Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.
Filosofas prof. Arūnas Sverdiolas. Evgenios Levin nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Prof. Arūnas Sverdiolas: „Mano stichija – perrašymas“

Su sovietmečiu augusiu ir brendusiu žmogumi ARŪNU SVERDIOLU (g. 1949 m.) – apie to laiko kompromisus. Su filosofu apie tai, kad visa filosofija – kultūros. Su nepasotinamu skaitytoju apie tų pačių knygų atsivertimą keletą kartų. Su viešosios erdvės kritiku apie lėkštutėlę lėkštelę. Su mąstytoju apie perrašymo stichiją. Su profesoriumi apie atsako iš studentų akimirkas. Su vilniečiu apie miestą, kuris geriausias lyjant, sningant ar prietemoje. Ir ne tik.

Mokytojas Vytautas Toleikis Jūsų tėvą Saliamoną Sverdiolą yra apibūdinęs kaip „lietuviškiausią Lietuvos žydą“, mat buvo Dainų švenčių organizatorius, Respublikinių liaudies kūrybos namų direktorius, dirbo Valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje. Augote žydiškoje šeimoje?

Vaikystėje namie apie žydiškumą nebuvo jokios kalbos. Apie šią savo „tapatybę“ sužinojau iš kiemo vaikų. Tėvas nepasakojo net apie baltaraiščių, o vėliau vokiečių išžudytą šeimą. Jis nenorėjo mums, vaikams, to žydiškumo užkrauti. Svarbiausia šventė buvo Naujieji metai, nei žydiškų, nei katalikiškų Kalėdų ar Velykų nešvęsdavome. Mano mama buvo lietuvė, senelė, kuri gyveno kartu, kartais nuvesdavo mane į bažnyčią Žvėryne, bet nei ką nors aiškino, nei mokė. Ten mane slapčia nuo tėvo, kuris buvo Komunistų partijos narys, pakrikštijo Mykolu senelio garbei, bet jokio tęsinio nebuvo.

Manau, kad tėvas suprato ideologiją kaip išgyvenimo sąlygą. Jis turėjo rinktis tarp komunistų ir fašistų, kitų galimybių tiesiog nebuvo. Karo metais jis pasirinko tai, kas atrodė mažesnis blogis, o toliau jau veikė galingiausia sovietinė mašina. Dabar jos veikimo niekas nebepripažįsta, kiekvienas nori būti didesnis ar mažesnis rezistentas. O juk daugelio tada gyvenusiųjų intuityvi prielaida buvo ta, kad tarybinė santvarka – amžinas dalykas, TSRS subyrėjimo perspektyva buvo paprasčiausiai neįtikėtina. Kai buvau jaunas, mano aplinkoje jokio susižavėjimo komunizmu nebuvo, tiktai karjerizmas, bet tarybinė santvarka buvo nepajudinama duotis.

Jaunystėje judaizmu nesidomėjau. Jis man parūpo per Vakarų kultūros istorijos studijas, kai suvokiau, kad biblinė raštija – ir žydiška, ir krikščioniška – yra vienas iš fundamentaliausių Vakarų civilizacijos dalykų šalia graikų filosofijos, į kurią buvau pradėjęs gilintis daug anksčiau.

Vienoje knygų esate užfiksavęs atsiminimą apie senelį, Lietuvos kariuomenės savanorį kūrėją, skaitantį „Pravdą“, nors sovietine ideologija netikėjo nė per nago juodymą.

Mamos tėvas Mykolas Gaidelis buvo nuteistas už antitarybinę veiklą ir kalėjo iki Stalino mirties. Grįžęs gyveno kartu su mumis. Beje, kai senelis guldavosi į lovą – persižegnodavo. Pirmąkart tai pamatęs baisiai nustebau: neįsivaizdavau, kad tikėjimas gali būti toks kasdieniškai realus dalykas. Jo „Pravdos“ skaitymas – netgi po šešiolikos kalėjimo ir tremties metų – vienas iš esminių to laikotarpio tikrovės indikatorių: iš kur daugiau galėjai bent šiek tiek sužinoti, kas vyksta? Šiandien viskas supaprastinama, tarybų Lietuva vaizduojama komiksų lygio, juodai baltai.

Tuo metu žmonės labai skirtingai suprasdavo, kas yra gera, o kas bloga, į kokius kompromisus galima leistis ir dėl ko. Man rodos, buvo labai nedaug atsidavusių komunizmui ar, atvirkščiai, tokių beatodairiškų nepriklausomybininkų kaip Antanas Terleckas. Visi kiti darydavo kiekvieno savaip suprantamus kompromisus. Prisimenu, kaip mano tėvas vis stengdavosi „prakišti“ kuo daugiau lietuviškų kūrinių į Dainų šventės repertuarą, nes didžioji jų dalis turėjo būti apie partiją, rusiškos dainos ir panašiai. Jis pasakojo, kaip įkalbėjo Lionginą Šepetį, kad leistų dainuoti „Lietuva brangi“, laikė tai savo nuopelnu ir pasakojo namie, kaip džiūgavo choristai, kurių jis pažinojo tūkstančius. Buvo visiškai atsidavęs liaudies kultūrai. Ir darydavo atitinkamus kompromisus. Metai po metų vis eidavo į partijos centro komitetą, manevruodavo tarp sekretorių, kurie irgi buvo dvilypiai, norėjo ir bijojo. Jie taip pat manė esą patriotai, o kiti, aišku, juos laikė kolaborantais. Lietuvos istorijos tarybinio laikotarpio sudėtingumą lėmė tokių interpretacijų dvilypumas ir labai plataus pasipriešinimų ir prisitaikymų spektro buvimas. Kovojimo metaforika man atrodo labai neadekvati, susigalvota dabartiniais laikais. Nė vienas, kuris tuos laikus išgyveno, nėra nekaltas, išskyrus kraštutinius žmones – disidentus. Visi atsakingi už savo pasirinkimus ir kompromisus.

Arūnas Sverdiolas „Gyvenau skaitymu, nei rankomis, nei kojomis nieko nedarydavau, tik skaitydavau. Per skaitymą pasidariau toks, koks esu.“ Asmeninio archyvo nuotrauka

Laikais, kai pasirinkimo laisvė yra viena svarbiausių, sovietmetis su tuščiomis parduotuvių lentynomis ir ideologiškai cenzūruota literatūra knygynuose atrodo niūrus ir pilkas. Kita vertus, neretai teigiama, jog esant stokai geriau skleidžiasi žmonių vaizduotė, kūrybingai ieškoma, kaip priešintis primetamoms mąstymo struktūroms.

Retrospektyviai, lyginant su dabartiniu margumu, puikiai matyti, kad tikrovė buvo pilka, bet anuomet ji buvo tiesiog tikrovė, kitos nebuvo. Ieškojai, darei, ką vaizduotė aprėpė, ką pajėgei. Sistema buvo bjauri, bet visuomeninę tikrovę suvokei kaip neišvengiamą. TSRS atrodė kaip tūkstantmetis reichas, kuris niekada nesibaigs.

Rūpimų knygų – Franzo Kafkos, Jameso Joyce‘o, Marcelio Prousto, Roberto Musilio – ieškojau prieinamais kanalais. Kelis mikrofilmuotus prieškario „Uliso“ vertimo į rusų kalbą gabaliukus atsisiunčiau iš Maskvos Lenino bibliotekos. Išmokau lenkų kalbą, kad galėčiau skaityti knygas, kurių nebuvo kitomis kalbomis. Keistas valdžios neapsižiūrėjimas – knygynuose tarybinių knygų buvo vienas repertuaras, o iš Liaudies Lenkijos – visai kitas. Pačius svarbiausius man tekstus perskaičiau lenkiškai. Lenkų kalba buvo lingua franca, daug kas prisimena „Draugystės“ knygyną Vilniuje. Visi mano draugai buvo išmokę skaityti lenkiškai.

Jaunystėje, kaip esate pasakojęs, labai daug ir chaotiškai skaitydavote. Prie Jūsų esė – epigrafai iš grožinės literatūros kūrinių nuo Hermano Melville‘io iki Juozo Tumo-Vaižganto. Kaip šiandien, kai daugiausia tenka kryptingai skaityti filosofinius tekstus, žvelgiate į grožinę literatūrą? Kurie autoriai išliko svarbūs iki šių dienų?

Skaitymo aistros nelabai galiu paaiškinti. Tiesiog, ieškant savęs, savų dalykų, traukė įvairiausi vaizduotės pasauliai. Gyvenau skaitymu, nei rankomis, nei kojomis nieko nedarydavau, tik skaitydavau. Mokykloje nesimokiau to, ką reikėjo, neruošdavau pamokų, bet kiauras dienas skaitydavau be tvarkos ir be atrankos viską, kas pakliūdavo į rankas. Per skaitymą pasidariau toks, koks esu. Jūsų minėti epigrafai – jau vėlyvesnio skaitymo pėdsakai. Žingsnis po žingsnio dėmesio pobūdis pasikeitė. Šiandien vis dar skaitau grožinę literatūrą, bet visai kitaip, labai atsirinkdamas. Iš lietuvių kartkartėmis perskaitau Vaižgantą, Žemaitę, Jurgį Savickį. Dabar man svarbu tai, kaip tekstas parašytas, sudėliotas iš žodžių. Mane labiausiai domina literatūros esmė – jos padarytumas. Tiesa, Musilį, Proustą, dar tuziną kitų irgi perskaitau kas kelerius metus.

Kodėl vis perskaitote Musilį ar Proustą, jei šie autoriai svarbūs dėl turinio? Juk idėjas, padariusias įtaką, atsimenate.

Kam apskritai kartoti estetinę patirtį? Ši patirtis – ypatingas savitikslis: svarbu ne tiek pažinimas, sužinojimas, kiek mėgavimasis, o gal veikiau panirimas. Tai sunku paaiškinti tam, kas nesižavi knyga, paveikslu ar statiniu. Svarbiausia – kad sieki pakartoti tai, ką patyrei. Tačiau kartu ir „suvartoji“, prarandi. Nebegaliu skaityti Dostojevskio, o ankstyvoje jaunystėje jis buvo bene svarbiausias. Be to, dėmesio pobūdis vis pasikeičia, tame pačiame tekste įskaitai kitus dalykus. Šis efektas reiškiasi ir dailės patirtyje, kur kartais pamatai kitaip nei anksčiau, sužavi kas kita negu kadaise, bet taip pat ir nustoja žavėti tai, kas žavėjo.

Kiek dėmesio teikiate savo paties tekstams?

Visą laiką ieškau žodžio. Ne gražaus, bet tikslaus. Ne tik nemoku tiesiog išdėstyti, pasakyti to, ką noriu, bet tam tikra prasme ir neturiu ką pasakyti, netgi ką galvoti prieš tai, kai pradedu rašyti ir rašau. Na, nebent paskiras įžvalgas, labai neapibrėžtą perspektyvą, kontūrus. Man galvojimas ir rašymas yra beveik tas pats. Vadinu tai rašytiniu protu – mąstymas realizuojasi per rašymą. Rašau lėtai, vis perrašinėju. Tiesą sakant, pabaigos kaip ir nebūna – tiesiog „užraukiu“, kai jau būtinai reikia atiduoti tekstą. Mano stichija netgi ne rašymas, o perrašymas.

Mąstymas rašant yra vienumos užsiėmimas, tačiau žymųjį tekstą „Gyvenimas kolboje ir tuoj po to“, išspausdintą 1991 metais, parašėte drauge su bičiuliu, prof. Tomu Sodeika. Kad dialogas svarbus išminties mėgėjams žinome iš Platono tekstų, tačiau kaip jis suderinamas su vienišu rašymu?

Iš tiesų tai ne tokie jau tolimi dalykai. Kai rašai, taip pat vyksta dialogas su savimi, „sielos pokalbis su savimi“, kaip tai vadino šv. Augustinas. Dialogas gali vykti ir rašant, ir kalbantis su kitu. Mėgini pasakyti, susilaukęs replikos supranti, kad reikia persakyti kitais žodžiais, patikslinti, performuluoti. Kai vien tik iškloji, ką žinai, dialogas nevyksta ir kalbėtis neįdomu. Tas pat ir skaitant paskaitą: girdi pats save, suvoki klausytojų reakciją. Patikslinimas, persakymas kitaip – pats gyviausias dalykas. Pačiam būna įdomu tik tai, ko nežinojai iš anksto, bet kas „pasisakė“, ką pasijunti žinąs ir turįs pasakyti, kai tavęs paklausia. Kai pasako pašnekovas, taip pat gali perklausti, pasitikslinti. Tai galimybė, kurios skaitomas tekstas neduoda.

Viešojoje erdvėje esate prasitaręs, jog dar būdamas mokykloje supratęs, kad filosofai domisi tuo, kas rūpi ir Jums – prasmės klausimu. Vis dėlto į Vilniaus universitetą įstojote studijuoti žurnalistikos.

Filosofijos fakulteto tais laikais nebuvo, o „specialybę“ pasirinkau ieškodamas lengvesnių kelių, manydamas, kad studijuodamas žurnalistiką turėsiu daugiausia laisvo laiko gilintis į tai, kas man rūpi – tokios „atostogos nuo gyvenimo“, kaip sako Musilis. Buvo susidariusi tokia studentų kompanija iš įvairių fakultetų, klausydavome Eugenijaus Meškausko filosofijos paskaitų (vadinosi „dialektinis materializmas“) daugiau, nei mums buvo privalu. Tai buvo šiokia tokia filosofijos mokykla. Kita – filosofijos istorijos būrelis, į kurį buvome susimetę. Kviesdavomės paskaitininkų, kurie mus domino. Tačiau to nepakako, ir į paskaitas, ir į būrelį žiūrėjome labai ironiškai. Svarbiausia to laiko patirtis – mokytojo neturėjimas. Mokytojo ieškojau visą gyvenimą, bet taip ir neradau, todėl teko daug klaidžioti apgraibomis. Niekas nepamokė netgi imtis klasikos – Platono, Descartes‘o, Kanto, reikėjo pačiam susivokti.

Šitaip jau nuo vyresniųjų mokyklos klasių atsimenu groteskišką knygą – kažkokią „Buržuazinės filosofijos koncepcijų kritiką“ ar panašiai, su kurios pagalba mėginau susivokti, ieškoti savęs tarp tų kritikuojamųjų, svarsčiau, kas esu – subjektyvus idealistas ar pozityvistas (juokiasi). Tarybiniais laikais puikiai suprasdavome, kad septyni aštuntadaliai knygos gali būti visiškas šlamštas, bet ją reikia skaityti dėl tų svarbiųjų nuotrupų, kadangi tik iš tokių knygų buvo galima ką nors sužinoti.

Marksizmas, su kuriuo susidūriau universitete, buvo keistas dalykas. Meškauskas leisdavo patirti svarstymo abstrakčiomis kategorijomis skonį. Tačiau palikdavo alkaną, nes neatvesdavo iki reikšmingų išvadų, taip pat nepamokydavo, ką gi dirbti, kaip pradėti. Ir vis užuominos: „Na, mes su jumis suprantame.“ Vadinamoji Meškausko katedra buvo pilna tokių ironikų, kurie šaipydavosi iš primityvaus marksizmo, bet patys gamino, kaip vėliau supratau, tik vos vos rafinuotesnį. Visgi mums, pienburniams, tai buvo laimė, nes labai skyrėsi nuo viešumoje vyravusio buko ideologinio kamšalo, taip pat vadinamo filosofija. Galėjome prisiliesti prie filosofijos branduolio – samprotavimo, kuris turi savą būtinybę, dialektikos.

Arūnas Sverdiolas Niujorke, kelte. Giedrės Kadžiulytės nuotrauka

Minėjote, kad pedagoginiame darbe, kurį dirbote kone visuose Lietuvos universitetuose, svarbus dialoginis aspektas. O kaip pačiam mokytojo, kurio ieškojote ir neradote, kailis?

Dėsčiau labai įvairiems studentams – nuo būsimųjų menininkų iki būsimųjų santechnikos inžinierių. Tarybiniais laikais filosofija buvo visur privaloma ir kurį laiką po to išlaikė savo padėtį, tik dabar ji baigia apmirti, susitraukia iki filosofinių programų, nes universitetai barbarizuojasi, virsta specialistų mokyklomis. Taigi auditorijos būdavo didelės. Nuolat kartodavosi tas pats efektas – didžiajai daugumai studentų filosofija visiškai nerūpėjo ir buvo sunkiai suprantama, bet kiekvienoje auditorijoje atsirasdavo saujelė tokių, kurie „pagaudavo kablį“ ir suvokdavo netgi niuansus. Pasilikdavo po paskaitos, klausinėdavo iš tiesų esminių dalykų. Tai dovana – atsakas, žinia, kad tai, kas tau rūpi, yra svarbu kitiems. Nebūtinai tai atsitinka dažnai, bet šito visiškai pakanka, kad norėtum tęsti.

Kaip atsidūrėte Maskvoje, kur apsigynėte disertaciją apie lietuvių katalikų kultūros filosofiją?

Jau diplominį darbą Vilniuje rašiau apie Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos kultūros filosofiją. Žurnalistikos katedra sutiko, tik prie pavadinimo skliausteliuose reikėjo prirašyti „remiantis periodikos medžiaga“ (juokiasi). Baigęs universitetą po pusmečio gavau darbą Mokslų akademijos filosofijos skyriuje. Rengiausi rašyti disertaciją, buvau jau išlaikęs egzaminus, bet pasitaikė proga – man pasiūlė tikslinę aspirantūrą (taip tada vadinosi) Maskvoje, Mokslų akademijos Filosofijos institute.

Buvo groteskiška – man paskyrė vadovą, XVII–XVIII a. prancūzų ateizmo specialistą. Rašiau lietuviškai, bet išversdavau disertacijos dalis į rusų kalbą, jis dar šiek tiek sukietindavo jau ir taip medinę leksiką. Maskvoje būdamas daugiausia studijavau tai, kas man rūpėjo – fenomenologiją, hermeneutiką. Didžiosiose bibliotekose galėjai rasti viską, ko tik prireikdavo, o Vilniaus bibliotekos buvo ir, nors dabar žymiai pasikeitė, vis dar tebėra elgetiškos.

Monografiją „Kultūra lietuvių filosofų akiratyje“ pradedate teigdamas, jog ją būtų galima pavadinti ir „Lietuvių filosofai kultūros akiratyje“, mat mūsų filosofija nuo pat ištakų susijusi su kultūra. Kaip Jūs pats atsidūrėte kultūros akiratyje?

Tada maniau ir dabar tebemanau, kad visa filosofija yra virtusi kultūros filosofija, kitokios, galima sakyti, nebeliko. Ontologinė, gnoseologinė, moralinė problematika niekur nedingo, bet atsidūrė žmogaus, antropologijos, kultūros akiračiuose. Ši metamorfozė, prasidėjusi XX a. pirmoje pusėje, dabar būdinga visai filosofijai. Postmodernizmas yra vien tik kultūros filosofija. Šitai aptikau ir lietuvių filosofijoje. Tarpukariu buvo filosofų, svarsčiusių ontologijos klausimus, kaip kad Pranas Kuraitis, bet jie liko grynai mokykliški. Tuo tarpu Šalkauskio, Sezemano, Maceinos kultūros svarstymas buvo, galima sakyti, tiriamasis. Ir aš pats pakliuvau į šią kone viską apimančią srovę, tiksliau sakant, susivokiau joje esąs. Savo perspektyvą tam tikru metu apibūdinau kaip hermeneutinę kultūros filosofiją.

Arūnas Sverdiolas su Vytautu Kavoliu prie jo namų Karleilėje. Ritos Kavolienės nuotrauka

Gal papasakotumėte, kaip gimė mintis parašyti jau minėtą tekstą „Gyvenimas kolboje ir tuoj po to“?

Gyvame pokalbyje. Maskvos stotyje su Tomu nežmoniškai ilgai stovėjome eilėje, kad nusipirktume bilietą namo, žodis po žodžio išsikalbėjome apie lūžinę Lietuvos padėtį. Tam tikru momentu mums pasirodė, jog apčiuopėme kelis svarbius dalykus ir kad vertėtų apie tai parašyti. Žinoma, tokių galimų tekstų sumanymų mūsų pokalbiuose atsirasdavo anaiptol ne vienas, bet šįkart nusprendėme jį iš tiesų parašyti. Grįžę į Vilnių taip ir padarėme, įsijungėme diktofoną ir kalbėjomės. Aš užrašiau pirminį variantą (Tomas visai kitaip nei aš žiūri į rašymą) ir daviau jam, jis įterpė savo ir grąžino, tada įsiterpiau aš. Dabar pokalbis jau buvo rašytinis. Mūsų požiūriai buvo labai artimi, nereikėjo išskirti dviejų balsų. Taip tris keturis kartus apsikeitę tekstu nusprendėme, kad jau gana, gali taip ir likti.

Tekstas pasirodė almanache „Proskyna“, ėjusiame 1989–1996 metais, jo redaktorius buvo Antanas Gailius. Jūs buvote redkolegijos narys. Kodėl leidote tokį kultūrinį žurnalą?

Vadinamosios dainuojamosios revoliucijos metai buvo ypatingi. Atrodė, kad viską, ką sugalvoji, gali įgyvendinti,– iššūkis vaizduotei ir valiai. Galimybių horizontas staiga labai prasiplėtė, o kultūra mažutė, dūstanti, tie patys žmonės mala tuos pačius žodžius. Buvo visiškai aišku, kad reikia daug vertimų, daug publikacijų to, kas anksčiau buvo draudžiama, neprieinama. Tada atsirado nemažai žurnalų: pirmasis – dar pusiau nelegalus „Sietynas“, kiek vėliau „Baltos lankos“ „Naujasis židinys“, na ir „Proskyna“. Jų sumanymai kilo iš supratimo, kad gali padaryti tai, ką laikai svarbiu, reikalingu. Kai leidome pirmą „Baltų lankų“ numerį, pakako, kad A. J. Greimas ir P. Liutkus padovanotų po 50 dolerių. Korektūrą skaitėme sėdėdami namie ant grindų, Žukas su Žukiene ir Sverdiolas su Sverdioliene, talkino profesionalė Giedrė Kadžiulytė ir keli kiti, žinoma, dovanai. Tiražą su taksi nuvežėme įrišti tokiai moteriškei.

Dabar tas laikas jau praeityje. Viskas kristalizavęsi, institucionalizavęsi, biurokratizavęsi, brangiai kainuoja, pagaliau (galbūt tai svarbiausia) niekam nebeįdomu. Pirmojo „Baltų lankų“ numerio 1500 egzempliorių tiražas dabar atrodo neįtikėtinai didelis ir visiškai nebepasiekiamas. Taip atsitiko daugelyje sričių. Visur grįžo sraigtelio savijauta, vėl nebegali nieko pakeisti, paveikti. Prasti dalykai klesti, o geri neišsilaiko. Mūsų žiniasklaida katastrofiškai prasta, ir kultūrinė, ir kasdienė.

Lietuvos viešąją erdvę kritikuojate nuosekliai. Kodėl ji taip rūpi? Juk ne dėl to, kad kažkada studijavote žurnalistiką?

(Juokiasi). Ne, niekad neketinau būti žurnalistu. Kaip kažkada rašė Benedictas Andersonas, moderniąją tautą buria ir palaiko laikraščiai. Pati bendrija, jos viešoji erdvė egzistuoja žiniasklaidos dėka. Be jos asmenys lieka pavieniai ir privatūs, vien tiktai patys su savimi ir su savo artimaisiais. Taigi žiniasklaida gyvybiškai svarbi visuomenei. Svarbus ne tiktai jos buvimas, bet ir pobūdis – tai, kas joje pasirodo arba nepasirodo, svarstoma arba nesvarstoma, telpa arba netelpa. Tai, kad didžiausias šalies dienraštis nespausdina operos premjerų ar dailės parodų recenzijų, nes tai esą niekam neįdomu – lemtingas dalykas viešajai erdvei. Žiniasklaida platina tauškalus, vulgarybes, prietarus, baimes, isteriką. Neįmanoma pasakyti ar išgirsti nieko kito, vien šitai kasdien sukasi viešojoje erdvėje ir pamažu kristalizuojasi viešojoje sąmonėje: taip gyvename ir taip mąstome. Jei dabar rašyčiau esė apie tai, pavadinčiau „Žemas lygis“.

Kita vertus, žiniasklaida nesumulkina visų, pats esate pastebėjęs, jog privačiame gyvenime yra ir išminties, gerbtinų dalykų.

Šis seniai pastebėtas neatitikimas nenustoja manęs stebinti. Gyvai sutinkami žmonės labai dažnai yra protingi, padorūs, turi skonį, pasako ir padaro įdomių bei svarbių dalykų, o žiniasklaidoje šito visiškai nėra, klesti sensacijos ir primityvizmas. Kai paklausi profesionalų, kaip čia yra, jie paprastai atsako ciniškai: žiniasklaida yra verslas, publika gauna tai, ko ji pageidauja. Bet paradoksas lieka – nesu sutikęs žmogaus, kuriam mūsų spauda ar televizija patiktų. Negalima sakyti, kad turime tokią žiniasklaidą, kurios esame nusipelnę, veikiau esame jos įkaitai, panašiai kaip „Pravdą“ skaitęs mano senelis. Viešo bukumo ir lėkštumo spaudimas asmeniui dabar milžiniškas.

Sovietmečiu, anot Jūsų ir T. Sodeikos, žmonės gyveno it kolboje. Nepriklausomybės metais pereita, kaip rašėte, prie rėčio. Dar visuomenę esate prilyginęs koriui su uždaromis akutėmis.

Kolbos ir rėčio metaforos nusakė mūsų kultūros santykį su pasauliu Lietuvai atkuriant nepriklausomybę ir netrukus po to. Galima sakyti, kad dabar aklinai uždara kolba jau liko praeityje, o rėčio skylutės vis didėja. Iš esmės visą informaciją, kurios prireikia, gali gauti, jei dedi didesnes ar mažesnes pastangas, nors su knygomis mūsų bibliotekose vis dar yra prastai. Labai gelbsti internetas.

Bet tai, ką rašiau apie mūsų viešąją erdvę, pasitelkęs korio ir lėkštelės metaforas, lieka ir, bijau, dar ilgai liks aktualu. Svarbūs ir vertingi dalykai vyksta uždaruose ankštuose pasaulėliuose ir lieka tik individams arba mažyčiams saviškių būreliams. Neturime bendros erdvės aukštesniesiems kultūros klodams, ten erdvės struktūra korinė, ją sudaro uždaros akelės, per kurių sieneles niekas neprasiskverbia ir nepasiekia viešumos, netampa visuomeninės sąmonės turiniu, neturi reikšmės visuomenei. Kas vertingiausia, nepakliūva į viešumą, visus pasiekia tik lėkšti dalykai. Todėl ta viešuma tokia skurdi ir neverta pagarbos.

Akimirka iš „Baltų lankų“ akademinių studijų savaitės Druskininkuose. Arūno Sverdiolo asmeninio archyvo nuotrauka

Esate vilnietis, čia gyvenate nuo gimimo. Ar šiandienė sostinė Jums patinka labiau nei ta, kurią atsimenate?

Mano Vilnius visą laiką keitėsi. Vaikystėje gyvenau Žvėryne ir su draugais eidavome per tiltą „į miestą“ pasižiūrėti milžiniškų traukinio Maskva–Berlynas garvežių. Tada man namai buvo tiesiog namai. Paskui miestas pradėjo įgyti architektūrinius stilius, krito į akis barokas, paskui – gotika. Ėmiau vertinti vienus dalykus, paskui – kitus, dar kitus. Būdamas studentas daugkart išvaikščiojau gatveles ir kiemus, visokiausius užkaborius. Buvo laikas, kai žavėjausi restauracija, po kurios architektūros pasidarydavo tartum daugiau. Bet naujų elementų vis daugėjo ir jie darėsi vis agresyvesni, vis labiau nyko atmosfera, genius loci. Mane stulbina mūsų architektų nejautrumas vietai ir kaubojiška drąsa. Net mūsų naujasis istorizmas kirviškas. Yra daugybė vietų, kurių nebenoriu matyti.

Kai pradėjo statyti Gedimino paminklą, vienai pažįstamai pasakiau, kad negalėsiu pereiti Katedros aikšte, nes ji bus sudarkyta. Po poros metų ji paklausė, ar vis dar aikštę apeinu. Tada pats pastebėjau, kad ne. Pripranti, praryji. Bet bjaurasties prarijimas be pėdsakų nepraeina. Iš Vilniaus pamažu lieka turistinis lukštas be faktūrų, patinos, atmosferos, dobužinskiškų netaisyklingumų. Rudenį ar žiemą, kai lyja ar sninga, prietemoje – kiek geriau. Mano Vilniaus darosi vis mažiau. Dabar man mieliausia tai, ką matau Jano Bulhako ir kituose senuose albumuose.

Vilnius – provincijos miestas akademine prasme?

Taip. Šiek tiek teko susiliesti su akademiniu gyvenimu kitų šalių universitetuose. Įspūdinga, kaip intensyviai ir dinamiškai veikia tos akademinės mašinos. Tačiau bene labiausiai patraukė bibliotekos, kur dešimtą valandą vakaro šimtai studentų dar darbuojasi skaityklose. Mūsų akademinių bibliotekų fondai pilni didžiulių skylių. Prireikus, sakykime, Kanto raštų akademinio leidimo, Vilniuje jo nerastum. Tai gilios provincijos ženklas. Vartant kad ir Martyno Mažvydo nacionalinės bibliotekos katalogą matyti, jog XIX a. Vilnius nebuvo toks provincialus kaip dabar.

Taip pat įsitikinau, kad ir pats esu provincialas, kad Vilnius – tikroji mano vieta, man čia natūraliausia būti (juokiasi). Kitas dalykas, kad galėčiau gal kiek pernelyg iškilmingai pasakyti Alfonso Nykos-Niliūno žodžiais, kad pro mano langą matosi visas pasaulis. Neabejotinas globalokalumas.

Filosofas prof. Arūnas Sverdiolas. Evgenios Levin nuotrauka

Kuo domitės šiuo metu? Ne akademine, o metafizine prasme, kaip pasakytų Martinas Heideggeris, kai klausimai įtraukia ir patį klausiantįjį.

Jūsų minimos priešpriešos man jau nebėra. Esu stojęs į tokį kelią, kur akademinis tyrimas ir dėstymas sutampa su tuo, kas man iš tiesų rūpi. Dabar rašau knygos „Steigtis ir sauga“ tęsinį. Ten nagrinėjau, kaip kultūrinės bendrijos gyvenime atsiranda ir įsitvirtina pavyzdiniai veiksmai, kartotiniai gestai, veiksena. Pavyzdžiui, herojaus garbingu veiksmu užduodama tai, kas tam tikrai bendrijai yra garbė. Bendrija šitai sužino skaitydama tekstus apie tai, kaip kažkada buvo garbingai pasielgta. Tokie veiksmai steigia bendriją, atveria jos takus ir kelius, kaip sako Heideggeris. Tais pavyzdžiais sekdama bendrija įgyja ir išsaugo savo atpažįstamą veidą. O dabar mane domina, kaip randasi ir tveria ne veiksmai, o veikalai. Veiksmas užsibaigia ir atgyja kartojamas, o veikalas pradeda būti po to, kai jis sukuriamas ir ima gyvuoti žmonių pasaulyje. Man taip pat rūpi „pomirtinė“ dirbinių lemtis, kai archeologo atkasti žmogiškieji daiktai sugrįžta į žmonių pasaulį, įgyja naujų reikšmių, būna eksponuojami muziejuose. Dirbinys buvo parankus, o dabar jis padėtas už stiklo ir parašyta: „Eksponato rankomis neliesti“. Paradoksas, ar ne? (juokiasi). Arba metamorfozė, ir man net teko griebtis Ovidijaus.