Šv. Teresė Avilietė – Dievo gailestingumo giedotoja

Šiandien, kai iškilmingai minime šv. Teresės Avilietės gimimą dangui, esame kviečiami į Bažnyčios mokytojos mokyklą. Joje mokomės, kaip svarbu pasinerti į dvasinio tobulumo gelmę. „Dvasiškai neaugti – tai reiškia mažėti.“ Jėzaus Teresė nuolat moko ieškoti ne savęs ar savo autentiškumo, bet ieškoti Dievo. „Mes niekada savęs iki galo nepažinsime, jei nesistengsime pažinti Dievo“. Viešpaties gailestingumas yra beribis, Jo pasigailėjimų versmė – neišsemiama. Šventoji ne kartą kartoja, kad Dievas pamiršta mūsų nedėkingumą, jei tik sugrįžtame į save ir į Jo draugystę. Nėra nieko tikresnio už bendrystę su Jėzumi! Draugystė, į kurią Viešpats mus kviečia yra vilties ženklas.

Akivaizdu, kad žmonės labiau mėgsta džiaugsmus nei kryžių. O juk kryžiuje slypi Dievo gailestingumo paveikslas, į kurį esame kviečiami kreipti savo žvilgsnį ir gyvenimą. Teisinga žvilgsnio kryptis yra kelio pradžia. „Apkabinkite kryžių, kurį paėmė jūsų Sužadėtinis, – kviečia šv. Teresė, – ir supraskite, kad jį nešti – jūsų užduotis. Visa kita – ne taip svarbu“.

Rasos Lazdauskaitės piešinys

Jėzaus Teresė buvo pašaukta dialogui su Bažnyčia. Šis dialogas – tai meilės kelias, kuriuo Dievas veda sielas iš vienos buveinės į kitas, siekiant susitikti su Karaliumi. Susitikimas įvyksta tada, kai siela nebėra prisirišusi prie pasaulio teikiamų malonumą, tampa pasauliui ir sau visiškai nejautri. Šv. Teresė buvo įsitikinusi, kad visi žmonės, „neišskiriant nė vieno, yra pašaukti jau šiame gyvenime sutikti Dievą. Jėzus kviečia visus, o ne vieną ar kitą išrinktųjų būrį“.

Teresė Ahumada gimė 1515 m. kovo 28 d. Aviloje. Mergaitės tėvai buvo kilę iš turtingos ir senos bajorų giminės. Teresė augo krikščioniškoje šeimoje. Jos mama jai buvo maldos mokytoja – nuolat ragindavo melstis ir gerbti Mergelę Mariją bei kitus šventuosius. Tėvas mylėjo ir užjautė ligonius bei vargšus. Teresė Dievo ieškojo ne dėl jo teikiamų malonių, bet dėl jo paties. Būdama septynerių metų norėjo numirti kankinės mirtimi. Troško išvysti Dievą ir pasiekti amžiną laimę danguje. Vaikystėje iš akmenukų statydavo celes atsiskyrėliams. Ji troško amžinų dalykų ir kartodavo: „Amžinai, amžinai, amžinai.“

Mergaitė neturėjo nė dvylikos metų, kai mirė jos mama. Begalinis liūdesys parklupdė ją prie Švč. Mergelės Marijos paveikslo, ji meldėsi ir prašė, kad nuo šiol ji taptų jos motina.

Teresės mama mėgo skaityti riterių romanus, pamažu tai tapo ir jos pačios pomėgiu. Tėvas, pastebėjęs savo dukros polinkį į tuštybę, išsiuntė į seserų augustiniečių pensioną Aviloje. Naujiena Teresės nepradžiugino, jai buvo sunku, bet pamažu dvasiniai pašnekesiai su auklėtoja Marija atgaivino užmirštą Dievo troškimą, įžiebė gilaus vidinio gyvenimo ugnį.

Dvidešimties, negavusi tėvo sutikimo stoti į vienuolyną, Teresė slapta paliko namus ir pasibeldė į Avilos seserų karmeličių Įsikūnijimo vienuolyną: „Kai ėjau iš tėvo namų, taip stipriai išgyvenau išsiskyrimą, jog maniau, kad mirštant skausmas nebus didesnis. Atrodė, kad mano kaulai atsiskiria vienas nuo kito. Kadangi meilė Dievui manyje nebuvo tokia stipri, kad pajėgčiau pasipriešinti meilei tėvui ir giminaičiams, mane taip viskas kaustė, jog žengti toliau be Viešpaties pagalbos nepajėgiau.“

Tą dieną, kai gavo abitą, ji suprato, kaip „Viešpats labai apdovanoja tuos, kurie prisiverčia Jam tarnauti… Iškart pastebėjau didelį vidinį džiaugsmą, neapleidžiantį manęs iki šiol, ir Dievas pakeitė mano sielos sausrą į giliausią palaimą. Visas vienuolinis gyvenimas mane labai džiugino“.

Vienuolės karmelitės kelią žymėjo ir džiaugsmas, ir kančia. Netrukus jai sunkiai susirgus, gydytojai niekuo negalėjo padėti. Jų žemiškas bejėgiškumas privertė ieškoti pagalbos ir kreiptis į šv. Juozapą, kurį pasirinko kaip užtarėją: „Aiškiai mačiau, kaip šis mano valdovas ir tėvas išgelbėjo mane geresniu būdu, negu prašiau, ne tik iš šios nelaimės, bet iš dar didesnių bėdų, grėsusių mano geram vardui ir sielos išganymui.“

Būdama 39-erių Teresė išgyveno labai stiprią patirtį: „Vieną dieną atsitiko man taip, kad įeidama į koplyčią, išvydau statulą, kuri buvo paskolinta vienai šventei. Ji vaizdavo labai žaizdotą Kristų. Statula buvo tokia jaudinanti, kad, matydama Jį tokį sužeistą, akimirksniu buvau sukrėsta iki sielos gelmių, nes ji puikiai atskleidė, ką Jis dėl mūsų iškentėjo. Taip aiškiai jutau, kaip menkai atsidėkojau Jam už šitas žaizdas, jog atrodė, plyš širdis. Apsipylusi ašaromis, parpuoliau prieš Jį, maldaudama suteikti jėgų, kad niekuomet Jo nebeįžeisčiau.“

Rasos Lazdauskaitės piešinys

Vienuolynas, kuriame gyveno Teresė, nebuvo uždaras, klauzūros niekas nepasižadėdavo laikytis, didesniam griežtumui neįsipareigodavo. Seserys galėjo bendrauti su pasauliečiais. Neretai vienuoliai pagyvendavo pas gimines. Vienuolyno regula buvo sušvelninta. Atsitiko taip, kad ji pati retai bebūdavo vienuolyne. Visa tai paskatino veikti, siekiant grįžti prie griežtų ordino ištakų. Teresė norėjo įsteigti uždaresnį vienuolyną. „Vieną dieną, po šv. Komunijos, Jo Didenybė primygtinai mane paragino visomis jėgomis atsidėti šiam reikalui, pažadėdamas, kad vienuolynas bus įsteigtas ir jame bus uoliai Jam tarnaujama, ir kad jis turi būti pavadintas šv. Juozapo vardu.“

Teresė troško kurti ne tik moterų, bet ir vyrų vienuolynus. Dievas buvo dosnus ir padovanojo jai bendražygį – šv. Kryžiaus Joną. Jam padedant buvo pradėti kurti ir vyrų vienuolynai.

Šv. Teresė ir šv. Kryžiaus Jonas daug laiko keliavo kartu, patyrė nemažai sunkumų, bet Dievas visada buvo šalia ir lydėjo. Jie tapo piligrimais, kuriems buvo patikėta didžiulė ir labai svarbi misija. Visa tai būtų buvę neįmanoma be vidinės maldos.

Jėzaus Teresės gyvenimas buvo pažymėtas Dievo gailestingumo ir jo artumo meilės žymės. „Trokštu per amžius giedoti tavo gailestingumą“ (šie žodžiai užrašyti ant Teresės Avilietės paveikslo). Niekada nepamirškime, kad, anot popiežiaus Pranciškaus, „Tikrasis šventumas yra džiaugsmas, nes liūdintis šventasis yra liūdnas šventasis.“ Šis džiaugsmas yra kelionė ir laikas eiti joje drauge!