2015 09 27

Jonathan Sacks

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Dievo žadintuvas

Šį tekstą rabinas Jonathanas Sacksas parašė žydų Naujųjų metų (Roš Hašana) proga

Egzistuoja daug nuostabių paaiškinimų, kodėl per Roš Hašana šventę mes pučiame šofarą (ritualinis pučiamasis instrumentas, dažniausiai pagamintas iš avino rago), tačiau bene įtaigiausią paaiškinimą pateikė Mozė Maimonidas. Jam šofaras yra Dievo žadintuvas, žadinantis mus iš „snaudulio“, kuriame praleidžiame daugelį savo dienų. Ką jis turėjo mintyje? Didžiausia Dievo mums suteikta dovana yra laikas, ir Jis mums šį laiką padalija visiems po lygiai. Nesvarbu, ar esi turtuolis, ar vargšas, per parą vis tiek teturi 24 valandas, per savaitę – 7 dienas, ir metų, kurie taip greit prabėga, tėkmę. Dažnai mes savo laiką leidžiame užsiimdami dalykais, kurie, tariant Maimonido žodžiais, „nei padeda, nei gelbsti“. Kiek daug yra žmonių, kurie žvelgdami atgalios į prabėgusį laiką sako: „Norėčiau, kad komitetų susitikimuose būčiau praleidęs daugiau laiko.“ Ir priešingai, kiek daug jų teigia: „Norėčiau, kad daugiau laiko būčiau praleidęs su savo vaikais, padėdamas kitiems ar paprasčiausiai besidžiaugdamas, jog gyvenu.“

Kartais mes galime būti taip užsiėmę siekdami užsidirbti pragyvenimui, kad paprasčiausiai nebeturime laiko gyventi. Laiko valdymo ekspertai kalba apie du veiklų tipus: neatidėliotinas veiklas ir svarbias veiklas. Dažnai savo dienas praleidžiame užsiimdami neatidėliotinomis veiklomis ir prarandame laiką, kurį galėtume skirti svarbioms. Atmenu pokalbį su žmogumi, kuris buvo darboholikas ir ištisas septynias dienas buvo visiškai užsiėmęs. Patyręs asmeninę krizę, jis nusprendė pradėti švęsti šabą. Vėliau jis man sakė, kad tai buvo geriausias kada nors priimtas jo sprendimas. „Dabar aš turiu laiko savo žmonai, vaikui ir savo draugams. Lankymasis sinagogoje leido man tapti bendruomenės dalimi. Keistas dalykas yra tas, kad darbai vis tiek yra padaromi, tik per šešias, o ne septynias, kaip kad anksčiau, dienas“, – teigė jis man.

Šabas moko mus skirti laiką tam, kas svarbu, nors galbūt ir nėra skubu. Prieš tris dešimtmečius, kai technologijos dar buvo mažiau pažengusios, dauguma apie ateitį rašiusių žmonių regėjo ją kaip poilsio amžių, kai mes turėsime žymiai daugiau laisvo laiko. Taip nenutiko. Mes, kaip atrodo, jaučiame didesnį nei bet kada anksčiau spaudimą ir esame mažiau atsipalaidavę. Mobilieji telefonai, elektroniniai laiškai ir kišeniniai kompiuteriai reiškia, kad mes dabar visados esame pasiekiami. Kaip kad skelbiama psalmėse: „Mokyk mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį.“

Per Roš Hašana ir Jom Kipūrą mes skaičiuojame savo dienas. Prašydami būti įrašyti į gyvenimo knygą, mes galvojame apie gyvenimą ir kaip juo naudojamės. Šiame kontekste maldoje „Unetaneh Tokef“ yra pamatiniai trys žodžiai: teshuvah (atgaila), tefillah (malda) ir tzedakah (labdara). Teshuvah kalba apie mūsų santykį su savimi pačiais. Tefillah kalba apie mūsų santykį su Dievu. Tzedakah žymi mūsų santykį su kitais žmonėmis.

Teshuvah taip pat reiškia ne tik „atgailą“, tačiau ir „sugrįžimą“ – prie mūsų šaknų, prie mūsų tikėjimo, mūsų tautos istorijos ir mūsų pašaukimo kaip įpėdinių tų žmonių, kurie prieš 3 tūkst. metų stovėjo Sinajuje. Teshuvah mūsų klausia: ar mes paaugome per pastaruosius metus, ar stovime vietoje? Ar mes studijavome mūsų paveldą sudarančius tekstus. Ar mes pilnai ir tvirtai gyvenome kaip žydai? Teshuvah yra mūsų navigacinė sistema, suteikianti kryptį gyvenimui.

Tefillah reiškia maldą. Tai yra mūsų pokalbis su Dievu. Mes kalbame, tačiau, jei esame išmintingi, taip pat ir klausomės Dievo balso, kuris atsispindi maldose, kurias jau šimtai kartų perduoda viena kitai. Tefillah labiau reiškia ne prašymą, kad Dievas duotų tai, ko mes trokštame, o veikiau atspindi klausimą, kad Dievas mus išmokytų, ko dera norėti. Naujo automobilio? Geresnio darbo? Egzotiškų atostogų? Mūsų maldos apie tai nekalba, nes gyvenimas yra žymiai daugiau nei tie dalykai. Čia mažiau kalbama apie tai, kas mums priklauso, o daugiau apie tai, ką mes darome ir kokie norime būti. Mes kalbame apie atlaidumą ir Dievo buvimą mūsų gyvenimuose. Mes primename sau, kad, nors mūsų laikas žemėje ir yra trumpas, susijungdami su Dievu mes prisiliečiame prie amžinybės. Tefillah yra mūsų „mobilusis telefonas pokalbiams su dangumi.“

Tzedakah kalba apie gėrį, kurį darome kitiems. Seras Mosesas Montefiore buvo žymus karalienės Viktorijos laikų žydų veikėjas. Jis buvo turtingas žmogus ir didžią savo ilgo gyvenimo dalį skyrė tarnaudamas žydams tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek visame pasaulyje (jis pastatė vėjo malūną Jeruzalėje, o vieta, kurioje jis stovi – Yemin Moshe, – yra pavadinta jo garbei). Kažkas kartą paklausė jo, kiek jis yra vertas, ir M. Montefiore pateikė jam skaičių. „Tačiau aš žinau, kad esate vertas daugiau“, – pareiškė klausėjas. „Tu neklausei manęs, kokie mano nuosavybės vertė, tačiau klausei, kiek esu vertas. Skaičius, kurį tau pateikiau, kalba apie pinigų sumą, kurią šiais metais skyriau labdarai, nes mes esame verti tiek, kiek esame pasirengę dalintis su kitais.“ Tai yra tzedakah.

Tam tikri judaizmo priesakai yra pasirengimas ateisiančiam laikui. Šabas yra pasirengimas mesijiniam amžiui, kai baigsis nesutarimai ir viešpataus taika. Jom Kipūras, kai mes nevalgome, negeriame ar neužsiimame kūniškais malonumais, yra pasirengimas mirčiai. Visa tai verčia mus užduoti esminius klausimus: ką aš savo gyvenime padariau, kas būtų vertinga? Ar aš iššvaisčiau savo laiką, ar dalinausi juo su tikėjimu, Dievu ir stokojančiaisiais?

Žinodami, kad nė vienas mūsų negyvens per amžius, mes prašome Dievo dar vienų metų, kad galėtume augti, melstis ir dalintis. Būtent tai mintyje turėjo Mozė Maimonidas, kai šofarą vadino „Dievo žadintuvu“ ragindamas mus neprasnausti savo gyvenimo, tačiau panaudoti jį svarbiems darbams.

Parengė Donatas Puslys

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.