Vykdome technologijų atnaujinimo darbus. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų. Norite prisidėti prie pokyčių? Nepamirškite -> Paremti
Atsinaujiname. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų. Bet galite paremti.

2015 10 11

Jurga Žiugždienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Psichiatrė V. Karalienė: „Jei sveika siela, sveikesnis ir kūnas“

Spalio 10-ąją, minint Pasaulinę psichikos sveikatos dieną, kalbiname vaikų ir paauglių psichiatrę, Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugijos prezidentę Virginiją Karalienę. Specialistė dalijasi savo įžvalgomis apie tai, kas yra psichikos sveikata, kodėl ji tokia svarbi fizinei sveikatai, taip pat kalba apie  psichikos sveikatos paslaugų prieinamumą Lietuvoje suaugusiems ir apie vaikų bei paauglių psichiatrijos problemas. Norintiems išsaugoti savo psichikos, dvasinę sveikatą gydytoja pataria nesureikšminti smulkmenų ir išmokti džiaugtis paprastais dalykais, kurie yra visai šalia mūsų.

Spalio 10-ąją minima Pasaulinė psichikos sveikatos diena. Tad kas gi ta psichikos sveikata, kaip ją būtų galima apibrėžti?


Pasaulinė sveikatos organizacija psichikos sveikatą apibrėžia kaip dvasinį ir emocinį atsparumą.

Kita vertus, psichikos sveikatos samprata per visą savo istoriją  labai keičiasi. Tai priklauso ir  nuo gebėjimų rūpintis savo sveikata, ir nuo kultūros, ir nuo to, kiek žodis „psichika“ kelia siaubą. Visi žinome žymaus romėnų poeto Juvenalio frazę „Sveikame kūne – sveika siela“, tačiau šiandien turbūt daugelis supranta, jog, jei sveika siela, tada sveikas ir kūnas. Deja, šiandien tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse žmogus nuolat bėga, patiria nuolatinį stresą, todėl psichikos ligos jau patenka ne tik į dažniausių ligų dešimtuką, bet ir į penketuką.

Taigi gyvenant tokį intensyvų, kupiną streso gyvenimą, mūsų dvasinė savijauta tampa svarbi ne tik darbe ir kasdieniame gyvenime, bet ir atsparumui ligoms bei fizinei sveikatai. Kai pacientui, turinčiam skrandžio opą, pasakoma, kad jis turėtų išspręsti savo psichologines problemas, dar šiandien dažnas suabejos ir paprašys tabletės. Tačiau kartais ta tabletė yra visiškai nereikalinga – reikia „susidėlioti“ savo vidinį pasaulį. Būtina siekti išmokti palaikyti savo dvasinę ramybę. Jei patiriame stresą, turime mokėti su juo susidoroti, gebėti susitvarkyti su emocijomis, jas išreikšti, „nusikrauti“, o tada ir fizinė sveikata bus geresnė. Tad, jeigu gydant fizinį žmogaus susirgimą gydytojų komandoje psichiatras būtų ne paskutinėje vietoje, bet „šalia“ nuo pradžių, galima tikėtis ne tik trumpesnio gydymo laiko, bet ir sėkmingesnio sveikimo. Kalbant apie tokias ligas, kaip padidėjęs kraujospūdis, virškinimo sutrikimai ir pan., jau moksliškai įrodyta psichosomatinių veiksnių joms įtaka.

Vis dėlto ar dažnas gastroenterologas, radęs žmogaus skrandyje opą, jį siunčia pas psichologą ar psichiatrą?

Sakyčiau, kad šiandien jau taip. Jei žmogui nuolat kartojasi gastritai, uždegimai, geras specialistas, manau, pagalvoja apie psichologines to priežastis ir siunčia pacientą pas psichikos sveikatos specialistą. Taigi Lietuvoje teigiamų pokyčių šia linkme esama. Šiandien psichoterapeutai  dirba su atskiromis ligomis sergančių  pacientų grupėmis, pavyzdžiui,  su žmonėmis, sergančiais diabetu ar įvairiomis kraujotakos ligomis, jau nekalbant apie onkopsichologus. Tačiau dar reikalingi mentaliteto pokyčiai, nes į žmogaus psichiką visuomenėje ilgą laiką buvo žvelgiama labai siaurai. Viskas buvo „suvedama“ į sunkias psichikos ligas, kaip antai, šizofrenija ar pan. O apie nuotaikos sutrikimus, depresiją manyta, jog tai – nelabai rimta, kad paverksi ir praeis. Deja, ir šiandien visuomenė neretai dar panašiai galvoja. O iš tiesų depresija – rimta liga, kuri kartais net ilgam gali sutrikdyti gyvenimo kokybę. Iš tiesų esama labai daug depresija sergančių žmonių, kurie neieško pagalbos, manydami, jog turi su tuo susitvarkyti patys. Deja, turbūt tokia yra mūsų kultūra. Psichikos ligų stigma vis dar išlieka. O norint, kad jos nebeliktų, reikia keisti ir visuomenės supratimą, taip pat ir kai kurių medikų nuostatas.


Galbūt žmonės vengia kreiptis į psichikos sveikatos specialistus ir baimindamiesi patekti į vadinamąją įskaitą?

Noriu pabrėžti, kad tos įskaitos, kaip tokios, jau nebėra. Reikėtų atsikratyti šio termino. Nors diagnozės ir patenka į ligų registrą,  tačiau tai nėra nuosprendis visam žmogaus gyvenimui. Įvairūs apribojimai, kurie buvo taikomi psichikos problemų turintiems žmonėms, yra vis mažinami. Na ir kas, kad tu kažkada sirgai depresija? – pasveikai, ir viskas. Kita vertus, jei žmogus turi priklausomybių ir nuo jų gydosi bet, pavyzdžiui, nori leidimo turėti ginklą – čia yra apibrėžti terminai, kurių mes turime laikytis. Tačiau tai taip pat nėra apribojimai visam gyvenimui, o priklauso nuo to, kaip sėkmingai seksis pasveikti. Gaila, kad pacientai šią situaciją įsivaizduoja kiek kitaip ir kartais išreiškia nuoskaudą ar nepasitenkinimą mūsų, medikų, atžvilgiu – esą, jei būčiau nesigydęs, gaučiau teisę vairuoti arba turėti ginklą. Deja, toks kai kurių žmonių suvokimas.

Iš tiesų buvo  laikas, kad besigydantys psichikos ligas žmonės patekdavo į vadinamąją dispanserizaciją ir turėjo žymiai daugiau apribojimų gyvenime. Kartais būdavo kurioziškų atvejų. Pavyzdžiui, tėvai į psichoneurologinį dispanserį atvedė penkerių metų vaiką dėl šlapimo nelaikymo (ir patys tai pamiršo), o vaikinas  tai sužinojo, stodamas į universitetą (nes pasirinko specialybę kur reikia psichiatro išvados) ir pan.


Tačiau šiandien jau yra kita kultūra, keičiasi pačių gydytojų požiūris. Jei žmogus kreipiasi į specialistą dėl panašių dalykų, tu net nesistengi užrašyti tos diagnozės. Kai kurie  fiziologiniai, emociniai sutrikimai netgi nėra koduojami psichikos ligų kodais.  Tikrai niekas nesistengia žmogaus dirbtinai padaryti psichikos ligoniu. Taigi tikrai nereikia bijoti esant reikalui kreiptis į psichiatrą ar psichologą. Ir kuo bus anksčiau kreiptasi, tuo bus geriau. Čia nėra nieko gėdingo. Juk, pavyzdžiui, eiti pas proktologą kažkodėl neatrodo gėdinga, nors ir  nelabai malonu. Tad kodėl reikėtų gėdytis eiti pas psichologą?

Pakalbėkime apie psichikos sveikatos paslaugų prieinamumą. Tikriausiai šiandien poliklinikoje patekti pas psichiatrą ir gauti vaistų nėra sudėtinga ir brangu. Tačiau ką daryti, jei prireikia ilgalaikės psichoterapijos?

2017 m. sukaks 20 metų, kai egzistuoja psichinės pagalbos paslaugos žmogui šalia jo gyvenamosios vietos – t.y. psichikos sveikatos centrai, pavyzdžiui, poliklinikose. Didieji centrai buvo išskaidyti, kad žmogui taptų patogiau ir galbūt ne taip baisu kreiptis dėl minėtos pagalbos. Tai yra logiškas pirminio lygio paslaugų praplėtimas, nes, dirbdami kartu su kitais specialistais, galime teikti veiksmingesnes  paslaugas bendruomenei arčiau žmogaus gyvenamosios vietos. Taip psichikos sveikatos centrai atsirado iš esmės visose poliklinikose. Paslaugos teikiamos komandiniu principu. Į ją įeina ir psichiatras, ir psichologas, ir socialinis darbuotojas, ir slaugytoja. Kai kuriuose centruose – ir vaikų psichiatras. Plečiasi ir privatus psichikos sveikatos paslaugų tinklas. Taigi pagalbos, esant reikalui, surasti galima.

Vis dėlto, kaip žinoma, valstybinėje poliklinikoje nemokamai galima gauti vos penkias psichologo konsultacijas. Tačiau to niekaip nepakanka, kad būtų pasiekta teigiamų rezultatų.  O privačių psichoterapeutų paslaugos daugeliui nėra įkandamos finansiškai…

Tos penkios konsultacijos yra tarsi riba, tačiau, kai reikalinga ilgesnė gydymo trukmė, jų pacientui skiriama daugiau. Juk ne visiems, prie pirminio psichikos sveikatos centro prisirašiusiems gyventojams, pagalba reikalinga vienu metu. Taigi, esant reikalui, rasime galimybių „nemokamų“ (visos teikiamos paslaugos yra mokamos, tik už vienas moka patys pacientai, kitos – iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų) konsultacijų skirti ir daugiau. Tačiau, kita vertus, psichikos sveikatos specialistų paslaugų įkainiai yra labai maži. Taigi kartą bandžiau apskaičiuoti, kiek kainuoja  tokia konsultacija – pasirodo, du centus (skaičiuojant litais). Tiesa, šiuo metu dirba darbo grupės, kurios turėtų  peržiūrėti ir koreguoti dokumentus, reglamentuojančius paslaugų teikimą bei jų apmokėjimo tvarką. Tačiau kartais atrodo, kad ir Vyriausybei, kaip ir visuomenei, trūksta to paties supratimo apie psichikos sveikatos svarbą ir reikšmę.

Jeigu atsirastų tokia samprata, kad žmogaus dvasinė ir emocinė sveikata yra svarbiausia ir jai nebūtų gailima lėšų, būtų galima labai daug sutaupyti vėliau. Deja, mūsų mąstymas yra dar toks ydingas, jog mums geriau šalinti, operuoti, rašyti daug kompensuojamųjų vaistų…

Žinoma, yra ir kuo pasidžiaugti. Labai smagu, kad jau keletą metų išplėtotos ir teikiamos psichikos  dienos stacionaro paslaugos. Lietuvoje tokių įstaigų – per 20. Čia žmonės iš tiesų gauna daug didesnį paslaugų spektrą nei psichikos sveikatos centruose. Esama ir kitų džiuginančių pokyčių. Pavyzdžiui, anksčiau pirminio lygio specialisto etatui pagal įstatymą priklausė 20 tūkst. gyventojų, o psichologo – 40 tūkstančių – tad tokiu atveju net ir tas penkias konsultacijas suteikti gali būti sudėtinga. Tačiau nuo 2016 m. sausio 1 d. psichologams paskirtų gyventojų skaičius bus sumažintas iki 20 tūkstančių. Tai gera žinia, nes mes galėsime dvigubai praplėsti šias paslaugas.

Kai kurie žmonės įsitikinę, kad psichologo ar psichoterapeuto paslaugos valstybinėje gydymo įstaigoje yra kur kas mažiau kokybiškos nei dirbančio privačiai. Todėl nepasitikėdami „valdiškais“ psichikos sveikatos specialistais ir neįpirkdami privačių paslaugų, jie apskritai lieka be pagalbos…

Galiu pasakyti, kad „valdiškos“ paslaugos niekuo nesiskiria nuo privačių – nemažai tų pačių specialistų dirba tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje. Lietuvoje psichiatrų ir juo labiau vaikų psichiatrų pertekliaus tikrai nėra. Jie labai gerai paruošiami, tik gaila, kad dalis jų išvyksta dirbti svetur. Gal mes vis dar pripratę žiūrėti ne į kokybę, o į „prekinį“ ženklą. Nesvarbu, kad dirbančio poliklinikoje specialisto paslaugų kokybė aukšta, bet jis neturi to „prekinio ženklo“, kaip privatus… Na, ir. kaip minėjau, privatūs psichikos sveikatos specialistai neretai pasirenkami ir dėl tos „įskaitos“ baimės.

Jei psichikos sveikata tokia svarbi, siekiant ją stiprinti, galbūt reikėtų mokyklose greta kūno kultūros pamokų įvesti ir privalomas psichinės higienos ar emocinio raštingumo pamokas, mokyti vaikus nuo pat mažumės padėti sau patiems stresinėse situacijose, spręsti savo psichologines problemas?

Kalbant apie švietimo sistemą šiuo požiūriu, situacija yra visai nebloga, kadangi pedagogai turėjo galimybę dalyvauti įvairiuose mokymuose. Yra netgi tokia specialybė – mokytojas psichologas. Švietimo ir mokslo įstatymas numato galimybes mokyklose turėti  psichologą, socialinį darbuotoją, kurie  padeda ir moko vaikus, kaip tvarkytis su emocijomis. Taip pat esama įvairių meno būrelių, kurie turėtų padėti vaikui iškrauti savo emocijas. Vykdomos patyčių prevencijos programos ir t.t. O privalomos emocinio raštingumo pamokos – tikrai gera idėja, reikėtų tai pasiūlyti. Tačiau, norint tai įgyvendinti, vėlgi reikėtų labai „perlipti“ per mūsų mąstymą.

Kalbant apie tą „perlipimą“, prisiminiau vieną pavyzdį, nors jis labiau susijęs ne su mokykla, bet jau konkrečiai su vaikų psichikos sutrikimais. Šiandien tapo labai populiaru kiek judresniam, nerimastingesniam vaikui „klijuoti“ „hiperdinamiško“, „hiperaktyvaus“ vaiko etiketę. Tačiau iš tiesų nėra tiek daug hiperaktyvių vaikų, kaip atrodo daugeliui. Kita vertus, kad tikrai galėtume padėti  šį sutrikimą turintiems vaikams, prireikė net 10 metų siekiant įrodyti, jog jiems kartais reikia labai rimtos pagalbos. Prisimenu, kaip per vieną  posėdį buvo mesta replika, esą hiperaktyvus vaikas nėra sergantis rimta liga – tad tegul apibėga penkis ratus aplink mokyklą arba tegul tėvai paima jam diržiuką…

Priėjome prie Jums labiausiai pažįstamos ir „skaudančios“ psichikos sveikatos srities – vaikų ir paauglių psichiatrijos. Kas šiandien čia Jums labiausiai kelia nerimą?

Nors šiandien Lietuvoje egzistuoja vaikų psichiatrai – tai yra licencijuota specialybė, tačiau įvyko tam tikrų pasikeitimų. Iš pradžių kuriant psichikos sveikatos centrus buvo reglamentuota, kad jų komandose turi dirbti  vaikų ir paauglių psichiatras. Tačiau šiandien pasikeitus įsakymams to nebereikalaujama. Tačiau ar sutiktumėte su tuo, kad vaikai neturi dvasinių ir emocinių problemų?  Ar tėvams su vaikais, turinčiais šių problemų, „lengviau“ vykti į specializuotus centrus Vilniuje, Kaune ir kituose didžiuosiuose miestuose?

Buvęs sveikatos apsaugos ministras V. Andriukaitis pasirašė  įsakymą dėl integruotų psichinės sveikatos paslaugų vaikams ir paaugliams teikimo Lietuvoje, kur buvo numatyta  įkurti penkis centrus – Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose ir Klaipėdoje, teikiančius intensyvias kompleksines  paslaugas ir kuruojančius regionus. Iš tiesų tokie centrai yra įkurti, formuojamos specialistų komandos, tačiau pagal minėtą įsakymą suformuoti tokias komandas ir pradėti teikti  paveikias paslaugas su esamais resursais yra neįmanoma. Taigi, įsakymas yra redaguojamas, keičiamas, pildomas, daug apie tai diskutuojama darbo grupėse, lieka laukti rezultatų. O šiandien minėtuose centuose specialistų komandos nėra sukomplektuotos.

Žinoma, yra ir pavyzdinių rajonų, kur daug dirbama, esama puikių iniciatyvų švietimo bei prevencijos srityse. Kai kuriose gydymo įstaigose, kur nėra vaikų psichiatro pirminiame lygyje, jo paslaugos teikiamos antriniame. Tačiau visa tai – didžiuosiuose miestuose. O rajonus, kuriuose dirba vaikų ir paauglių psichiatrai, galima suskaičiuoti ant pirštų. Ir aš nemanau, kad vaikai gauna kokybišką paslaugą, atėję į bendrą priėmimą su suaugusiais psichikos ligoniais. Visi vaikai, nors ir turintys panašių sutrikimų, yra labai skirtingi. Todėl kartais, kad išsigrynintum problemą, turi labai ilgai su vaiku dirbti. Deja, šiandien to nėra. Ir nors egzistuoja centrai, tačiau jų teikiamos paslaugos daugeliui yra toli nuo namų. Kas iš to, kad vaiką ten išveš ir pakonsultuos, o kas toliau? Nors pagal įsakymą toks centras turėtų turėti ir mobiliąją specialistų komandą, kuri atvažiuotų pažiūrėti, kaip tam vaikui sekasi toliau, tačiau šiandien taip išplėtotų paslaugų, deja, neturime.

Artėjant prie pabaigos grįžkime į pradžią. Tad kaip mes galėtume patys stiprinti savo psichikos, dvasinę sveikatą, kad galbūt ir neprireiktų kreiptis į jos specialistus?

Nors Lietuvos žmonės, paėmus po vieną atskirai, atrodo šilti, besišypsantys, džiugūs, mokantys pasidžiaugti mažais dalykais, tačiau, kai viskas susumuojama, pasirodo, kad mes labai negatyvūs. Mes patiriame stresą, ten kur nereikėtų jo patirti, kadangi nematome visumos, žvelgiame per siaurai. Kai atėjusi į mano konsultaciją mama pradeda vardyti, ką jos vaikas daro blogai, aš paprašau jos sustoti ir pasakyti, kas jam sekasi arba ką jis daro gerai. Tada į mane žiūrima „didelėmis akimis“. O reikėtų pradėti nuo to, kas yra gerai, ir į viską žvelgti plačiau. Labai dažnai mes sureikšminame smulkmenas. Tačiau ar tai, kad jus iškoneveikė viršininkas, jau yra pasaulio pabaiga? Kita vertus, mes labai bijome diskutuoti, esame labai atsiskyrę vieni nuo kitų hierarchiškai. Jeigu vadovas – jam viskas galima, jeigu tėvas – jam taip pat. Stebimės, kad šiandien paaugliai turi tiek daug problemų, tačiau jų pagrindinė priežastis yra tai, kad mes negalime „peržengti savęs“ ir savo vaikams būti taip pat ir vyresniais draugais. Neretai patariu tėčiui  nebebendrauti su savo penkiolikmečiu sūnumi kaip su mažu vaiku, jam nebeįsakinėti, nuolat neklausti, „kodėl“, nustoti kaltinti, o duoti pasisakyti jam pačiam – galbūt jis jūsų paklaus, kaip jūs pats matote pasaulį. Tačiau mes esame labai autoritariški, arba, priešingai – visiškai neturime atsakomybės, gerų emocijų įgūdžių. Gydžiau vieną paauglę pacientę, turinčią valgymo sutrikimų. Tačiau iš tiesų labiau pagalbos reikėjo jos motinai. Kai jai pasiūliau savo dukrai pagaminti tai, ką ši mėgsta, ji visa pasišiaušė: „Ką, tai dabar aš jai turiu būti tarnaitė!?” Tad, jei tokie mūsų bendravimo įgūdžiai…

Galbūt per dažnai ieškome vertybių ne ten.  Kad aš negaliu gyventi prasčiau nei kitas? Tačiau mes nemokame džiaugtis – ir tai man didžiausias sopulys. Kartais klausiu savęs: kiek mes sau leidžiame vakarais tiesiog atsisėsti su puodeliu žolelių arbatos? Man pačiai labai smagu stebėti, kaip krenta lapas, kaip šviečia saulė, tiesiog pabūti su savimi. Mes nemokame džiaugtis, ir aš nežinau, kokios čia reikėtų disciplinos ir kur tokios paslaugos turėtų būti teikiamos. Taigi linkėčiau kiekvienam mūsų  labai daug su savimi padirbėti, kad išmoktume pamatyti daugiau grožio, mažiau neapykantos ir patirti mažiau nepagrįsto pavydo. Reikia mažiau pastebėti naują kaimyno automobilį ar naujus kaimynės kailinius. Mes pastebime ne tuos dalykus, kuriuos reikėtų pastebėti aplinkui. Manau, jog ir rūke reikia dažniau matyti saulę, ir visai neprivalome apvažiuoti visą pasaulį, kad galėtume pasijusti laimingi. Juk esama labai gražių vietų, kur galima nueiti ir pėstute, ir patirti tokių emocijų, kurių nesukeltų net Niagaros krioklys. Na, o jei leidžia galimybės – galima keliauti ir prie to Niagaros krioklio, bet ne tam, kad žemėlapyje padėtum „pliusiuką“, jog ten buvai.

Atsinaujiname

Vykdome technologijų atnaujinimo darbus. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų.

Norite prisidėti prie pokyčių?

Paremkite