2015 10 13

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Knyga „Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes“

Anders Rydell. Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes. Iš švedų kalbos išvertė Mantas Karvelis. – Vilnius: Versus aureus, 2015. – 376 p.

Anders Rydell knyga „Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes“ – prikaustanti istorija apie fanatišką nacistų maniją menui, taip pat apie aštrią teisinę ir moralinę kovą dėl „dingusio“ meno. Knygoje pasakojama apie milijardų vertus meno kūrinius ir palikuonių kovą už teisę į savo praeitį.

1933–1945 m. nacistai pavogė milijonus meno kūrinių ir antikvarinių dirbinių. Pagal tiesioginį Hitlerio įsakymą plėšikauti į Europą buvo siunčiamos specialiai parengtos pajėgos. Muziejai, galerijos ir žydų šeimos buvo geidžiamas grobis. Iškiliausi darbai turėjo būti eksponuojami Hitlerio planuotame įkurti Fiurerio muziejuje, o išsigimusiu laikomas menas (entartete Kunst) sunaikintas arba parduotas už trokštamą užsienio valiutą.

Daug meno kūrinių rasta po karo, bet daugiau nei šimtas tūkstančių dingo. Šie kūriniai atrasti tik pastaraisiais dešimtmečiais iškiliausiose pasaulio meno įstaigose, taip pat ir Stokholmo moderniojo meno muziejuje.

Knygos autorius Anders Rydell – rašytojas ir žurnalistas, žurnalo „Konstnären“ vyriausiasis redaktorius. Knygų „Holivudą apvogę švedų piratai“ ir „Nulis, nulis – pasaulį pakeitęs dešimtmetis“ autorius. Rašo verslo, šių dienų aktualijų ir kultūros žurnalams „Veckans Affärer“, „Icon“ ir „Fokus“.

Ištrauka iš pirmojo knygos skyriaus „Adolfo Hitlerio testamentas“:

1945 m. lapkričio pradžioje Berlyne buvo surengta spaudos konferencija. Jai vadovavo aukštas ir plonas šiek tiek daugiau nei trisdešimt sulaukęs anglas. Su prastai derančia uniforma ir storų rėmelių akiniais generolas majoras Hju Trevoras-Roperis (Hugh Trevo-Roper) labiau panėšėjo į mokslininką, o ne į kareivį. Tre­voras-Roperis buvo britų slaptosios žvalgybos (Secret Intelligence Service) darbuotojas, o prieš karą dirbo istoriku Oksforde. Spaudos konferencijoje jis turėjo pristatyti tyrimo rezultatus, kurių laukė visas pasaulis: ar Adolfas Hitleris tikrai negyvas. Trevoras-Rope­ris kelis mėnesius keliavo po karo nuniokotą Vokietiją ir ieškojo žmonių ir įrodymų, galinčių paliudyti, kas iš tiesų įvyko Adolfo Hitlerio bunkeryje paskutinėmis dienomis.

Žinia apie Adolfo Hitlerio mirtį pasaulio spaudą pasiekė per Vo­kietijos radiją kitą dieną po jo savižudybės 1945 m. balandžio 30 d. Vis dėlto daug kas abejojo Hitlerio mirtimi. Trevorui-Roperiui pa­vesta nuodugniai ištirti šį klausimą.

Sovietų propaganda tvirtino, kad Adolfas Hitleris slepiamas Vakaruose, nors kaip tik Raudonoji armija šturmavo Hitlerio bun­kerį ir rado svariausių jo mirties įrodymų, kurie buvo nuslėpti nuo Vakarų.

Vis dėlto dvejojo ir sąjungininkai. Dvejonių buvo ir vyriau­siojo sąjungininkų pajėgų vado Dvaito D. Eizenhauerio (Dwight D. Eisenhower) kalboje anksčiau tų metų vasarą surengtoje spaudos konferencijoje Paryžiuje. Tarp sąjungininkų buvo manančių, kad Raudonoji armija išgabeno Adolfą Hitlerį ir Evą Braun iš Berlyno bei slapta nuskraidino į Maskvą.

Pasibaigus karui pasipylė pranešimų apie įvairiuose pasaulio kampeliuose neva pastebėtą Adolfą Hitlerį.

Kažkas matė fiurerį kavinėje Amsterdame, kur jis pasirodė esąs neįprastai aukštas ir ilgarankis. Kitas pranešimas atėjo iš Ciu­richo, čia Hitleris esą gyvenąs uždarą gyvenimą, yra labai susenęs ir pražilęs. Trečia žinutė skelbė, kad jis leidžia laiką sodyboje La Faldoje Argentinoje, tačiau pasidaręs tiek plastinių operacijų, kad tapo beveik neatpažįstamas. Prancūzų laikraštis „Le Monde“ publikavo straipsnį, kuriame teigta, kad Hitleris slepiasi nacistų forte Pietų ašigalyje.

Dėl sklindančių gandų ir vis dar neaiškių Adolfo Hitlerio mir­ties aplinkybių nugalėtojams buvo svarbu viską patikrinti, siekiant užkirsti kelią spekuliacijoms ir mitams apie reichskanclerį.

Tik 1945 m. gruodį sučiuptas pogrindinę pasipriešinimo or­ganizaciją bandantis suorganizuoti hitlerjugendo vadovas Arturas Aksmanas (Arthur Axman). Smilkstančiuose Vokietijos griuvė­siuose vis dar ruseno nacizmas.

Spaudos konferencijoje Hju Trevoras-Roperis pateikė papildo­mų plačiai žinomos versijos įrodymų: Adolfas Hitleris nusižudė savo bunkeryje Berlyne, o jo ir Evos Braun palaikai buvo sudeginti. Negalėdamas susipažinti su rusų turimais įrodymais iš bunkerio, Trevoras-Roperis buvo priverstas remtis liudytojų, tarp jų Hitlerio liokajaus ir sekretorės, pasakojimais. Vis dėlto trūko svarbiausių bunkeryje buvusių asmenų, pavyzdžiui, propagandos ministro Jo­zefo Gebelso (Joseph Goebbels) ir asmeninio Hitlerio sekretoriaus bei padėjėjo Martino Bormano (Martin Borman), liudijmų.

Trevoro-Roperio ataskaita buvo labai įtikinama, tačiau jai stigo tvirtų ir neginčijamų įrodymų, galinčių padėti tašką visiems gan­dams. Kritikai teigė, kad bunkeryje galėjo būti sudegintas Hitlerio antrininkas.

Persilaužimas įvyko neilgai trukus po Trevoro-Roperio ataskaitos. Rudenį Vokietijoje sulaikytas žurnalistas iš Liuksemburgo Žoržas Tieras (Goerges Thiers). Britų tarnybos įtarė, kad jo doku­mentai suklastoti. Apieškant įtariamąjį aptikta drabužiuose įsiūtų dokumentų. Tai buvo ne šiaip sau dokumentai, o, manoma, Adolfo Hitlerio politinis ir privatus testamentai, paliudyti ir pasirašyti Jo­zefo Gebelso. Apklausiamas Tieras prisipažino, kad tikrasis jo var­das yra Haincas Lorencas (Heinz Lorenz) ir kad jis buvo Adolfo Hitlerio spaudos sekretorius, paskutines Trečiojo reicho dienas lei­dęs bunkeryje. Jam buvo įsakyta išgabenti iš Berlyno dokumentus. Iš viso buvusios trys kopijos. Viena politinio testamento kopija iš­vežta Hitlerio adjutanto Vilio Johanmajerio (Willy Johannmeyer), o liūdnai pagarsėjusios sukarintos Heinricho Himlerio (Heinricho Himmler) organizacijos SS pulkininkas Vilhelmas Canderis (Wil­helm Zander) išvyko iš bunkerio su abiejų testamentų kopijomis ir Adolfo Hitlerio bei Evos Braun santuokos liudijimu.

Kaip tik tokių įrodymų ieškojo Trevoras-Roperis. Radus Can­derį ir Johanmajerį, būtų užkamšytos jo ataskaitos skylės ir už­čiaupti abejojantieji.

Johanmajeris rastas greitai. Jis gyveno su tėvais Izerlono mieste vakarų Vokietijoje. Vis dėlto nors ir kokios sunkios buvo apklau­sos, lojalusis adjutantas atsisakė ką nors atskleisti.

Rasti Vilhelmą Canderį buvo kebliau. Tik 1945 m. gruodžio viduryje Trevoras-Roperis pagaliau susekė SS karininką. Paaiškė­jo, kad šis buvo „persikvalifikavęs“ į sodininką ir slėpėsi mažame Bavarijos kaimelyje Tegernzėje, pasivadinęs FrydrichuVilhelmu Paustinu. Vilhelmas Canderis turėjo gerokai mažiau iliuzijų nei kolega Johanmajeris ir greitai prisipažino. Canderiui buvo paves­ta nugabenti dokumentus Hitlerio įpėdiniui Karlui Denicui (Karl Dönitz), tačiau šis nusprendė, kad tai beprasmiška, ir pasislėpė. Dokumentai buvo sudėti į nežymėtą voką ir paslėpti slaptame Can­derio kelioninio krepšio iš dirbtinės odos skyriuje, kuriame rasta ir jo juoda SS uniforma.

Įrodymai privertė pasiduoti ir Johanmajerį. Kiek pasispyriojęs, jis nuvedė Trevorą-Roperį į galinį tėvų namo Izerlone kiemą, kur kirviu iškapojo sušalusią žemę ir iškasė butelį su paskutine dėlionės detale. Hju Trevoras-Roperis įminė mįslę. 1945 m. balandžio 29 d. dokumentas patvirtino oficialią Hitlerio mirties versiją.

Adolfas Hitleris sudarė du testamentus: politinį ir asmeninį. Ilgame politiniame testamente jis išdėstė politinės savo veiklos is­toriją nuo Pirmojo pasaulinio karo. Pranašavo nacionalsocializmo prisikėlimą ir paskyrė savo įpėdiniu Karlą Denicą.

Asmeninis Hitlerio testamentas buvo trumpesnis, tačiau ge­rokai vertesnis dėmesio. Tik trijų puslapių ir visiškai paprastas. Hitleris keliomis trumpomis eilutėmis paaiškino, kad dabar, kai jo kova baigta, jis nusprendė susituokti su Eva Braun, ir jie pasirinkę mirtį vietoj kapituliacijos. Neturi būti jokio kapo, nepalikta jokių asmeninių daiktų. Paskutinis Hitlerio noras – jie turi būti sudeginti tučtuojau po savižudybės. Adolfas Hitleris norėjo, kad jo likimas būtų toks pats kaip Vokietijos. Kovo 19 d., likus iki savižudybės kiek daugiau nei mėnesiui, iš savo uždaro bunkerio jis per valsty­bės kanceliariją perdavė įsakymą, pavadintą, anot legendos, Romą sudeginusio imperatoriaus Nerono vardu.
Nerono įsakymu Trečiasis reichas turėjo susinaikinti, Vokieti­ja – būti sudeginta, išsprogdinta ir sudaužyta. Liaudis privalėjusi pasitraukti į pogrindį. Adolfas Hitleris nepripažino jokios kapitu­liacijos formos. Hitlerio pasaulėžiūroje vyko karas tarp rasių, ir čia egzistavo tik pergalė arba pralaimėjimas. Vokiečių liaudis pasmer­kė save kaip tik antrajai alternatyvai. Berlyno gynybai vadovavo organizacijos „Volksturm“ sẽniai ir paaugliai. Nieko neturėjo būti palikta ateinančioms kartoms, išskyrus vienintelį dalyką, nurodytą Hitlerio testamente: „Mano paveikslai, kolekcijos, kurias supirkau bėgant metams, niekada nebuvo kaupti asmeniniais tiksliais, tik sie­kiant sukurti galeriją gimtajame mano mieste Lince prie Dunojaus. Nuoširdžiai noriu, kad šis troškimas būtų deramai įgyvendintas.“

Paskutiniais mėnesiais, apimtas stiprėjančios paranojos ir de­presijos, Hitleris vis daugiau laiko būdavo vienas, užsidaręs švie­siomis spalvomis dažytoje bunkerio rūsio patalpoje. Valandų va­landas jis praleisdavo svajodamas apie miestą, kuris niekada nebus pastatytas, ir žiūrėdamas į jo modelį. Tai padėdavo trumpam pa­miršti neišvengiamą galą.

Sumontuotu prožektoriumi Hitleris galėjo simuliuoti saulėtekį ir įsivaizduoti, kaip ryto saulė atsispindi lėtai per Lincą tekančia­me Dunojuje ir kyla tarp didingų baltų pastatų. Šį vaizdą jis troš­ko matyti kasdien, kai jau nebebus fiureris. Čia ketino persikelti baigęs politinę karjerą, kai Vokietija bus išsikovojusi teisėtą vietą istorijoje.

Kitoje upės pusėje Hilteris matė mauzoliejų, kuriame ilsėsis jo tėvai. Šiam pastatui įkvėpimo sėmėsi iš Romos imperatoriaus Ha­driano pastatyto Panteono. Savo kapą taip pat ketino įrengti Lince, mieste, kur prabėgo jo jaunystė. Tą laiką jis vadino laimingiausiu gyvenime.

Hitleris žvelgdavo į pagrindinę gatvę, išeinančią į kultūros aikš­tę – ji turėjo tapti kultūriniu Trečiojo reicho centru. Didžiuliuose neoklasicizmo stiliaus pastatuose palei pagrindinę gatvę planuota įrengti biblioteką, turinčią 250 000 knygų, grandiozinį 2 000 vietų operos teatrą ir austrų kompozitoriaus Antono Bruknerio vardu pavadintą koncertų salę.

Hitleris ketino nugriauti didesnę Linco dalį, kad atsirastų vie­tos jo svajonei. Planavo paversti šį apmirusį pramoninį miestą Eu­ropos, vėliau ir viso pasaulio kultūros centru, Paryžiumi ar Floren­cija naujiesiems žmonėms. Miestas turėjo vainikuoti kultūrinę na­cionalsocializmo didybę. Architektas mėgėjas Hitleris pats sukūrė pagrindinius eskizus ir juos tobulino kelis dešimtmečius. Vėliau du garsiausi nacistinės Vokietijos architektai Albertas Špėras (Albert Speer) ir Hermanas Gysleris (Hermann Giesler) pavertė juos tikrais miesto planais. Darbai jau buvo pradėti. 1940 m. pastatytas Nybelungų tiltas, pavadintas epinės poemos „Nybelungų giesmė“ vardu. Po to, kai 1938 m. nacistai aneksavo Austriją, pastatyta 10 000 naujų butų ir daugiau nei 50 000 žmonių persikėlė gyventi į Lincą, vadintą Fiurerio miestu ir tapusį viena iš naujųjų Trečiojo reicho sostinių. Darbai Lince vyko ir per karą, kai daugumos kitų miestų planai atsidūrė lentynose. Vien tik Linco modeliui užbaigti prireikė beveik penkerių metų. Hitleris vis norėjo ką nors pakeisti, patikslinti ar pasiūlyti. Hermanas Gysleris įrengė modelį bunkeryje tik 1945 m. vasario 13 d. Tą pačią dieną, kai ant Vokietijos kultūros miesto Dresdeno numesta 3 500 tonų padegamųjų bombų ir šis virto liepsnojančiu pragaru.

Vėliau Gysleris pasakojo, kaip Hitleris, išvydęs modelį pirmą kartą, sužavėtas stovėjo priešais jį: „Niekada nemačiau jo tokio rimto priešais kokį nors modelį… Taip sujaudinto ir paskendusio mintyse.“ Hitleris sukvietė generolus, partijos lyderius ir kitus bun­kerio lankytojus pasižiūrėti modelio, o tuo metu Berlynas buvo bombarduojamas.

„Jis rodė modelį tarsi pažadėtąją žemę, į kurią rasime kelią“, – liudijo Gysleris.

1945 m. kovą Hitleris kalbėjo gestapo vadui Ernstui Kaltenbru­neriui (Ernst Kaltenbrunner): „Jei mudu nebūtume įsitikinę, kad po galutinės pergalės kare drauge pastatysime tokį naująjį Lincą, šiandien pat nusišaučiau.“

Viena šio projekto dalis ypač traukė Hitlerį ir nepaleido jo. Bul­varo gale stūksojo Fiurerio muziejus. Meno muziejus turėjo ne tik prilygti Luvrui, Ermitažui ir Metropoliteno muziejui, bet ir pra­lenkti juos. Lankytojus ketinta priblokšti 150 metrų ilgio fasadu su marmurinėmis kolonomis. Viduje – didžiausia pasaulyje asmeninė Hitlerio meno kolekcija. Per karą ji neregėtai padidėjo. Du kartus per metus – per Kalėdas ir gimtadienį – Hilteris gaudavo įrištų naujų nuotraukų albumų su odiniais viršeliais ir šilko popieriumi atskirtomis fotografijomis. Jis uoliai vartydavo vėliausiai kolek­ciją papildžiusių meno kūrinių nuotraukas. Ten buvo garsiausių pasaulio istorijoje menininkų šedevrai: Mikelandželo, da Vinčio, Rembranto, Vermejerio, van Eiko ir tūkstančiai kitų darbų. Meno kūriniai, Hitlerio palikimas ateinančioms kartoms. Jo testamentas.