Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Dar kartą apie Molotovo–Ribbentropo paktą

Rašinys publikuotas žurnale „Knygų aidai“ Nr. 3

Roger Moorhouse,

Velniška sąjunga: Molotovo–Ribentropo paktas 1939–1941,

Iš anglų kalbos vertė Manfredas Žvirgždas,

Donatas Masilionis,

Vilnius: Alma littera, 2015, 408 p., iliustr., 2000 egz.

 

Roger Moorhouse,

The Devils‘ Alliance: Hitler‘s Pact with

Stalin, 1939–1941,

New York: Basic Books, 2014, 382 p.

Dailininkė Jurga Želvytė

Molotovo–Ribbentropo pakto mįslė: ar Stalinas tapo Hitlerio sąjungininku, nes nesuprato pag­rindinių strateginių principų, taigi buvo kvailys, ar, nes įžvelgė tai, ko kelios istorikų kartos vis dar nesugeba atskleisti, taigi buvo įžvalgus ir klastingas strategas? Tiesa, sovietai karą laimėjo. Dėl to marksistiniai komunistai užvaldė milžiniškus Europos ir Azijos plotus ir Sovietų Sąjunga tapo viena iš dviejų didžiųjų valstybių. Bet lieka neaišku, ar jai tik nusišypsojo laimė, pasisekė, nežiūrint stambių klaidų ir apsiskaičiavimų, ar laimėjimas buvo sąmoningai kuriamos strategijos vaisius? Negalima abejoti, kad vokiečiams paktas buvo naudingas, bent pirmomis karo fazėmis. Bet koks pelnas sovietams1? Pasak Rogerio Moorhouse‘o2, 1941 m. liepos 3 d., kalbėdamas per radiją Stalinas dar teisinosi aiškindamas, kad pakto dėka apsiginklavimui sovietai laimėję aštuoniolika mėnesių (iš tikrųjų dvidešimt du) (p. 292), ir ši versija tapo kanonine. Ji vyrauja ang­losaksiškoje istoriografijoje: kito kelio nesimatė, nes menkai ginkluotiems3, karui nepasirengusiems sovietams buvo būtina nudelsti karo pradžią, laimėti laiko. Tačiau šią versiją priėmę negalėtume išvengti išvados, kad, tegul partinėse intrigose ir apsukrus, Stalinas bus buvęs menkas strategas, kuriam, nepaisant visko, sekęsi: pavyzdžiui, su lietumis ir šalčiais, sustabdžiusiais vokiečių žygį 1941 m. pabaigoje. Pripažinus sovietų laimėtą laiką, vis vien galima argumentuoti, kad jeigu ne paktas, 1941 m. katastrofa jų nebūtų ištikusi.

Paktas užtikrino, kad vokiečiams neteks kovoti tuo pat metu ir Vakarų, ir Rytų frontuose: prieš kelis kartus gausesnius priešus į karą stojusiai Vokietijai buvo svarbu savo pajėgų nesklaidyti. Ir reikia prisiminti, kad 1939–1940 m. sandūroje, Rytuose palikusi vos kelias divizijas, Vakaruose Vokietija kareivių, tankų ir lėktuvų kiekiu savo priešams vis tiek neprilygo4. Strateginiu požiūriu dviejų frontų problema Vokietijai buvo sunkiausia, ir štai, daugelio nustebimui, ją išsprendė tariamasis didysis nacių priešas, ir dar Vokietijai palankiausia prasme. Ar galėjo Stalinas taip nesusigaudyti, padaryti tokią elementarią strateginę klaidą? Koks rimtas karo vadas padeda priešui lemiamam smūgiui sutelkti visas pajėgas?

Vokietijos geopolitinė padėtis buvo nepalanki ir kitu atžvilgiu: ji neturėjo platesnio išėjimo į jūrą ir blokados buvo lengvai pažeidžiama. Bet vėl į talką atskubėjo Stalinas ir sudarė ne vien nepuolimo sutartį, bet ir kelias prekybos, užtikrindamas, kad vokiečiai nebadaus, kad dėl žaliavų stokos Vokietijos karo pramonė nežlugs. Moorhouse‘as dažnai užsimena, kad sudarydamas sąjungą Hitleris siekė užsitikrinti karo pramonei reikalingų žaliavų. Ar Stalinas to nesuprato? Nesusigaudė, kad sovietams atėjus į talką, per tuos mėnesius Vokietija taip pat gamins tankus ir lėktuvus? Kad laiko laimės abi pusės? Kad vėliau jėgų santykis gali būti sovietams dar nepalankesnis? Kasmet visos Europos spauda (Lietuvos taip pat) mirgėjo įspėjimais, kad vokiečiai bandys atgauti Versalio sutartimi prarastas istorines vokiečių žemes, užkariauti ir kolonizuoti milžiniškus Rytų plotus, sunaikinti bolševizmą. O Hitleriui tapus kancleriu, pasipylė žinios apie augantį karinį pajėgumą. Ar tikrai Stalinas nenumatė karo, visą dešimtmetį prasnaudė ir paskutiniu momentu pirko skurdžias valandas, mokėdamas milžinišką kainą?

Abu minėti momentai yra anglosaksiškoje istorio­grafijoje gana įsitvirtinę. Rečiau užsimenama apie kitą aplinkybę: Sovietų Sąjungos sienoms pasistūmėjus gerokai į Vakarus, pirmieji smūgiai Raudonąją Armiją užklupo svetimose ir nedraugiškose žemėse. Moorhouse‘as pastebi, kad Baltijos valstybėse prasidėjo sukilimai, kad gyventojai vokiečius sutiko draugiškai kaip išvaduotojus, kad daug sovietų kariuomenėje atsidūrusių latvių dezertyravo ir apsišaudė su savo buvusiais viršininkais. (Panašiai vyko ir Lietuvoje, nors Moorhouse‘as to nemini.) Vakarų Ukrainoje nebuvo geriau: jis cituoja vieno sovietų generolo skundą, kaip, sugedus jo kariniam automobiliui, apspitę vietiniai šaipėsi (p. 264). Gal iš tiesų Markas Soloninas perdeda, – jo Moorhouse‘as nemini, – kad raudonarmiečiai panikos apimti masiškai bėgo, numetę ginklus ir palikę naujausius tankus ir lėktuvus. Bet lieka faktas, kad jau spalio pradžioje vokiečių rankose buvo keli milijonai karo belaisvių (p. 291). Dėl tokio skaičiaus Moorhouse‘as linkęs kaltinti menkesnę sovietų ginkluotę ir nekompetentingus generolus, ypač maršalą Kuliką, įsakiusį savo kariams pasekti jo pavyzdžiu: nusivilkti uniformą ir vaidinti paprastą valstietį (p. 265–266). Pasak Moorhouse‘o, eiliniai narsiai gynėsi. Tačiau svetima ir nedraugiška aplinka neišvengiamai turėjo kovingumui kenkti, ypač kai sovietus puolė Vakarų fronte užsigrūdinę, pilni pasitikėjimo veteranai.

Naujose teritorijose pirmomis karo valandomis žlugo civilinė tvarka: karas prasidėjo birželio 22 d. anksti ryte, o jau po pietų komunistinė grietinėlė iš Kauno bėgo Savanorių prospektu šiaurės rytų kryptimi. Per kelias dienas be valdžios likusiuose kaimuose ir miesteliuose būriavosi ginkluoti paaugliai. Keliais žodžiais užsiminęs, kokia trapi buvo sovietinė tvarka, Moorhouse‘as nesileidžia į detales. Tačiau, manau, jeigu jis būtų buvęs konkrečiai susipažinęs su tų dienų chaosu, tai būtų tiksliau įvertinęs sovietus užtikusios panikos mastus. Eiliniai raudonarmiečiai negalėjo nieko nepastebėti, negalėjo neatkreipti dėmesio į bėgančius partijos vadus ir neįsivaizduoti, kad už kiekvieno kampo ir krūmo slepiasi ginkluoti partizanai.

Svetima aplinka, priešiški gyventojai, partizanai, panikos apimti partijos vadai bent šiek tiek turėjo kareivius demoralizuoti. Ar savoje žemėje, ginant savus namus, nekovojama narsiau? Kad ir kaip buvo, aišku, kad pasistūmėdamas į Vakarus Stalinas gerokai apsunkino kariuomenės padėtį: jis ją išvedė iš parengtų gynybinių pozicijų ir prailgino tiekimo kelius. Pasak karo mokslo, tarp pagrindinių gynybinio karo privalumų yra būtinybė puolančiosioms pajėgoms būti gausesnėms. Tiesa, sovietai pradėjo griauti senąją gynybinę liniją ir Vakaruose rengti vadinamąją Molotovo liniją, pasak Moorhouse‘o, nuo Telšių, per rytinę Lenkiją, iki Dunojaus žiočių. Tačiau 1941 m. pavasarį gera dalis įtvirtinimų kovai nebuvo parengta (p. 225–226, 239). Moorhouse‘as mini kelis ugnies taškus, iš kurių buvo stipriau pasipriešinta, tarp jų ir prie Kunigiškių (neaišku, kurių, nes tai dažnas vietovardis) (p. 261). Bet Molotovo linija didesnio vaidmens nesuvaidino. Moorhouse‘as nemini naujųjų tiekimo problemų, kariuomenei nuo fabrikų ir sandėlių nutolus keletą šimtų kilometrų. Nežinau, ar kas yra bandęs apskaičiuoti, kiek tai palengvino darbą vokiečių lakūnams. Bet ir šiuo atveju galima argumentuoti, kad Stalinas buvo nevykęs karvedys.

Prie Stalino klaidų reikėtų priskaičiuoti ir daug karių bei technikos kainavusį 1939–1940 m. Šiaurės karą. Užpuolę Lenkiją, sovietai didesnių nuostolių nepatyrė, nors ir čia pasitaikė vienas kitas aštresnis susikirtimas (p. 38). Karinio pasirengimo požiūriu tai net galėjo išeiti į naudą – lyg manevrai nepatyrusiai ir prastai organizuotai sovietų kariuomenei. Bet kam reikėjo pulti Suomiją? Tiesa, Stalinas apsiskaičiavo tikėdamasis, kad suomiai nusileis, kaip nusileido estai, latviai ir lietuviai (p. 69). Bet kodėl iš viso reikėjo pradėti karą ir, nežiūrint stambių nuostolių, tęsti? Rizikuojant, kad Vakarai atskubės suomiams į talką, kad teks su anglais kovoti?.. Pasak Moorhouse‘o, Vakarų valstybės suomiams padovanojo 500 000 granatų, 200 000 šautuvų, 500 zenitinės artilerijos pabūklų. Jis tvirtina, pasirėmęs nelietuvišku šaltiniu, kad Kaune Suomijos konsulate susigrūdo koks 200 savanorių (p. 75–76). Sužinome Molotovo kokteilių istoriją – juos masiškai gamino viena suomių degtinės varykla (p. 72–73).

Visa tai turėtume laikyti elementariomis klaidomis, nebent Stalinas vadovavosi visiškai kitokiais apskaičiavimais. Deja, Moorhouse‘as pasitenkina keliais spėliojimais ir mįslės neįmena. Pasak jo, tariamoji Stalino 1939 m. rugpjūčio 19 d. kalba tikriausiai esanti falsifikatas: lyg Stalinas pasakęs, kad karą reikia kiek galima ilgiau pratęsti, jog abi pusės nusibaigtų (p. 14). Kita vertus, Moorhouse‘as dažnai užsimena, kad Stalinas buvęs tikintis marksistas, būtent tikėjęs, jog kapitalizmą sužlugdys vidiniai prieštaravimai. Taip mąstant, nuoseklu kapitalistines valstybes vieną ant kitos pjudyti, – Stalino žodžiais, pasakytais praėjus kelioms savaitėms po pakto pasirašymo: „Mūsų akimis nėra blogai, kad kapitalistinės valstybės kietai kaunasi, viena kitą silp­nina“ (p. 14). Gruodžio viduryje, sunaikinus Lenkiją, gimtadienio proga Hitleris pasveikino Staliną. Abu, samprotauja Moorhouse‘as, turėjo kuo džiaugtis. Ir gal ta proga Stalinas puikavosi, kad po karo jam vienam teks Europą pertvarkyti pagal sovietinį modelį (p. 61–62).

Kaip žinia, marksistai nuvertina tautinius ir valstybinius ryšius ir skelbia viso pasaulio proletariato vienybę. Ar ne čia bus lemtinga sovietų klaida? Susitikęs su Vincu Krėve – Moorhouse‘as Krėvę vadina lietuvių komunistu – Molotovas maždaug taip vaizdavo įvykių eigą: karui užsitęsus, masės sukils prieš buržuaziją, pavojaus akivaizdoje buržuazija susivienys, proletariato gelbėti atskubės sovietai ir kažkur, gal prie Reino, įvyks proletariato ir buržuazijos „paskutinis mūšis“, kurį sovietai laimės (p. 14–15). Fantazija apie proletariato vienybę pastebima ir Šiaurės kare: sovietai tikėjo, kad Suomijos darbininkija sukils ir parems išvaduotojus (p. 70). Panašiai ir kitų Baltijos valstybių atveju: 1939 m. įvedus įgulas, paprasti darbininkai susipažins su sovietine gerove ir pradės reikalauti to paties (p. 81). Manau, kad visi, kurie smerkdami nacių ideologiją nepastebi marksizmo, turėtų ties šia vieta ilgiau sustoti ir bent pasistengti suprasti marksistinių pasakų vaidmenį tamsioje XX a. istorijoje. Verta prisiminti, kad ne kas kitas, o pats Marxas tą pasaką sukūrė ir puikavosi išsprendęs istorijos mįslę!

Rogeris Moorhouse‘as (g. 1968) yra anglas, su universitetais nesusijęs istorikas. The Devils‘ Alliance: Hitler‘s Pact with Stalin, 1939–1941 (Velniška sąjunga: Molotovo-Ribentropo paktas 1939–1941) yra trečioji jo knyga. Anksčiau išleido Killing Hitler (2006), apie prieš Hitlerį nukreiptus atentatus, ir Berlin at War (2010), karo meto Berlyno socialinę istoriją. Jis rašo ne istorikams specialistams, o skaitančiai, išsilavinusiai visuomenei, tačiau nevengdamas faktų ir dokumentacijos. Bibliografijoje yra beveik 300 pozicijų, 50 puslapių skirta išnašoms. Veikalas priskirtinas istorijos populiarizacijos gerąja prasme žanrui, siekiant, kad istorija, kaip konkrečių įvykių supratimas, taptų išsilavinusių žmonių kultūros dalimi. Šio tipo veikalų anglų kalba apstu. Tuo tarpu pas mus jų mažai. Užuot gilinęsi į konkrečias sąlygas, kuriomis žmonės gyveno ir veikė, dažnai pasitenkiname pamokslavimu ir bendrybėmis, tarkime, kad ir miglotomis kalbomis apie lietuvių antisemitinį diskursą, vertinant 1941 m. vasaros įvykius.

Savo laiku Moorhouse‘as dirbo žinomo Lenkijos ir Europos istorijos specialisto Normano Davieso asistentu. Tad nenuostabu, kad teroras sovietams tekusioje Lenkijos teritorijoje susilaukia nemažai jo dėmesio. Gaunasi vaizdas, kad iki 1941 m. birželio 22 d. sovietai ir vokiečiai areštavo, žudė, trėmė panašiais mastais. Siaučiant terorui ir vienoje, ir kitoje pusėje, žmonėms susigaudyti buvo beveik neįmanoma. Moorhouse‘as pasakoja, kad gal 60% 1940 m. birželio trėmimų aukų buvo žydai – tai trečioji iš keturių ir didžiausioji trėmimų banga. Taip sovietai susidorojo su tais žydais, kurie, pasinaudodami repatriacijos sutartimis, buvo prašę leidimo palikti sovietų teritoriją. Jis cituoja vokietį karininką, kuris, stebėdamas ilgas prie registracijos stalų žydų eiles, klausė: „Kur jūs važiuojat, ar nežinote, kad mes jus nužudysime?“ Moorhouse‘o pastaba verta dėmesio: „Tikrų žinių jie turėjo mažai, ir svarstydami bei apsispręsdami jie tegalėjo vadovautis gandais. Politiniai ir ideologiniai motyvai mažai figūravo. Dauguma tesistengė išsigelbėti“ (p. 55). Atgal žiūrint, lemtinga klaida. Toks elgesys kokiais 1942 m. būtų buvęs nesuprantamas, bet kalbamu metu nebuvo aišku, kas kam pavojingesnis. Ir lieka faktas, kad būta vietų ir momentų, kai masės žydų pas nacius ieškojo užuovėjos nuo komunistų. Moorhouse‘as išvengia klaidos, kuri angliškai vadinama 20/20 hindsight5. Ir tarp mūsų yra tokių, kurie turėtų iš jo pasimokyti.

Ilgai galvota, kad iš Lenkijos sovietai ištrėmė daugiau negu milijoną žmonių. Moorhouse‘as pastebi, kad, remiantis NKVD archyvais, dabar manoma skaičių buvus mažesnį. Tačiau jis taip pat cituoja Davieso pastabą, kad tremtinių galėjo rastis daugiau negu milijonas, nes ne visi tremtiniai buvo suregistruojami (p. 52–53). Šios pastabos vertos lietuvių istorikų dėmesio, nes ir pas mus vyksta analogiški svarstymai. Remdamasis senais išeivijos istorikų apskaičiavimais, Moorhouse‘as nurodo, kad 1941 m. birželį ištremta 34 206 lietuvių, 15 081 latvis ir 10 205 estų. Pridėjus kokius 200 000 lenkų ir 29 839 iš Besarabijos gaunasi milžiniškos operacijos vaizdas (p. 249). Bent lietuvių tremtinių skaičius turbūt perdėtas. Bet vėl galima klausti: kodėl Stalinas pačiose karo išvakarėse dar labiau perkrovė ir šiaip perkrautą transporto sistemą? Kalbos apie būtinybę užsitikrinti ramią užfrontę sunkiai tikėtinos – juk senyvi vyrai, moterys, vaikai sabotažo nevykdo.

Per dažnai anglakalbių istoriografijoje Lietuva tik prailgina vienaip ar kitaip per karą nusidėjusių valstybių sąrašus. Per dažnai rašoma, tarytum lietuviai apie save nieko nebūtų pasakę. Šiuo atžvilgiu Moorhouse‘as šiek tiek išsiskiria: bibliografijoje paminėti aštuoni rašiniai apie Lietuvą. Deja, beveik visi yra išeivių darbai, atlikti dar Sovietų Sąjungai nežlugus, taigi neprieinant prie archyvų. Išsiskiria Arvydo Anušausko Terror and Crimes against Humanity (2006) ir Alfredo Ericho Senno Lithuania 1940: Revolution from Above (2007). Moorhouse‘o knyga – dar vienas liudijimas, kaip sunku lietuviškai istoriografijai patraukti svetimų istorikų dėmesį. Kad apie Lietuvą žinoma mažai, patvirtina istorikas Richardas J. Evansas. Recenzuodamas Moorhouse‘o veikalą jis rašo, kad čia daug medžiagos apie Baltijos valstybes yra palygti nauja (The Guardian, 2014-09-06), nežiūrint to, kad žinios apie Lietuvą lietuvio skaitytojo niekuo nenustebintų.

Esama smulkių klaidų. Minėjau, kad vienoje vietoje Krėvė pavadintas komunistu, kad perdėtas birželio aukų skaičius. Atrodo, Moorhouse‘as mano, kad atgavus Vilnių Lietuva ten perkėlė vyriausybę (p. 84), kad Juozą Urbšį sovietai areštavo Maskvoje (p. 85).

Šiaip Moorhouse‘as nesišvaisto kaltinimais, bet mėgina vaizduoti konkrečią padėtį. Lietūkio garažą (yra viena nuotrauka) ir kitas prieš žydus nukreiptas akcijas karo pradžioje jis pamini. Tačiau jis nesileidžia į bend­rybes apie istorinį lietuvių antisemitizmą – pasak jo, nors Latvijoje visai nebuvo antisemitizmo, vis vien atsirado Arajs Kommando, o Estijoje nužudyta koks 1000 žydų ir 5000 ne žydų. Jam svarbiau tai, kad sovietinė okupacija sugriovė pilietinę visuomenę ir „apnuodijo“ santykius tarp įvairių bendruomenių: „tą baisią vasarą kai kur antisovietiniai motyvai buvo tokie pat galingi kaip ir antisemitiniai“ (p. 274–275).

Moorhouse‘o istorijos samprata nėra deterministinė: istorijoje randasi daug atsitiktinumų. Pasak jo, paktas neišjudino neišvengiamos įvykių sekos, bet sudarė rėmus, kurių ribose abi pusės manevravo, atsiliepdamos į viena kitos veiksmus. Tad Baltijos valstybių okupacija nebuvo iš anksto užprogramuota: Stalinas apsisprendė 1940 m. gegužės eigoje, vokiečių pergalių Vakaruose akivaizdoje. Šiai temai skirti devyni puslapiai: paminėtas tariamai Lietuvos saugumo persekiotas raudonarmietis Butajevas, taip pat kitos priekabės (p. 79–87).

Dėmesio vertas skyrelis apie Vokietijos ir Sovietų ekonominius santykius (p. 161–191). Pasirodo, viena yra pažadėti, o kita – tesėti. Stalinas delsė ir gud­ravo, stengdamasis žaliavas parduoti kuo brangiau. Moorhouse‘as neigia plačiau paplitusį teiginį, kad į Paryžių vokiečių tankai riedėjo sovietinės naftos dėka: sovietai prisidėjo, bet daug daugiau naftos tonų pristatė Rumunija. Panašiai ir dėl plieno bei gumos. Geležies rūdą vokiečiai rado Švedijoje ir patys pasigamino gumos pakaitalą. Skirtinga buvo ir mitybos padėtis. Vokietijos maisto ištekliams mažėjant, 1941 m. vasarą komunistinių kolektyvinių ūkių dėka vokiečiai dar vis sočiai valgydavo.

Vertimo nesu skaitęs ir nežinau, kiek jis tikslus. Bet knygą skaityti verta, – jau vien todėl, kad ji primena Lietuvą nebuvus vienintele šio velniško suokalbio auka.

 

1 Vienas Naujojo Židinio-Aidų aplinkoje neblogai žinomas lietuvių istorikas šiuo klausimu yra netgi parašęs knygą: Nerijus Šepetys, Molotovo–Ribbentropo paktas ir Lietuva, Vilnius: Aidai, 2006. Beje, prieš penketą metų Moorhouse’as buvo su juo susisiekęs, prašydamas jo kaip temos eksperto konsultacijos ir patarimų lituanistinės medžiagos klausimais. Deja, mūsų istorikas laiko tokiai pagalbai suteikti nesurado.

2 Knygos recenzija rašyta autoriui perskaičius anglišką originalą ir dar nežinant, kad knyga leidžiama ir lietuviškai. Pateikiamos puslapių nuorodos į originalą.

3 Nerijaus Šepečio manymu, profesionalūs šio karo istorikai iš paskutinių 20 metų posovietinių dokumentų publikacijų ir (vis dar menkai prieinama) archyvine medžiaga pagrįstų tyrimų turėtų žinoti apie tuo metu buvusį keliariopą kiekybinį ir kokybinį Raudonosios armijos pranašumą prieš Vėrmachtą (šiuo klausimu plg. lietuviškai leistas Marko Solonino knygas apie  karo išvakares ir pradžią; vertas paminėjimo ir Šepečio pokalbis su Soloninu „Katastrofos anatomija: karas, komunizmas ir istorija“ (Naujasis Židinys-Aidai, 2010, Nr. 3–4). Su juo nesiginčydamas tepastebėsiu, kad (gerai perkamas ir skaitomas) knygas apie Antrąjį pasaulinį karą rašo nebūtinai karo technikos žinovai ar į sovietinės ekonomikos pirminius šaltinius įsigilinę specialistai.

4 Ernest R. May, Strange Victory: Hitler‘s Conquest of France, New York: Hill and Wang, 2000, p. 476–477. Pasak šio autoriaus, Prancūzijos pajėgos buvusios nevykusiai dislokuotos, lemiamuose sektoriuose elitinėms vokiečių divizijoms tesipriešino antrarūšiai prancūzų daliniai. Galėtume pasvajoti, kokia būtų buvusi karo eiga, jeigu Vakarų frontui įsiliepsnojus, sovietinių įgulų remiama Lietuva būtų pamėginusi atsiimti Klaipėdą ir veržtis link Karaliaučiaus. Atsižvelgiant į tuometines vokiečių pajėgas Rytuose, žygis nebūtų buvęs beviltiškas.

5           Žmogus, kuriam nereikia akinių, džiaugiasi „20/20“ regėjimu. Posakiu pašiepiami „aiškiaregiai“, kurie numato ne ateitį, o praeitį. Visais atvejais šios klaidos išvengti nėra įmanoma. Lengviausia nusidėti tiems istorikams ir šiaip literatams, kurie yra linkę pamokslauti, moralizuoti.