Kanonas kaip priešnuodis kultūros degeneracijai

Pristatydama šį pranešimą¹, moderatorė paminėjo esminį raktinį žodį – „disciplina“. Teksto pavadinimas jo kaip ir nemini, bet jis neišvengiamai iškils kaip potemė ar tema. Mat kai pradėjau rengtis paskaitai ir galvoti apie kultūros kanono problemą, mintys vis sugrįždavo prie kariuomenės, kurioje pastaruoju metu praleidau šiek tiek laiko. Kariuomenė, disciplina man yra kaip tam tikras kontrapunktas, kontrastas ir atspindys to, kas vyksta ar nevyksta, turėtų ar neturėtų vykti mokykloje.

Kas yra kanonas, mes visi maždaug žinome. Galima pacituoti vieną iš daugelio kanono apibrėžimų: tai – „kūrinių, taisyklių, principų ir standartų korpusas, kuris priimamas kaip aksiomatinis ir privalomas studijų ar meno sričiai“. Kitaip tariant, kanonas – tai autoritetingas, pavyzdinis vertingų autorių ir tekstų, faktų bei artefaktų, kultūrinių praktikų ir mąstymo būdų rinkinys, kurį įsisavinus galima tikėtis išsiugdyti proto ir dvasios nuostatas, būtinas kultūrinei kūrybai. Mano kartos ir vyresnių kartų ugdyme kanonas buvo pagrindinė turinio perteikimo struktūra – ar kalbėtume apie privalomų skaityti autorių sąrašą, ar apie didžiuosius menininkus, kai mokytojas aukso raidėmis smegenyse iškaldavo visų laikų didžiausiuosius: Raphaelis, Michelangelo, Leonardo da Vinci. Privalomos istorijos datos, kurias būtinai turėjai žinoti, neklausdamas, kodėl Žalgirio mūšis patenka į vadovėlį, o apie Oršos mūšį net neužsimenama, irgi sudarė tam tikrą istorinių įvykių kanoną. Atitinkamai istorinės figūros, didieji istorijos herojai vėlgi sudarė atskirą kanoną. Taigi kanonas buvo pagrindinis prasmės perteikimo instrumentas, kuriantis bendrą ir rišlų kertinių humanitarinių disciplinų kaip pažinimo ir mokymosi sričių vaizdą.

Be abejo, formuojant kanoną – tiek pačioje jo formoje, tiek jo turinyje – labai stipriai prasimušė XX a. pradžios skonio aidai. Kultūrinėje vaizduotėje jie skambėjo dar ilgai – tai rodo ir meno kanono susitelkimas ties Renesansu, marginalizuojant Baroką, kuris pradėtas vertinti visai neseniai, arba didžiulis dėmesys XIX a. romanams literatūros kanone. Mano supratimu, taip yra todėl, kad mūsų kanonai buvo suformuoti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Paskui jie buvo modifikuoti, bet struktūriškai išliko iki XX a. pabaigos.

Kanono formavimo pastangoms priklauso ir tokios kultūros iniciatyvos kaip, pavyzdžiui, Harvarde prieš 106 metus pradėtas leisti 51 tomo rinkinys Harvard Classics, aprėpiantis visus tekstus, kuriuos turi perskaityti kiekvienas išsilavinęs žmogus, ir reikalaujantis tik „penkių pėdų lentynos“. Dabar jo pavadinimų sąrašo skaitymas verčia nostalgiškai dūsauti: Platonas ir Epiktetas, Augustinas ir Tomas Kempietis, Calderonas ir Pascalis. Ši iniciatyva įkvėpė 1952 m. pradėtą leisti, 1990 m. atnaujintą ir papildytą rinkinį Great Books of the Western World. 1994 m. Haroldas Bloomas išleido netikėtu bestseleriu tapusią knygą The Western Canon: The Books and School of the Ages, kuri įvardijo 26 rašytojus, sudarančius Vakarų literatūros šerdį. Visos šios iniciatyvos turėjo didelės įtakos kultūrinei vaizduotei anglakalbiame pasaulyje.

Aš kalbėsiu apie kanoną visų pirma kaip apie kultūros reiškinį, bet jis glaudžiai susijęs su švietimu, švietimo ir auklėjimo poreikiais. Jie tarpusavyje sąveikauja – švietimo poreikiai galiausiai nulemia, kurie kūriniai bus skaitomi ir žiūrimi, kas taps paveldėtu ir perteiktu kultūros turiniu.

Akivaizdus ir pamokantis tokios švietimo ir kultūros sąveikos pavyzdys yra graikų dramaturgų likimas. Vėlyvojo helenizmo laikais, III a. po Kr., buvo sudaryti komentuoti tragedijų rinkiniai, skirti mokykloms, – į juos įtrauktos septynios Aischilo, septynios Sofoklio ir dešimt Euripido dramų. (Euripidui, kuris savo laikais buvo žymiai mažiau vertinamas, negu anie du dramaturgai, pasisekė labiau – jis buvo artimesnis helenistinei vaizduotei, todėl gausiau pateko į vadovėlius, be to, dar devynios jo dramos atsitiktinai išliko kitame, vadinamajame Alfabetiniame, rinkinyje.) Tiek tų graikų tragedijų ir išliko – visa kita, kas liko, yra tik fragmentai. Kitaip tariant, dabar mes Atėnų dramą atpažįstame daugiausia iš to, ką anuo metu mokiniai mokėsi iš savo vadovėlių.

Taigi kai kalbame apie švietimą, turime suvokti, kad švietimas yra pirmasis ir didžiajai žmonių daliai turbūt paskutinis sąlytis su aukštąja kultūra, todėl privalome labai kruopščiai apmąstyti švietimo turinį – vyraujantis visuomenės supratimas apie kultūros ribas ir verčių skalę nemaža dalimi priklausys nuo to, koks turinys juos pasieks per švietimą ir kaip juos formuos.

Kaip minėjau, klasikiniais ugdymo laikais kanonas buvo standartinis turinio perteikimo būdas mokykloje. Tačiau šiuolaikinėje kultūroje kanono samprata susiduria su protestais. Kai prieš keletą metų pradėjau kelti klausimą, kad į Lietuvos švietimą, konkrečiai – literatūros ugdymą, reikėtų sugrąžinti kanoną, susidūriau su keletu standartinių prieštaravimų.

Kanonas kritikuojamas laikantis kelių pagrindinių mąstymo ašių. Pirmiausia, kanonas regimas kaip autoriteto ženklas – o dabarties kultūroje bet koks autoritetas savaime yra kvestionuotinas. Ji linkusi įtariai klausinėti ne tik, kas sudarė kanoną, kas nustatė kanono ribas, bet ir kas išvis davė teisę nustatinėti ribas ir formuoti kriterijus? Kultūroje, kuri apskritai linkusi į autoritetą žiūrėti įtariai ir kvestionuoti patį autoriteto principą (o ne kritikuoti paskirą autoritetą, kaip nepakankamai adekvatų ar kompetentingą), kanono principas darosi įtartinas, nes kanonas savaime yra autoritatyvus.

Antra, kokie tie autoritetai, kurie sudarė kanoną? Kanonui pateikiami kaltinimai dėl to, kad jis pratęsia ir įtvirtina kultūrinės hegemonijos principą, nes atstovauja vakarietiškai, europietiškai, vyriškai, baltųjų perspektyvai, marginalizuodamas visas kitas, kurios jame per menkai atstovaujamos ir į jo apibrėžtį nepatenka.

Trečia, kanonas yra matomas kaip imperatyvios disciplinos, privalomumo ženklas. Kanoną privalu išmokti, įsisavinti. Prieš porą metų, kalbant su švietimo politikos formuotojais, nebuvo akivaizdu, kad žodžius „privaloma“ ir „disciplina“ apskritai galima įsileisti į švietimą, kur turi vyrauti šypsenėlės, saulytės, savanoriškumas ir žaidimo dvasia.

Ketvirta, kanonas dažnai suvokiamas kaip vienintelis autorizuotas kultūrinių verčių sąvadas, kuris nepalieka vietos kitokiems skoniams, skirtingoms perspektyvoms ir alternatyvioms kultūrinės vertės koncepcijoms.

Galiausiai, kanonas dažnai pateikiamas kaip atspindintis sustabarėjusią kultūrinių vertybių hierarchiją, kuri, kartą įtvirtinta, nebesikeičia. Tai ypač pavaizdu, kai kalbiesi su vienuoliktokais ar dvyliktokais apie jiems privalomus skaityti kūrinius. Standartinė sielos aimana – kad tie kūriniai (Donelaičio Metai ar Žemaitės Marti) jiems „nėra aktualūs“. Kanono aktualumo klausimas, aišku, dar iškils – šie argumentai yra fragmentas platesnės kritikos, esą kanonas neatspindi greitai besikeičiančios visuomenės vaizduotės pokyčių.

Išdėsčiau kelias ašis, išilgai kurių kanonas dažnai puolamas, o kanono forma atmetama kaip vertingas kultūrinio turinio perteikimo įrankis. Mano patirtis rodo, kad dabarties kultūrinėje vaizduotėje tokia kritika populiari ir giliai įsišaknijusi.

Dabar prasideda dalis, kuri tomistiniuose traktatuose vadintųsi sed contra. (Tomas Akvinietis, imdamasis nag­rinėti kokią nors tezę, pirmiausia išdėsto priešininkų argumentus, o po to sako „bet kita vertus“, sed cont­ra, reikėtų pažiūrėti į problemą kitaip.)

Filosofas Johnas R. Searle’as apie kanoną yra rašęs šitaip: „Niekada iš tiesų nebuvo įtvirtinto kanono, veikiau jau buvo tam tikras negalutinių sprendimų apie tai, kas turi svarbą ir kokybę, rinkinys. Tokie sprendiniai visuomet yra atviri revizijai. Iš tiesų jie yra nuolat revizuojami“². Kitaip tariant, visą laiką, nuo tų senų laikų, kai kanonas buvo pagrindinis kultūros perteikimo įrankis, visuomet vykdavo ginčas dėl kanono ribų, sampratos ir turinio, kurie buvo nuolatinės diskusijos ir revizijos objektas. Taigi kanoną būtų adekvačiau įsivaizduoti ne kaip statišką monolitą, kuris, kartą pastatytas, stūkso visiems laikams (būtent taip jį pateikia kanono kritikai). Serijos The Great Books of the Western World sumanytojas Robertas Maynardas Hutchinsas neatsitiktinai apibūdina savo buriamą kultūros kanoną kaip „Didįjį Pokalbį“: „Vakarų tradicija yra įkūnyta Didžiajame Pokalbyje, kuris prasidėjo istorijos aušroje ir tęsiasi iki šiandienos“. Tai gyvas, organiškas procesas, verdantis kultūros šerdyje, evoliucionuojantis, peržiūrintis pats save, tačiau neatsisakantis pagrindinio kanono bruožo – verčių hierarchijos sampratos.

Verčių hierarchija, be abejo, glaudžiai susijusi su kriterijų klausimu. „Kanonas“ pirmine prasme reiškia liniuotę, senąja graikų kalba kanōn yra stulpelis su padalomis, skirtas kažkam matuoti. Kokie „matavimai“ leidžia apsispręsti, ką įtraukti į kanoną, ką palikti už jo ribų? Apie kanono kriterijus britų rašytoja A. S. Byatt yra rašiusi: ,,Kultūros kanonas yra evoliucionuojantis individualių kanonų konsensas. Kanoniniai autoriai pakeitė pačią terpę, kalbą, kurioje jie dirbo. Žmonės, kurie vien tik aprašo, kas vyksta šiuo metu, netveria. Mano kanonas aprėpia rašytojus, kuriuos aš nebūtinai mėgstu – pavyzdžiui, D. H. Lawrence‘ą, nors aš jo savotiškai nekenčiu, arba Jane Austin taip pat“³.

Kitaip tariant, kanonas yra, anot Byatt, kūriniai ir veiksmai, kurie dalyvavo perkuriant pačią terpę, iš vidaus keitė paradigmą, kurioje dirbo. Kanonas atspindi dabartinę meno, studijų srities būseną todėl, kad į jį patenkantys autoriai paaiškina, kaip mes čia atsidūrėme. Prie šio punkto aš dar sugrįšiu.

Manau, suvokti tą mechanizmą, kaip klasikiniame ugdyme ir kultūroje formuojamas kanonas, turbūt geriausiai padeda Alaisdair’o MacIntyre’o mąstymo tradicijos samprata, išskleista veikale Three Rival Versions of Moral Enquiry. Tradicija yra dialogas tarp skirtingų požiūrio taškų, skirtingų prieigų. Dabarties pozicijos susiformuoja apmąstant tuos klausimus ir atsakymus, kuriuos iškėlė ir pateikė geriausi praeities mąstytojai. Tradicijos tęsėjai siekia pateikti kaip įmanoma nuosek­lesnį ir rišlesnį moralinių ieškojimų istorijos naratyvą, remdamiesi geriausiais mūsų laikmečio ir kultūros standartais. Šis naratyvas ne tik įvardija tos istorijos iššūkius ir konfliktus, bet ir siekia pateikti geresnę sintezę – naratyvą, kuris paaiškintų ir išspręstų tuos konfliktus, integruotų, apimtų ir paaiškintų kitus, oponuojančius naratyvus. Taigi tradicija, anot MacIntyre’o, nėra ikimodernus reliktas, bet gyvas ir lankstus procesas, nuolat atnaujinantis ir perkuriantis naratyvą, kuris geriausiai paaiškina visas dabarties pasaulio savimonės prasmes. Kanoną analogiškai siūlyčiau suprasti kaip kultūrinių verčių naratyvą, kuris geriausiai integ­ruoja suvokimą, kas mes esame ir kaip mes čia atsidūrėme, nužymėdamas kertinius taškus tame kelyje.

Čia matyti du kanono aspektai. Vienas – sinchroninis: jis atspindi dabarties kultūrinę vaizduotę ir jai svarbias vertes (kad ir kada ta dabartis būtų buvusi – kaip minėjau, mano kartos paveldėtas kanonas didžiąja dalimi buvo per mažai atnaujintas XX a. pradžios darinys). Kita vertus, labai svarbi diachroninė perspektyva, kuri parodo, kaip į dabartį buvo ateita. Ginčas dėl kanono ribų ir jo turinio visą laiką vykdavo – tas ginčas ir yra kanoną formuojantis procesas. Problema yra ta, kad reliatyvizuojančiame XX a. pabaigos klimate, kai tapo nebeįmanoma sutarti dėl fundamentalių vertės – estetikos, moralės, tiesos ir jų sąryšio – principų, jokių bendrų išeities taškų nebepripažįstantys politizuoti ginčai tapo mirties nuosprendžiu kanonui. Tuomet buvo tiesiog sutarta nesutarti dėl to, kad išvis įmanoma sudaryti daugiau mažiau objektyvų ir universalų kultūrinės vertės, kokybės ir relevantiškumo sąvadą.

Dabar grįžkime prie atskirų kritikos aspektų. Taip, autoritetas, be abejo, traktuotinas kaip neatskiriamas kanono komponentas. Bet jei žiūrime į kanoną ne kaip į šventraštį, kuris, vieną kartą patvirtintas, visiems laikams perduodamas nekintamu pavidalu, o kaip į nuolat vykstantį ginčą, kurie kūriniai ir turiniai svarbūs mūsų kultūrai, tuomet kanonas lieka paskutiniu autoriteto šaltiniu kultūroje. Tada kanonas yra tai, kas įgalina spręsti apie kultūrinės kūrybos kokybę, leidžia ir moko atlikti kokybinius sprendimus. Jį pašalinus, nebelieka į ką orientuotis, kultūroje nebelieka kokybės mato.

Antras aspektas – kanono imperatyvumas, būtinybė išmokti ir įsisavinti. Jis dažnai iškeliamas kaip svetimas dabartinei švietimo dvasiai, kuri apeliuoja į laisvą apsisprendimą ir savanorišką „relevantiškų“ turinių pasirinkimą, laisvę konstruoti „savo“ kanoną pagal savo skonį, išmanymą ir poreikius. Tačiau būtent imperatyvus, visiems daugiau ar mažiau privalomas kanonas yra vienintelė kultūrinio susikalbėjimo, bendro kultūrinio naratyvo kūrimo prielaida. Pavyzdžiui, dar visai neseniai, prieš keletą metų, buvo įmanoma tokia situacija, kad dvi skirtingas Lietuvos mokyklas baigę abiturientai galėjo būti neperskaitę nė vieno bendro autoriaus. Galima įsivaizduoti, ką tokia būklė, kai nėra bendrų, vienijančių kultūrinių turinių, reiškia kultūrai. Kanonas yra ir pastanga sukurti bendrą kultūrinės sąmonės lauką, bendrą referencijų, aliuzijų, žinojimo lauką, kuris kuria bendruomenę, galinčią apie save pasakyti „mes“ ir pirmuoju daugiskaitos asmeniu mąstyti iš tam tikros jungiančios bendrų turinių ir tiesų perspektyvos.

Kanono sunykimas reiškia ir to bendro kultūros referencijų lauko sunaikinimą. Kas tuomet pradeda jungti tą bendriją? Nebent pati kalba ir teritorija – tačiau netekus to jungiančio kultūrinio sluoksnio, kuris sudaro civilizuoto žmogaus gyvenimo prielaidas, šios jungtys yra paviršutiniškos, tai veikiau yra autentiškos bend­rystės simuliakrai ir stabai.

Dar vienas kaltinimas kanonui yra tas, kad jis esąs kultūrinės hegemonijos išraiška – kad tai Europos, Vakarų pasaulio kanonas. Tačiau dabar problemiškas yra ne kultūrinio imperializmo, Vakarų civilizacinio kanono išplėtimo už Europos civilizacijos ribų klausimas, veikiau atvirkščiai – problemiškas yra mūsų pačių santykis su savo kultūriniu kanonu.

Kitaip tariant, mes nebepakeliame, nepajėgiame perimti ir įsisavinti savo pačių tapatybės atspindžio – nes kanonas būtent ir atspindi mūsų tapimo savimi kelią. Be jo mes prarandame kultūros sąmonę vienijančią struktūrą, kultūrinę Selbstbewusstsein, savęs pažinimo momentą, kuris pasako mums, kuo esame tapę. Jis taip pat įgalina mąstyti apie civilizacijos ateities kūrimą kaip apie kryptingą, prasmingą procesą, o ne kaip Didžiąją Nežinomybę ar Anything Goes.

Dar viena kritika – kad kanonas atstovauja vienintelei autorizuotai perspektyvai. Noriu pabrėžti, kad kanonas yra autoritetingas, pats jo buvimas kultūroje kalba apie skirtumą tarp verčių – tarp vertingų, mažiau vertingų ir nevertingų kultūrinių faktų, – bet kartu tai iškelia klausimą apie vertės dimensiją, apie kokybę, tiesą. Tik tada, jeigu kyla susirūpinimas dėl to, kas sudaro kanoną, apie tai gali vykti prasmingas dialogas.

Būtent todėl kultūros kanonas yra nesustabarėjusi, lanksti, kartu ir tvari struktūra, kuri nuolat turi atsinaujinti. Man geriausias prilyginimas, kaip kanonas veikia kultūroje, yra toks parlour game, saloninis žaidimas, kurį kažkada tekdavo žaisti Anglijoje. Vakarėlio dalyviai sustoja ratu ir pirmasis ištaria sugalvotą žodį, o sekantis turi jį pakartoti ir prie anksčiau pasakyto pridėti dar vieną žodį, kad prasmingai ir taisyklingai pratęstų sakinį – ir taip toliau. Dalyviai privalo įsiminti ir atkartoti, kas buvo pasakyta prieš juos, ir pridėti savo žodį. Pralaimi tas, kuris nebesugeba, naudodamasis įvairiomis gudrybėmis – šalutiniais sakiniais ir gretutiniais, padalyvinėmis konstrukcijomis, retrospektyvia prasmės korekcija, – pratęsti sakinio.

Kanonas ir yra toks visos kultūros žaidžiamas žaidimas, kur išmokti turiniai yra didžiąja dalimi perduodami tolyn, kiekvienai kartai pridedant po savo žodį, tik tiek, kad vienas kitas nebereikalingas žodis iš praeities išbraukiamas. Kanonas yra perduodamas mūsų civilizacijos genetinis kodas, DNR, kurį kiekviena karta turi išmokti perduoti, prijungdama savo patirties kondensatą, laipsniškai trindama tai, kas nebeaktualu ir praradę vertę.

Aišku, tas užmaršties procesas yra lygiai tiek pat neraminanti, kiek ir neatskiriama kanono gyvenimo pusė. Viena vertus, tai akivaizdu – kas dabar, be specialistų, skaito George Elliot ir Émile Zola, jau nekalbant apie Torquato Tasso Gerusalemme liberata ar Edmundo Spenserio Faerie Queene? Kita vertus, savotiškai baugu, kad susvetimėję ir nesuprantami tampa tokie dalykai, kurie kadaise buvo ypač populiarūs, įkvėpė kitas meno šakas, – vaikštai po Romos muziejus, matai paveikslus, labai geras drobes ir marmurus, vaizduojančius scenas, kurios jau nebeatpažįstamos, jose pavaizduoti jausmai ir prasmės nebeįskaitomi, nes kas gi šiais laikais skaito Orlando Furioso? Tas jausmas man primena sceną iš kanadiečių filmo Les Invasions Barbares: senas kunigas rodo meno aukciono ekspertei vyskupijos sandėlį, pilną prikrautą statulų, paveikslų, liturginių indų, paimtų iš uždaromų bažnyčių; ekspertė purto galvą: „Ne, nedomina…“, o kunigas negali suprasti: „Kaipgi taip?! Juk kažkada kažkam visa tai buvo svarbu, viso šito reikėjo…“

Tokie užmaršties procesai kultūros kontekste yra baugūs ir melancholiški, bet negalime nematyti, kad užmarštis yra neatskiriama sąmonės dalis: be jos neįmanoma koherentiška savimonė, rišlus ir save suvokiantis „aš“. Kitaip sąmonė taps Jorge Luiso Borgeso fantastiniu personažu Irenejumi Funesu, atsimenančiu absoliučiai viską ir todėl negebančiu atsietai mąstyti bei reflektuoti. Užmarštis, galima kiek heraklituojant sakyti, yra atminties versmė; pasirinkdami išplėšti iš užmaršties ir atsiminti tam tikrus dalykus, mes apsibrėžiame, kas esame, kaip save suvokiame.

Kultūros kanonas, bendra kultūrinė atmintis, perteikia ir atkartoja tapatybę kaip kolektyvinės sąmonės struktūrą. Platonas kadaise aprašė sielos ir miesto analogiją – mes galime kalbėti apie tai, kad lygiai kaip individui atmintis yra jo tapatybės pagrindas, taip kultūros kanonas yra pagrindas civilizacijos ir tautos tapatybei.

Visą George’o Steinerio kūrybą galima suprasti kaip elegišką bandymą sugriebti į užmarštį negrįžtamai išsprūstantį, tarytum Euridikė, mūsų civilizacinį kanoną. Aptardamas kultūros perteikimą, Steineris kaip ypač svarbią metaforą įvardija mūsų mokyklose taip nekenčiamą „mokymąsi mintinai“ – learning by heart. Kanonas, kurio mokomasi mintinai, yra „mokymasis širdimi“. Steineris prisimena ir lotyniškai itališką žodį – recordatio, ricordazione, „prisiminimas“, kur irgi girdėti skambant žodį „širdis“. Širdies momentas, ta atminties, kaip „širdies žinojimo“, ir kartojimo, kaip „mokymosi širdimi“, tema yra labai svarbi – kanoną reikia mokėti „širdimi“, mokėti „mintinai“, kad jisai kreiptų mintis, žodžius ir veiksmus glūdėdamas asmens ir kultūros viduje, netgi tuomet, kai apie jį nemąstai, lygiai kaip Henriko Radausko eilėraštis, kadaise išmoktas mintinai, net neiškildamas į sąmonės paviršių nuspalvina rudenėjančio miško suvokimą.

O kaip dėl kritikos, neva kanonas įtvirtina vieną – Vakarų arba Europos civilizacijos – perspektyvą, įdiegia statišką sakralizuotą naratyvą, užgniauždamas jos kritiką arba alternatyvų paieškas? Čia vėlgi noriu pacituoti iškalbingą ir kandžią Searle’o pastabą: „Esama tam tikros ironijos tame [t. y. politizuotuose prieštaravimuose kanonui] ta prasme, kad ankstesnės studentų kartos, pavyzdžiui, mano karta, aptiko, jog ta kritinė tradicija, kuri nuo Sokrato tęsėsi per Federalistų laiškus, per Millio ir Marxo veikalus tolyn į XX a., išlaisvina nuo priplėkusių tradicinės Amerikos politikos konvencijų ir pietetų. Būtent įskiepydamas kritinį santykį, „kanonas“ pasitarnavo, kad demitologizuotų Amerikos buržuazijos konvencinius pietetus ir suteikė studentui perspektyvą, iš kurios jis galėjo kritiškai analizuoti Amerikos kultūrą ir institucijas. Ironiška, kad ta pati tradicija dabar laikoma priespaudos išraiška. Tekstai kažkada atliko demaskuojančią funkciją; dabar mums sakoma, kad patys tekstai turi būti demaskuoti“⁴.

Čia mes matome septinto dešimtmečio kultūrinės revoliucijos farsą: kanonas, kuris intelektualiai įkvepia Jacques’ą Derrida, Michelį Foucault ir kitus kultūrinės revoliucijos autorius (nes kas būtų Derrida be Platono?), išmokydamas to kritiško santykio su priplėkusia konvencija, dabar pats tampa revoliucinio „išbuožinimo“ taikiniu. Patys kanono tekstai įkvėpė kritišką pervertinimą, maištą prieš neautentiškumą ir nekokybiškumą, suteikdami standartą ir įgūdį vertinti tai, kas teisinga, gražu, moralu, gerai padaryta, – ir skirti tai nuo šiems priešingų dalykų. Be kanono kritika tampa tik vaikišku maištu prieš bet kokią verčių hierarchiją, prieš bet kokį hierarchinį principą, prieš bet kokį kokybės reikalavimą.

Kanonas yra mūsų intelektualinės evoliucijos išraiška, jis paaiškina, kodėl mes esame tokie, kokie esame. Pavyzdžiui, asmeniškai labai nemėgdamas Apšvietos, laikydamas ją didelių klaidų, nuo kurių iki šiol kamuojamės, šaltiniu, manau, kad tai yra neatskiriama mūsų tapimo savimi dalis. Išmetę iš švietimo kanono Apšvietos tekstus, kaip kad siūlo konservatyvūs Amerikos evangelikai, nesuprasime, kas esame ir kodėl tokie esame.

Dar didesniu mastu nei Apšvietai, tai galioja Antikai. Tai, kad šiuo metu Antika beveik visiškai pašalinta iš švietimo programų, yra labai neraminantis ženklas. Atkirtus mūsų kultūros ir švietimo naratyvą nuo Europą vienijančių šaknų ir tapatybės, mūsų europietiškai tapatybei kyla grėsmė virsti atsitiktinių, paviršutiniškų požymių kratiniu. Taip kartais žiūrint į peizažą, mėnulis, medis ir namas susidėlioja į žmogaus veidą. Bet pasižiūri įdėmiau – ten atskiri, visiškai nesusiję dalykai, jokios prasmingos vienovės ten nėra. Bijau, kad netekus tų bendrų kultūrinės tapatybės šaknų, europietiška tapatybė gali tapti tarpusavyje nesusijusių bruožų kratiniu. Kai žvelgiame į dabarties europiečių viešąją savimonę – ar tas gerovės valstybės, euro ir mažumų teisių junginys tebėra Europa? Ar Europos tapatybė tėra pasmerktis neturėti jokių aspiracijų ir ambicijų, aukštesnių negu dvi apatinės Maslow piramidės pakopos?

Tačiau eikime atgal prie švietimo. Ką kanonas duoda auklėjimui? Dabar grįšiu prie minėtų kariuomenės patirčių. Karštą vidurdienį, kai jau esi atlikęs kelis labai sudėtingus pratimus, tau liepia šliaužti išilgai stadiono – be jokio paaiškinimo ar pagrindimo. Toks beprasmiškas išbandymas, prieš kurį, atrodo, ne vienas žmogus galėtų sukilti. Ir ne kartą, būdamas stadiono viduryje, kai dulkės lenda į visas kūno ertmes, o sunkus šautuvas slegia rankas, atrodo, galėtum atsistoti ir pasakyti: „Aš nedalyvauju šitame žaidime!“ – bet privalomumas to, ką pats savanoriškai prisiėmei, verčia tęsti. Po to buvo labai įdomu perskaityti Robertos – mano skyriaus savanorės iš Kazlų Rūdos – nuoširdų liudijimą „Facebook“ socialiniame tinkle: „Pripažįstu, kad būdavo akimirkų, kai skaudantis kūnas prabudus ryte priversdavo savęs paklausti: „Ką aš čia veikiu?“ Miške praleistas laikas, purvas, karštis ir jėgas atimantys žygiai padėjo suprasti kiek savyje turiu ryžto ir ištvermės eiti pirmyn net tuomet, kai jau atrodo nebegaliu. Džiaugiuosi, kad sugebėjau peržengti savo galimybių ribas ir parodyti, ką gali padaryti pasiryžęs žmogus!“

Visa tai pasakoju todėl, kad būtent kanonas ir yra tas imperatyvas peržengti savo ribas. Mūsų kultūroje, ypač švietime, labai dažnai trūksta paraginimo save peržengti – savanoriškai prisiimti, atrodytų, neįmanomus standartus ir juos viršyti, pačiam bandyti patekti į kanoną. Kanono netekusi kultūra grimzta į pasitenkinimo savimi, ribotų norų kalėjimą – nes ji nepajėgi įsivaizduoti kitokių norų ir galimybių. Būtent sistemingo Antikos, Vakarų literatūros pažinimo praradimas švietime yra tas matmuo, kuris neleidžia objektyviai matyti savo kuriamos kultūros mastelio, atima imperatyvą varžytis su geriausiais.

Kanonas nuolat reikalauja pasitempti, jis formuoja skonį, kuris leidžia atsirinkti tai, kas tikra, nuo surogatų ir kamšalų. Vėlgi, nesena patirtis: teko susidurti su jaunais žmonėmis, kurie gyvenime vadovaujasi moralinėmis maksimomis iš Paulo Coelho kūrinių. „Iš kur tai gavot?“, – klausiu. „Mums mokytoja davė skaityti, kad pasisemtume išminties.“ Įtariu, kad kai iš švietimo programos galutinai išnyks paskutiniai aukštojo civilizacijos kanono elementai, Alchemikas skaitytinų kūrinių sąrašuose pakeis Platoną, Jurga Ivanauskaitė – Stendhalį ir Thomą Manną, o Vienuolis, kuris nusipirko „Ferarį“ – Augustino Išpažinimus.

Ir atvirkščiai – ugdymas, paremtas kanonu, padeda apsisaugoti nuo surogatų ir banalybės. Mat kanonas gali komunikuoti aukštąsias kultūros prasmes „virš galvų“ netgi jo nesuprantantiems mokytojams. Žinoma, būtų puiku, jei visi mokytojai galėtų būti aukštosios kultūros mėgėjai ir žinovai, tačiau puikiai suprantame, kad greitai šito tikrai nebus. Søreno Kierkegaardo pasirinktas Baimės ir drebėjimo epigrafas iš Johanno Georgo Hamanno išpopuliarino „netiesioginės komunikacijos“ sampratą: „Ką Tarkvinijus Išdidusis savo sode kalbėjo aguonomis, suprato sūnus, bet ne pasiuntinys“. (Tarkvinijus, nesiryždamas pasiuntiniui patikėti žinios, netaręs nė žodžio išėjo į sodą ir lazda nudaužė aukščiausių aguonų galvutes. Pasiuntinys nieko nesuprato ir grįžęs Tarkvinijaus sūnui atpasakojo keistą tėvo elgesį, kuriame sūnus išskaitė jam vienam skirtą politinę žinią: išnaikinti gabijų lyderius.) Čia įdomiausia pati perdavimo struktūra – pasiuntinys nesuprato, ką perdavė, bet perdavė tiksliai. Kanonas, kaip tasai Tarkvinijus, gali perduoti žinią net ir per jo nesuprantančius „pasiuntinius“ – mokytojus, žmones, kurie neretai gali nemokėti įvertinti to, ko patys moko. Tačiau ištikimai perduodami kultūros lobyną, jie kitoje kartoje, kitoje laidoje galbūt pažadins talentą, kuriam kaip tik ir reikia tų aukštųjų literatūros, meno, filosofijos turinių. Kanonas yra kaip tos dvarų bibliotekos, kurios buvo sukauptos, remiantis viršelių gražumu ir mados poreikiais (Books do furnish a room), ir kelios kartos gali jų neskaityti, kol atsiranda toks Puškinas, vienoje iš dvaro salių aptinkantis ištisą literatūros vaizduotės pasaulį, ir tai tampa jame nauju besiskleidžiančiu kūrybos daigu. Kultūros kanonas yra tai, kas perduoda aukštuosius turinius per tarpininkus, kurie patys dažnai juos ne iki galo suvokia, tačiau taip jie tampa įrankiu talentui išsiveržti iš banalybės kalėjimo, iš gniuždančios vidutinybės pelkės kokioje nors Dievo užmirštoje aplinkoje, ar tai būtų bebaigiančio išsivažinėti miestelio vidurinė mokykla, ar Vilniaus nouveaux riches šeima.

Galiausiai baigdamas noriu pateikti dar vieną pavyzdį iš kariuomenės, kur teko mylių mylias nužygiuoti per rikiuotės pratybas. Pati rikiuotės praktika, atrodytų, yra visiškai kvaila atgyvena. Tau liepia rikiuotis, nors niekas rikiuotėje nebekariauja (juk ne koks XIX amžius!), tau prisiekiant liepia bučiuoti vėliavą, nors paskui ją niekas mūšyje neseka, kariai manevruoja ne paskui vėliavas, o pagal radijo ryšį. Tačiau fundamentali kariuomenės tiesa yra ta, kad kariauja bendrija, jungiama solidarumo, bendrystės ir supratimo ryšių, kurie dažnai gilesni netgi už išplėstinės šeimos ryšius ir kuriuos ta senovinė rikiuotės disciplina, senovinis priesaikos bei vėliavos sakramentas padeda sukurti net ir šiuolaikiniame, skaitmeninių komunikacijų ir virtualios tikrovės žmoguje.

Ir atvirkščiai – galima pamėginti įsivaizduoti, kaip atrodytų kariuomenė, jeigu ji perimtų dabartinėje švietimo ideologijoje įtvirtintas maksimas. „Pralaimėjimas – tai pergalė“, „Svarbiausia dalyvauti mūšyje, o ne laimėti“, „Nėra vieno pataikymo kriterijaus – visi šūviai savaip vertingi“, „Maištas yra gerai“, „Ašaros yra tikroji drąsa“ – tokie būtų tos kariuomenės lozungai. Betgi tokia kariuomenė tiesiog pralaimėtų. Todėl kariuomenė negali sau leisti persiimti šito reliatyvizuojančio, egocentriško, individualistinio mentaliteto diktuojamomis vertybėmis.

Aš anaiptol nesakau, kad mūsų kultūra turi supanašėti su kariuomene. Atvirkščiai, manau, kad sveikoje visuomenėje kariuomenę turi papildyti universitetas kaip savotiška jos antitezė. Greičiau kalbu apie tai, kad institucijos turi savo prigimtį ir jos negali atlikti savo vaidmens, jei jų prigimtis iškreipta. Kariuomenė, tapusi tokia, kokią aprašiau, tiesiog pralaimėtų. Ir jokia liberaliausia tauta negali sau leisti liberalios kariuomenės, kur vieni kariai nuspręs eiti į priekį, o kiti – atgal.

Tačiau tai kelia klausimą apie paties liberalumo samp­ratą. Artes liberales yra žodis, kuris skamba švietimo aprašyme nuo seniausių laikų: tai laisvojo žmogaus menai, disciplinos, kuriančios laisvą žmogų. Tikiuosi, pro švietimiečių ausis neprasprūsta šiame apibrėžime įkoduotas oksimoronas: „disciplina… kurianti laisvę“. Panaši disciplinos ir laisvės, savanoriškumo ir privalomumo dialektika veikia ir savanorių kariuomenėje: žmonės savanoriškai ateina tam, kad darytų tai, kas privaloma, kas nebepriklauso nuo jų norų. Tai pavyzdys, kaip laisvė ir disciplina gali suderėti – ir privalo suderėti – tam, kad ši institucija atliktų savo vaidmenį visuomenėje ir valstybėje.

Bet kas dabar yra nutikę su švietimu? Kažkada klasikiniais laikais egzistavo „dorybingas ratas“, kai švietimas buvo suvokiamas ne kaip gyvenimo stadija, kuri baigiasi išėjus iš mokyklos, bet kaip rengimas visą gyvenimą besitęsiančiam tobulėjimo procesui. Klasikinėje paradigmoje „įgyti išsilavinimą yra savaiminis tikslas, kadangi išsilavinimas sujungia pažinimą su dorybinga praktika. Jeigu tikrasis politikos tikslas yra pasiekti dorybingą klestėjimą ir dalyvauti nuolatiniame debate dėl gero gyvenimo prigimties, politika pati yra ugdomojo proceso dalis ir todėl neturėtų norėti subordinuoti sau ugdymo proceso“, – rašė apie tai mano bendramokslis Phillipas Blondas⁵. Šis dorybingas ratas išardomas būtent moderniaisiais laikais, kai valstybė perėmė ugdymo monopolį (kaip kažkada – prievartos monopolį). Kadangi „bendrasis gėris“ reliatyvistinėje visuomenėje nėra niekaip konfigūruojamas, liberalioje santvarkoje jis tampa „individų gerove“, o kadangi jokio objektyvaus ir imperatyvaus žmogaus gerovės ir išsipildymo vaizdinio nėra – švietimas virsta pataikavimu mokiniams ir ruošimu karjerai, o ne dorybes praktikuojančios asmenybės, doro piliečio formavimu. Taigi šiuolaikinis švietimas yra schizofreniškas – jis arba tapęs utilitaristiniu, kai visko mokoma po truputį, bet nieko giliai, akcentuojant formalius kriterijus ir orientaciją į darbo rinkos poreikius, arba persmelktas romantizmo dvasios, užsikrėtęs panieka žinioms ir saviraiškos kultu, atmetančiu imperatyvius kultūros ir moralės turinius ar visuomenės normas. Būtent iš čia – iš to, kad prarastas organiškas ryšys su kuriamos visuomenės tikrove, – kyla ir Lietuvos švietimo bei kultūros tragedija.

Kanonas būtent ir yra tas įrankis, kuris gali bent iš dalies atkurti šitų išcentrinių jėgų ardomą kultūros pusiausvyrą.

¹ Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą „Santaros-Šviesos“ suvažiavime š. m. birželio 28 d.

² John R. Searle, „The Storm Over the University“, in: The New York Review of Books, 1990-12-06.

³ Cit. iš: Tim Lawrence, Peter Guttridge, „Reloading the Ancient Canon“, in: The Independent, 1994-11-21.

⁴ John R. Searle, op. cit.

⁵ Phillip Blond, Red Tory, London: Faber and Faber, 2010, p. 174.