Vilnius, ruduo ir džiazas’ 2015. III dalis

Tai paskutinis mano rašinys, skirtas šių metų „Vilnius Jazz“, kuris prasidės jau spalio 15 dieną. Tiesa, oficialios pradžios Rusų dramos teatre išvakarėse vienas šio straipsnio herojų smuikininkas Dominique Pifarély surengs savo solinį pasirodymą „Rūdninkų knygyne“.

Trečiąjį rašinį pradėti sunkiausia, mat jame apžvelgsiu tuos džiazo kūrėjus, kurių pats nesu matęs ir girdėjęs. Taigi mano rekomendacijos nebus tokios užtikrintos kaip anksčiau pristatytų mano favoritų Martino Kücheno su visais „Angles 8“ ar „Hikashu“atveju. Mat jų muziką, kūrybinius klystkelius turiu garbės neblogai pažinoti, tariuosi galįs bent iš dalies prognozuoti, ką šie puikūs muzikantai gros Rusų dramos teatro scenoje. O dabar bursiu iš kavos tirščių.

Džiazas tuo ir žavus, jog net pasiklausęs atlikėjo muzikos internete, perskaitęs oficialius pristatymus festivalio puslapyje, arba (mano atveju) pagyvenęs su keliais jo albumais ausinėse, negali būti tikras, ar tai yra būtent TAI, kas skambės festivalio metu. Ypač jei tai grupė, kūrėjas, su kuriuo anksčiau jokių akustinių reikalų neturėjai.

„Reis-Demuth-Wiltgen“

Eidamas į Eltono Johno koncertą, ko gero, gali beveik tiksliai nuspėti ne tik tai, kad jame skambės autorinės dainos, bet atspėti ir didesniąją dalį grojaraščio. Maža to, gali įtarti, jog dainų aranžuotės beveik niekuo nesiskirs nuo to, ką jau girdėjai CD. Nustebsi, jei suklysi.

Džiazo atveju, tiesą sakant, yra atvirkščiai. Ir tai žaviausia. Perklausęs ramų gražų, net meditatyvų albumą scenoje gyvai gali išgirsti stogą raunančių energingų improvizacijų, arba atvirkščiai.

Epitetus „ramų, gražų“ šiuo konkrečiu atveju pritaikyčiau trio iš Liuksemburgo „Reis-Demuth-Wiltgen“.

Oficiali informacija sako, jog šį trio sudaro pianistas Michelis Reisas, bosininkas Marcas Demuthas ir būgnininkas Paulas Wiltgenas. Visi trys iš skirtingų muzikinių patirčių pasaulių, visi trys baigę mokslus prestižiniuose JAV muzikos koledžuose, visi trys turintys savo pačių vadovaujamus projektus, visi trys išleidę albumų ir groję didžiausiose pasaulio džiazo scenose su daugeliu žinomų vardų. Tačiau tuos vardus, mokyklų ir konkursų pavadinimus lengvai patys galite rasti festivalio svetainėje esančiuose oficialiuose aprašymuose.

Man įdomu kas kita. „Reis-Demuth-Wiltgen“ pirmas ir vienintelis albumas be jokio pavadinimo jau spėjo keletą kartų prasisukti mano ausinėse. Ir štai kokias išvadas iš jo galiu padaryti. Tačiau vertėtų perspėti, jog albumas pasirodė dar 2013 metais ir tai, ką konkrečiai šis trio šiemet gros „Vilniaus Jazz“ scenoje, žino tik jie patys.

Pirma, tai muzika, kuri turėtų patikti plataus muzikinio spektro gerbėjui. Ypač tiems, kurie mėgsta ne tiek gėrėtis pasakiška muzikantų technika improvizuojant, kiek atsilošę ir užmerkę akis pasinerti į gan ramią muziką ir truputėlį pamedituoti. Sudėtingų solo čia nėra, čia viskas sukurta, ištobulinta, surepetuota iki paskutinės natos. Ir nors oficialiai skelbiama, kad muziką kuria visi trys „Reis-Demuth-Wiltgen“ nariai, man susidaro įspūdis, jog kompozitoriaus vaidmens dažniausiai imasi pianistas Reisas. Nes, nepaisant pasakiškai skambančio kontraboso, labai subtilių mušamųjų, tai fortepijoninė muzika.

Antra, tai modernus džiazas, artėjantis prie minimalizmo arba bent gimęs ne be šios krypties muzikos įtakos. Nors oficialiai teigiama, kad trio visų pirma į krūvą suvedė aistra popmuzikai. Dar 1999-aisiais Reisas, Demuthas ir Wiltgenas buvo susibūrę į kolektyvą, tačiau netrukus išsibarstė kiekvienas sau. Ir vėl susibėgo tik prieš keletą metų jau būdami gana žinomi, diplomuoti muzikantai, grojantys visame pasaulyje nuo Japonijos iki Kanados.

Trečia, rekomenduoju subtilių rudeniškų kompozicijų mėgėjams, tačiau ne tiems, kurie tikisi ausiai neįprastų akordų ar pragariško uždegančio tempo.

„Tree Stones Quartet“

Kur kas sudėtingesnėmis kompozicijomis pasižymi intriguojantis Baltijos šalių kvartetas, pasivadinęs „Tree Stones Quartet“, kuriame groja du gerai žinomi lietuviai – saksofonininkas Kęstutis Vaiginis ir klavišinių virtuozas Dmitrijus Golovanovas. Kiti du nariai – tai estas Peedu Kassas, grojantis kontrabosu ir latvis būgnininkas Kasparas Kurdeka.

Priešingai nei liuksemburgiečių atveju, „Tree Stones Quartet“ kviečia pasimėgauti energingomis virtuoziškomis solo partijomis. Sunku pasakyti, kur šioje muzikoje baigiasi tai, kas sukurta ir prasideda drąsios improvizacijos. Tai taip pat modernus džiazas, tačiau, jei galima taip pasakyti, sunkesnis, reikalaujantis ne tik didesnio klausytojo dėmesio, bet ir šiokio tokio išprusimo džiazo pasaulyje. Tokias išvadas visų pirma darau iš vienintelio šios jaunos grupės albumo „Baltic Sketches“, pasirodžiusio 2014 metais.

Beje, šis ir aukščiau minėtas albumai yra laisvai prieinami klausymui „Spotify“ platformoje.

„Tree Stones Quartet“ susibūrė 2012 metais, siekdami universalia džiazo kalba labiau suvienyti Baltijos šalis ir, greičiausiai, jas tinkamai reprezentuoti pasaulinėje scenoje.

Tai daryti kvartetui sekasi išties neblogai. Be pasirodymų Baltijos šalyse, grupė jau spėjo pasirodyti Lenkijoje, Čekijoje ir Vokietijoje, kur sulaukė teigiamų atsiliepimų. Spėčiau, jog netolimoje ateityje „Tree Stones Quartet“ laukia ir daugiau koncertų prestižinėse džiazo salėse užsienyje.

O štai kam savęs reklamuoti jau tikrai nereikia, tai prancūzų smuiko virtuozui Dominique Pifarély. Nors naujausias jo vadovaujamas kolektyvas susibūrė tik pernai, pats Pifarély jau keletą dešimtmečių yra visiškai nenuspėjamo, eksperimentinio, avangardinio, laisvojo ir į jokius kanonus netelpančio improvizacinio džiazo atlikėjas, tikinantis, jog tai, ką gros, apgalvoja iki pasirodymo likus vos dešimt ar dvidešimt sekundžių!

Smuikas džiaze nėra toks jau dažnas instrumentas. Ko gero, jį paminėjus visų pirma į galvą ateina legendinis Stephane Grappelli, o galbūt Jean-Luc Ponty? Tai, ką su smuiku išdarinėja Pifarély, yra visai kas kita. Nepaisant to, jog su maestro Grappelli jam teko pagroti vienoje scenoje.

„Dominique Pifarély Quartet“

Tiesą sakant, kalbėti apie Dominique Pifarély kvarteto pasirodymą „Vilnius Jazz“ scenoje nėra jokios prasmės, mat jo neįmanoma prognozuoti. Viena aišku, emocijų bus daug. Emocijos ir yra tas kertinis žodis, kuris man šauna į galvą klausantis Pifarély smuiko. Ne instrumentas jas kuria, tai jos diktuoja muziką, žanrus, tempą, dinamiką, harmonijas!

Smuikininkas ne kartą yra išsidavęs dievinantis poeziją, kuriantis pagal poetų eiles ir dedikuojantis savo improvizacijas poetams. Nenuostabu tad, kad per savo spalvingą ilgą karjerą šalia tokių džiazo legendų kaip Louisas Sclavisas, Aki Takase, Marcas Ducret, Mike’as Westbrookas, Pifarély taip pat koncertavo ir su žymiais prancūzų poetais, aktoriais, skaitančiais eiles.

Smuikininkui Rusų dramos teatro scenoje talkins pianistas Antonine Rayonas (grojantis taip pat ir „Hammond“ vargonais, klarnetu) vienu geriausių Prancūzijos kontrabosininkų vadinamas Bruno Chevillonas ir būgnininkas François Merville’as.

Viskas. Nebėra daugiau, ką sakyti. Pasimatysime po savaitės gyvai, per festivalį!