Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2015 11 03

Arūnas Peškaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Ruduo. Kaunas

Visai neseniai su bičiuliais vaikščiojau gimtojo Kauno gatvėmis, kiemais, skverais, parkais, važinėjomės funikulieriumi (ak, kaip gaila, kad jame neliko „smetoniško“ užrašo „Signalo ir valdymo įtaisus liesti draudžiama“). Tik žmonių beveik nebuvo. Nėra nei vagonėlyje, beveik nėra gatvėse.

Bet kiek lapų. Žiugžda po kojomis, kalba kažką – nelyg jūros šlamesys vasarą Palangoje. Apie ką? Gal apie mus jie šlama? Štai užeinam į „Spurginę“ – viskas taip skanu. Net ir ta „senoviška“ kava iš „puodo“.

Eime. Laisvės alėja pasitinka suniokotu „Merkurijumi“, išniekintu „Metropoliu“ ir be prisikėlimo vilties nužudyta Konrado kavine. Tik Centrinis knygynas dar gyvas. Ir kiek knygų. Kai kurios – visai senos, beveik prieš dešimtį metų išleistos. Įvairovė nenusakoma. Kažkuo esmingai šis knygynas skirias nuo didžiųjų knygų prekybos tinklų reprezentantų. Kaip ir tas baras Laisvės alėjos kiemo užkampyje. Savas, nepriklausomas. Susirinkę tokie „gatvės filosofai“, kurie kadaise lankydavosi Vilniaus „Afrikoj“ arba dar anksčiau „Vaivoj“. „Kaip viskas nuobodu toj mūsiškoj egzistencijoj, ar ne?“ „O aš grįžtu į šeimą. IKI“… Bet negrįžta. Rūko čia pat – lauke, už durų. Gal tai ir yra tikroji jo šeima – laukas, durys, pageltę lapai, senas nešluojamas kiemas?

O paskui ėjom toliau. Už „Soboro“ (Įgulos bažnyčios). Ir dar toliau. Kilome laiptais. Mano vaikystės svajonių laiptai. Jais patekdavai į pasakų šalį – Vytauto kultūros ir poilsio parką. Ten supdavaisi, raitydavaisi iš juoko „kreivų veidrodžių karalystėje“, be gailesčio trankydavaisi su elektromobiliuku po autodromą, šaudydavai tire, senoje lauko estradoje klausydavais (dykai) ne žvaigždžių, bet vis tiek: tų, kurie mokėdavo groti (na, žinoma, jei jau koncertuodavo „Versmė“, „Hiperbolė“ ar „Estradinės melodijos“, tai susimokėti tekdavo). O dar paskaitos – daugiausia apie kosmosą. Taigi – vėl apie žvaigždes… Nustebkit, žmonės. Žinokit – tik tos estrados ir nebėra (gal remontuojama, kas žino?) Gal vėl į sceną pakils dabar jau „Rondo“, o gal net „Garbanotas bosistas“ ar „Kamanių šilelis“? Visokių stebuklų gali tikėtis. Bent aš pradėjau jų tikėtis; visa kita – išliko: ir senosios sūpynės, ir laiveliai, ir autodromas, ir tiras, ir net „juoko kambarys“. Ir visos kainos eurais ir euro centais surašytos.Pasisupom. Sumokėti nebuvo kam. Ruduo. Taip ir prieš keturiasdešimt metų nutikdavo;ir dar daug daug geltonų lapų – jų, kaip ir vaikystėje, rudenį niekas nešluoja. O kam? Braidai po juos, vėl šlamesio klausaisi. Kaip Laisvės alėjoj, kaip kiemuose, gatvėse, skveruose. Čia, į parką, atklysta kažkokia jaunyva romantiška ponia. Sėdasi ant sūpynių,prašosi fotografuojama. Gal ir ji iš anų, septyniasdešimtųjų? Iš ten – tiesiai į tuos lapus, į tą viltį, kad kai kas nepraeina niekuomet.

Niekuomet. Ir akmeninis grindinys mano močiutės gimtojoje Rotušės aikštėje, ir vaistinė, kur dirbo prosenelis. Ir „konkės“ arklių prunkštimą girdi, ir keleivinių laivų ūkavimą ties Vytauto bažnyčia. Ir vėl matai daugybę žydų krautuvėlių. Sako, kad vienoje jų, už vitrinos tūnojo užrašas – „Šiandien perki – rytoj už dyką“. O kur dar kirpyklos, kepyklėlės, batsiuviai?

Kauno kamerinis teatras rodo tokį spektaklį „Diena ir naktis“. Apie juos, apie žydus. O gal greičiau apie mus, t. y. apie mus visus, kartu esančius. Jau amžinai. Nežinau, kodėl po to spektaklio tokie „skysti“ aplodismentai buvo. Gal sukrėtimas? O gal nenoras matyti to, kas yra, kas bus amžinai su mumis – juokas, verksmas, raudos, aimanos, dainos, šabas, anekdotai, baimė, meilė ir išdavystė… Tai viena to spektaklio herojė, žiūrėdama į žvaigždėtą dangų, staiga prisimena tas geltonas žvaigždes, kuriomis liepdavo pažymėti vis dar gyvus žydus, ir šaukia: „Žiūrėkit, kiek žvaigždžių… žiūrėkit, kiek žydų danguje.“

Žvaigždės. Geltonos lyg rudenio lapai po mūsų kojomis. Lapai kaip žvaigždės. Lapai ir yra žvaigždės. Gal todėl ir kalba? Gal todėl viską atmena? Neleidžia pamiršti. Gal todėl, kad amžini?

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.