2015 10 30

Kun. Kęstutis Dvareckas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Jei Dievui pasiseks mus nugalėti

Lapkričio 1-ąją jau daugiau nei tūkstantmetį katalikai visame pasaulyje iškilmingai prisimena visus žinomus ir nežinomus šventuosius. Tikrai tai – vilties šventė. Mūsų broliai ir seserys, kurie jau pasiekė savo tikslą, kviečia ir mus drąsiai atsiliepti į tikrąjį mūsų pašaukimą. Kas yra šventumas? Kaip jo siekti? Pokalbis su priklausomų asmenų reabilitacinės bendruomenės „Aš esu“ įkūrėju ir vadovu kunigu Kęstučiu Dvarecku.

Visų Šventųjų šventė: kam mums jos reikia? Kaip tu ją supranti ir išgyveni?

Tarnauju Vilniaus Visų Šventųjų parapijoje, ir mes esame pasirinkę tokį neformalų šūkį, kad darbas, visa veikla bažnyčioje, – nesvarbu, koks, nesvarbu, iš kurios pusės prie altoriaus stovime, – yra skirta tam, kad visi būtų šventi. Smagu, kad Lietuvoje Vėlinių ir Visų Šventųjų šventės yra taip arti. Kiti apgailestauja, kad Vėlinės užgožia šią šventę, tačiau iš esmės juk švenčiame tą patį: kad apaštalas Paulius tikrai ramia sąžine galėtų į mus visus kreiptis: „Jūs, Dievo šventieji ir numylėtiniai.“

Jei Dievui pasiseks, jei pasiseks mus nugalėti, tai tiek mes, tiek mums brangūs iškeliavusieji, tikime, džiaugsis šventųjų laime. Nes visus mus jungia bendras pašaukimas.

Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje pastebimas dar pernelyg stiprus atskyrimas: vienoje pusėje – mes, vargšai, trapūs, molinukai, patiriantys labai sunkių gyvenimo situacijų, kitoje – jie, tie, ypatingi šventieji, kurių gyvenimuose neva Dievas veikė iniciatyviau. O mes nesugebam prisišaukt Jo…

Kaip manai, iš kur tai kyla? Kodėl linkstame šventuosius idealizuoti ir nutolinti?

Man asmeniškai noras idealizuoti šventuosius kyla dėl to, kad galėčiau tikėti savo pasiteisinimais. Man dažnai atrodo: kur jau ten, Dieve, ko gi Tu nori? Neįmanoma, ne man, ne mano gyvenime Tavo valia išsipildys. Jis per kiauras, per mažas. Aš per daug kuprotas, situacijos baisios ir kas tik nori…

Dievas duoda šventuosius, panašiai kaip sveikstantiems priklausomiesiems rodomi pavyzdžiai, kai sakoma: „Baik tikėti savo pasiteisinimais, dėl kurių toliau grimzti į ligą. Štai – gyvi žmonės tokie kaip tu, kurie sveiksta.“

Tikiu, kad ir šventieji man dovanojami tam, kad Dievas galėtų pasakyti: „Žiūrėk, Kęstai, štai Marija, Petras, Jonas, Augustinas, kas tik nori – su ne lengvesnėmis gyvenimo situacijomis, bet jų gyvenime tapo įmanoma, kad išsiskleistų tai, apie ką aš kalbu, ko noriu.“ Netikėk Melo tėvu, kuris sako, jog esi niekas ir niekšas, neturi jokių šansų ir kad Dievas mylės tave už kažką, o ne – nepaisant visko… Jis dar sako, kad šventas turi tapti savo jėgomis, – o tai yra aiški nesąmonė – kas bandė, tikrai tą žino.

Iš savo patirties matau, kad pagrindinis motyvas, kodėl norisi nuo šventųjų nuvalyti visas žmogiškumo apraiškas ir iškelti juos kuo aukščiau, tai siekis, kad mažiau erzintų. Kad būtų kažkokie antžmogiai, ir tada man bus lengviau tikėti savo pasiteisinimais, toliau savęs sėkmingai gailėti, pamaldžiai padūsaujant Dievui: va, kaip gera tiems šventiesiems.

Tačiau skaitydamas jų istorijas, jei atvira širdis ir akys, matai tragedijas po tragedijų. Tokių patirčių nelabai linkėtum net priešui. Matyti, kad jų šventumas subrendo. Šventi jie tapo tikrai ne pirmosiose bažnyčios suolų eilėse, vien adoruodami Viešpatį Švč. Sakramente, o tikrai labai skausmingose situacijose. Šiuo atžvilgiu jie mums tikrai labai artimi.

Kas yra šventumas?

Dievo veikimo žmogaus gyvenime aidas. Šventus daro ne mūsų ypatingos pastangos. Mums nereikia tapti antžmogiais, kad taptume šventi. Pagrindinis mūsų uždavinys, kuris ir yra sunkiausias, kasdien vis labiau tapti atviriems Dievo veikimui.

Marijos pavyzdžiu sakyti: „Nesuprantu nieko, Dieve. Nesuprantu, kaip įvyks tai, ko tu nori, ir atrodo, kad tam nėra jokių objektyvių galimybių, nei priežasčių, tačiau tebūnie tavo valia. Daryk ne tai, ką aš sugalvojau arba manau esant reikalinga, bet tai, ką tu žinai, esant reikalinga.“

Sugebėjimas atsisakyti kažkokių labai ryškių projekcijų į ateitį, žinant, kaip viskas turi būti, ir mėginant primesti Dievui savo valią. Vis tapti atviresniam Jo valiai: „Dieve, nesuprantu, nenoriu, kad man skaudėtų, norėčiau, kad ta taurė praeitų mano neliesta, bet jeigu man to reikia, mano išgelbėjimui to reikia, tebūnie tavo valia.“

Jeigu šventumo esmė yra atsidavimas Dievo valiai, akivaizdu, kad kiekvienas žmogus gali tapti šventas. Ar nėra per drąsu, per daug pretenzinga savo pastangas gyventi dorai vadinti šventumo siekiu?

Kiek aš suprantu Viešpatį Jėzų ir Naujojo Testamento įkvėptus autorius, matau, kad neišvengiamai – jeigu Dievo valia išsipildys, jeigu Dievas nugalės kiekvieno žmogaus širdį, užkariaus ją savo meilės prisipažinimais, – Visų Šventųjų šventė bus tikrai visuotinė, visa ir visus apimanti. Aš net skaistyklą matyčiau šiame kontekste. Kartais juokauju, jog skaistykla yra panašiai, kaip kartais po pamokų palieka… Ji irgi yra Dievo gailestingumo vieta, kur Viešpats tą „gerą darbą, kurį pradėjo“ dėl mūsų trokšta ir užbaigti iki galo.

Tikriausiai esame girdėję Evangelijos pasakojimą apie tai, kaip laikų pabaigoje Dievas atskirs žmones į dvi grupes: vienus, kurie Dievui sako: „Tebūnie tavo valia“, ir kitus, kuriems Dievas sako: „Tebūnie, kaip tu pasirinkai.“

Tikrai Dievas nori, kad visi būtume šventi. Nereikia mums kaip nors pasikeisti ar kažką ypatingo daryti savo pastangomis, bet tiesiog tapti atviriems ir pamatyti, kad Jis veikia mūsų gyvenime ne mažiau negu Marijos ar kitų šventųjų.

Beje, daug šventųjų Bažnyčioje nėra atpažinti ir pripažinti – šia viena iškilme paminime juos visus. Neabejoju, kad tikrai nustebsime pamatę, kiek daug ten jų, tyliai gyvenusių ir tyliai nukeliavusių prie amžinybės pokylio stalo. Tikrai ne visi yra atpažinti ir pripažinti, bet tie, kurie yra atpažinti, yra dovanojami mums kaip tie, su kuriais kartu keliaujama – juk tikime šventųjų bendravimu.

Išties „Tikėjimo išpažinime“ kartojame tą gan sunkiai suprantamą terminą – šventųjų bendravimas ar bendrystė – ką tau tai reiškia?

Aš tikiu, kad šventieji yra aktyvūs: gali ir patarti, ir užtarti, ir išmokyti. Pastaraisiais metais jų užtarimą suprantu ne vien taip, kad jie mane užtars prieš Dievą ir padės Jam „pramušt“ savo planus, bet ir taip, kad jie mane užtars, ir aš su jais mokysiuos priimt Dievo valią, atpažint Dievo valią.

Jų visų gyvenimai tą liudija. Kai skaitai Motinos Teresės dienoraštį, jos užrašus apie sausros laikotarpius; Ignacas vėl savaip – visose situacijose jie man padeda, padeda atpažinti Dievo valią ir galbūt drąsiau atsiliepti ją vykdant. Ne taip stipriai atidėliojant… Šitaip man labiausiai reiškiasi šventųjų bendravimas kasdienybėje.

Teresėlė sakė: „Mano dangus – daryti žemėje gera.“ Šventieji nėra vien laimingai finišo tiesiąją kirtę žmonės, kurie dabar pasyviai stebi mūsų kelionę.

Kažkur girdėjau frazę: „Į Dangų širdyse atsinešime ir tuos, kurie nebūtinai ten norėjo.“ Bet jeigu mūsų Dangus be jų neįmanomas? O turbūt jų Dangus neįmanomas be to, kad visi žmonės būtų surinkti. Yra stengiamasi dėl vieno ir dėl kiekvieno – ir per angelus sargus, ir per šventuosius, per atsitiktinumus, kurių visos virtinės – nebūtinai tikinčių žmonių gyvenimuose – kai žvelgdamas į praeitį aiškiai matai Dievo veikimą: jo karštligišką beldimąsi, ieškant galimybių žmogų išgelbėti.

Koks šventasis tau labiausiai artimas šiuo metu?

Dabar – šventoji Monika. Dėl daugelio priežasčių. Viena iš jų, kad kuriamės naujuose namuose, galvojame, kokiam šventajam dedikuoti koplytėlę. O labiausiai dėl to, kad turime labai daug mamų, beviltiškai raudančių dėl savo priklausomų vaikų. Viskas atrodo labai beviltiška, situacija tęsiasi ne mėnesiais, o visi labai norime greitų rezultatų. Ir aš noriu, kad griečiau viskas vyktų ir jos to nori. To noro genamos ir ateina. Tad kai turiu prieš akis Moniką, šventojo Augustino motiną, kurios gyvenime per ištvermingą maldą išsipildė Dievo valia – ir sūnus išgelbėtas, ir ji pati, – mane tai labai įkvepia.

Dar man labai artimas Ignacas Lojola ir Motina Teresė – šokiruojančiai gąsdinanti, bet jos dienoraštis yra visada po ranka…

Jei šį pokalbį skaitantis žmogus pajunta, kad privalo tapti šventas, nuo ko patartum pradėti?

Dievas šaukia į šventumą – su jėga. Nėra taip, kad iš tolo mandagiai klausia, jei norėtum, galėtum… Ne, Jis sako: noriu, kad būtum savimi, būtum šventas, laimingas, amžinai laimingas, tikrai laimingas. Tai ir yra šventumo kelias.

O pradėti galima nuo paprastų dalykų: pavyzdžiui, kasdienės maldos, negalvojant, kad Dievui to reikia. Tai – pirmiausia vaistas man, padedantis praverti savo realybę Dievo veikimui.

Ne užsisklęsti, sakant, „aš pats, aš vienas tapsiu stiprus, galingas, sprendžiantis“, bet „mano gyvenimo sprendėjas yra Dievas, mano gelbėtojas yra Dievas“. Visų šventųjų pavyzdžiu, domintis jų istorijomis, mokantis iš jų, su kiekviena diena vis drąsiau sakyti: „Štai aš, Viešpatie, Tavo žmogus. Teišsipildo Tavo planai, Tavo norai. Man nepatinka, kas vyksta mano gyvenime, man nepatinka konfliktinės situacijos aplinkui, bet tebūnie jose Tavo valia. Meldžiu, kad ir per tai mane gelbėtum, apvalytum ir vestum.“

Tikrai, šventaisiais netapsime neišmokę melstis, o melstis neišmoksime nepradėję melstis, vien tik skaitydami apie maldą.

Norisi pabrėžti vieną dalyką. Pavyzdžiui, aš ilgą laiką klydau, galvodamas, kad malda daro Dievą man skolingą. Panašiai kaip per kokią nors akciją sakoma: „Išpildžius tam tikras sąlygas, tau priklausys prizas.“ Supaprastinant aš įsivaizduodavau, kad, išpildžius tam tikras sąlygas: sukalbėjus devyndienį ar papasnikavus, man malonė kaip ir priklauso.

Jei aš ją gaunu nepastebimai – o Dievas mėgsta duoti kitaip, negu aš įsivaizduoju, tai aš turiu teisėtų pretenzijų: „Klausyk, Dieve, aš viską padariau iš savo pusės, o Tu?“ Arba Velnio padedamas puolu į kitą kraštutinumą: sakau, kad nesąžiningai meldžiausi, nepakankamai melžiausi…

Kaip tik dabar turiu skausmingą santykį su viena mama, labai garbingo amžiaus moterimi, kurios anūkėlis pasikorė, sūnus ir marti savo noriu pasitraukė iš gyvenimo, ir ji kaltina tik save: „Blogai meldžiuosi, paskutiniais gyvenimo metais meldžiuosi kasdien, bet blogai – Dievas manęs negirdi.“

Netikiu, kad Dievas negirdi. Matau mamas, kurios ateina ir kurios net to nenorėdamos vis tiek girdi savo vaikų prašymus – negi Dievas myli mažiau? Dievas girdi. Ji nekalta dėl to, kas vyksta, nėra taip, kad ji blogai meldėsi, nusižiovavo per maldą ir dėl to Dievas nubaudė tokiais dalykais…

Kiek šventumo kelyje yra svarbūs kiti žmonės? Ar nėra pavojaus, kad apsiribojimas malda gresia užsidarymu savyje? Kiek kiti mums padeda? Ne vien šventieji savo pavyzdžiu ir palydėjimu, bet ir kitų žmonių pasidalijimas, kad ir savo trapumu?

Šventieji visi sutartinai kalba apie savo nevertumo patirtį: apie jausmą, jog esi molis, molinukas, dužlus indas, kuriame nešiojami neįkainojami lobiai. Nesutikau nė vieno šventojo, skaitydamas jų biografijas, kuris būtų sugebėjęs pasiekti tokį lygį, kad savimi pasidžiaugtų: „Dievui padedant tapau stiprus“ ar pan. Kuo toliau į mišką, tuo silpnesni, tuo mažesni: „Jam lemta augti, o man mažėti.“ Šitai jie labai liudija.

Malda yra ne tik asmeninė, bet ir bendruomeninė. Tiesa, Lietuvoje mėgstama sakyti: „Aš vienas su Viešpačiu.“ Tačiau taip nebūna. Žinoma, gali gyventi ir su vienu plaučiu, bet tada nesitikėk stebuklų. Abi šios maldos yra nepakeičiamos ir reikalingos.

Šventumui reikia kito asmens. Apskritai tik kito akivaizdoje aš tampu „aš“, išneriu iš sapno apie save ir pamatau tikrą save: savo ribas, trapumą. Tas kitas gali būti Dievas, bet būtinai ir žmogus. Ypač sunkiai mylimo žmogaus akivaizdoje matau tiesą apie save, kuri man nepatinka, kurioje man verkiant reikia Dievo. Ne kaip kokio priedo, bet kaip oro dūstančiam, nes nesugebu nei mylėti, nei toleruoti, nei melstis… Santykyje mes brandinami: „Kur du ar trys“, ne po vieną, izoliuoti. Malda turi vesti į susitikimą su žmogumi. Jei ji mane veda į izoliaciją, tai kažin kam aš meldžiuosi. Ar tikrai meldžiuosi, o gal tiesiog deklamuoju eiles ir „renku lipdukus“, tikėdamasis prizo?

Kokia Dievo Žodžio vieta pašaukto į šventumą gyvenime?

Grįžkime prie to, kad pirmiausia visi esame pašaukti į šventumą, o antra – atsigręžkime į pirmųjų Jėzaus mokinių laikyseną: „Tavo, Dieve, žodžiai nėra saldūs, malonūs ir tikrai kitų kalbėtojų žodžiai ir siūlomos išeitys skamba kaip lengvos, malonios ir greitesnės, bet jos nėra tikros. Nelabai turiu pasirinkimo. Pas ką gi mes eisime, tik Tu turi gyvenimo žodžius.“

Dievo žodžio klausymasis, dėmesingumas Jam – tikrai ne tam, kad perprastum Dievą ir galėtum Juo manipuliuoti, pajungti savo gyvenimo projektui. O tam, kad rastume atsakymą, ką daryti konkrečioje mano šiandienėje situacijoje. Ieškoti atsakymo, užuot prašius, kad bet kokia kaina situaciją pakeistų. Ji yra, į ją patekome dėl įvairių priežasčių, ji skirta mano gerovei, jeigu joje Tavimi pasitikėsiu, bet ką nori, kad daryčiau? Dievo žodis tikrai kupinas atsakymų.

Mano liguisti įpročiai sako, ką aš noriu daryti: bėgti nuo skausmo, nuo sunkumų, nuo žmonių, siųst juos kur nors tolyn, jei nepatinka. O Dievas sako kitaip ir labai konkrečiai. Tik va klausimas, kuo išdrįsiu pasitikėti: ar savo ribota galva, kuri šimtus kartų apgavo ir paliko mane vienišą, nelaimingą, su savigailos maldom, ar surizikuosiu elgtis kitaip: taip, kaip sako Dievas, nepaisydamas to, kad man atrodo, jog jis siūlo nesąmonę. Neretai atrodo, kad visai ne to reikia…

Prisiminkime pirmąjį Jėzaus stebuklą per vestuves Kanoje: „Ką čia kalbi, vandens čia ir taip netrūksta, mums gi vyno reikia…“ O Dievas sako, ką reikėtų daryti. Mūsų veikimas neturėtų būti bet koks, siekiant pataikyti į mūsų sugalvotą dešimtuką, bet kilti iš atsiliepimo į Dievo žodį. Gal nemalonu būti su sergančiu ar kitokiu, bet Dievas sako: „Aplankėt kalinį, mane aplankėt.“ Darai ne todėl, kad malonu, bet kad tai yra „sveikimo kelias“ ir nėra alternatyvų. „Kas su manimi nerenka, tas barsto“, nors man gali atrodyti kitaip – kad aš labai daug darau.

Visas jo Žodis, net jeigu jis kartais skausmingas, kyla tikrai tik iš to, kad Jam ne tas pat. Lygiai kaip žmonių santykiuose: kai rieda į bedugnę žmogus, dėl kurio tau vis tiek, dar nesugebi jo mylėti, tai tik gūžteli pečiais: „Ką padarysi.“ Gal kartais dar pasijuoki, apkaltini.

Tačiau kai matai, kad į bedugnę krenta žmogus, kurį myli, tada tavo kalbėjimas kartais tampa aštrus kaip kalavijas. Dievo kalbėjimas man nėra pretenzija ar sąlygų diktavimas. Jis kyla iš visiškai nesuinteresuotos meilės. Ne kažkokios, bet iš tobulos meilės, kviečiančios gyventi. Na ir kas, kad neatitinka mano lūkesčių.

Kalbino Saulena Žiugždaitė