Sienos

Pirmą kartą susidūręs su proto negalios žmonėmis, įsitikinau, kad visuomenėje egzistuoja priešiškumo sienos, trukdančios žmonėms susitikti ir kalbėtis. Mano lankytos psichiatrijos ligoninės ir institucijos pirmiausia buvo aptvertos akivaizdžiomis sienomis. Rafaelis ir Filipas irgi gyveno „paslėpti” už storų institucijos sienų. Pakviečiau juos drauge apsigyventi Trosly miestelyje. Namą pavadinau Arka. Jo langai išėjo į gatvę, taigi Rafaelis ir Filipas ne vienam miestelio gyventojui keldavo baimę, o kai kuriems lankytojams – nesveiką gailestį. Kartais žmonės imdavo mane girti – esą rūpinuosi „tokiais” žmonėmis! Kuo labiau tvirtėjo mano draugystė su jais, tuo labiau žeisdavo toks aplinkinių požiūris ir tokios pastabos. Palaipsniui suvokiau, kaip mūsų visuomenė atmeta tuos vyrus ir moteris su proto negalia, laikydama juos nevykėliais iš prigimties, ne-žmonėmis. Psichologinė siena trukdė į juos žvelgti kaip į tikrus žmones. Kartais šią sieną aptikdavau ir savyje, ypač tose situacijose, kai nepajėgdavau išklausyti Rafaelio ir Filipo.

Arkos pradžioje – 1964 metais, dar labai daug proto negalios žmonių tėvai slėpė namuose – net kaimynai nieko nežinodavo apie juos. Vienoje fermoje aptikau neįgalų paauglį, kuris buvo… prirakintas garaže! Daugelis kitų gyveno uždaryti prieglaudose, psichiatrijos ligoninėse, apleistose institucijose. Kai kuriose ligoninėse galėjai pamatyti niūrias sales, prigrūstas žmonių, kurie buvo laikomi „daržovėmis”. Atskiriančios sienos įkalino ir tėvus, kurie dažnai išgyvendavo kaltę, arba savo neįgalų vaiką laikydavo Dievo bausme. Nemaža dalis jautėsi atskirti nuo Bažnyčios: jie nebegalėjo eiti į šv. Mišias, nes jų vaikai per daug triukšmavo ir trukdė. Tais laikais neįgalūs asmenys dėl savo negalios buvo atskirti ir nuo Eucharistinės Komunijos. Dažniausiai vadinami debitais, jie gyveno kitame – nenormaliųjų – pasaulyje, kur žmogaus vertė nieko nereiškė.

Kartą vienas tėvas pramonininkas atėjo aplankyti savo sūnaus į mūsų namus. Kartu bevalgant kažkas garsiai tarė: „Jūsų ir sūnaus labai panašios akys”. Tėvas grubiai atšovė: „Ne – jo akys kaip motinos”, tarsi sakytų – „tarp jo ir manęs nėra nieko bendro”. Ši spontaniška ir brutali pastaba kaip geluonis smigo į sūnaus širdį: kai tik baigėme valgyti, jis akimirksniu dingo iš kambario. Tėvas nusistebėjo, kurgi prapuolė sūnus? Pasirodo, nesuprato, kaip skaudžiai jį užgavo. Greičiausiai jis buvo tikras, kad jau visiškai susitaikė su sūnaus negalia. Tačiau realiai šis vyras dėl neįgalaus sūnaus nešiojosi gilią žaizdą. Jis negalėjo priimti negalios ir juto asmeninę gėdą.

Vienas vyras, prislėgtas rūpesčių, atėjo pasikalbėti su manimi. Sėdėjome mano kabinete, jis dalijosi savo nusivylimais, šeimyniniais, profesiniais ir finansiniais sunkumais, kai kažkas pasibeldė į duris, ir, nelaukdamas atsakymo, įėjo Žanas Klodas. Kai kurie jį vadino mongolu, kiti – turinčiu Dauno sindromą. Mums jis buvo Žanas Klodas — ramus, laimingas, dažnai besišypsantis vyras (nors ir nelabai mėgstantis dirbti). Taigi jis pasisveikino paspausdamas man ranką. Paskui paspaudė mano svečiui – ponui „normaliam žmogui” ranką ir juokdamasis išėjo. Ponas „normalus žmogus“ atsidūsėjo: „Kaip liūdna matyti tokius vaikus.” Iš tiesų liūdniausia tai, kad jis buvo apakintas savo išankstinio nusistatymo ir savo paties liūdesio. Jis nepastebėjo Žano Klodo grožio — jo džiaugsmingo juoko. Juos abu akivaizdžiai skyrė psichologinė siena.

Vienose kultūrose silpnumas priimamas lengviau nei kitose. Teko pažinti nemažai kultūrų, kuriose silpnasis yra atmestas, paniekintas, iš jo juokiamasi, juo piktnaudžiaujama, jo vengiama arba jis tiesiog paliekamas numirti. Mačiau baisių, žiurkių užplūdusių prieglaudų, kur pusnuogiai vyrai ir moterys mirtinai liūdnais žvilgsniais slampinėjo nieko neveikdami; mačiau specializuotų priėmimo namų, įkurtų toli nuo miesto centro – net šeimos nariams sunkiai prieinamų. Taip už aukštų sienų slepiami nepageidaujamieji. Teko lankytis psichiatrijos centruose, kurių gerai užrakintose salės apie 30 visiškai nuogų vyrų laukė mirties.

Proto negalios žmonės, ypač turintys sunkią negalią, yra vieni iš labiausiai atstumtųjų visuomenėje. Prancūzija priėmė įstatymą, siekiantį sumažinti neįgalių žmonių atskirtį. Puiki iniciatyva, tačiau ta pati Prancūzija įstatymu įteisina abortą bet kuriame (!) nėštumo mėnesyje, kai moteris sužino besilaukianti neįgalaus kūdikio. Kitais atvejais, kai kūdikis vystosi normaliai, abortas leidžiamas tik per pirmąsias 15 nėštumo savaičių… Mokykloje, norint įžeisti bendraklasį, jis pravardžiuojamas „debilu”. O dauguma merginų neįsivaizduoja, kad galėtų susilaukti „išsigimėlio” (šis žodis dažnai vartojamas tokiais atvejais) ir apsisprendžia geriau nutraukti nėštumą. Pastaruoju metu jaučiu tarp paauglių stiprėjantį neįgaliųjų atmetimą, nesvarbu, kad kiti jauni žmonės realiai įsipareigoja padėti neįgaliesiems. Kuo labiau visuomenė paternalistiniu būdu rūpinasi silpnaisiais, tuo labiau bet koks kontaktas su jais kitiems kelia baimę.

Kai kuriose šalyse siekiant „pravėdinti” institucijas ir psichiatrijos ligonines, buvo įkurtos specialiosios, integracinės mokyklos, dienos užimtumo centrai, skirti neįgaliesiems. Tačiau tariamai „integruoti” asmenys dažnai gyveno vieniši, užsisklendę liūdesy, pasimetę dideliuose miestuose – be jokios žmonių bendruomenės palaikymo. Institucijas tveriančios sienos buvo išgriautos, tačiau žmonių psichikoje barjerai liko. Neįgaliųjų gyvenimą sąlygojančios atskyrimo sienos yra bene labiausiai regimos iš visų priešiškumo sienų, kurias žmonės nepaliauja statę, kad atsiskirtų vieni nuo kitų.

Stipriuosius ir silpnuosius skirianti siena

Bet koks silpnumas gąsdina. Ar ne dėl to seni žmonės išgyvena dėl nuolat silpnėjančių jėgų? Jiems kyla pyktis, maištas, depresija. Jie jaučia, kad nebeturi žavesio ir gyvenimo džiaugsmo, kuriuo patraukdavo kitus. Priešingai jų prislėgtumas tik sunkina bendravimą ir susitikimus. Vaikai vengia lankyti savo senstančius tėvus, nes šie viską kritikuoja ir kartais būna šiurkštūs su jais. Senstantys žmonės ir patys pastebi savo agresyvumą, džiaugsmo ir ramybės trūkumą. Šis suvokimas dar labiau juos stumia į depresiją: „Esu tik našta savo vaikams.” Jie nebejaučia gyvenimo prasmės, linkę užsidaryti liūdesy, pasinerti į ginčus. Pereiti nuo jėgos ir aktyvumo prie silpnumo ir nesugebėjimo nėra lengva. Sis perėjimas sukelia labai svarbius pokyčius žmogaus gyvenime. Jį ypač nelengva valdyti, nes iki tol visą laiką norėjome atrodyti stiprūs, turėti svarbią ir įdomią vietą visuomenėje, būti pripažinti, padaryti karjerą profesiniame ir socialiniame gyvenime. Silpnumas tokiu atveju suvokiamas kaip degradacija. Svarbios, pripažintos vietos visuomenėje praradimas atveria tuštumą žmogaus viduje. Atsiranda stingdantis nerimas ir pasitikėjimo savimi trūkumas. Gimsta kaltės jausmas: „Esu niekam tikęs”. Taigi nuo sėkmės pjedestalo labai greitai galima nukristi į bedugnę. Gyvybingumas ir pasitenkinimas virsta depresija, vidiniu maištu, neviltimi. Ima reikštis pažeistas savęs įvaizdis.

Ar tai ne priežastis, kodėl mūsų visuomenėje, kur jėga ir pasisekimas laikomi aukščiausiomis vertybėmis, esame įkūrę tiek senelių namų ir prieglaudų? Seni žmonės vis rečiau paliekami savuose namuose, nes esą jie trukdo. Dažnai šeimose neužtenka erdvės arba nenorima jos pritaikyti. Kai kurios seniems žmonėms skirtos institucijos pernelyg niūrios: jose mažai gyvybės, trūksta organizuotų renginių, senukai nuobodžiauja, juo labiau jei juos retai kas aplanko. Vargingesnėse šalyse senoliai ypatingai gerbiami, jų negalima nepaisyti, nes jie yra gyvoji istorija. Taigi jie turi išskirtinę vertę, kuri ir pažadina kitų kartų pagarbą. Industrinėse valstybėse seni žmonės prarado orumą ir svarbą visuomenėje: jie nebekuria materialinių gėrybių, todėl trukdo.

Mūsų turtingose visuomenėse egzistuoja akivaizdi stipriųjų ir silpnųjų perskyra. Asmenys, turintys ypatingų poreikių, vertinami pirmiausia ekonominiu požiūriu. Jais rūpinasi profesionalai, socialiniai darbuotojai, auklėtojai ir kt. Tokiu būdu visi kiti piliečiai nusimeta asmeninę ir kolektyvinę atsakomybę už savos šeimos ar artimos aplinkos silpnuosius ir perkelia ją valstybei. Žinoma, ji savo ruožtu intensyviai remiasi privačių asociacijų pagalba bei skatina savanorystę. Bet tokioje sistemoje solidarumo jausmas dingsta. Be to, kadangi silpnųjų priežiūra brangiai kainuoja, ateina laikas – pavyzdžiui, ekonominių krizių metu – kai sistema nustoja funkcionuoti. Silpnieji tampa nepakeliama našta – jais reikia atsikratyti. Toji našta „trukdo” realizuoti kitus, daug įdomesnius projektus.

Mirties baimė

Mano sesuo Teresė 25 metus dirbo gydytoja paliatyvios priežiūros skyriuje šv. Kristoferio slaugos ligoninėje Londone. Iš jos sužinojau, kokią dramą ligoninėse patiria mirštantieji. Jų stiprūs išgyvenimai paskatino Cecily Saunders įkurti šv. Kristoferio prieglaudą. Ligoniui pasiekus paskutinį ligos etapą, ateina momentas, kai medicina nebegali niekuo padėti: gyvybiniai organai negrįžtamai pažeisti. Vėžys išplinta ir niekas nebegali sustabdyti. Tokioje situacijoje ligoninių gydytojai yra bejėgiai. Dažniausiai jie skiria stiprias morfijaus dozes, kurios numalšina skausmą, bet ligonis tampa beveik be sąmonės. Cecily Saunders šokiravo tokia daugelio mirštančiųjų situacija. Taigi ji siekė įprasminti paskutinį žmogaus gyvenimo etapą ir ieškojo priemonių, kaip kontroliuoti kančią (fizinę, psichologinę, dvasinę), kad žmogus galėtų mirti jausdamas minimalų skausmą, bet būdamas visai sąmoningas. Jai atrodė svarbu palaikyti esančiojo prie mirties šeimą ir draugus, kad jie nebijotų sakyti mirštančiajam tiesą, nesislėpdami už iliuzijų ir nerealių vilčių. Juk dauguma žmonių bijo mirties ir nenori apie ją kalbėti, vyraujanti nuomonė siekia slėpti mirties faktą.

Mirties atmetimas ypač stipriai jaučiamas Amerikoje, kur palaikai iš karto nuvežami į laidojimo salę ir paruošiami laidoti. Žmonės neturi teisės laikyti palaikų namuose. Laimei, ne visose šalyse taip: kitur dar galima keletą dienų budėti ir melstis prie mirusiojo kūno, kalbėti apie jį – pamažu apsiprasti su mirties faktu namuose.

Vargingose šalyse mirtis yra kasdienio gyvenimo dalis -jos nevalia slėpti. Ten gimimas ir mirtis susipynusios žmogiškoje tikrovėje. Tuo tarpu moderniose visuomenėse bandoma paslėpti mirtį. Mirties faktas sutapatinamas su nelaimingu atsitikimu arba liga, nuo kurios dar neišrasti vaistai. Tarsi mirtis būtų klaida, kuri šiaip neturėtų egzistuoti. Mirtis ir gyvenimas atskiriami siena. Zigmundas Froidas (Freud) sakė, kad tas, kuris nori gyventi, turi savo gyvenime integruoti mirtį, kitaip – sąmoningai ar nesąmoningai – jį paralyžiuoja mirties baimė.

Kalėjimų sienos

Septintajame dešimtmetyje buvau dažnai kviečiamas kalbėti į vyrų, o kartais ir moterų, kalėjimus Kanadoje. Viename jų net pavyko suorganizuoti rekolekcijas. Jų metu nakvodavau kalėjime – turėjau asmeninę vienutę. Vakarais per lango grotas žvelgdavau j mėnulį bei dangaus skliautą, o širdyje jausdavau vienybę su viso pasaulio kaliniais. Rekolekcijų metu mane pakvietė į „Klubo 21″ vakarą. Siame klube susitikdavo vyrai, už žmogžudystę pasmerkti kalėti 21 metus ir daugiau. Dauguma jų man pasakojo savo nusikaltimo priešistorę ir įvykius. Suvokiau, kad, jei būčiau gimęs kitokioje šeimoje, gavęs kitokį auklėjimą, irgi būčiau atsidūręs šių kalinių situacijoje, greičiausiai būčiau panašiai pasielgęs. Dabar jie gyveno žiauriame kalėjimo pasaulyje, kurstančiame nerimą ir prievartą. Juos supo aukšta siena. Vienoje jos pusėje – pasmerktieji, kitoje – teisieji, griežtai smerkiantys kalinius. Dauguma jų buvo pasmerkti praktiškai jau nuo kūdikystės: jų šeimose vyravo nesantaika, prievarta, skurdas ir bedarbystė. Didžioji dalis įkalintųjų buvo vietiniai Amerikos indėnai, pasimetę vakarietiškoje visuomenėje, kuri įsikūrė jų žemėse – tokia skirtinga nuo jų kultūros.

Kitame Kanados kalėjime manęs paprašė liudyti apie Arkoje gyvenančius žmones su negalia, patyrusius atmetimo kančią ir dėl to turinčius pažeistą savęs įvaizdį. Kalbėdamas apie juos jaučiau, jog daugelio kalinių istorija panaši. Konferencijos pabaigoje vienas vyras atsistojo ir ėmė man šaukti: „Bepigu tau čia kalbėti – tavo gyvenimas buvo lengvas. Tu nieko nežinai apie mūsų gyvenimus. Kai man buvo ketveri, mano akyse išprievartavo motiną. Septynerių tėvas mane pardavė homoseksualams, kad turėtų už ką gerti. O trylikos buvau mentų sučiuptas!” Ir baigė visiškai šaukdamas: „Jei dar kas nors atėjęs į kalėjimą ims mums kalbėti apie meilę, aš jam galvą suspardysiu!”

Buvau apstulbintas, kokie panašūs įkalintųjų ir proto negalios žmonių gyvenimai. Jie gyvena dažniausiai institucijose už aukštų sienų ir gerai užrakintų durų, kur kontroliuojami įėjimas ir išėjimas. Dauguma šių asmenų nepažino harmoningos, šiltos ir saugios šeimyninės aplinkos. Visą gyvenimą jie lieka paženklinti dėl savo praeities. Taip jų širdyse atsiranda gilios žaizdos, kurios vieniems skatina agresyvumą, žiaurumą, kitiems depresiją ir užsisklendimą ar prieš save nukreiptą agresiją – polinkį save žaloti.

Pabėgėlių stovyklų sienos

Neseniai lankiausi Slovėnijoje, nedidelėje buvusios Jugoslavijos šalyje, kurioje gyvena apie du milijonus žmonių. Daugeliu požiūrių vienalytė, ji 1992 metais tapo nepriklausoma. Stebėtinai drąsiai vyriausybė priėmė dešimtį tūkstančių pabėgėlių iš Bosnijos. Teko lankytis vienoje pabėgėlių stovyklų – nedidelėje teritorijoje buvo apgyvendinta apie šimtą žmonių, dauguma musulmonų. Tačiau ištisą dieną jie neturėjo ką veikti, tik susėdę kalbėtis tarpusavyje. Veikė pradinė mokykla, bet paaugliams nebuvo organizuoto užimtumo. Ore tvyrojo dykinėjimo nuotaika. Net maistas — jau pagamintas atvežamas iš miesto. Viena šeima pasikvietė mane į vidų – vieną kambarėlį mediniame barake. Pasiteiravau, ar jie turi vilties sugrįžti. „Ne, – atsakė, — mūsų miestelis buvo visiškai sugriautas. Mes niekada ten negrįšime, nes viską praradome”.

Vietinių žmonių abejingumas šiems pabėgėliams mane pribloškė. Stovykla nebuvo aptverta sienomis, tačiau stiprus psichologinis barjeras skyrė vietos gyventojus nuo imigrantų. Atrodė, kad aplinkiniai nenorėjo nieko žinoti apie pabėgėlių gyvenimo realybę. Bent kiek pradėję bendrauti su jais, išgirdę istorijas ir gyvenimiškas situacijas, vietos gyventojai nebegalėtų likti abejingi, imtųsi kažką keisti: ieškoti darbo, bent kiek pagerinti šių žmonių gyvenimo sąlygas. Aišku, tai pareikalautų dvasinių ir finansinių išteklių, todėl buvo paprasčiau ignoruoti pabėgėlių situaciją. Girdėjau sakant: „Bet kuriuo atveju, jie juk musulmonai, jie niekada negalės integruotis į mūsų kultūrą…”

Kai kurios situacijos mums regis pernelyg painios: pajudinę vieną pirštelį, rizikuojame būti įtraukti visa esybe. Jau geriau palikti vargšus jų skurde… Kalbu apie Slovėnijos pabėgėlių stovyklą, bet kiekvienoje šalyje šie procesai vyksta panašiai

Jeruzalė — Dievo miestas ir neapykantos sienų miestas

Skaudu dėl Jeruzalės. Šis miestas kupinas visokiausių įsitikinimų. Žydai žino, kad jie yra Jahvės išrinktoji tauta. Musulmonai žino, kad jie yra Alacho palaimintieji. Krikščionys žino, kad jie yra Jėzaus, pasaulio Išganytojo, išrinktieji. Bet viskas ne taip jau paprasta. Tarp žydų yra ortodoksų ir liberalų, tarp musulmonų – šiitų, sunitų ir kitų pranašo Mahometo palikuonių grupių. Krikščionys pasidaliję į liuteronus, anglikonus, katalikus, ortodoksus, baptistus, metodistus, sekmininkus ir kt.! Kiekviena iš šių grupių įsitikinusi, kad jiems priklauso religinė tiesa – unikalus Dievo Apsireiškimas. Vadinasi, yra keliolika dievų? O galbūt Dievas yra pasidalijęs Savyje? Jeruzalė, Dievo miestas, meilės miestas, tapo susiskaldymo ir neapykantos vieta. Jeruzalės sienos gražios, bet bauginančios. Todėl nekeista, kaip dauguma žmonių linkę atmesti bet kurią religiją, įžvelgia joje neapykantos, karo ir kitų paniekinimo šaltinį. Jokios religijos neišpažįstantys ar prieš ją kovojantys žmonės kartais jaučiasi tikrais apšviestaisiais. Jie įsitikinę, jog būtent religija yra visų konfliktų pasaulyje priežastis.

Kiekviena Bažnyčia skelbia tiesą ir yra įsitikinusi savo teisumu. Visos krikščionių Bažnyčios Jėzų išpažįsta Viešpačiu, bet kartais atrodo, kad yra tiek Jėzaus asmenų, kiek Bažnyčių… Prisimenu, teko lankytis koplytėlėje po Kristaus Gimimo bazilika Betliejuje. Ortodoksų kunigas aukojo šv. Mišias. Meldžiausi kartu su jose dalyvaujančiais ortodoksų piligrimais. Tuo metu, kai per visus siunčiamas padėklas su palaiminta duona (netolygu Eucharistinei Komunijai), šalia manęs stovintis piligrimas pasiūlė jos ir man, o kitas suskubo perspėti: „Ne, ne jam. Jis katalikas.” Jaučiau tvyrančią įtampą. Po kelių akimirkų viena moteris, kitiems nematant, prisiartino prie manęs ir nuoširdžiai pasidalijo savo palaimintos duonos gabalėliu. Šis moters gestas sujaudino iki širdies gelmių. Pamaniau, kiek protestantų kentėjo atmetimą, kai katalikų Eucharistijos metu jiems be jokio paaiškinimo buvo neleidžiama priimti Komunijos?

Kiekvienos Bažnyčios ir religijos viduje taip pat yra nesutarimų. Dalis žmonių sureikšmina tikėjimo teisumą ir integralumą, nori bet kokia kaina išlaikyti tradiciją bei jos apeigas, religijos tapatybę, moralinius įsitikinimus. Kiti, labiau atviri ir tolerantiški, mano, kad bendravimas su kitokio tikėjimo žmonėmis yra vertingas ir kad svarbiau palaikyt tarpusavio ryšius. Pirmiesiems religija yra tarsi tvirtovė: gerieji — viduje, blogieji — išorėje, o valdžia atlieka svarbiausią  vaidmenį. Antrieji mato religiją labiau kaip šaltinį, kuris gaivina žmoniją. Tačiau jų atvirumas ir kitų išklausymas gali palaipsniui sutirpdyti tikėjimą. Šios dvi tendencijos, regis, nesutaikinamos žmogaus širdyje, kyla ne tik iš skirtingo dvasinio ir teologinio auklėjimo, bet ir iš asmens psichologijos. Vieni žmonės yra griežto, nusistovėjusio, konservatyvaus būdo, labiau nesaugūs; kiti – atviri, mėgstantys riziką, kartais neaiškumą, miglotumą, bet bijantys autoriteto. Kiekviename kraštutinume esantys asmenys jaučiasi tiesoje, o į kitus žvelgia kaip į grėsmę. Kiekvienas manosi esąs tarp išrinktųjų.

Ilgainiui kovos tarp šių kraštutinumų sukėlė katastrofas, pasibaigusias pasmerkimais, ekskomunikacijomis, įkalinimais, sudeginimais ant laužo. Vienas sekmininkų pastorius iš Maskvos pasakojo: „Kalėjime (įvairių konfesijų krikščionys) buvome labai vieningi. Bet dabar, kai esame laisvėje, nebesikalbame, tarp mūsų atsirado kitokios sienos. Kalėjime mes išmokome gyventi kartu, o dabar nebežinome, ką daryti su laisve.”

1974 metais organizavau ekumenines rekolekcijas Belfaste, Šiaurės Airijoje. Jose dalyvavo apie trisdešimt katalikų ir tiek pat protestantų. Nė vienas dalyvių gyvenime nebuvo kalbėjęsis su kitos konfesijos krikščioniu. Šios dvi grupės palaipsniui atsitvėrė išankstinių nuostatų, nesupratimo ir nežinojimo sienomis. Kiekviena grupė gyveno užsidariusi savame miesto kvartale, vengdama bet kokio kontakto ir dialogo. Ir vieni, ir kiti turėjo savus įsitikinimus, informacijos priemones ir pasiteisinimo būdus. Priešingos grupės atstovai buvo laikomi blogais ir pavojingais, iš jų nebuvo tikimasi nieko gero. Su jais vengiama diskutuoti, nes vis tiek „jie siekia tik mus apgauti”. Iškreiptos informacijos ir melo sukeliama baimė ir neapykanta, kuria manipuliuoja grupelė ištroškusių valdyti žmonių, atskiria tautas, grupes, pastato neįveikiamas išankstinių nuostatų sienas. Žiaurumas gimdo žiaurumą, kerštas sukelia kerštą – taip sukasi uždaras neapykantos ratas.

Ištrauką iš Jean Vanier knygos „Kiekvienas žmogus – šventa istorija“ („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2006 m.)