ir jam pačiam suteiks pasitikėjimo – jaustis tvirčiau dėl to, ką daro. Kiekvienas žmogus yra individualus, ir edukatorius ne visada nuspės, ką kuris iš grupės pasakys, kaip pasielgs. Pradinis sumanymas gali kartais, atrodo, nei iš šio, nei iš to radikaliai pasikeisti, todėl edukatoriui būtinas lankstumas. Visas šias savybes galima ugdyti.

Šis metodas iš esmės pakeitė mano kaip edukatorės darbą. Dalį principų aš naudoju daugumai galerijos lankytojų. Jis paskatina žmones kalbėti, net ir tais atvejais, kai tai labai sudėtinga – pavyzdžiui, dirbant su paaugliais. Jie beprotiškai bijo pasakyti ką nors kvaila ir verčiau nesako nieko. Šis metodas juos paskatina įsitraukti į pokalbį.

Dirbant su specialiųjų poreikių grupėmis edukatoriui tenka susidurti su iššūkiais muziejaus erdvėje – nėra keltuvų, tinkamo apšvietimo ir kt. Ką gali padaryti edukatorius, neturėdamas galimybės šių sąlygų pakeisti?

B.–A. H. Fizinis muziejaus erdvių prieinamumas ir šiandien yra bene labiausiai įprastas iššūkis Airijoje. Net jei muziejus yra puikiai įrengtas, turi išskirtinę kolekciją ar ekspoziciją, jis gali tapti neprieinamas asmenims, sergantiems Alzheimerio liga, turintiems demenciją, negalią. Pavyzdžiui, per dideli žmonių srautai, trūksta vietos atsisėsti. Tuomet reikia suktis iš padėties ir greitai sugalvoti, ką galima padaryti. Žinoma, jeigu nėra keltuvo, asmenys su neįgaliuoju vežimėlyje muziejų aplenks, bet savarankiškai vaikštantiems senjorams galima atnešti kėdžių. Taip pat galima pakeisti ekskursijos maršrutą, aplenkiant žmonių spūstis, kad tavoji grupė neišsigąstų ir nepavargtų. Antraip, vienąkart atėję, jie nenorės sugrįžti. Logistika gali būti iššūkis, bet atidumas detalėms ir kūrybiškumas randa išeitį, juolab gaunant paramą iš kolegų ir vadovų.

Dar vienas iššūkis, su kuriuo tenka susidurti, ir tai įvardyti nėra paprasta, – artimųjų, globėjų arba socialinių darbuotojų požiūris. Žinodami ligos kontekstą, matydami, kaip sergantis žmogus praranda turėtus gebėjimus, kaip vis dažniau jam nesiseka atlikti įprastus kasdienius darbus, pradeda juo nebepasitikėti. Taip žmogaus nuvertinimas, manoma, kad yra beprasmiška šitaip stengtis dėl nepajėgaus, nesusivokiančio aplinkoje asmens. Dažnai girdžiu sakant: „Mano mama to padaryti negalės“, „Mano tėtis nepajėgs“, „Žinote, jie labai ligoti, jiems bus per sunku“ ir t. t. Įveikti tokį požiūrį – bene rimčiausias iššūkis. Tokius apgailestavimus girdime vos ne kaskart pradėdami ekskursiją ar užsiėmimą, o jiems pasibaigus ir įtampai, kurią jaučiame iš lydinčiųjų pusės, atlėgus, dažniausiai išgirstame žodžius kaip dovaną: netikėjome, kad jam (ar jai) pavyks.

Tai yra lėtas žaidimas ir lėtas procesas. Niekas nevyksta greitai, nes edukatoriui su savo nekasdiene auditorija reikia tvirtinti kontaktus, jei tokie užsimezgė, įgyti jos pasitikėjimą, užtikrinti jos saugumą, pagaliau pelnyti pagarbą savo veiklai, žinioms ir gebėjimams.

Tam tikra prasme demencija tampa populiari tema, nes gyvendami civilizuotoje visuomenėje neišvengiamai susiduriame su realybe, kad kiekvienas senstame. Verta susimąstyti, ar senatvėje norėčiau būti atskirtas nuo mėgiamos veiklos, tyliai sėdėti namuose? Jei norime gyventi aktyvų gyvenimą senatvėje, turime keisti tai, ką turime šiandien.

Ar tai ir yra priežastis Jums veikti?

B.–A. H. Taip, šiuo klausimu esu tikra savanaudė. Galvoju apie savo tėvą, kitus žmones, kurie man rūpi, įsivaizduoju save po daugelio metų ir sunerimstu: jei kuris nors iš mūsų rytoj susirgtų demencija, kokia būtų kasdienybė?

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.