2015 10 04

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

„Šeima – bendrystės sodas“. Norėjosi pabėgti ir rėkti, tačiau ko nepadarysi dėl mylimos merginos…

Šiandien Lietuvoje tapo įprasta konstruoti priešpriešą tarp „tradicinės“ ir „netradicinės“ šeimos, dažnai apie tradicinį šeimos pavidalą kalbant kaip apie tramdomuosius marškinius, apie Prokrusto lovą, nesuderinamą su santykių ir šeimos pavidalų įvairove.

Bernardinai.lt“ ir Šeimos institutas tęsia projektą „Šeima – bendrystės sodas“, kuriuo siekia atskleisti tą vidinę įvairovę, kuri aprėpia „tradicinės šeimos“ sampratą. Nuo praėjusio rudens kalbiname šeimas, atveriame jų gyvenimus Jums.

Žmonės skirtingi, tad ir jų sukurtos šeimos skiriasi savo pradžia, nueitu keliu, keliavimo būdais, išgyventais džiaugsmais ir skausmu. Panašu tiek, kad kiekviena šeima trokšta būti laiminga, trokšta išgyventi bendrystės džiaugsmą. 

Šįkart skaitytojams siūlome pokalbį su dar viena „Pažink save“ šeima — arklių ir visos gamtos mylėtoja, o pastaruoju metu vaikų augintoja Vilija (28 m.) ir informatiku, kompiuterinių žaidimų mėgėju Evaldu (27 m.) Plečkaičiais. Jų šeimos gyvenimą puošia arklių ir animacinių pasakėlių mėgėja Elija (3 m.) ir burbulų pūtikas Gabrielius (1 m.).

Kiekviena pora turi savo istoriją. Kaip Jūs susipažinote? Kas lėmė apsisprendimą kurti šeimą, kai tiek daug tiesiog gyvenančių kartu?

Evaldas. Susitikome pirmoje klasėje. Žinoma, tada dar apie jokią šeimą negalvojau, tačiau nežinia kodėl Vilija man iškart į akį krito. Einant metams susižavėjimas neblėso, o peraugo į potraukį, draugystę ir galiausiai – šeimą. Netikėtai perskaitęs eilinę paauglišką knygą „Jacobsson Anders, Olsson Sören. Emanuelis“ supratau, kad Vilija yra tokia mergina, kokios norėčiau žmonos. Taigi, nesidairiau į iškilesnių formų ar kitų patrauklumų turinčias merginas ir koncentravausi į tikslą.

Buvo daug pavojų ir kliūčių nepasiekti šio tikslo, tačiau iš pradžių mano užsispyrimas, vėliau Dievo pagalba, o galiausiai Vilijos sąžiningumas išgelbėjo nuo visų pavojų šiame kelyje.

Kuo Jums svarbi šeima? Kuo Jus žavi gyvenimas šeimoje?

Evaldas. Šeima man visada buvo tai, ko reikia siekti ir dėl ko reikia kovoti. Šią mintį patvirtina ir kartu gražiai gyvenantys sutuoktiniai, ir nesutariantys sugyventiniai. Atėjimas į naują šeimą man iškart reiškė nusiraminimą, kad „viskas su tavimi gerai“, taip pat panašių jausmų sukelia ir kiekvienas gimęs vaikelis.

Kuo mane žavi gyvenimas šeimoje? Kad į ją ateini su gausybe netobulumų ir siaubingai išpūstu ego, tačiau kitas žmogus tave priima ir įsileidžia į slaptą kambarėlį, kuriame sukrauti slapčiausi troškimai, kvailiausi norai, juokingiausi piešinukai. Tai yra toks begalinis pasitikėjimas, kad net savimi taip nepasitiki, kaip tavimi kitas asmuo pasitiki!

Kaip „pakliuvote“ į „Pažink save“ – jaunimo lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programą?

Evaldas. Kai galiausiai Vilija sutiko „susidėti“ su manimi (tai įvyko tik antro studijų kurso pabaigoje), ji „prisiėmė pareigą“ apšlifuoti mano „aštrius kampus“ (pradedant pakentimu, baigiant sielovada). Ji dalyvavo Alfa kurse, kuriame išgirdo apie šią programą ir pasiryžo nusivesti ir mane. Žinoma, pradžia buvo sunki, bet įsibėgėjom ir persilaužėm.

Kokį įspūdį Jums paliko dalyvavimas šioje programoje?

Evaldas. Kaip ir minėjau, pradžia buvo be galo sunki, daug prieštaravimų visuomenės diktuojamoms normoms, standartams, „teisingiems“ variantams. Dalyvaudamas programoje išgirsti ne tik savanorių ar Šeimos centro darbuotojų interaktyvias paskaitėles, bet ir sunkumus išgyvenusių šeimų liudijimus bei kviestinių svečių paskaitėles. Vieno kviestinio svečio – Ričardo Pagojaus „Meilės pamokos“ buvo itin nepalankios šiandieniam seksizmo kultui (taip pat ir mano įsivaizdavimui apie santykių vystymąsi iki santuokos). Po paskaitų savaitgalio dar kelis mėnesius bambėjau apie jį, kad griauna mano kortų namelį.

Vis dėlto kiekviena paskaita man keldavo tokių didelių prieštaravimų, kad tiesiog norėjosi bėgti ir rėkti, tačiau ko nepadarysi dėl mylimos merginos… Na taip ilgainiui ir pats tapau vienu vedėjų, o gal tada tik ir pradėjau „išgirsti“ programos turinį. Vesdamas paskaitas supratau, kad programos tikslas ir yra iškelti prieštaravimus bei abejones.

Vilija. Mane programa iškart sudomino, nes troškau pažinimo, tiesos. Televizija, aplinka diktuoja savo gyvenimo modelį, kurį dauguma nesvarstydami priima ir sako, kad taip yra gerai, juk visi taip gyvena. Man krikščioniškas požiūris į šeimą, draugystę buvo ir yra patrauklus, tikras.

„Pažink save“ programa ir yra paremta šiuo krikščionišku požiūriu, tai man labai patinka. Savanoriaujantis jaunimas nuostabus, įkvepiantis, kviečiantis kitokiai draugystei, kreipiantis Dievo link. Tai puiki galimybė prisiliesti prie Šeimos centrų veiklos, prie puikių knygų, filmų, žmonių… Gavom daug palaikymo, sutvirtėjom. Esu visiems labai dėkinga.

Dalyvavote programoje kartu, ar tai įtakojo Jūsų šeimos sukūrimą ir vėliau gyvenimą šeimoje?

Evaldas. Gal išmokė kantrybės, įgijau socialinės patirties, pamačiau kitą santuokos modelį. Kadangi su Vilija abu dalyvavom šioje programoje, tai mums suteikė galimybę apsvarstyti kiekvieną „Pažink save“ temą projektuojant būsimą šeimą: kaip norėtume gyventi, kokie mūsų šeimos vertybių prioritetai, kaip rodyti nepasitenkinimą ar prielankumą, kaip susitarti? Matyt svarbiausia, kad sužinojom, jog nuolat reikia ieškot tiesos ir atsakymų.

Mūsų šeimoje „Pažink save“ ne paskutinė rengimosi šeimai stotelė, tačiau tikrai ne mažiau svarbi kaip „Sužadėtinių kursai“.

Vilija. Man apsisprendimas draugauti buvo sunkus, nes sutikimas draugauti atrodė tolygus sutikimui tuoktis. Taigi į programą atėjome draugaudami. Manau didžiausias gėris mums, kad pradėjome savanoriauti, nes kai kitiems kalbi, pats geriau viską imi suvokti, domiesi, dalyvauji mokymuose, bendradarbiauji su komanda, atsiranda bendrystė.

Pamilau tokį gyvenimo būdą, tokius žmones. Jie puikus pavyzdys, verčia pasitempti. Mums tai tikrai išėjo į naudą, supanašėjo požiūris, taigi mažiau konfrontacijos. Dabar savanoriaudami sužadėtinių programoje, toliau mokomės sugyventi tarpusavyje.

Kaip Jums sekasi šeimoje dabar? Kokių dovanų ir išbandymų patiriate, kas sutvirtina? Su kokiais sunkumais susiduriate ir kaip juos įveikiate?

Evaldas. Šiuo metu didžiausi iššūkiai yra vaikų auginimas, vieno kitam laiko atradimas ir kokybiškas jo skyrimas. Būna sunku, kai per rutiną pasijauti apleistas, tačiau kiekvieną kartą iš naujo susidraugavus, atrodo, kad dar labiau suartėji.

Gal turit kokias šeimos tradicijas? Ką veikiat kartu? Kaip leidžiat laisvalaikį?

Evaldas. Sekmadieniais po šv. Mišių svečiuojamės pas mano tėvus. Penktadieniais kepam bulvinius blynus, o daugiau tradicijų lyg ir neturim.

Na, man skirti sau laiko yra gyvybiškai svarbu (atrodo, kad dar neišaugau vaikystės) ir atradęs laisvą akimirką ištrūkstu prie kompiuterio. Vilija dėl to labai išgyvena ir nori, kad tuo metu būčiau su vaikais, bet kažkaip laviruojam, derinamės, nuolaidžiaujam vienas kito poreikiams.

Apie ką svajojate?

Vilija. Niekad nemokėjau išskirti konkrečių dalykų, tačiau visada norėjau gyventi teisingai, dorai, šventai. Norėčiau būti kuo geresnė žmona, mama, tiesiog geru žmogumi ir gyventi kuo arčiau Dievo įsakymų.

Kokiems dalykams gyvendami šeimoje sakote „ne“?

Evaldas. Vilija nebeskiria arkliams laiko tiek, kiek anksčiau. Jeigu ne draugės paskatinimas, ji net nesiryžtų pajodinėti. Stengiuosi palaikyti ją, nes suprantu, kaip svarbu turėti pomėgį, kuris padeda neiškvėšti.

Aš atsisakau naktinio sėdėjimo prie kompiuterio. 

Kokias šeimas matote aplinkui? Ar bendraujate, susitinkate su šeimomis? Gal šeimos esate susibūrę į kokią bendruomenę?

Evaldas. Vilija nuolat pastebi, kad į santuoką sueina žmonės, kurie iš principo geranoriški ir geri ir neturi blogų intencijų vienas kitam, tačiau ilgainiui jų santykiai pašlyja. Tokios skaudžios žmonių patirtys verčia ieškoti saugiklių, kad patiems pavyktų to išvengti. Kadangi esam vienas už kitą labiau linkę sėdėti namuose, tai mums ne tik sudėtinga įsitraukti į bendruomenes, bet ir apskritai išsiruošti į svečius pas draugus. Vis dėlto, kad ir kaip sudėtinga, nuvykstam pas draugus ir esam gausiai draugų lankomi (netgi iki vėlumos).

Vilija nuolat siekia bendrauti su krikščioniškomis šeimomis, ir jai tai gyvybiškai svarbu. Netyčia nuolat su viena ar kita tokia šeimyna ir susiduriame, tačiau bendruomenių aplink neturime.

Evaldai, kokį matote vyro vaidmenį šeimoje? Ar pritariate, kad vyriška yra dalyvauti šeimos kasdienoje, o ne tik rūpintis, kad šeima turėtų pakankamai pajamų, t. y. veikti už šeimos ribų?

Pinigai ir materialinė gerovė tikrai yra svarbu, bet ne taip, kaip svarbu, kad šeima būtų vaisinga ir laiminga. Vyrui svarbu prisidėti prie vaikų auklėjimo, nes vaikams (ypač berniukams) reikia tėvo pripažinimo, kad tėtis jais didžiuojasi ir džiaugiasi. Auklėjimas nėra tiesiog pabarimas, kai vaikas negerai daro ar lenda į akis, tačiau ir konstruktyvių žaidimų organizavimas, padūkimas, gražus elgesys su savo žmona ir kitais artimaisiais.

Mano tėvas būdavo ne toks vyras, kuris praleidžia daug laiko su šeima (darbai, draugai, hobiai), tačiau vieną atsimenu tikrai, kad didžiausią bendrystę su tėvu pajusdavau, kai anksti keldavomės, išsikasdavome sliekų ir važiuodavome žvejoti.

Vilija, ar sutinkate, kad moteris dažnai šeimoje yra apsiėmusi rūpintis net trimis kampais? Kaip Jūs apibūdintumėte moteriškumą, kaip būti moteriška šeimoje?

Ech, tikriausiai trys kampai priklauso moteriai. Moteriškumas turėtų skleistis kuriant jaukią aplinką, palaikant ramius, artimus, šiltus santykius su vyru ir vaikais. „Tavoji žmona – kaip vyno medis derlingas – apie namų židinį suksis“ (Ps 128, 3) – taigi rūpinsis namais, vaikų ir vyro gerove. Mano vyras nori, kad gaminčiau maistą, kasdien vilkėčiau sukneles, grįžusį iš darbo maloniai pasitikčiau, skirčiau jam laiko.

Man moteriškumas siejasi su ramumu, paklusnumu, rūpestingumu, švelnumu. Moteris labai apdairi ir pastabi, – stebiu situaciją ir renkuosi, ką kada sakyti, nutylėti, girti ar papriekaištauti, – svarbu net balso tonas. Nemažai reikia nukęsti ir įveikti bjaurų įprotį lyginti, kas daugiau padarė.

Aišku, nedera pamiršti savęs ir savo poreikių. Jau vien buvimas moteriškai teikia džiaugsmą, o patenkintas vyras tikrai norės pasitarnauti, pasigerinti, – vertins žmoną.

Gaila, kad nesugebu visad būti moteriška, bet tikrai verta to siekti. Kažkodėl prisiminiau pasaką apie Gražuolę ir Pabaisą, kaip ten Gražuolės moteriškumas buvo puiki terpė skleistis tauriam vyriškumui. Daug gero galima tose senose pasakose rasti.

Ar sunku apsispręsti lauktis vaikelio, ar tai yra tiesiog natūralu, kitaip šeimos ir neįsivaizduojate?

Evaldas. Susituokę nusprendėme metus, kitus atidėti vaikelio laukimąsi, tačiau, praėjus kuriam laikui, pradėjome jausti, kad šeimoje kažko trūksta, – gyveni, bet nežinia, dėl ko gyveni. Vieni draugai kaip tik pradėjo lauktis vaikelio, tai pasidarė kaip ir aišku, ko trūksta. Vilijai buvo sunku apsispręsti, tačiau aš inicijavau aplaidesnį žiūrėjimą į NŠP (natūralų šeimos planavimą), dėl to tuoj atsirado Elija.

Vilija. Manau, šeima gali būti ir be vaikų, jeigu jų neturėjimas nėra vien egoistinis motyvas. Žinoma, ceremonijos metu pasižadame jų susilaukti, ir šį pažadą reikėtų išpildyti. Būti žmona – man buvo didžiulė permaina ir atsisveikinti su savo pavarde buvo sunku. Kadangi vaikelio gimimas yra didelis įvykis, ir buvo neramu, ar pajėgsim tvarkytis, tai dar ilgai bijojau pastoti. Pasiryžti man padėjo vyras, nes nuolat išgirsdavau, jog jis jau nori vaikų ir, jo nuomone, mes jau pasiruošę. Kai jau Elija paūgėjo, nusprendėme, kad antro mažylio būtinai reikia, ir aš vėl pasidaviau vyro įtikinėjimams, kad jau laikas. Vis dėlto man apsispręsti ir vėl nebuvo lengva.

Kaip suvokėte tėvystę ir motinystę iki vaikelio gimimo, ir kaip šis suvokimas keičiasi auginant vaiką/-us?

Evaldas. Iki Elijos gimimo į vaikus žiūrėdavau kaip į ateivius, o kuo mažesnis vaikas, tuo baisesnis atrodė. Man Vilijos sesuo nuolat sakydavo: „Pratinkis prie vaikų, juk savo turėsi.“ Aš atšaudavau: „Kai turėsiu, tai ir priprasiu.“ Nepatogu girtis, bet aš buvau teisus, gimus Elijai, viskas pamažėl pasikeitė.
Dar dabar atsimenu, kai Krikščioniškuose gimdymo namuose tuoj po cezario operacijos man atnešė Eliją. Atsimenu – laukiau, meldžiaus ir galvojau, mergaitė, berniukas, ir ar Vilijai nieko baisaus nenutiks… Kai išgirdau riksmą, atsipūčiau – sveikas bent vienas… Tuoj atėjo pediatrė, pasveikino gimus mergaitei ir nusivedusi į palatą patikėjo man šį naują žemės gyventoją. Kūdikėlis atrodė kaip varliukas: liežuviu ragavo orą bei akutėmis vedžiojo po naują erdvę. Norėdamas parodyti, kad man nebaisu, pradėjau kalbinti: „Sveika Elija, dabar draugausim…“ O susidraugavimas užtruko, man prireikė kelių mėnesių, kol suvokiau, kad čia MANO vaikas, MANO atsakomybė, MANO ateitis. Moterims tikriausiai paprasčiau: jos pratinasi prie vaikelio, dar sūpuodamos jį savo įsčiose.

Vis dėlto rūpestį dėl vaikų pajutau tik gimus antram vaikeliui, nes Elija praktiškai visada būdavo pas mamytę ant rankų, o mes tik retkarčiais paišdykaudavom. Kai Eliją pradėjo lankyti keleriais metais vyresni pusbroliai, supratau, kad ir jie vaikai, ir jie vis dar nesąmones krečia. Taip mokinuosi atlaidumo ir supratingumo vaikams, bet kartais vaikai vis tiek suerzina, ir nelabai čia ką padarysi, augam visi kartu.

Vilija. Aš nebuvau susikūrusi motinystės vizijos, tačiau turėjau 9 metais jaunesnę seserį, kurią nuolat prižiūrėjau, taip pat padėdavau vyresnei seseriai su jos vaikais, tai su motinystės rūpesčiais jau buvau susipažinusi. Žinoma, tik susilaukus savo vaikų pajutau tikrą motinystės svorį. Tai puiki savęs atsižadėjimo mokykla, nes, būnant dviese, pavojinga taip ir pragyventi tik savo gerove besirūpinant.

Seniau mano ydos buvo mano vienos bėda, o dabar su jomis būtina kovoti ne tik dėl savęs ar vyro, bet ir dėl vaikų gerovės. Galėdavau pramuštgalviškai jodinėti, o dabar svarstau, ar verta rizikuoti, gal galėčiau tą laiką prasmingiau praleisti su šeima. Ėmiau labiau analizuoti, ką matau, ką rodo televizija, kas vyksta visuomenėje, ir ar tai veda prie gėrio. Motinystė – tai ne tik didelė atsakomybė, bet ir didelis džiaugsmas, augindama vaikus iš naujo atrandi save ir sutuoktinį.

Kaip pavyksta rasti laiko poros santykiams, ar manote, kad tai svarbu – būti tik dviese?

Evaldas. Sudėtinga. Kuo mažesnis vaikelis, tuo sunkiau atrasti laiko. Būna, kad pabūname trise ar keturiese, bet likti dviese yra kažkas tokio! Kas baisiausia, kai taip įpratus būti visiems kartu arba aš – atskirai, o Vilija su vaikais, kad paskui nežinia, ką ir dviese veikti. Būti dviese ir tik dviese – be galo svarbu, tačiau dar svarbiau tą laiką veiksmingai išnaudoti. Būna, kad vaikai užmiega, Vilija tuoj bėga tvarkytis, o aš truputį palaukęs nueinu savo reikalais…

Gal pradėjom atrasti daugiau laiko vienas kitam, kai Elija jau buvo paaugusi ir galėjo keletą valandėlių pabūti be mamos (buvo maitinama mamos pienuku iki 2 m.), tačiau Vilija tuo metu ir vėl savyje nešiojo naują gyvybę. Šiuo metu kelias valandėles per savaitę paskirdavom „Santuokos kursui“ (paskaitėlės su užduotimis sutuoktiniams), bendrauti su šeimų grupele Kybartuose su kun. V. Labašausku priešakyje, dalyvauti mokymuose ir savanoriauti šeimos centre. Ypa

suartina bendra savanorystė, nes esi prieš kitus atsakingas sąžiningai išskirti šiek tiek laiko šiai veiklai, o visu tuo metu būni su savo antra puse.

Deja, gimus Gabrieliui mūsų laikas tik vieno kitam vėl sumažėjo, tačiau tikimės, kad tuoj vėl viskas stos į savo vėžes.

Vilija. Laikas dviese nuostabus dalykas ir puikiai jaučiu, kaip nukenčiame, kai dėl jo stokos imame tolti, ir kaip viskas atgyja, kai vėl atnaujiname bendravimą. Dabar, kai maži vaikučiai, man laikas sau yra iššūkis. Esu labai prieraiši, sunkiai pavyksta atsiriboti nuo vaikų, jie nuolat mintyse. Kol kas planuotai dviese ištrūkstame tik į Mišias, o tarpusavio ryšį gaivina spontaniškos situacijos bei akimirkos, kai pasidžiaugiame vienas kitu, pasidaliname išgyvenimais.

Parengė Jolanta Ramonienė

Tikimės, kad šis pasidalinimas padės Jums ugdyti santykių kultūrą šeimoje, tirpdyti įvairovės baimę, padės šeimoms kūrybingai reaguoti į iššūkius, skatins dialogiškumą. Gilins visuomenės supratimą, kad šeima yra gyvas valstybės pamatas.

Kitos „Šeima – bendrystės sodas“ publikacijos:

Šeima – bendrystės sodas“. Šviežut šviežutėliai, arba „apsiuostinėjimo“ laikas šeimoje

Šeima – bendrystės sodas“. Namai, kuriuose skamba širdies muzika“ (II)

Šeima – bendrystės sodas“. Namai, kuriuose skamba širdies muzika“ (I)

Šeima – bendrystės sodas“. Kario žmona: žinojau, kokia jo profesija su visomis jos pasekmėmis (II)

Šeima – bendrystės sodas“. Kario žmona: žinojau, kokia jo profesija su visomis jos pasekmėmis (I)

Šeima – bendrystės sodas“: kūrybos nuspalvintas šeimos gyvenimas

Šeima – bendrystės sodas“: Didelės šeimos namuose tylu nebūna

Šeima – bendrystės sodas“: Negalia nėra gyvenimo stabdys ar džiaugsmo trukdis

Šeima – bendrystės sodas“: Irena ir Juozas Polikaičiai. Vaikai ir anūkai yra mūsų draugai

Šeima – bendrystės sodas“: Mūsų šeimą „klajokliškas“ gyvenimas sutvirtino

Šeima – bendrystės sodas“: Drąsa nesuklysti – apie pagalbą krizinio nėštumo atveju

Šeima – bendrystės sodas“: Pirmąją sriubą virti pamokė vyras

Šeima – bendrystės sodas“. Negalia meilei ir šeimai – ne kliūtis