Pablo Picasso išmintis

Dalinamės šio menininko išmintimi, kuri padės geriau susipažinti su P. Picasso asmenybe.

Motina man pasakė, kad jei būsiu kareiviu – tapsiu generolu, jei kunigu – popiežiumi. Taigi aš nusprendžiau būti menininku ir tapau Picasso.

Daiktus vaizduoju ne tokius, kokius matau, o tokius, kokius juos išmąstau.

Geri menininkai kopijuoja, geresni – vagia.

Tikra yra viskas, ką gebi įsivaizduoti.

Tapyti – tai dar vienas būdas pildyti dienoraštį.

Pagrindinis kelias į sėkmę – veikla.

Kompiuteriai nieko verti. Viskas, ką jie gali duoti – tai atsakymai.

Kiekvienas vaikas yra menininkas. Didžiausia problema – tokiu ir likti užaugus.

Visada darau dalykus, kurių daryti negalima. Taip aš juos papraščiausiai padarau.

Kiekviena kūryba pirmiausia prasideda nuo sunaikinimo.

Menas nuvalo sieloje nusėdusias kasdienybės dulkes.

Jaunystė neapibrėžiama amžiumi.

Svarbu tai, ką padarai, o ne tai, ką vis ketini padaryti.

Menas – tai melas, kuris padeda suvokti tiesą.

Ar egzistuoja kas pavojingesnio nei užjaučiantis supratingumas?

Pabaigti darbą? Užbaigti kūrinį? Tai nesąmonė! Užbaigti jį reikštų jį numarinti, atimti sielą, leisti jam pabaigti savo gyvenimo kelionę vos jai prasidėjus.

Jei visi to ieško – niekas neranda. Jei būtume kultūringi, nuolat nesiskųstume dėl kultūros trūkumo. Tiesiog priimtume tai kaip natūralų dalyką. Ir jei žinotume tikrąją šio žodžio reikšmę, neteiktume tam tiek daug svarbos.

Kodėl dvi spalvos viena šalia kitos dainuoja? Ar kas nors gali tai paaiškinti? Ne. Kaip ir neįmanoma paprasčiausiai išmokti tapyti.

Geras skonis! Koks tai pigus dalykas. Skonis atitraukia mus nuo kūrybingumo.

Menas neturi atspindėti vyraujančių grožio kanonų, bet išjudinti tokią vietą mūsų galvoje, kurioje neegzistuoja jokios taisyklės. Juk kai mylime moterį, nepradedame matuoti jos galūnių ir jų lyginti tarpusavyje.

Dievas tėra dar vienas menininkas. Jis sukūrė ir žirafą, ir dramblį, ir katę. Jis neturi vieno pasirinkto stiliaus. Jis tiesiog vis bando kažką naujo.

Dabartinis pasaulis man atrodo visai nelogiškas ir nesuprantamas. Kodėl aš turėčiau kurti meną, kuris būtų kitoks?

Kad sužinotum, ką nupieši – turi pradėti piešti.

Rytojui atidėk tik tai, ko neatlikęs ryžtumeisi mirti.

Išmoksiu taisykles kaip profesionalas, kad galėčiau jas laužyti kaip menininkas.

Ar žinai, apie ką čiulba paukščiai? Ne. Bet juk vis vien jų klausaisi. Į mano paveikslus irgi tereikia žiūrėti atmerktomis akimis.

Prireikia labai daug laiko, kol tampi jaunas.

Jei tik galėtumėme vietoje smegenų naudotis vien akimis!

Negalite nuolat tikėti tuo, ką sakau. Klausimai vilioja meluoti, ypač, kai į juos nėra jokių teisingų atsakymų.

Kas iš tiesų yra veidas? Nuotraukoje įamžintas portretas? Dažai, kurie jį padengia? Ar tai veidas, kurį nutapė vienas ar kitas dailininkas? Tas, kurį matome iš priekio? Iš vidaus? Iš nugaros? O visa kita? Argi nėra taip, kad kiekvienas matome savo veidą absoliučiai skirtingai? Deformacijos čia tiesiog neįmanomos.

Akademinis lavinimas grožio suvokime tėra klastotė. Mus nuolat bando apgauti ir mes taip prie to įpratę, kad bijome žvilgtelėti net į tiesos šešėlį.

Tapau toks populiarus bežaisdamas visus šiuos nesąmoningus žaidimus, dėliodamas įvairias detales viena prie kitos… Teesu tas, kuris džiugina minią. Ir tas, kuris surado sau tinkamą laiką. Jei apspjaučiau drobę – jie tai įrėmintų ir pavadintų šedevru.

Esti menininkų, kurie saulę paverčia geltonu tašku, bet yra ir tokių, kurie, padedami savo kūrybiškumo ir inteligencijos, transformuoja geltoną tašką į saulę.

Tie, kurie bando išaiškinti paveikslus, dažnai loja ne prie to medžio.

Sėkmė yra pavojingas dalykas. Žmogus pradeda kopijuoti pats save. O tai pavojingiau nei kopijuoti kažką kitą – tai veda nevaisingumo ir tuštybės link.

Pagal Thinkinghumanity.com ir kitus šaltinius parengė Dominyka Navickaitė.