2015 10 12

Erika Drungytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Apie Nidą, žaidimus, ritualus ir atoveiksmį

Pleneras „Nidos ekspresija“: Krzysztofo Kolarzo kūrinys. Erikos Drungytės nuotrauka

Įvairūs reiškiniai meno pasaulyje atsiranda lygiai taip pat kaip žaidimai, o jų gyvavimą lemia žaidėjų įsitraukimas į procesą. Jei žaidimas yra įdomus, ilgai nepabosta, jei patraukliosios savybės į vyksmą įtraukia ir žaidimo stebėtojus, jei žaidimas ilgai išlieka kaip malonių emocijų įkrova atmintyje ir prie jo vis norima sugrįžti, jei tą žaidimą prisimena ir perduoda iš kartos į kartą – tai tampa daugiau nei žaidimu. Judesio, garso, formulės, veiksmo kartojimas yra ritualo atributai. Ritualas nustoja būti paveikus, jei nėra reguliariai atliekamas. Įtrūkių vietas gali žymėti tikslūs ar tikrovės neatitinkantys prisiminimai, mistifikuoti atpasakojimai, nostalgiški jausmai, artefaktų saugojimas. Atgaivinti ritualą ir prikelti jo paveikumą yra daug sunkiau, nei išlaikyti nenutrūkstamą procesą, kuris retkarčiais gali patirti ir nuosmukio momentų.

Pleneras „Nidos ekspresija“: Rimo Paulausko (Giovanni) kūrinys. Erikos Drungytės nuotrauka

Štai Europoje kadaise romantikų ir impresionistų pradėtas tapymas gamtoje (plein air) tapo populiariu reiškiniu, į kurį įsitraukė daugybė dailininkų, kurdami savitą bendrabūvio atmosferą, išsivaduodami iš egocentriškų uždarumo celių, genijaus dirbtuvių. Iš tiesų individualumas, jei yra puoselėjamas kūrybingos asmenybės, negali dingti nei negyvenamoje saloje, nei sambūryje, o dalinimosi ir kaitos procesai skatina greitesnius kūrybinės raidos pokyčius. Tarsi žaidimas išmėgintas dailininko kūrybos apnuoginimas, išviešinimas, iškeliant dirbtuvę į gamtą, sąmoningai ieškant su ja dialogo, galiausiai tapo savotišku ritualu ar net meistrystės erdve, kurioje buvo galima patikrinti suvokėjo gebėjimą pagauti spalvą, šviesą ir šešėlį, kurie gyvoje aplinkoje nuolat kinta ir neišlaiko stabilumo.

Plenerų istorija prasideda XIX a. pradžios Anglijoje ir Prancūzijoje, o kolonijos ėmė rastis nuo 1830 m., kai Barbizono kaimą okupavo prancūzų tapytojai. Todėl išgirdus istorinių liudijimų, kad nuo XIX a. antrosios pusės mažame žvejų kaimelyje, apie kurio egzistavimą žinojo tik vienas kitas europietis, ėmė kurtis menininkų kolonija, kurioje iki 1945 m. rezidavo ir tapė daugiau kaip 200 dailininkų, nejučia suvoki, kad kalbama apie reiškinį. Ritualą, gyvavusį bemaž 80 metų. „Jei ne Antrasis pasaulinis karas, Lietuvos okupacija, sunaikinusi kultūrinę atmintį apie Nidos dailininkų koloniją, šiandien ji Europoje būtų žinoma kaip vienas garsiausių menininkų sambūrių. Kai Nidą kaip idealią vietą kurti atrado tokie garsūs menininkai kaip L. Corinthas, M. Pechsteinas, K. Schmidtas-Rottluffas, paskui juos plūstelėjo dailininkų, poetų, rašytojų, muzikų, teatralų, fotografų banga iš viso Vokietijos reicho. Jų šūkis buvo „Į Nidą!“ Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Nidos menininkų rojus kartu su Kuršių nerija daugelį dešimtmečių paskendo tamsoje. Bet Nidos dailininkų kolonija iki šių dienų neprarado savo įtakos ir svarbos. Dailininkai, priverstinai pasitraukę iš Kuršių nerijos, jos vaizdus išsaugojo atmintyje ir Vakaruose tapė tą kraštą iš atminties. Tarp tokių reikėtų paminėti E. Mollenhauerį, E. Eulensteiną, E. Bischoffą, kitus“ (Uwe B. Meyeris).

Pleneras „Nidos ekspresija“: Raimondos Kasparavičienės kūrinys. Erikos Drungytės nuotrauka

Ar galėjo tai vėl atgimti? Ar įmanoma, ar verta, ar tikslinga gręžtis į praeitį ir ant griuvėsių mėginti atstatyti tai, kas prarasta?

Kalbame apie Nidą, apie Hermaną Blodę, apie dailininkų grupę „Brücke“, dailininkų koloniją, apie ekspresionizmo ugnį, įskeltą XX a. pradžioje šiame unikalios gamtos, bet labiau Dievui, nei žmogui žinomame užkampyje, kurį atrado ir išaukštino ne vien tik Thomas Mannas.

Senąsias tradicijas puoselėjusi kuršių žvejų bendruomenė turėjo gerokai nustebti, išvydusi pirmuosius molbertus kaime ar kopose, gyvą kūrybos procesą, menininkų susibūrimus, diskusijas ir kultūros ženklų gausėjimą kasdienėje aplinkoje. Tačiau dar labiau stebina tai, kad tokio reiškinio egzistavimu stebėjosi XX a. pabaigos jaunieji lietuvių dailininkai, istorijos archyvuose naujai atradę plenero, kolonijos, kūrybinės stovyklos reiškinį.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir atsiradus galimybei apsilankyti Europoje, menininkai lyg ištroškusios žuvys nėrė į visus įmanomus vandenis, kad pagaliau įsitikintų, kaipgi iš tiesų atrodo vakarietiškosios dailės panorama ir kokia vieta joje tenka lietuvių dailei. Taip 1992 m. VDA absolventas Saulius Kruopis, gavęs stipendiją kūrybiniam darbui Vokietijoje, atrado ne tik šiuolaikinę tapybą, bet ir nežinomą istoriją, kuri galbūt niekad nebūtų mūsų pasiekusi, jei ne Berlyno sienos griūtis. Taigi – Vokietija, archyvai, negirdėti vardai, modernioji tapyba ir paveiksluose… Nida!

Pleneras „Nidos ekspresija“: Sauliaus Kruopio kūrinys. Erikos Drungytės nuotrauka

1995 m. Nidoje Saulius Kruopis pradėjo ritualo rekonstrukciją. Jo rankose buvo tik tvirtas ir abejonių nekeliantis istorinis fundamentas, kuriame įrašytos svarbios datos, Nidai nusipelniusių asmenybių, menininkų, literatų, inteligentijos atstovų pavardės. Tikriausiai vedamas idealizmo S. Kruopis patikėjo, kad jei jau XIX–XX a. Vokietijos ir Prūsijos žmonės suprato, jog būtina puoselėti šio unikalaus krašto paveldą, įamžinti jį mene, kurti čia intelektualų, visų sričių menininkų sambūrį,tai lietuviai, tiek daug kalbantys apie mistišką Nidos energetiką, tikrai supras, kad pastanga atgaivinti profesionaliosios dailės židinį šioje vietoje ir išlaikyti istorinę kolonijos idėją turi būti palaikyta. Bet lietuviams ne viskas taip paprasta.

1995 m. pradėta organizuoti „Nidos ekspresija“ gyvuoja 20 metų. Būta visko. Šviesių, palaikančių ir skatinančių sumanymo autorių žmonių sutikta, tačiau ne tiek, kad ritualą būtų buvę įmanoma atkurti tokio masto ir tokios kokybės, koks jis buvo pradėtas 1867 m. Kaip kadaise Hermanas Blodė svetingai atvėrė savo viešbučio duris menininkams, taip jaunu dailininku ir jo sumanymu patikėjo buvęs Nidos meras Stasys Mikelis. Jo indėlis didžiausias. Tačiau kad ir kaip buvo stengtasi, kažin ar būta tokių ambicijų, kurių dėka ne apie Vokietijos miestelį, bet apie Nidą rašytų maždaug taip: „Vis dėl to šiandien dailininkų kolonijos dvasia Ahrenshoope gyva ir ypač puoselėjama. Ahrenshoopas yra viena iš nedaugelio vietų, kurioje išsaugota istorinė kolonijos praeitis, būdinga „menininkų namų“ architektūra, tradicinė menininkų sambūrio atmosfera, veikia daugybė meno galerijų, menininkų namų, dirbtuvių. Ahrenshoopo „Meno trobelė“, vėl atidaryta 1946 m., yra ne tik seniausia dailės galerija Šiaurės Vokietijoje, bet ir vienas iš gausiausiai turistų lankomų Ahrenshoopo objektų“ (K. Jokubavičienė)

Pleneras „Nidos ekspresija“: Barbaros Chorąžek kūrinys. Erikos Drungytės nuotrauka

Sauliaus Kruopio užsispyrimo, tikėjimo, noro įprasminti kultūros vyksmą dėka tarptautiniai plenerai kasmet rudenį iš turistų ir poilsiautojų perima erdvę, kurioje atgyja bemaž archajiniai vaizdai – moterys ir vyrai, klegantys visomis pasaulio kalbomis, nešini molbertais pasklinda po miestelį, kopas, uostą, paplūdimį, ir prasideda kūrybos ritualas. Ar to dar vis tebereikia šiuolaikinių technologijų amžiuje? Kam to apskritai reikia? Ar į tokius plenerus renkasi kažin kokie dinozaurai, nebesuvokiantys, kokioje realybėje gyvena, ir mėginantys atkartoti judesius, kurie seniai nurašyti ir visiškai neatitinka pospostpostpostmodernios visuomenės mąstymo, suvokimo, estetikos, vertybių?

2015-ųjų Nidos plenero dalyviai – kelių kartų tapytojai, menininkai, atvykę iš skirtingų Lietuvos miestų ir įvairių šalių, – net nesuprato tokio klausimo. Nė vienam jų pleneras nėra anachronizmas. Tik pats žodis nebepraneša vien pirminės žinutės, nors tapymas lauke ir iš natūros yra neatsiejama bei privaloma šio renginio dalis. Europoje daugybė žmonių organizuoja panašaus pobūdžio vyksmus, pavadindami juos simpoziumais, kūrybinėmis stovyklomis, „workshop“ etc. Niekam net į galvą neateina, kad viešėjimas įvairiose šalyse, bendravimas su skirtingais menininkais, galimybė pamatyti kūrybos procesą, pasidalinti idėjomis, galiausiai – tiesiog pabendrauti su kitų kultūrų tos pačios gildijos kolegomis yra nurašytas, nebemadingas, nugyventas, beprasmis, niekingas, nevertas šiuolaikinio diskurso reikalas, į kurį skeptiškai ir paniekinamai žiūri kai kurie Lietuvos menotyrininkų elitui save priskiriantys asmenys. Niekam net į galvą neateina, kad visa tai reiktų ištrinti būtent todėl, kad taip kai kas mano Lietuvoje.

Pleneras „Nidos ekspresija“: Arturo Savicko kūrinys. Erikos Drungytės nuotrauka

Kaip šiandieną jaučiasi žmonės, 20 metų kviečiantys Lietuvos ir užsienio dailininkus apgyvendinti rudenėjančią Nidą ir apnuoginti kūrybos aktą? Tikriausiai taip, kaip ir bet kuris mūsų visuomenės narys, supratęs, kad šviesos kariai pralaimėjo, kad idėjas ir gražius siekius negailestingai įveikė rinkos ekonomika. Ko siekta gaivinant „Brücke“ idėją, menininkų kolonijos tradicijas, puoselėjančias kuršių žemės savitumo ir kultūros jungtį? Tikriausiai – sukurti alternatyvą Nidos vartojimo inercijai. S. Kruopio pastangos ir intencijos, tikėtina, buvo pačios gražiausios – kultūringos bendruomenės įskiepis, profesionalumo poreikis, įvairių visuomenės sluoksnių bendravimo tobulėti ir intelektualumą puoselėti skatinančioje aplinkoje vystymas, vietos bendruomenės ir svečių santykių pakylėjimas į tam tikrą lygmenį, kuriame niekam į galvą nešauna nusileisti tik iki plokštumos perku-parduodu. Tačiau tokius idealus dar buvo galima išlaikyti kelrius metus po Sąjūdžio proveržio, o vėliau – viskas „stojo į savo vietas“.

Lietuvos kultūros erdvė yra tokia, kokia yra visuomenė. Protingų, toliaregiškų, suvokiančių mecenavimo esmę ir investuojančių į naujos inteligentijos kartos rengimą – mažuma. Todėl tarp kultūrą kuriančiųjų ir nežinančiųjų, kaip ją „vartoti“, vyksta vaikiški žaidimai. Vieni įtikinėja, kiti įsigudrina išsisukti, tada menas stengiasi įtikti, siūlydamas amatą, o „labdariai“ mielai jį suvalgo už kotletuką ir lovą, kuriuos suteikia kaip didžią malonę „tiems menininkams“ (neigiama konotacija). Tokiomis „konkurencijos“ sąlygomis, kai vieni yra ubagautojai, o kiti, nesuvokiantys savo dvasinė ubagystės, diktuoja komercines ambicijas, kai iškreipiama visa kūrybos vertės situacija, kultūringumą, erudiciją, inteligentiškumą, intertekstualumą į visuomenę mėginantys įskiepyti ritualai negali būti laikomi svariais reiškiniais, o viso labo pastangomis, žaidimais. Tik visuomenei, bendruomenėms reikalaujant, geidžiant, trokštant, kad jų buities dalį atsvertų dvasinio ir intelektualinio maisto matmuo, pastangos būtų vaisingos ir duotų greitų rezultatų.

Pleneras „Nidos ekspresija“: Arvydo Kašausko kūrinys. Erikos Drungytės nuotrauka

Tenka liūdnai konstatuoti, kad vertybinės 1995-ųjų ir 2005-ųjų proporcijos gerokai pakito. Nors renginiai organizuojami, juose inerciškai tebesakomos nupudruotos kalbos, esą remiančios profesionaliojo meno sklaidą, tačiau faktas yra tas, kad meluoti visi pavargo. Tikriausiai pavargo Saulius Kruopis (kaip ir bet kuris kitas menininkas, organizuojantis panašius renginius), kasmet raginantis valdininkus ir verslininkus išsaugoti, išlaikyti tokias senas ir tokias unikalias Neringos krašto tradicijas. Tikriausiai pavargo skirti eilutę menui, kuris neatneša jokios greitos piniginės pridėtinės vertės, biudžeto raikytojai. Pavargo, nes jie yra neįgalūs suvokti paveikslą, eilėraštį, muzikos kūrinį etc. Nes nėra ambicijos didžiuotis, kurti, tobulėti, kitaip tariant – pamėginti pradžioje gal kiek dirbtinai įsukti ritualo ritmą, kuris vėliau, peraugęs į natūralų poreikį, atskleistų pastangų rezultatus – atkurtų per karus, tremtis ir okupacijas prarastą inteligentijos, intelektualų, tikrojo elito sluoksnį visuomenėje.

Ir vis dėlto. Norisi pasveikinti „Nidos ekspresiją“, jos organizatorių Saulių Kruopį, Nidos bendruomenę, kuriai – kad ir kaip būtų keista klerkams – reikia! Prie jurginais pražydusios sodybos pakalbinta senyva moteriškė sakė: „Jeigu rudenį, kai išvažiuoja visi turistai, čia nebūtų dailininkų, menininkų, tai mes visai mirę būtume. Dabar jų reikia, smagu matyti, kaip jie tapo, fotografuoja. Visai kitokia Nida, kai jie suvažiuoja.“

Norisi pasveikinti jubiliejinio plenero, dedikuoto Lietuvos – Lenkijos bičiulystei ir tiesusio tiltą (Brücke) iki Krokuvos, dalyvius: Pavelą Olchavą (Pawel Olchawa), Barbarą Choronžeką (Barbara Chorąžek), Alisą Jakobi iš Estijos, Gagiką Parsamjaną iš Armėnijos, Kšištofą Kolažą (Krzysztof Kolarz), Mareką Holdą (Marek Hołda), gausią lietuvių dailininkų koloniją – Gintarą Palemoną Janonį, Arvydą Kašauską, Raimondą Kasparavičienę, Rimą Paulauską (Giovanni), Saulių Rudziką, Arturą Savicką, Saulių Kruopį, Kęstutį Šiaulytį, Arvydą Bagdoną, fotografą Gediminą Beržinį.

Sukurta daug tikrai puikių paveikslų, užfiksuoti peizažai ir artefaktai Nidos, kuri yra tokia pati ir kitokia nei 1867-ųjų ar 1995-ųjų Nida, sugulusi į gausias kolekcijas. Nutiesti nauji draugystės tiltai į kaimynų lenkų žemę. Atrasti iki tol nepažinoti kolegos iš Druskininkų, Šiaulių, Vilniaus, Kauno. Diskutuota, bendrauta, lankytos parodos, koncertai. Su nidiškiais sutikta rudens lygiadienio naktis, išgyventa gamtos virsmo misterija. Ar tai nėra judesys? Dvasinis judesys? Ar judesys neturi atoveiksmio? Ar prasmes sukuria tik tai, kas išmąstoma, arba tai, kas parduodama?