„Labiau verti dangaus“: kas buvo šv. Teresėlės tėvai Zelija ir Liudvikas Martenai

Šv. Teresėlės tėvai Liudvik Martin ir Marija Azelia Guerin

Spalio 18–ąją Zelija ir Liudvikas Martenai, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės tėvai bus paskelbti šventaisiais. Gyvenimo ir tikėjimo instituto dėstytoja Vaidilė Šumskienė pristato šių šventųjų gyvenimą.

„Gerasis Dievas man davė tėvą ir motiną, labiau vertus dangaus nei žemės…“ sakė šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresėlė. Šie dukros žodžiai skamba taip paprastai, o kartu ypatingai. Kaip tėvai elgiasi, gyvena, auklėja, myli, rūpinasi, jei jie verti dangaus?

Zelija ir Liudvikas Martenai, įžymios šventosios tėvai, nugyveno paprastą gyvenimą, atrodytų, niekuo neišsiskirianti iš daugybės kitų šeimų gyvenimų. Ir vis dėlto šiuos du sutuoktinius Katalikų Bažnyčia 2008 m. paskelbė palaimintaisiais.

Liūdna vaikystė

1831 m. gruodžio 23 d. gimusi Zelija Geren (Zelie Guerin) buvo kančios moteris. Jos būdą paženklino liūdesys ir skausmas, bet tai neatėmė iš jos gebėjimo mylėti. Zelijos motina buvo gera, tikinti moteriškė, bet su dukterimis elgėsi labai griežtai. Šeimoje pirmoji gimė Zelijos sesuo Marija Luiza, po dviejų metų Zelija, o dar po dešimties – pagrandukas Izidorius. Zelija prisimena, jog mergaitėms niekada nebuvo leidžiama turėti lėlių, o motina buvo rūpestinga, bet šalta ir nemeili. Vis dėlto vaikystė, pažymėta liūdesiu ir skausmu, nepaveikė Zelijos elgesio šeimoje su savo vyru ir dukterimis – ji buvo nepaprastai rūpestinga (sakoma, jog rūpinosi, kad dukterys turėtų lėlių, ir ne po vieną…), darbšti, atsakinga, be galo mylinti ir turinti humoro jausmą.

Būdama trylikos Zelija su tėvais persikelia į Alensoną. Kartu su seserimi ji lanko mokyklą. Brolis Izidorius studijuoja mediciną ir tampa farmacininku. Sesuo Marija Luiza įstoja į vizitiečių vienuolyną ir tampa seserimi Marija Dozitėja. Zelija taip pat svajoja apie pašvęstąjį gyvenimą, tačiau dar ankstyvoje jaunystėje kenčia nuo besikartojančių galvos skausmų ir nuolatinio bronchito, todėl dėl silpnos sveikatos į vienuolyną nepriimama. Po šio įvykio Zelija apsisprendžia: jei Dievas nenori jos matyti vienuole, ji ištekės ir turės daug vaikų, ir jie visi bus paaukoti Aukščiausiajam. 1853 m. dvidešimt dviejų Zelija, baigusi mezginių amato mokyklą, įsteigia  mezgimo dirbtuves Point d‘Alencon ir įdarbina kelias moteruis. Kartą, eidama per Šv. Leonardo tiltą Alensone, ji pamatė bepraeinantį vyrą ir išgirdo vidinį balsą, jai sakantį: „Tai jis, kurį paruošiau tau“. Šis vyras buvo Liudvikas Martenas.

Santūrus ir į vienatvę linkęs jaunuolis

Liudvikas Martenas (louis Martin) gimė 1823 m. rugpjūčio 22 d. Bordo mieste, nuolat vietą keitusio karininko kapitono Pierre Francois ir namų šeimininkės Anne Fannie šeimoje. Drausmingas, tvarkingas, linkęs į vienatvę ir apmąstymus, Liudvikas išmoko laikrodininko amato. Sulaukęs dvidešimt dvejų, svajojo apie dar vienišesnį gyvenimą, todėl kaip postulantas nuvyko į Šv. Bernardo vienuolyną, tačiau nebuvo priimtas, nes nemokėjo lotynų kalbos. Iš Paryžiaus grįžęs į Alensoną, pradėjo dirbti laikrodininku, atidarė savo juvelyrinių prekių ir laikrodžių parduotuvę, gyveno kartu su tėvais Pon Nef (Pont-Neuf) gatvėje.

Laiminga santuoka

1958 m. liepos 13 d., po trijų mėnesių pažinties, Liudvikas ir Zelija susituokė Alensono katedroje. Zelijai buvo 27-eri, vestuvių išvakarėse ji aplankė savo seserį ir negalėjo susilaikyti neverkusi – labai troško tapti vienuole, kaip ir jos sesuo. Ir vėliau gyvenime ji kartkartėmis sugrįždavo prie savo troškimo. 1867 m. rašė brolio Izidoriaus žmonai: „Kartais aš netgi gailiuosi, kad netapau vienuole, kaip mano sesuo, bet… tuoj pat sau tariu: tuomet neturėčiau keturių savo dukryčių ir brangiausio Juozapo! Ne! Geriau plušėti taip, kaip dabar ir toliau ir turėti juos arti savęs. Pasiekusi dangų kartu su mano brangiuoju Liudviku ir pamačiusi juos visus dar geriau įsitaisiusius danguje nei aš pati, būsiu laiminga, šito man reikia, daugiau nieko neprašau.“

Kadangi abu sutuoktiniai troško tapti vienuoliais, susituokę jie pradžioje buvo nusprendę gyventi kaip brolis ir sesuo, tačiau po devynių mėnesių nuodėmklausiui patarimu, atsisakė šios minties. Per trylika metų jiems gimė devyni vaikai.

 Zelija buvo labai jautri, rūpestinga ir mylinti motina, ir ne mažiau atsidavusi sutuoktinė. Galbūt ji pajėgė būti tokia nuostabia motina todėl, kad jėgų sėmėsi iš niekad nesibaigiančios meilės savo sutuoktiniui ir Dievui. Zelija visuomet buvo kupina susižavėjimo savo vyru ir prisirišimo – laiškus jam pabaigdavo eilute: „ Tavo žmona, mylinti tave labiau nei savo gyvybę.“ Liudvikas, nors parašė labai mažai laiškų, juos užbaigdavo: „ Tavo vyras ir tikras draugas, mylintis tave amžinai“.

Gimimai ir mirtys

1860 m. vasario 22 d. Zelijai ir Liudvikui gimė pirmagimė Marija Luiza. Abu sutuoktiniai buvo sutarę, jog visiems savo vaikams Dievo Motinos garbei pirmąjį vardą duos Marijos, tačiau ši pirmagimė visą gyvenimą ir buvo vadinama Marija. Mergaitė buvo stiprios sveikatos ir tėvams kėlė mažiausiai rūpesčių. Liudvikas nunešė naujagimę pakrikštyti ir kunigui pareiškė: „Tai pirmasis kartas, kai jūs matote mane čia krikšto reikalu, bet tikrai ne paskutinis!” 1861 rugsėjo 7 d. gimė Marija Paulina, ganėtinai sveika, nors ir kentėjo nuo aštraus kosulio pirmaisiais savo gyvenimo metais. 1863 m. birželio 3 d. gimė Marija Leonė, trapi mergaitė, silpnos sveikatos, nelabai gabi, nuolatos kėlusi rūpesčių tėvams. Ji taip pat kentėjo nuo lėtinio kosulio, o vėliau susirgo tymais, visą kūnelį apėmė egzema. Su mirtimi ši mergaitė kovojo net 16 mėnesių, kol pagaliau pasveiko. 1864 m. spalio 13 d. gimė Marija Elena. Šiais metais ir pačios Zelijos sveikata ėmė silpnėti. Laiške broliui vaistininkui 1865 m. ji rašo apie nedidelį guzelį krūtyje, kad jis darosi skausmingas, tikrai nebijo ir yra pasirengusi operacijai, jei to reikėtų. Neaišku, kodėl tuomet nebuvo imtasi jokių priemonių gydytis. Po vienuolikos metų šis guzelis išaugo į naviką, pasiglemžusį Zelijos gyvybę… Negalinti pati maitinti naujagimės Elenos, Zelija buvo priversta atiduoti ją žindyvei Roželei.

„Prieš dvi savaites aplankiau kūdikį, kuris dabar pas žindyvę. Neprisimenu, kad kada nors dar būčiau patyrusi tokį džiaugsmo virpulį, kaip tada, kai paėmiau mažylę ant rankų: ji taip saldžiai man nusišypsojo, jg maniau, kad žvelgiu į angelą. Iš tiesų, tai virš žmogiškų žodžių, nemanau, kad kada jau yra buvus tokia žavinga maža mergytė ir ar kada dar bus. O mano brangi Elena! Kada aš galėsiu tave turėti visiškai? Negaliu įsivaizduoti, kad man skirta privilegija būti šios nuostabios būtybės motina.”

Iš Zelijos laiško broliui Ozodoriui. 1865 m. balandžio 23 d.

Zelija ir Liudvikas visuomet troško turėti sūnų ir užauginti jį kunigu, galbūt misionieriumi, todėl kai 1866 m. rugsėjo 20 d. gimė Marija Juozapas Liudvikas, jų džiaugsmui nebuvo ribų. Berniukas buvo stiprus ir didelis, todėl ramia širdimi Zelija atidavė jį į rankas patikimai žindyvei . Naujųjų Metų dieną Zelija parsinešė sūnelį kelioms valandoms į namus – kūdikis džiugino visą šeimą, tačiau naktį pasigirdo garsus beldimas į duris – iš žindyvės namų buvo pranešta, jog berniukas labai susirgo. Gydytojas nustatė, jog tai rožė, berniukas gana greitai pasveiko, bet nebeatrodė toks stiprus. Vasario 14 d. jis mirė. Zelijai plyšo širdis iš sielvarto, nors ji puikiai suprato, kad Dievas pasiėmė vaikelį pas save. Tuo tvirtai tikėjo, nes kai po kelių mėnesių Elenai prasidėjo ausies uždegimas, ji patarė dukrai melstis užtarimo savo mažojo broliuko. Rytojaus dieną infekcijos nebebuvo. 1867 m. gruodžio 19 d. gimė Marija Juozapas Jonas Krikštytojas. Tai buvo pats sunkiausias Zelijos gimdymas, berniukas gimė leisgyvis, gydytojas jį tuoj pat pakrikštijo. Zelija vis dar negalėjo pati maitinti ir vėl mažylį reikėjo atiduoti žindyvei Roželei. Visiems buvo aišku, jog berniukas labai silpnas, jis sirgo bronchitu, po trijų mėnesių prasidėjo ir vidurių uždegimas. Zelija netgi nedrįso melsti Dievą palikti jį žemėje. 1868 m. rugpjūčio 24 d. berniukas mirė ant Zelijos rankų. Tuo nelaimės šeimoje nesibaigė. Jau metus laiko, Zelija buvo pasiėmusi pas save ir slaugė savo tėvą, kuris mirė praėjus dviem savaitėm po Zelijos sūnelio mirties. Šie įvykiai neabejotinai silpnino ir pačios Zelijos sveikatą. Dar vieną sukrėtimą ji patyrė lankydama savo vyriausiąsias dukteris, kurios mokėsi vizitiečių vienuolyne Kano mieste. Ten ji pamatė, jog sesuo Dozitėja visiškai pakirsta tuberkuliozės ir jau beveik nebegali kalbėti. Vis dėlto Zelija ir toliau buvo kupina energijos ir gyvenimo džiaugsmo, vis dar vylėsi turėti daugiau vaikų.

1869 m. balandžio 28 d. gimė Marija Celina. Nors buvo sunku surasti tinkamą žindyvę, mergaitė išgyveno. Tačiau labai netikėtai, sirgusi tik 48 valandas, miršta penkiametė Elena. Zelija rašo: „Aš niekada neužmiršiu to jausmo: nei aš, nei mano vyras nesitikėjome tokios staigios baigties. Įėjęs ir pamatęs savo vargšę mažąją dukrelę mirusią, vyras pasikūkčiodamas pradėjo raudoti: „Mano mažoji Elena, mano mažoji Elena!“ Tada abu kartu pasiūlėme ją Dievui… Visą tą naktį aš praleidau šalia savo mirusios dukters. Ji atrodė dar mielesnė nei gyva. Pati ją aprengiau ir pagulčiau į karstą. Buvo taip skaudu, kad galvojau neištversiu, bet nenorėjau, kad kas nors kitas ją liestų.“ Jau paaugusios dukters mirtis buvo stiprus sukrėtimas, bet gyvenimas tęsėsi. Zelija parsivežė iš žindyvės mažąją Celiną, kuri tapo tikru namų džiaugsmu. Aštuntoji gimusi Marija Melanija Teresė teišgyveno du mėnesius, buvo skaudu, nes taip ir nepavyko rasti tinkamos žindyvės ir mergaitė mirė iš bado.

1871 m. liepą šeima persikelia į Zelijos senuosius namus. Ji buvo patenkinta, kad yra sodas vaikams, be to, arti Dievo Motinos bažnyčia. Į ją abu sutuoktiniai eidavo klausytis šv. Mišių kiekvieną rytą 5.30 val. ir priimdavo Komuniją tris kartus per savaitę – tai buvo neįprastai dažnai tais laikais. Be to, Zelija vėl rimtai imasi mezginių verslo. Dabar ji gali dirbti namuose ir kartu rūpintis vaikais. Ji visuomet mielai žaisdavo su savo dukterimis, rizikuodama, jog pačios darbai užsitęs iki vidurnakčio. Moteris pati sudaro sutartis su užsakovais ir skaito žurnalą apie akcijų kitimą. Liudvikas, pardavęs savo juvelyrinių prekių parduotuvę, ima aktyviai padėti žmonai jos versle. Per mokyklos atostogas Zelija organizuoja vaikams išvykas ir iškylas gamtoje. Laiškuose dukterims matosi jos nepaprastas domėjimasis ir rūpinimasis mergaičių mokslu ir poilsiu. Ji visuomet rasdavo laiko kiekvienam savo vaikui, kiek tik jam jo reikėjo. Kupina neišsenkamos energijos, ji dažnai vakare guldavosi paskutinė. Praradusi keturis vaikus, Zelija buvo laiminga sužinojusi, kad vėl laukiasi kūdikio. 1873 m. sausio 2 d. gimsta Marija Pranciška Teresė, ypatingas jos vaikas. Ši mergaitė taip pat buvo atiduota žindyvei Roželei ir grįžo į tėvų namus 15 mėnesių amžiaus.

Liudvikas taip pat labai mėgsta leisti laiką su savo penkiomis dukterimis ir pradžiuginti jas savo pagamintais žaislais. Jis linksmindavo dukteris pamėgdžiodamas medžioklės ragų garsus ir būgnus, be to, mokėjo įvairių dialektų ir galėjo pamėgdžioti paukščių treles. Kiekviena tėčio dukra turėjo jo sugalvotą malonybinį vardą: Marija buvo jo deimantas, Paulina – jo perlas, Leonė – jo geraširdė, Celina – jo bebaimė; o Teresėlė – jo mažoji karalienė.

Zelijos liga

1876 m. navikas krūtyje smarkiai padidėjo ir Zelijos sveikata ėmė rimtai blogėti. Gydytojas pasakė, jog pasveikti nėra jokių vilčių, operuoti jau per vėlu. Netgi negalįs paskirti jokių vaistų, kurie nors kiek būtų veiksmingi. Zelija priima žinią pakelta galva, žino, jog vienintelis, kuris gali ją išgydyti, yra Dievas. Liudvikas, sužinojęs šią diagnozę tampa tiesiog nepaguodžiamas, įkalba Zeliją keliauti su trimis vyresniosiomis dukterimis į Lurdą. Piligriminė kelionė sunki ir pilna išmėginimų. Lurde Zelija nardinama į ledinį šaltinio vandenį net keturis kartus, tačiau tikėtasis išgydymas neateina ir kelionė atgal dar liūdnesnė.

„Liga sunkėja diena iš dienos. Aš jau nebegaliu viena nei nusirengti, nei apsirengti. Ranka skaudulio pusėje praktiškai paralyžiuota, bet mano plaštaka ir pirštai vis dar gali laikyti adatą! Be to, jaučiu, kad skausmas išplinta visur dėl pastovaus karščiavimo, kuri tęsiasi jau dvi savaites. Daugiau nebegaliu stovėti, turiu atsisėsti. Atvirai prisipažįstu, kad stebuklas dabar atrodo labai abejotinas. Aš visiškai priėjau šios išvados ir ruošiuosi tam, jei iš tiesų mirčiau labai greitai. Dabar man labai svarbu nepaprasti to laiko, kuris man dar liko gyventi. Tai mano išganymo dienos, kurios niekad negrįš ir aš noriu jomis pasinaudoti. Šiuo atveju aš turiu dvigubą naudą: b9dama nuolanki mažiau kentėsiu ir būdama žemėje atliksiu dalį skaistyklos. Prašyk man nuolankumo ir kantrybės, maldauju tavęs, nes man jų labai raikia. Tu žinai, kaip aš neturiu kantrybės.”

Iš Zelijos laiško brolio žmonai. 1877 m. liepos 15 d.

„Liudvikas, Marija ir kambarinė buvo šalia manęs visą laiką. Vargšas Liudvokas, jis būtų karts nuo karto paėmęs mane ant rankų ir nešiojęs tarsi kūdikį. Daugiau nebegaliu tau rašyti. Mano regėjimas beveik dingo, o silpnumas – milžiniškas.”

Iš Zelijos laiško brolio žmonai. 1877 m. liepos 27 d.

Grįžusi Zelija stengiasi neapleisti savo darbų ir pareigų – jai tiesiog nėra laiko sirgti. Vasario 24 d. vizitiečių vienuolyne miršta jos sesuo Dozitėja, kuri taip ir nesužinojo, kaip serga Zelija. Naktimis Zelija kenčia nepakeliamus skausmus, ji nebegali gulėti ant vienos pusės, iš skausmo nebegali užmigti. Kartais ji gali tik verkti… Liepos 8 d. skausmai taip suintensyvėja, jog sukelia virpulį ir karščiavimą. Rugpjūčio mėnuo dar blogesnis. Ji vis dar stengiasi kasdien eiti į šv. Mišias ir reikalauja, kad Marija ją aprengtų, kol galiausiai įsitikina, kad ir tai jau per sunku. Kraujavimas atima jai balsą, ištinsta galūnės. Liudvikas nebesitraukia nuo jos nei minutei, atvyksta ir brolis Izidorius su žmona. Liudvikas pakviečia kunigą su Ligonių sakramentui – visa šeima susirenka prie sergančiosios lovos. Rugpjūčio 28 d. Zelija miršta. Prie jos lovos Liudvikas, brolis ir trys vyresniosios dukterys. Mažosios – Celina ir Teresėlė – atsisveikina kitą rytą…

Gyvenimas Lizjė

Likęs su penkiomis dukterimis nuo 4 iki 17 m. amžiaus Liudvikas išpildė paskutinį savo žmonos norą ir mažiau nei per tris mėnesius po jos mirties persikelia gyventi į Lizjė prie Zelijos brolio Izidoriaus šeimos. Liudvikas parduoda mezginių verslą ir pamažu Lizjė gyvenimas ima tekėti įprasta vaga. Marija imasi namų šeimininkės pareigų ir padedama kambarinės puikiai su jomis susitvarko. Liudvikas netgi grįžta prie savo pomėgio, kurį buvo užmetęs per žmonos ligą – jis vėl eina žvejoti. Į žvejybą dažnai kartu pasiima ir jaunėlę Teresę, o sugautas žuvis atiduoda seselėms karmelitėms. Kiekvieną popietę geru oru Liudvokas eina pasivaikščioti aplankydamas Švenčiausiąjį Sakramentą kurioje nors miesto bažnyčioje. O kiekvieną vakarą Liudvikas praleidžia su dukterimis, žaidžia su jomis šaškėmis, kartais visi klauso vyresniųjų skaitomos knygos. Tėvui ant kelių dažniausiai įsitaisydavo Celina arba Teresėlė, joms jis dainuodavo arba sekdavo pasakas. Šie šeimos vakarai visuomet pasibaigdavo bendra malda, apie kurią Teresėlė vėliau rašė, jog jai tereikėjo pasižiūrėti į savo tėvą tam, kad sužinotų, kaip meldžiasi šventieji.

Tėvo auka

Kai jauniausioji Teresėlė pradeda lankyti mokyklą, Paulina pasiprašo tėvo leidimo stoti į Karmelį. Liudvikas sutinka, nors ir nėra tikras, ar Paulinos sveikata tvers atšiaurias Karmelio  sąlygas. Jis žinojo, kad ši dukra buvo labai artima motinai ir kad jos noras išpildo judviejų su Zelija turėtą karštą troškimą, kad vaikai rinktųsi pašvęstąjį gyvenimą, nes tik taip jie tikrai pasieks tikrąją laimę danguje. Tačiau išleisdamas dukterį pasakė: „Duodu tau sutikimą vykti į Karmelį dėl tavo pačios laimės, bet negalvok, kad tai nereikalauja mano aukos, nes tave nepaprastai myliu.“

„Švelniai mylėdama savo tėvą, tu turbūt manai, kad aš pykdydavau tėvą savo ašaromis. Bet aš taip nemanau. Jis suprato mane ir visuomet stengdavosi paguosti taip, kaip galėjo, nes buvo panašių pomėgių kaip ir aš. Tikiu, jog mūsų meilė vienas kitam buvo padidinta. Mes visuomet mąstėme panašiai. Jis man buvo paguodos ir stiprybės šaltinis.“

Iš Zelijos laiško Paulinai. 1877 m. kovo 4 d.

Kai šeima apsiprato su Paulinos išėjimu, Marija pasiprašė tėvo išleidžiama į Karmelį. Tai Liudvikui buvo labai netikėta, nes Marija niekuomet nerodė jokio polinkio į religinį gyvenimą, be to, buvo tėvo dešinioji ranka, jis neįsivaizdavo gyvenimo be jos. Įtikinusi tėvą, jog su namų šeimininkės pareigomis jau puikiausiai susitvarko Celina, Marija gauna tėvo sutikimą. Su ašaromis akyse Liudvikas taria dukteriai: „Dievas negalėjo paprašyti didesnės mano aukos. O aš galvojau, kad tu niekada manęs nepaliksi!” Prieš išvykstant į Karmelį tėvas pasiūlė visoms aplankyti motinos kapą ir jiems būnant Alensone Leonė nusprendžia stoti į klarisių vienuolyną. Deja, dėl silpnos sveikatos ji nebuvo priimta, o Marija išvyksta į Karmelį.

Liudviko sveikata ima prastėti. Kartą žvejojant jam už ausies įkando nuodingas vabzdys. Pradžioje jis nekreipia dėmesio, bet kai infekcija išplinta, jį ištinka paralyžius – nukenčia kairė kūno pusė. Liudvikas pasveiksta, bet po keleto metų liga atsinaujina ir vis sunkėja.

Tėvas nebenustemba, kai ir jauniausioji keturiolikmetė Teresėlė pareiškia norą stoti į Karmelį. Jis išrauna mažą baltą gėlelę, augusią sienoje, ir padovanojo ją Teresei, atkreipdamas jos dėmesį, kokią meilę Dievas parodė šiai gėlelei, nes leido jai išaugti ir pražysti tokiomis atšiauriomis sąlygomis. Teresė jautė, jog klauso savo pačios istorijos ir nuo to laiko mąstė apie save kaip apie „mažą baltą gėlelę“. Prisiminusi šią dieną sakydavo, kad tuomet tėvas kalbėjosi su ja taip, kaip kalba šventieji . Tėvas suprato, jog būdama labai jauna ji atpažino savo pašaukimą, ir neturi teisės jai trukdyti. Jis netgi padėjo jai įstoti į Karmelį, palydėjo ją į Romą prašyti popiežiaus leidimo. Jį gavusi mažoji išvyksta į vienuolyną.

Paskutinės Liudviko dienos

Tėvo sveikata po truputį blogėja, dabar jis kenčia nuo atminties praradimų, nebesusigaudo laike. Celina susirūpino, kai keletą kartų Liudvikas išėjo iš namų niekam nieko nepasakęs, o jį rasti pavyko kitame mieste po kelių dienų! Vis dėlto jis dalyvauja Teresėlės įvilktuvėse ir pats parūpina jai Alensono mezginių suknelei. Po šios šventės Liudvikas pasijuto labai pasenęs ir pavargęs, liga po truputį progresuoja. Be to, Celina taip pat išreiškia norą tapti karmelite, o Leonė nuolat mėgina įstoti pas vizitietes, taigi visos dukterys renkasi pašvęstąjį gyvenimą. Celina nuramina tėvą, jog rūpinsis juo, kiek tik to reiks.

Liudviko išvykimai iš namų nežinoma kryptimi dažnėja, ir susirūpinusi Celina priversta 1889 m. atiduoti tėvą į Bon Sauveur ligoninę Kano mieste. Atrodytų, jog tai žeminanti patirtis (tai psichiatrinė ligoninė). Kaip Teresė rašo, „vos mėnesiui praėjus po mano įvilktuvių, mūsų brangiam Tėvui teks išgerti visų karčiausią taurę ir tai bus didžiausias pažeminimas…“. Tačiau Liudvikas kenčia atskirtas nuo šeimos, bet niekuomet nesiskundžia, daug laiko praleidžia ligoninės koplyčioje, beveik kasdien priimdamas šv. Komuniją. Celina ir Leonė kiekvieną savaitę važinėja į Kaną aplankyti tėvo, kol galiausiai 1892 m. gegužės 10 d. jos jau gali pasiimti jį į namus. Kadangi per tą laiką paralyžiaus priepuoliai kartojosi, ir dabar Liudviko kojos yra pralyžiuotos, nebėra pavojaus, kad jis išeis iš namų. Gegužės 12 d. Liudvikas nuvežamas į Karmelį ir jame paskutinį kartą susitinka su savo dukterimis karmelitėmis: Paulina, Marija, Teresėle. 1893 m. Kano mieste Leonė įstoja į vizitiečių vienuolyną. Celina ir toliau slaugo tėvą – netgi pasiima tėvą į kaimą, kur dėdės Izidoriaus šeima turi nuosavą namą. Čia gali gamtoje ratukuose vežioti tėvą, ir jo veide matyti pasitenkinimas. Liudvikas jau labai mažai kalba, nors ir geba sekti pokalbį. Deja, priepuoliai kartojasi. 1894 m. liepos 29 d. Liudvikas ramiai ir taikiai miršta, šalia jo Celina meldžia Dievo Motinos Marijos ir Jėzaus laimingos mirties.

Popiežius Jonas Paulius II pavadino šią porą pavyzdžiu mūsų laikų tėvams ir sutuoktiniams. Liudvikas ir Zelija stebino aplinkinius savo darbštumu ir maldingumu Dievui ir Mergelei Marijai. Ši nepaprasta motina ir neprilygstamas tėvas mokė savo dukteris tikro gailestingumo kaskart, kai pakviesdavo prie pietų stalo elgetas arba kai šelpdavo vargšus ir sergančius, kai rūpinosi seneliais ir našlaičiais. Liudvikas ir Zelija nuėjo kančios kelią, kiekvienas savo, tačiau jų namuose viešpatavo šviesi, linksma, viltinga atmosfera. Dievas buvo jų šeimos namiškis, todėl ši santuoka tapo šventove, kurioje Jis gyveno ir veikė…

„Artuma” Nr. 7/8, 2011 m. liepa – rugpjūtis