Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2015 10 09

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

19 min.
Johnas Lennonas. Wikipedia.org nuotrauka

2015 10 09

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

19 min.

Johnas Lennonas. Apie kelią, kuriuo kiekvienas einame patys

Spalio 9 d. minimas muzikanto Johno Lennono (1940–1980) 75-metis. Jis – vienas iš „Beatles“, grupės, kuri savo muzika ne tik pakeitė pasaulio muzikinį pasaulį, suteikė jam neįtikėtiną gaivą, bet svarbiausia – padarė revoliuciją jaunų žmonių galvose. Septintasis dešimtmetis – tai rokenrolo, laisvės ir meilės laikas, kurį drąsiai galima vadinti „Beatles“ laiku.

Kaip prisimindamas anuos laikus savo knygoje „Revoliution in the Head“ (1994) rašė Iansas MacDonaldas: „Tie, kurie savo nelaimei 1966–1967 metais buvo per jauni ar per seni, kažin ar kada nors suvoks, kokia uždeganti buvo anų metų popkultūra – persmelkta džiaugsmingo optimizmo, ir atrodė – viskas įmanoma. Būdami šlovės zenite, bitlai vyravo britų jaunimo kultūroje, kurią sudarė muzika, poezija, mada ir kinas. Jais buvo žavimasi kaip naujos epochos kūrėjais, beklasio jaunimo kūrybine energija, atgaivinsiančia ir atnaujinsiančia iš vyresniosios kartos paveldėtas tradicijas.“

Šis pokalbis su J. Lennonu ir jo žmona Yoko Ono darytas 1980-aisiais, neseniai pasirodžius jųdviejų albumui „Double Fantasy“. Iki tol, penkerius metus, nuo 1975-ųjų, Johnas buvo pasitraukęs iš muzikinio pasaulio, didžiąją savo laiko dalį skyrė neseniai gimusiam sūnui Seanui.

Tai labai nuoširdus ir atviras J. Lennono ir Y. Ono pašnekesys apie jų gyvenimą atskirai ir kartu su „Beatles“.

Tų pačių 1980 metų gruodį Johnas Lennonas buvo nušautas.

Yoko Ono ir Johnas Lennonas 1969 m. kovą. Wikipedia.org nuotrauka

Pradėkime nuo tavęs, Johnai. Ką tu veikei visą tą laiką?

Johnas Lennonas: Kepiau duoną ir prižiūrėjau vaiką.

Na, o kuo dar užsiėmei?

J. Lennonas: Tie, kurie per visus tuos metus manęs to teiravosi, visi kaip vienas klausdavo: „O ką gi tu dar darei?“ Į šį klausimą atsakydavau: „Jūs ką, rimtai?“ Kiekviena namų šeimininkė jums pasakytų, kad virtuvės tvarkymas ir vaikų priežiūra užima visą dieną. Kai pirmą kartą iškepiau duoną, jaučiausi tikras nugalėtojas. Tačiau kai pamačiau, kad šią duoną valgo, pamaniau sau: „Velniai rautų, nejaugi man už tai neduos auksinio disko, neįšventins į riterius, absoliučiai nieko už tai negausiu?“

Kodėl tapai namų šeimininke?

J. Lennonas: Priežasčių čia galima rasti daug. Nuo dvidešimt dvejų iki trisdešimt kelerių metų įvairiausiais įsipareigojimais buvau susaistytas kontraktų. Tiek metų išvaisčiau veltui ir nieko daugiau nežinojau. Aš nebuvau laisvas. Aš buvau narve, o visi mano kontraktai būtent tai ir simbolizavo. Tačiau atėjo laikas, kai pajutau – man kur kas svarbiau atsigręžti veidu į save patį, į realų gyvenimą, nei tęsti rokenrolinį gyvenimą, kurio pakilimai ir nuosmukiai priklausė nuo savų kaprizų ir publikos požiūrio į tave. Rokenrolas man visada buvo smagus nuotykis. Aš tiesiog atsisakiau alternatyvų – važiuoti į Las Vegasą ir visokiuose baruose dainuoti savo hitus arba keliauti į aną pasaulį, kaip tai padarė Elvis.

Yoko Ono: Johnas buvo tarsi dailininkas, meistriškai piešiantis ratus: jis daro tik tai, ir būtent tai tampa jo firminiu ženklu. O reklamai jis turi savo paties galeriją. Kitais metais jis jau pieš trikampius ar dar ką kitą. Kai darai vieną ir tą patį dešimt metų, galų gale už tai esi apdovanojamas.

J. Lennonas: Dešimt metų paišai ratus ar trikampius ir štai galų gale gauni didelį prizą – vėžį. Aš tapau amatininku ir galėjau juo likti. Ir nors tikrai gerbiu amatininkus, tačiau būti vienam iš jų – man visiškai neįdomu.

Y. Ono: Tik tam, kad įrodytum, jog gali ir „blynus kepti“.

Jūs, žinoma, galvoje čia turite plokšteles?

J. Lennonas: Taip, diskus kepti kaip blynus, kaip tai daro tie, kurie kasmet išleidžia po naują albumą tik todėl, kad to reikalauja jų kontraktas.

Tu kalbi apie Paulą McCartney?

J. Lennonas: Ne tik. Aš netekau paties svarbiausio, ką privalo turėti menininkas – kūrybos laisvės. Aš leidausi pavergiamas iš šalies man primesto menininko įvaizdžio. Daugelis dėl šios priežasties ir pražūva – prasigeria kaip Dylanas Thomasas, išprotėja kaip van Goghas arba miršta nuo venerinių ligų kaip Gauguinas.

Ir vis dėlto dauguma lieka „kepti blynus“. Kaip tau pasisekė iš viso to ištrūkti?

J. Lennonas: Dauguma negyvena su Yoko Ono.

Tai yra???

J. Lennonas: Dauguma neturi artimo žmogaus, ištikimo bičiulio, kuris būtų šalia ir visada sakytų tiesą. Mano atsakymas – Yoko.

Ką ji tau davė?

J. Lennonas: Ji man parodė, kad gali būti ir alternatyva: „Tu neprivalai to daryti“ – „Neprivalau? Rimtai? Bet juk… na, na…“ Žinoma, viskas buvo ne taip paprasta, ir ne per vieną naktį aš viską supratau. Man buvo reikalingas nuolatinis jos palaikymas. Nulipti nuo scenos kur kas sunkiau, nei viską pratęsti. Aš dariau ir tą, ir kitką. Pagal kontraktą, reguliariai nuo 1965 iki 1975 metų kepiau naujus albumus. Mano pasitraukimas buvo panašus į žmogaus, kuriam sukako 65 metai, situaciją – jis išvejamas iš darbo, ir niekam daugiau jis nė velnio neberūpi (beldžia į stalą tris kartus): „Jūsų gyvenimas baigtas. Eikite žaisti golfą. Viso gero.“

Johnas Lennonas ir Yoko Ono prie Jurgio Mačiūnio sukurtos Amerikos vėliavos. Wikipedia.org nuotrauka

Kodėl po penkerių metų nusprendei grįžti į įrašų studiją ir visuomeninį gyvenimą?

J. Lennonas: Žmogus įkvepia ir iškvepia. Mes panorome sugrįžti, nes turime ką pasakyti. Beje, mes ir anksčiau kartu mėginome kurti muziką, bet tai buvo jau seniai, kai dar visi žmonės į „Beatles“ žiūrėjo kaip į kažkokius šventuosius, kuriems nevalia ištrūkti iš savo rato. Tada mums dirbti buvo ypač sunku. O dabar, rodos, žmonės arba viską pamiršo, arba jie užaugo, todėl mes galime žengti antrąjį žingsnį į tą erdvę, kur mes abu – Yoko ir aš – kuriame muziką. Štai taip viskas paprasta. Ir aš joks ne stebukladarys-princas-mistikas iš rokenrolo karalystės, drauge su egzotiška rytiete moterimi-drakonu pramogai kuriantis keistą muziką, kaip kad anksčiau rašė spauda.

Kai kurie kaltina tave žaidimais su žiniasklaida. Iš pradžių tampi atsiskyrėliu, o kai pasirodo naujas albumas, tu kaipmat duodi išskirtinį interviu.

J. Lennonas: Tai absurdas. Mus visada kaltino mėginimais daryti sau kuo triukšmingesnę reklamą. Tame straipsnyje, apie kurį tu dabar kalbi, žurnalistė neva mūsų klausia: „Kodėl pasitraukėte į pogrindį?“ Pirma, ji paklausė visiškai kitaip, o antra, aš nepasitraukiau į jokį pogrindį. Aš tiesiog nustojau kalbėtis su žurnalistais. Ir tai buvo labai smagu. Tuo metu vadinausi Greta Hughes arba Howardu Garbo, tačiau gandai vis tiek sklido labai greitai. Mūsų vardai niekuomet nebuvo išnykę iš spaudos, tačiau įdomu pastebėti – kai neduodavome interviu, apie mus rašė kur kas daugiau nei tada, kai kalbėdavomės su žurnalistais.

Ką tu galvoji apie išpuolius spaudoje Yoko, kaip tu ją vadini, moters-drakono, atžvilgiu?

J. Lennonas: Mes abu labai jautrūs žmonės, ir tokie išpuoliai labai žeidžia. Niekaip negalime suprasti, kam to reikia? Kai myli, o tavęs klausia: „Kaip gali būti su šia moterimi?“ Tu jiems atsakai: „Ką jūs norite tuo man pasakyti? Kodėl jūs norite mesti į ją akmenį arba kodėl norite mane nubausti už tai, kad aš ją myliu?“ Meilė mums padėjo visa tai ištverti, nors ir buvo neįtikėtinai sunkių akimirkų. Tačiau išgyvenome, ir štai mes čia. (Užverčia galvą į viršų): „Ačiū, ačiū, ačiū Tau!“

O kaip dėl tokių kaltinimų, kad Yoko – burtininkė, ji užkerėjo Johną, ir jis dabar visiškai priklausomas nuo jos, net jos kontroliuojamas.

J. Lennonas: Niekai visa tai. Niekas manęs nekontroliuoja. Aš nesileidžiu, kad mane kontroliuotų. Vienintelis žmogus, kuris gali mane kontroliuoti – tai aš pats, tačiau net ir jam retai tai pasiseka.

Tačiau daugelis tuo tiki.

J. Lennonas: Paklausyk, jei kas nors man palieka įspūdį, kad ir kas tai būtų, ar Maharaši ar Yoko Ono, visada ateina akimirka, kai pasirodo, jog karalius yra nuogas. Nušvitimo akimirka. Dabar klausykite visi, kurie manote, kad leidžiuosi būti kvailinamas: jūs mane įžeidinėjate. Ką jūs galvojate apie Yoko – tai jūsų reikalas. Man svarbu tik tai, ką aš pats apie ją galvoju. Todėl jūs nė velnio nesuprantate. Aš gyvenu ne dėl jūsų. Gyvenu dėl savęs, dėl jos ir dėl vaiko.

Portretas.
Johnas Lennonas ir Yoko Ono 1980 m. Jacko Mitchello / Wikipedia.org nuotrauka

Pradėkime nuo pradžių. Papasakok istoriją, kaip stebuklingasis princas sutiko savo egzotiškąją rytietę, damą-drakoną?

J. Lennonas: Tai įvyko 1966-aisiais Anglijoje. Man pranešė, kad viena japonė dailininkė avangardistė atvyko iš Amerikos ir darys hepeningą. Aš vaikščiojau po parodą ir pamačiau kopėčias. Užlipau jomis iki lubų, o ten aptikau kabantį vamzdį. Žvilgtelėjau į jį – jaučiausi visiškas idiotas – ir perskaičiau vieną vienintelį žodį: „Taip“. Tuo metu avangardas buvo iki mažiausių atplaišų sudaužyti pianiną ar skulptūrą, ir apskritai viskas buvo tik –anti, -anti… Nuobodus visko neigimas. O štai aš perskaičiau „Taip“ ir nusprendžiau pasilikti šioje parodoje tarp visokių vinių ir obuolių.

Ten buvo toks užrašas, kuris be galo sužadino mano smalsumą: „Įkalk vinį.“ Aš paklausiau: „Ar galiu įkalti vinį?“ Yoko atsakė: „Ne, parodos atidarymas tik rytoj.“ Tačiau kaip tik prie jos priėjo galerijos savininkas ir sušnibždėjo jai į ausį: „Tegul įkala tą vinį. Žinai, jis – milijonierius. Paskui gal jis šį eksponatą nusipirks.“ Juodu ėmė šnibždėtis ir kažką tartis. Pagaliau ji pasakė: „Na gerai, gali įkalti vinį, bet prieš tai sumokėk penkis milijonus.“ Ir štai aš, toks protinguolis, sakau: „Gerai, aš duosiu tau penkis įsivaizduojamus milijonus ir įkalsiu įsivaizduojamą vinį.“ Toks štai buvo mūsų pirmasis susitikimas – ji kažką pajuto, aš kažką pajutau, o visa kita, kaip sakoma, istorija.

O kas buvo toliau?

J. Lennonas: Žinoma, aš tada dar buvau bitlas, tačiau kai kas jau ėmė keistis. 1966-aisiais, kaip tik prieš tai, kai susipažinome, aš išvažiavau į Almeriją (Ispaniją), į filmo „Kaip aš laimėjau karą“ filmavimą. Ten praleidau pusę metų. Turėjau daug laisvo laiko ir galėjau niekieno netrukdomas apie daug ką pagalvoti. Nuo to laiko ėmiau ieškoti, kur man eiti (atskirai nuo bitlų), bet vis dar neturėjau drąsos žengti į valtį ir atsispirti nuo kranto. Tačiau, kai pamilau Yoko, supratau: Dieve mano, tai į nieką nepanašu, ką aš turėjau iki šiol. Tai buvo kažkas visai kita. Tai daugiau nei hitinė plokštelė, daugiau nei auksinis diskas. Tai kur kas daugiau, nei gali apsakyti žodžiais.

Ar tavo noras palikti „Beatles“ susijęs su tuo, kad pamilai Yoko?

J. Lennonas: Aš jau sakiau, kad mintis palikti „Beatles“ buvo mano galvoje dar iki susitikimo su Yoko, tačiau kai susipažinau su ja, mane užliejo toks jausmas, lyg Yoko būtų mano pirmoji moteris. Kai tu sutinki moterį, palieki draugus bare ir išeini. Nebežaidi su jais futbolą ar biliardą. Kai kurie, tiesa, vis dar žaidžia, bet tik penktadienio vakarais. Bet kai aš suradau savo vienintelę moterį, praradau norą būti su tais draugais. Jie man liko tarsi draugai iš mokyklos laikų, ir ne daugiau. Kaip dainuojama vienoje dainoje: „Šie vestuviniai varpeliai išardė mūsų seną bandą.“ Mūsų vestuvės įvyko po trejų metų, 1969-aisiais. Tai buvo mūsų senos bandos galas.

Taip jau nutiko, kad vaikinai iš šitos senos grupės buvo garsūs žmonės, o ne šiaip vietinio baro lankytojai. Visi buvo siaubingai nepatenkinti. Vaizdžiai tariant, į mus svaidė š… gabalus. Bangomis liejosi neapykanta ir įtūžis.

Y. Ono: Visiškai neseniai skaičiau Paulo žodžius: „Aš galiu suprasti, kodėl jis nori būti su ja, bet niekaip negaliu suprasti, kodėl jis nori būti su ja visą laiką.“

J. Lennonas: Yoko, tu vis dar neši šį kryžių. Tai buvo taip seniai…

Y. Ono: Ne, ne, ne. Jis tai pasakė visai neseniai. Viskas įvyko maždaug taip – aš suguliau su vaikinu, kurį pamilau, o rytą atsikėliau ir pamačiau, kad šalia mūsų dar ir trys jo giminaičiai!

Johnai, žinau, tavęs jau tūkstantį kartų to klausė, ir vis dėlto: kodėl tu manai, kad „Beatles“ nebegali susieiti ir vėl groti drauge?

J. Lennonas: Kuriems galams vėl grįžti į mokyklą? Ar aš turėčiau sugrįžti į dešimties metų praeitį vien tik tam, kad palaikyčiau iliuziją, kuri, kaip visi seniai žino, jau nebeegzistuoja? Jos nebėra.

Pamirškime apie tą iliuziją. Bet kodėl vėl drauge nekūrus didžios muzikos? Juk sutinki, kad „Beatles“ grojo tikrai didžią muziką?

J. Lennonas: Kodėl „Beatles“ turi dar kažkam kažką duoti? Argi per tuos dešimt metų jie nedavė visko, ką galėjo? Argi jie neišdalijo pačių savęs? Tu samprotauji kaip eilinis gerbėjas, kuris šiandien be galo myli savo garbinimo objektą, o rytoj gali imti jo neapkęsti. Jis sako: „Ačiū jums už viską, ką mums padarėte septintajame dešimtmetyje, tačiau ką jums reiškia padaryti dar vieną stebuklą.“

Mes ne apie stebuklus, o apie gerą muziką kalbėjomės.

J. Lennonas: Rogersas kažkada grojo su Hartu, paskui ėmė dirbti su Hammersteinu. Ar tu manai, kad jis buvo neteisus? Ar privalo Deanas Martinas koncertuoti su Jerry Lewisu tik todėl, kad man patiko jų muzika, kai jie buvo drauge? Koks čia žaidimas – daryti kažką todėl, kad kitiems tai patinka? Juk bitlai visą laiką darė tai, kas patiko jums, tiesa?

Kai aš buvau vienas bitlų, maniau – mes geriausia grupė pasaulyje. Mes visi tuo tikėjome, ir šis tikėjimas mus padarė tokius, kokie mes tapome – gali „Beatles“ vadinti geriausia rokenrolo, popso ar dar kokia kitokia grupe.

Bet jei mes dabar išklausytume visus „Beatles“ albumus, aš tau pasakyčiau – noriu juos visus pergroti, velniai rautų, nėra nė vienos… Štai vakar per radiją girdėjau „Lucy in the Sky with Diamonds“. Tai buvo siaubinga. Įrašas tiesiog pasibaisėtinas. Tai yra daina puiki, bet ji padaryta labai prastai. Nors gal toks jau menininko būdas – jis visada savimi nepatenkintas, nes kitaip nebegalėtų kurti. Grįždamas prie „Beatles“ muzikos, atsakysiu taip: mes esame prikūrę tiek gerų, tiek prastų dainų.

Tu sakai, kad nenori grįžti į praeitį, kad viskas pernelyg jau pasikeitę. Bet ar nemanai, kad būtų įdomu, jei jūs vėl susieitumėte, kiekvienas įgavęs naujos patirties?

J. Lennonas: Jei Elvį sugrąžintume į jo „Sun Records“ periodą, ar tai būtų įdomu? Nežinau. Asmeniškai man užtenka to, kad klausausi jo to meto įrašų. Man to visiškai pakanka. Aš visiškai nenoriu iškasti jo iš kapo. „Beatles“ daugiau nėra, ir niekada jie jau nebus kartu. Žinoma, Johnas Lennonas, Paulas McCartney, George’as Harrisonas ir Ringo Starras gali drauge surengti vieną koncertą, tačiau jie nebegali vėl būti tie patys bitlai. Mums jau ne dvidešimt ir niekada tiek nebebus, lygiai kaip ir tiems, kurie mūsų klausėsi.

Man rodos, tu į viską žiūri pernelyg rimtai. O jei tai tiesiog nostalgiškas pasilinksminimas? Bendraklasių susitikimas?

J. Lennonas: Aš niekada nėjau į susitikimus su buvusiais bendraklasiais. Mano šūkis: iš akių dingo – iš širdies lauk!!! Tokia mano gyvenimo pozicija. Todėl aš į savo praeitį žvelgiu be jokios romantikos. Aš vertinu tik du praeities dalykus: tai, kas ten buvo malonaus, ir tai, kas man padėjo augti. Tik tai mane domina. Aš netikiu vakarykšte diena (I don’t believe in yesterday). Mane domina tik tai, ką darau šiandien.

Bet dauguma tavo kartos žmonių mano, kad išsiskirsčius bitlams mirė tam tikra muzika… ir, žinoma, dvasia.

J. Lennonas: Jei jie tada nesuprato „Beatles“, tai, velniai rautų, kuo mes galime jiems padėti dabar? Ar vėl turime miniai dalyti duoną ir žuvį? Kad mus vėl nukryžiuotų? Ar mes turime vėl eiti vandeniu, nes krūva mulkių to nematė, o jei ir matė – nepatikėjo? O žinai, jie kaip tik to ir reikalauja: „Nulipkite nuo kryžiaus. Aš nesupratau to, kas buvo prieš tai. Gal galėtumėte viską pakartoti?“ Ne, negalime. Mes negalime sugrįžti į namus – jų nebėra.

Groja ant scenos.
Paulas McCartney, George’as Harrisonas ir Johnas Lennonas 1964 m. Wikipedia.org nuotrauka

Apie jūsų turtą. Ne taip seniai „New York Post“ rašė, kad valdote daugiau nei 150 milijonų vertės turtą. Ar pripažįstate, kad šie skaičiai teisingi?

J. Lennonas: Mes niekada nieko nepripažinome.

Bet „Post“ tvirtino, kad jūs pripažinote.

J. Lennonas: Ką jie ten tvirtina? Na gerai, mes turtingi, na ir kas iš to?

Klausimas toks: kaip tai suderinama su jūsų politinėmis pažiūromis? Jūs esate socialistai ar ne taip?

J. Lennonas: Aglijoje turite du pasirinkimus: arba esate darbininkų judėjimų pusėje, arba už kapitalizmą. Arba priklausote dešiniajam sparnui – jei esate tos klasės, kurios aš esu dabar, arba tampate „instinktyviu“ socialistu, koks ir buvau tam tikru metu. Vadinasi, esate už tai, kad valstybė saugotų jūsų sveikatą, rūpintųsi jūsų dantų tvarkymu ir taip toliau, ir panašiai. Be to, aš dar dirbau už pinigus ir troškau būti turtingas. Ir ką gi? Jei tai paradoksas, tai aš – socialistas. Tačiau aš nei tas, nei kitas. Visada jaučiausi kaltas dėl to, kad esu turtingas. Štai kodėl švaisčiau pinigus ir į kairę, ir į dešinę arba leisdavausi apkvailinamas vadinamųjų vadybininkų.

Kad ir kokios tavo politinės pažiūros, visai neblogai vaidini kapitalistą, už savo „bitliškus“ honorarus pirkdamas nekilnojamąjį turtą…

Y. Ono: Taip. Beje, mes dar ir kapitalistiniame pasaulyje gyvename. Aš manau, tam, kad išgyventum šiame pasaulyje ir jį nugalėtum, pirmiausia privalai kaip reikiant pasirūpinti savimi. Reikia pačiam išgyventi. Anksčiau sau sakydavau: tu vienintelė socialistė visame šiame name (juokiasi). Aš neturiu nė grašio. Viskas priklauso Johnui, taigi esu visiškai švari. O kadangi naudojausi jo pinigais, vadinasi, veidmainiavau. Anksčiau maniau, kad pinigai – tai kažkas nepadoraus, kad pinigai yra sistemos valdžioje. Septintasis dešimtmetis buvo kupinas prievartos ir krintančių bombų garso. Tačiau šis kelias – klaidingas. Norint pakeisti sistemą, reikia turėti pinigų.

Iki kokio lygio jūs leidžiatės būti įtraukiami į šį žaidimą?

J. Ono: Žinoma, yra ribos. Jos paralelios mūsų saugumo lygiui. Jūs suprantate, apie ką kalbu? Gerai yra būti užtikrintam rytojaus diena. Tai suteikia ne tik saugumo pojūtį, bet ir skaidrumo bei laisvės emociniam buvimui.

Ar šį lygį jau pasiekėte?

Y. Ono: Dar ne. Na, nežinau. Gal.

Net turėdami 150 milijonų nežinote? Beje, ar šis skaičius tikslus?

Y. Ono: Aš nežinau, kiek mes turime pinigų. Visa tai taip sudėtinga, kad prireiktų kokių 10 buhalterių, kurie, dirbdami dvejus metus, gal ir suskaičiuotų, kiek mes ko turime. Pasakyčiau taip: dabar jaučiamės labiau užtikrinti.

Kaip sugalvojote, kur investuoti pinigus?

Y. Ono: Norint „daryti“ pinigus, reikia juos leisti. Tačiau jei jūs norite juos „daryti“, tai reikia daryti su meile. Man labai patinka senovės Egipto menas, ir aš stengiuosi įsigyti įvairių daiktų ne dėl jų vertės, o dėl juose glūdinčios magiškos jėgos. Lygiai tas pat ir su namais. Mes perkame ne tuos namus, į kuriuos visi siūlo investuoti pinigus, o tuos, kuriuos pamilstame.

Žvelgiant į straipsnius laikraščiuose susidaro įspūdis, kad jūs tuoj supirksite visą Atlanto pakrantę.

Y. Ono: Jeigu matytumėte tuos namus, viską suprastumėte. Taip, tai yra nekilnojamasis turtas, tačiau jis toks tampa tik tada, kai mėginate jį parduoti. O mes neketiname jų pardavinėti. Visi tie namai – istoriniai paminklai. Jie visi tiesiog nuostabūs.

Ar naudojatės visa ta nuosavybe?

Y. Ono: Žmonės turi galimybę išeiti į parką ir ten bėgioti. Mes su Johnu tokios galimybės neturime, todėl kuriame savo nuosavus parkus.

Sakoma, kad jūs turite karvių bandą, kuri įvertinta 60 milijonų dolerių. Ar gali taip būti?

Y. Ono: Nežinau. Aš nesu sąskaitininkė. Man svarbiausia – ne daiktų vertė, o jų grožis.

Na, paaiškink man, kam žmogui reikia 150 milijonų? Ar neužtektų, na, kad ir kokių 100 milijonų ar net vieno?

J. Lennonas: O ką tu siūlai? Išdalyti viską ir vaikščioti gatvėmis? Budistas sako: „Atsikratykite prisirišimo savyje.“ Atsisakęs pinigų neatsikratysi prisirišimo sąmonėje. Lygiai tas pat ir su „Beatles“ – aš negalėjau jų atsikratyti. Tas prisirišimas vis dar seka man iš paskos, tiesa? Jei aš paliksiu vieną ar net keturis šimtus namų, to vis tiek neatsikratysiu.

Kokiu būdu galima to atsikratyti?

J. Lennonas: Kad atsikratyčiau visų šiukšlių, kurios buvo mano galvoje ir tam tikru atžvilgiu veikė mano mintis bei gyvenimą, prireikė nemažai laiko. Čia labai daug padarė Yoko. Ji man parodė, kad aš vis dar neatsikračiau prisirišimų ir net esu jų veikiamas. Aš išėjau iš „Beatles“ fiziškai, palikau juos, tačiau kad atsikratyčiau jų savo galvoje, tam prireikė dešimties metų kovos. Ji mane visko išmokė.

Tu kalbi taip, lyg jūsų santykiai būtų kaip mokinio ir mokytojos.

J. Lennonas: Taip ir yra. Yra kaip tik tai, ko žmonės visiškai nesupranta. Ji – mokytoja, o aš – mokinys. Aš esu garsus žmogus, apie kurį manoma, kad jis viską žino, bet ji yra mano mokytoja, ir ji mane išmokė viso to, ką dabar žinau. Ji jau viską žinojo tada, kai aš nė velnio nesupratau ir buvau žmogus iš niekur. Ji mano Don Chuanas. O žmonės nesupranta. Aš esu vedęs Don Chuaną. Jis neprivalo visada juoktis, būti žavus kitų akyse. Don Chuanas tiesiog yra. Jam tas pat, kas vyksta aplink jį.

Yoko, kaip tau patinka Johno mokytojos vaidmuo?

Y. Ono: Iki susitikimo su manimi Johnas turėjo savo patirtį. Jo ir mano patirtis labai skyrėsi, todėl ir aš daug ko iš jo galėjau išmokti. Tai abipusis procesas. Aš esu stiprus žmogus, turiu daug moteriškos jėgos. Moterys šią jėgą išsiugdo bendraudamos su vyrais. Jos turi vidinės išminties, o vyrų išmintis nukreipta į išorę, visuomenę, kurią jie patys ir sukūrė. Vyrai niekada nebrandino savy vidinės išminties – paprasčiausiai jie tam neturėjo laiko. Todėl didžioji dauguma vyrų remiasi moteriškąja išmintimi, nors kartais ir nenori to pripažinti.

Yoko – Johno guru?

J. Lennonas: Don Chuanas neturi sekėjų. Apie jį rašo laikraščiai, bet jis neturi mokinių-apaštalų. Don Chuanas nieko nesistengia atversti į savo tikėjimą.

Kaip ji tave mokė?

J. Lennonas: Kai Don Chuanas… kai Don Ono sakė: „Nešdinkis! Tu nieko nesupranti!“ – tai buvo lyg siuntimas į dykumą. O atgal ji manęs nepriėmė, mat dar nebuvau tam pasirengęs. Aš turėjau pats savyje susivokti. Kai jau buvau pasirengęs, ji leido man sugrįžti. Taip aš ir gyvenu.

Portretas.
Johnas Lennonas 1969 m. Wikipedia.org nuotrauka

Dabar, kai jūsų sūnui Seanui jau beveik peneri, ar jis suvokia tai, kad jo tėvas buvo bitlas? Gal tu jį apsaugojai nuo savo šlovės?

J. Lennonas: Aš jam nieko nesakiau. „Beatles“ prie jo niekada nebuvo minimi. Tam nebuvo jokio reikalo: mes niekada namie neklausėme „Beatles“ plokštelių, nors, žinau, sklido kalbos, kad pastaruosius penkerius metus aš nieko daugiau ir nedarau, kaip tik sėdžiu virtuvėje ir nostalgiškai prisimenu praeitį, klausydamas „Beatles“ įrašų. Tiesa, savo draugo namuose Seanas matė „Yellow Submarine“, todėl man teko paaiškinti, ką ten daro mano pieštas antrininkas.

Vis dėlto jis žino apie „Beatles“?

J. Lennonas: Jam nėra jokio skirtumo tarp bitlų ir tėčio bei mamos. Jis mano, kad Yoko irgi buvo bitlė. Dabar jis klausosi veik vien tik „Hound Dog“ ir mano, kad ten dainuojama apie medžioklinį šunį. Beje, jis nevaikšto į vaikų darželį. Mes manome, kad jis išmoks skaityti, rašyti ir skaičiuoti tada, kai pats to užsinorės arba kai įstatymas lieps. Su tuo kovoti aš nesirengiu. O kol kas nematau priežasties versti jį sėdėti ramiai. Jis turi daug to paties amžiaus draugų, o tai ir yra svarbiausia. Beje, neretai jam tenka būti ir suaugusiųjų draugijoje, tad jis pratęs bendrauti tiek su suaugusiaisiais, tiek su vaikais.

Vaikai tampa normalūs todėl, kad niekas nenori prisiimti atsakomybės už jų auklėjimą. Žmonės bijo visą laiką būti su vaikais – jie juos atstumia, kur nors pasiunčia ar tiesiog engia. Tie, kurie išgyvena, tampa konformistais – jų kūnus dengia kaip tik jiems pasiūti kostiumai. Tokius žmones mes vadiname „gerais“. O tie, kuriems netinka toks rūbas, tampa dailininkais, menininkais plačiąja šio žodžio prasme.

Ką reiškia jūsų albumo „Double Fantasy“ pavadinimas?

J. Lennonas: Tai gėlės – vienos frezijų rūšies – pavadinimas. Bet mums jis reiškia tai, kad du žmonės vienu ir tuo pačiu metu yra viena. Čia ir yra visa paslaptis. Žinoma, galima būti kartu, bet kurti, atspindėti du skirtingus vaizdus. Tokiu atveju tas, kuris tuo metu yra stipresnis, ir realizuoja savo fantaziją. Arba išeina niekam tikęs mišinys.

Kalbama, kad į šį albumą jūs perkėlėte savo seksualines fantazijas.

J. Lennonas: Ką jūs sakote? Tas pat buvo ir 1969-aisiais Toronte, kai surengėme „bed-iną“. Krūva žurnalistų įsiveržė į mūsų kambarį – jie manė, kad jų akyse nusirenginėsime. O paaiškėjo, kad mes tiesiog sėdime lovoje ir rodome „taikos“ ženklus.

Kokia buvo šio „bed-ino“ prasmė?

J. Lennonas: Mūsų gyvenimas – tai mūsų menas. „Bed-in“ – tas pat. Kai susituokėme, gerai supratome, kad niekur nepasislėpsime nuo smalsios publikos akių, todėl ir nusprendėme visa tai panaudoti savo idėjų propagandai. Mes sėdėjome lovoje septynias dienas ir kalbėjomės su žurnalistais. Buvo neįtikėtinai smagu. Tiesą pasakius, tai buvo taikos, o ne karo kaip įprasta reklama visuose pasaulio laikraščių pirmuosiuose puslapiuose.

Jūs sėdėjote lovoje ir kalbėjote apie taiką?

J. Lennonas: Taip, mes atsakinėjome į klausimus. Vienas žurnalistas vis klausė apie Hitlerį: „O kaip jūs elgsitės su fašistais? Argi bus taika, kai šalį valdo Hitleris?“ Yoko atsakė: „Aš su juo miegočiau.“ Ji pasakė, kad jai užtektų dešimties dienų nusitemti Hitlerį į lovą. Žmonėms labai patiko šis pokštas.

Y. Ono: Žinoma, aš kalbėjau juokais. Bet viso to esmė yra ta, kad pasaulio perkurti karu neįmanoma. Matyt, buvau naivi sakydama, kad suvilioti Hitleriui man pakaktų dešimties dienų. Juk Johnui Lennonui man prireikė trylikos metų (kikena).

O kaip dėl tų pranešimų, kad jūs mylėjotės maiše?

J. Lennonas: Mes niekada maiše nesimylėjome. Taip žmonės tik įsivaizdavo. Žinote, mes visi sėdime maišuose, tik tų maišų formos skirtingos. Viduje gali vykti bet kas, o gali ir nieko nevykti.

Kokia jūsų naujojo albumo idėja?

J. Lennonas: Trumpai tariant, visas šis albumas apie labai paprastus dalykus – apie santykius tarp dviejų žmonių. Dainų tekstai paprasti, aiškūs ir visiškai nedviprasmiški. Seniai seniai aš rašiau tokias dainas kaip „I’m the Walkus“. Tai buvo mano dilaniškas periodas. Visa gudrybė buvo ta, kad niekas nesuprastų, ką turi galvoje tai sakydamas, ir tokiu būdu sukurtų kažko didelio ir gražaus įspūdį. Klausytojui buvo palikta teisė dainoje išgirsti tai, ką jis ir nori išgirsti. Toks tas žaidimas.

Kokia muzika dabar tave domina labiausiai?

J. Lennonas: Aš mėgstu labai įvairią muziką – tai priklauso nuo to, kokiu paros metu ją klausau. Negalėčiau pasakyti, kad mėgstu tą stilių ar aną atlikėją. Pavyzdžiui, aš negalėčiau pasakyti, kad mėgstu „Ractecders“, bet man labai prie širdies jų hitinė plokštelė. Man patinka „B-52“, nes girdėjau, kaip jie mėgdžioja Yoko. Tai būtų smagu, jei Yoko staiga sugrįžtų prie savo senų garsų, ir visi imtų kalbėti, kad ji kopijuoja „B-52“.

Y. Ono: Mes jau seniai darėme „punk“ stiliaus dalykus.

Johnas ir Ono – pirmieji pankai?

Y. Ono: Jūs visiškai teisus.

Jūs padarėte milžinišką įtaką tikrai nemažai žmonių daliai. Turbūt malonu tai suvokti?

J. Lennonas: Tai ne nuo manęs ir ne nuo mūsų priklauso. Visa esmė yra laikas. Tai įvyko šeštajame dešimtmetyje, kai aš pirmą kartą išgirdau rokenrolą. Kol rokas manęs nepakerėjo, aš nė neįsivaizdavau, kad muzika bus viso mano gyvenimo ašis.

Ar atsimeni, kas tave ypač sužavėjo?

J. Lennonas: Matyt, „Rock Around the Clock“. Man patiko Billas Haley, bet negalėčiau pasakyti, kad juo be galo žavėjausi. Tik išgirdęs „Heartbuak Hotel“ aš tikrai suvokiau rokenrolo smagumą.

Y. Ono: Aš įsitikinusi, kad yra žmonių, kurių gyvenimas pasikeitė, kai jie pirmą kartą išgirdo indišką muziką ar Mozartą, ar Bachą. Kalbant apie „Beatles“ – didelę reikšmę turėjo laikas ir erdvė, kada ir kur jie pasirodė. Ten vykdavo kažkas neįtikėtina. Tam tikra alchemija. Lyg keletas žmonių būtų susirinkę aplink stalą, ir štai nejučia jiems pasirodė dvasia. „Beatles“ tam tikru atžvilgiu buvo lyg mediumai. Bitlai – tai reiškinys. Jie atsirado savo pačių, laiko, jaunumo ir entuziazmo dėka.

Tačiau nė viena grupė, nė vienas atlikėjas iki tol žmonėms nepadarė tokio didelio įspūdžio, kokį padarė „Beatles“.

J. Lennonas: O kas darė įtaką „Beatles“?

Tai čia tu mums pasakyk.

J. Lennonas: Gerai. Bitlams darė įtaką visa tai, kas vyko tuo metu. Visi vėjai, pūtę tada, jaudino ir mus pačius. Gal mes buvome laivo vėliavos, tačiau ir visas laivas plaukė į priekį. Galbūt. Galbūt „Beatles“ sėdėjo stiebo viršūnėje ir rėkė „Žemė!“, tačiau ne tik jie. Mes visi sėdėjome tame laive.

Y. Ono: „Beatles“, būdami socialinis reiškinys, patys to nepripažino. Tam tikru požiūriu…

J. Lennonas (pašnibždom): Šitas pašnekesys apie „Beatles“ man jau iki gyvo kaulo įkyrėjo.

Y. Ono: Jie buvo tartum mediumai, aš tai jau sakiau. Jie daug ko nesuvokė iš to, ką patys sakė. Visa vyko per juos, jiems patiems sąmoningai gal net ir nedalyvaujant.

J. Lennonas: Mes derinomės prie to, kas vyko. Tiktai. Tuo aš jokiu būdu nemėginu pažeminti „Beatles“, tiesiog nenoriu išpūsti jų reikšmės. Aš noriu parodyti, kad „Beatles“ nebuvo atskilę nuo visuomenės. Tikrai nemanau, kad jie turėjo didesnę reikšmę nei Glennas Milleris, Woody Hermanas ar Bessie Smith. Tai buvo mūsų karta, ir tiek. Tai buvo septintojo dešimtmečio muzika.

Sėdi lovoje su pižamomis.
1969 m. kovo 25 d. darytoje nespalvotoje nuotraukoje – „The Beatles“ dainininkas Johnas Lennonas ir jo žmona Yoko Ono Amsterdamo „Hilton“ viešbutyje. EPA nuotrauka

Ką atsakytumėte tiems, kurie sako, kad visa muzika po „Beatles“ yra „Beatles“ pergrojimas, jų muzikos perdarinėjimas?

J. Lennonas: Visa muzika – tai totalus perdarinėjimas. Yra vos keletas natų, visa kita – variacijos ta pačia tema. Pamėginkite aštuntojo dešimtmečio vaikams, klausantiems „Bu Gess“, pasakyti, kad „Bu Gess“ muzika – tai perdaryti „Beatles“. Oho, kas būtų. Beje, „Bu Gess“ daro ir visai neprastų dalykų.

Bet ar „Beatles“ muzika nebuvo intelektualesnė?

J. Lennonas: „Beatles“ buvo intelektualesni, ir, žinoma, tuo jie traukė. Bet svarbiausia, kuo jie traukė – ne protu, o savo muzika. Vidurinė klasė „Beatles“ ėmė klausytis tik tada, kai vienas kritikas „Times“ parašė, kad mes panaudojome „eolinę kadenciją“… tai yra, kai mūsų muzikai prilipdė kažin kokią etiketę.

Ar jūs tyčia į „At Wont Be Long“ įpynėte tą eolinę kadenciją?

J. Lennonas: Prisiekiu Dievu, aš ligi šiol nė nenumanau, kas tai yra. Šie žodžiai panašūs į kažkokių egzotiškų paukščių pavadinimus.

Ar „Beatles“ mokė žmones plaukti?

J. Lennonas: Jei „Beatles“ turėjo kažkokią misiją, tai ji ir buvo – išmokyti žmones plaukti. Jei jau išmokai plaukti, tai plauk. Tie, kurie visą gyvenimą kabinosi į septintojo dešimtmečio ar į bitlų svajonę – kūrė iliuziją. Tai tas pat, kas kabintis į Antrąjį pasaulinį karą ar į Glenną Millerį. Tai nereiškia, kad negalima mėgautis Gllenu Milleriu ar „Beatles“. Tačiau gyventi tokia svajone – tai gyventi migloje, o ne šiandiena. Tai tik iliuzija.

Yoko, singlas, kurį tu įrašei su Johnu, rodos, skirtas ateičiai.

Y. Ono: „Starting Over“ – tai daina, kurios klausydama aš noriu verkti. Johnas jau kalbėjo apie septintąjį dešimtmetį, apie tai, kad mes galėjome pajusti laisvę – seksualinę ir kitokią. Septintasis dešimtmetis buvo panašus į orgiją, ir mes visi patyrėme totalų orgazmą. Bet vėliau moterys ir vyrai pametė vieni kitus, daug šeimų ir tiesiog artimų santykių iširo. Tai, kas įvyko aštuntajame dešimtmetyje, galima palyginti su žydų šeimų likimu valdant naciams. Tik jėga, kuri juos sunaikino, čia atėjo ne iš išorės, o iš vidaus. Pamėginome tai suvokti kaip kainą, kurią mums teko sumokėti už savo pačių laisvę. Albume Johnas sako: taip, septintasis dešimtmetis buvo kupinas energijos, aštuntajame dešimtmetyje išsiskyrėme, tačiau juk mes galime būti drauge dabar. Jis linksta prie manęs, moters. Jis linksta net po viso to, kas buvo. Tačiau dabar tai kur kas sunkiau, nes tenka eiti per mūšio lauką, nusėtą mirusių šeimų kūnais.

Kitoje šios plokštelės pusėje yra mano daina „Kiss Kiss Kiss“. Tai kita tos pačios problemos ypatybė. Ten įrašytos moters, tuoj tuoj patirsiančios orgazmą, aimanos. Ji nori, kad ją stipriai apkabintų, liestų ją. Žinoma, šis įrašas bus priimtas labai įtartinai, nes žmonėms moters šūksniai vis dar skamba kur kas atgrasiau, net nenatūraliau nei lėktuvų, siaubingu garsu rėžiančių dangų, triukšmas. Abi pusės – tai plokštelė. Tai malda, kuria kviečiama pakeisti devintąjį dešimtmetį.

Johnai, kaip tu pats įvardytum savo devintojo dešimtmečio svajonę?

J. Lennonas: Kiekvienas pats turi susikurti svajonę. „Beatles“ patys susikūrė svajonę, lygiai tą patį padarė ir Yoko. Štai aš ir sakau: sugalvokite patys sau svajonę. Jei norite gelbėti Peru, eikite gelbėti Peru. Galima viską pasiekti, tik nereikia aklai pasitikėti lyderiais. Niekas neateis ir nepadės jums – nei Jimmy Carteris, nei Ronaldas Reaganas, nei Johnas, nei Yoko, nei Bobas Dylanas, nei Jėzus Kristus. Ne, jūs patys turite viską padaryti. Būtent taip per amžius kalbėjo didieji mokytojai ir jų mokiniai. Jie gali parodyti kelią, parodyti pirštu kryptį, duoti įvairių patarimų knygose, kurios dabar labiau vertinamos dėl viršelių, o ne turinio. Nėra nieko nauja po saule. Visi keliai veda į Romą. Niekas negali to padaryti už jus. Tik jūs patys galite save prabudinti. Aš negaliu jūsų išgydyti, jūs patys galite išgydyti save.

Kodėl gi žmonės neskuba pasinaudoti tokiu pasiūlymu? Ko jie bijo?

J. Lennonas: Žmonės bijo to, ko nežino. Ne kas kitas, o baimė verčia juos klaidžioti tarp svajonių, iliuzijų, karų, taikos, meilės ir neapykantos. Visa tai – iliuzija. Bet nereikia bijoti nežinomybės. Reikia pripažinti, kad ji yra, ir drąsiai plaukti pirmyn. Štai kur visa esmė. Tiesa?

Pagal užsienio spaudą parengė Gediminas Kajėnas.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.