Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Imigracijos perpektyvos

Kaip suderinti krikščioniškumą ir tautiškumą, kai į Europą keliauja pabėgėliai, nelegalai, imigrantai ar kaip kitaip bevadintume, bet krikščionių akyse – žmonės… Iš vienos pusės norime saugoti savo tradicijas, kultūrinį savitumą, būti saugūs, o iš kitos pusės matome savo ir vaikų gyvybe rizinuojančius žmones, kurių vieni yra persekiojami, žudomi, o kiti tiesiog susivilioję geresniu gyvenimu Europoje. Kokia turėtų būti krikščionio lietuvio pozicija? – savo nuomone pasidalinti paprašėme buvusį disidentą, visuomenės veikėją, ateitininką sendraugį Petrą Plumpą.

Po Antrojo pasaulinio karo apie 85 000 lietuvių, atsidūrę Vokietijoje, o vėliau emigravę į kitas Vakarų šalis, išsigelbėjo nuo susidorojimo okupuotoje gimtinėje.

Būna visokių išbandymų: pinigais, garbe, nelaimėmis, ligomis, plėšikais, ir pagaliau – svečiais. Amerikoje išeiviai lietuviai džiaugėsi, kai pas juos atvykdavo reti svečiai iš Lietuvos. Tačiau atėjo laikas, kai jie vienas kitam supykę palinkėdavo: „O kad pas tave atvažiuotų giminės iš Lietuvos!“

Nekviesti, gobšūs, įkyrūs svečiai yra daugialypė nelaimė, nes paliečia visas žmogaus gyvenimo sritis: moralinę, medžiaginę, religinę, tautinę ir t.t. Po 1990 metų į Vakarus skuodė lietuviai dėl įvairių priežasčių: vieni trokšdami pralobti, kiti bėgo nuo skurdo, treti ieškodami avantiūrų, dar kiti – paplėšikauti. Panašiai yra ir su dabartiniais Artimųjų Rytų ir Afrikos pabėgėliais.

Lietuva dėl savo geografinės padėties nepatiria ir nepatirs didelių pabėgėlių srautų, tačiau dalį pabėgėlių iš kariaujančių Artimųjų Rytų bei Afrikos mums teks priimti. Lietuva kol kas gali priimti imigrantus be didelio rūpesčio, nes iš Lietuvos emigravę šimtai tūkstančių jaunų darbininkų paliko daug vietos kitiems darbingiems atvykėliams, bet ne veltėdžiaujantiems išlaikytiniams. Ypač pravartu priimti ukrainiečius, bėgančius nuo karo Rytų Ukrainoje – juos būtų gerokai paprasčiau integruoti į Lietuvos gyvenimą. Tačiau pabėgėlių iš Ukrainos yra nedaug, nes ukrainiečiai mieliau renkasi Lenkiją ir kitas kaimynes ES šalis bei tą pačią Vokietiją.

Ar iš to kyla grėsmė Lietuvai ir lietuvių tautai? Atvirai kalbant, grėsmė lietuvių tautai ir kalbai kilo dar XIV amžiuje, kai Lietuvos kunigaikščiai vedė rusų kunigaikštytes, savo šeimose pradėjo kalbėti slaviškai, o darbinė dokumentacija buvo rašoma gudiškai. LDK teritorijoje buvo bendraujama slavų kalbų pagalba. Po lietuvių tautinio atgimimo, XIX ir XX amžiaus pradžioje, lietuviai Lietuvoje nebenutautėja. Net jeigu ES spaudžiant, Lietuva būtų priversta priimti 1 milijoną juodų musulmonų, su lietuvybe nieko ypatinga neatsitiktų. Jiems lietuviai pastatys mečetes, mokyklas, vaikų darželius ir t.t. Su krikščionimis jie nesibroliaus ir nesimaišys, todėl lietuviškai kultūrai bei papročiams didesnės įtakos nepadarys. Tie ateiviai, kurie ves lietuvaites, kultūriškai sulietuvės. Tiesa, padaugės lietuviškai kalbančių negriukų, bet jie persiims lietuviška kalba ir papročiais (genetikai sako, kad tokie mišiniai labai atnaujina ir sustiprina nacijos genetinę sveikatą). Be to, negriškas kraujas sustiprins lietuvių šoklumą, todėl Lietuva taps Europos krepšinio sostine.

Žymiai liūdnesnė ateitis laukia Vakarų europiečių. JAV ir europiečiai uoliai kurstė „arabų pavasarį“, kurio metu buvo nuversti senieji režimai ir prasidėjo ilgalaikės vidinės kovos Irake, Libijoje, Egipte, Sirijoje, dėl ko atsirado keli milijonai pabėgėlių. Vakarų valstybių siekis „demokratizuoti“ musulmonų šalis atvedė prie religinių konfliktų, dėl ko islamistai pradėjo žudyti visus krikščionis, kaip amoralius Vakarų agentus ar netikėlius. Po „arabų pavasario“ daugelis karo aukų bėgdami tiesiog gelbėjosi nuo žūties. Jungtinių tautų duomenimis, jau 2013 m. tokių bėglių buvo daugiau nei 40 milijonų, svajojančių patekti į turtingus, demokratinius, liberalius ir dosnius Vakarus. Buvo tik viena natūrali kliūtis – Viduržemio jūra. Tačiau žmonių vargas ir nuosava propaganda buvo tokia galinga jėga, kad pabėgėlių srautas tapo potvyniu.

Be to, ir teroristinė sunitų Islamo valstybė – ISIS yra Vakarų valstybių kūdikis. Pats judėjimas prasidėjo po JAV intervencijos į Iraką. Invazijos metu žuvo apie vienas milijonas Irako gyventojų, tad priežasčių reakcijai buvo daugybė. Nuvertus Saddamą Husseiną kilo sunitų ir šiitų konfliktas. JAV žvalgyba pati prisidėjo prie vietinių irakiečių ginklavimo, kad tas konfliktas būtų sureguliuotas. Tačiau vietiniai ginklus panaudojo visai kitam tikslui: 2014 m. sunitai paskelbė įkuriantįs islamo kalifatą. Buvęs amerikiečių kalinys Irako kalėjime Abu Bakr al-Baghdadi jau paskelbtas Islamo valstybės kalifu. Jis paskelbė, kad „žygiuos į Romą“ ir išplės kalifatą nuo Artimųjų Rytų iki Ispanijos ir pakvietė viso pasaulio musulmonus prisijungti prie šio džihado. ISIS yra sukilėlių, nevengiančių ir teroro metodų, organizacija, jau valdanti didelę teritoriją Sirijos ir Irako valstybėse. ISIS turi amerikiečių apginkluotą ir karo užgrūdintą šiuolaikinę armiją, jai vadovauja gerai apmokyti, veiklūs buvę Irako kariniai vadai, susipažinę su amerikietiškais kovos veiksmų būdais, nes pats Vašingtonas savo metu padėjo jiems tuos būdus pažinti. Dabartiniams Irako armijos daliniams pabėgus iš mūšių laukų ir ISIS susirinkus iš JAV atgabentą karinę techniką, dabar ji turi amerikietiškus tankus, šarvuočius ir priešmininius visureigius. ISIS sukūrė elitinę armiją, kurios pagrindą sudaro lengvaisiais JAV ginklais apginkluoti manevringi pėstininkai. Į ISIS gretas įsijungia vis daugiau jaunų žmonių iš musulmonų pasaulio visuose kontinentuose, tad Islamo valstybė plečiasi toliau.

Tuo pačiu nuolat daugėja pabėgėlių: jie nuolat plūsta į pietines ES valstybes, o galo tam srautui kol kas nematyti. JAV prezidentas B. Obama pareiškė, kad pabėgėlių krizė, šiuo metu užklupusi Europą ir Artimuosius Rytus, tęsis dešimtmečius. Jis teigia, kad šią krizę lemia nesibaigiantys kariniai konfliktai bei klimato kaita, ir net pažadėjo, kad JAV priims dešimt tūkstančių pabėgėlių iš Sirijos. Tačiau tai lašas jūroje. Amerikiečiai aiškiai bijo, kad kartu su bėgliais į Ameriką neprasmuktų šimtai teroristų.

Kur kas blogesnė padėtis Vakarų ir Šiaurės Europoje. Sužinoję, kad Europa nebesaugo savo sienų, į Vokietiją atvykę arabai ir afrikiečiai savo giminaičiams rašo, kad vokiečiai jiems duoda butą, pinigų, patikrina sveikatą, – tad skatina giminaičius skubiai atvykti. Šis gandas apie provokuojančiai dosnius europiečius sklinda kaip gaisras, todėl atbėgėlių srautas tik didės, kol musulmonų Europoje pasidarys dauguma. Tada islamas taps valstybine religija, o arabų kalba – valstybine kalba. Ateistai ir visi religijos išjuokėjai taps uoliais musulmonais arba jų galvos bus pamautos ant baslių miestų prieigose, o pederastai bus priversti su užrištomis akimis šokti žemėn nuo daugiaaukščių pastatų. Bažnyčios bus paverstos mečetėmis arba nugriautos, o vietoje varpų kasdien muedzinai iš minaretų penkis kartus kvies bendrai maldai.

Pagaliau prasidės išdvisusios Europos kelionė tikrojo tikėjimo link… ALACH AKBAR!