2015 11 09

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Dalia Cidzikaitė: „Dabartiniam jaunimui sunkiau nei mums – nepaisant technologijų, jie vienišesni“

Dalia Cidzikaitė. Karolio Kavolelio nuotrauka

Per penkiasdešimt metų vaikų dramos būrelis, dabar – teatro studija „Elementorius“ turėjo daug narių. Didelė dalis jų – dabar žinomi žmonės: Ingeborga Dapkūnaitė, Vytautas V. Landsbergis, Aidas Marčėnas, Marijus Berenis, Izolda Keidošiūtė, Eugenijus Laurinaitis, Vytautas Kernagis. Pastarajam priklauso ir lakus apibūdinimas – legendinis dramos būrelis ant Tauro kalno.

Tai – kultūrinis reiškinys. Informacija apie būrelį sklido iš lūpų į lūpas, per visus tuos metus skelbimas į laikraščius buvo įdėtas vienintelį kartą. V. Kernagis yra sakęs, kad jo pusė klasės žinojo, bet jo nenorėjo ten leisti – sužinojęs, kaip ten patekti, jis tapo Valerijos Karalienės numylėtiniu. Ji sakydavo, kad netalentingų vaikų nėra, su visais rasdavo kalbą. Studija yra vieta, kurioje galėjai skleistis kaip asmenybė, atrasti, kas tu esi ir kuo nori būti. Malonu žinoti, kad visi „Elementoriaus“ nariai tapo gerais žmonėmis“, – sako Dalia Cidzikaitė, humanitarinių mokslų daktarė, vertėja, žurnalistė, knygų sudarytoja, viena iš studijos narių ir Gedimino Storpirščio mokinių. Jis studijai vadovauja nuo 1985-ųjų, perėmęs jį iš pirmosios vadovės, Jaunimo teatro aktorės Valerijos Marcinkevičiūtės-Karalienės.

Išleisti knygą, apžvelgiančią studijos veiklą, įvertinančią tai, kas nuveikta, nutarė Gediminas Storpirštis. Dalia Cidzikaitė tapo bendraautore. „Elementorius“. Legendinis būrelis ant Tauro kalno“ – daugiasluoksnė knyga, primenanti spektaklį. Joje – beveik penkiasdešimt interviu su studijos nariais, taip pat – trenažo pratimai, kuriais norėta pasidalinti su kitais pedagogais – kaip vesti užsiėmimus, kokie fiziniai, grupiniai, vaizduotės lavinimo pratimai. Įtraukta ir originalioji būrelio dramaturgija. Be viso to, knygoje yra ir būrelį lankiusių šiandien Lietuvoje garsių ir pasižymėjusių žmonių sąrašas, geriausių spektaklių sąrašas ir internetinės nuorodos – QR kodai, kuriuos nukopijavus, galima pažiūrėti tris studijos spektaklius.

Dalia, kodėl sumanėte išleisti knygą?

Knygos autorystę reikėtų priskirti Gediminui Storpirščiui. Tai – daugiasluoksnė knyga, primenanti spektaklį. Nebus taip, kad skaitytojas pervers ją vienu prisėdimu nuo pradžios iki pabaigos. Knyga yra tarsi proga sustoti, padėti tašką penkiasdešimtmečio proga, atsisukti ir įvertinti, ką mes turime. Tarsi revizija.

„Elementorius“ – seniausia vaikų ir jaunimo teatro studija Lietuvoje. Per tuos penkiasdešimt metų susikaupė ne tik būrelio istorija su begale spektaklių, žmonių kaita – buvo noras parodyti, kad tai – kultūrinis reiškinys Lietuvoje, nes iš po jo sparno išėjo labai daug aktorių, režisierių, kitų menininkų, scenaristų, mokslo daktarų, pedagogų, psichologų. Priklausymas lankiusiųjų klubui yra įpareigojantis. Man malonu žinoti, kad visi „Elementoriaus“ nariai tapo gerais žmonėmis. Gediminas yra pasakęs, kad būrelio nariais galima du teatrus užpildyti. Pridurčiau, ne tik aktoriais, bet visa komanda – kompozitoriais, scenografais, kostiumų dailininkais.

Ir žiūrovais?

Viena turbūt svarbiausių „Elementoriaus“ nuostatų dar nuo V. Karalienės laikų – mes neruošiame aktorių, mes ruošiame kultūringus žiūrovus. Nors daug kas žiūrėjo į būrelį kaip į aktorių kalvę, vadovė tikrai nenorėjo, kad jis būtų tik toks. Taip, mokėmės teatro abėcėlės, bet tai nebuvo noras paruošti konservatorijai. Vadovams buvo svarbu, kad suprastum teatrą. O Gediminas, manau, turėjo ir sąmoningą norą ugdyti brandžią asmenybę, sąmoningą žiūrovą.

Ne siekti tikslo, o plėsti pažinimą, matyti pasaulį giliau?

Profesijos pasirinkimas, manau, nėra svarbiausia žmogaus gyvenime. Taip, yra laikas, kai apie tai esi priverstas galvoti. Bet „Elementoriuje“ tai nebuvo svarbiausia. Svarbu buvo atrasti, kas tu esi, o ne kuo nori būti. Tai buvo ir yra kultūrinis reiškinys. Būtent tai ir pabandėme atspindėti savo pokalbiais su būrelį lankiusiais žmonėmis. Klausiau, ką jis jums davė asmeniškai, ką davė visai kartai, visuomenei. Kalbinau apie penkiasdešimt lankiusiųjų. Norėjosi gyvo pokalbio – palikti tą (juokiasi), netaisyklingą sakinio struktūrą, kad pokalbiai išlaikytų sakytinės kalbos žanro specifiką. Gali būti, kai kas pasiges suliteratūrintos, suredaguotos kalbos. Norėjau, kad skaitantis žmogus jaustų, kad kalbantysis – čia pat. Kad yra vietų, prašančių skaitančiojo interpretacijos.

Kaip atrodydavo jūsų, būrelio narių, užsiėmimai, repeticijos?

Rinkdavomės kartą per savaitę, pirmadieniais. Bet ateidavom šeštą, o skirstydavomės jau apie dvyliktą – buvo, stabdžiau paskutinį troleibusą, nes žinojau – nuvažiuos, nebus kaip namo grįžti. Bet kai statydavom spektaklį, rinkdavomės kiekvieną vakarą, išskyrus savaitgalius, jei neklystu. Tai jau buvo įsipareigojimas.

Nepradėdavom nuo teksto, pačios pjesės. Taip, skaitėme ją. Net rašėme kiekvienas savo personažo dienoraštį – tai buvo raginimas mums pajusti personažą, kelti klausimus – kaip personažas keliasi? Ką valgo pusryčiams? Ką skaito? Eidavom prie medžiagos žingsnis po žingsnio: Gediminas mums duodavo trenažo užduočių, pratimų, etiudų, kurie nebūtinai tiesiogiai susiję su pjese. Manau, taip buvo siekiama mus išlaisvinti – vaizduotę, kūną, lavinti kalbą ir kitus pojūčius. Kaip susigyventi su būrelio branduoliu? Turi žinoti, būdamas scenoje, kad kitu gali pasitikėti! Mes patys kūrėme scenografiją, patys svarstėme, kaip turime atrodyti, kokie turėtų būti kostiumai. Mes visame tame dalyvavome! Nebuvo taip, kad mūsų darbas – tik išmokti savo vaidmenį, savo žodžius, kažkas paskui paruoš sceną, muziką, kostiumus – ne, mes buvome įtraukti į absoliučiai visus spektaklio rengimą. Tai – tikra teatrinė patirtis.

Gal ne tik teatrinė? Apskritai – suaugęs žmogus kaip autoritetas rodo, ką reiškia būti atsakingam, ką reiškia komandinis darbas. Jūs jau buvote nebe vaikai ir atsidavėte autoritetui, leidotės vedami?

Kalbant apie autoritetą, koją pakiša žodžio šaknis – nuo „autoritaras“, žmogus, kuris tau įsakmiai nurodo, ką daryti. Bet man Gediminas buvo Mokytojas. Iki tol tokio savo gyvenime neturėjau. Ne tik aš – atsivertę knygą pamatysime, kad ne vienas studijos narys taip jautėsi. Man netinka žodis „autoritetas“. Gediminas padėjo labai daug dalykų suprasti apie save, apie kitus, apie aplinką.

Ką bręstančiam žmogui duoda dramos būrelis?

Aš visada norėjau vaidinti, bet niekada neišdrįsau – mokykloje net kalbos apie tai nebuvo. Kai draugai užsiminė, kad yra toks „Elementorius“, buvau jau studentė. Prisimenu, kaip aš bijojau, lipdama į Tauro kalną – maniau, bus egzaminas, tačiau susiėmiau ir pasakiau sau – kad ir kas būtų, viską ištversiu. Nebuvo jokio egzamino, viskas praėjo puikiai. Taip patiko, taip įtraukė! Studijos vyko sava vaga, o „Elementorius“ tapo labai svarbia gyvenimo dalimi.

Manau, ten kiekvienas gavo tai, ko jam reikėjo: vienas buvo vienišas, balta varna savo aplinkoje, o čia buvo suprastas – ir, manau, tokių labai daug, atradusių savo aplinką, bendraminčių. Kiti turbūt ieškojo paslapčių apie teatrą, treti atėjo su konkrečia užduotimi – nugalėti baimę scenoje. Bet tai veda į tolesnius dalykus. Kodėl mes pasilikome, nepriklausomai nuo to, kokių užduočių vedami atėjome? Nes tai buvo vieta, kurioje galėjai skleistis kaip asmenybė, atrasti. Su Gediminu vykdavo pokalbiai įvairiomis temomis – kas yra laisvė, kokią knygą skaitote, kuo ji patiko ar ne, kaip atrodo ruduo, kokį jo paveikslą nupieštume. Tos mažos provokacijos ne tik skatino stebėti aplinką, būti atidesniam, bet ir pagalvoti apie tai, kas mus formuoja, kodėl vienam atrodo taip, o man – kitaip? Vyko filmų ir muzikos apykaita. Šalia to, pasibaigus repeticijoms, mes neišsibarstydavome – ta chebrytė turėjo savo gyvenimą ir už „Elementoriaus“ ribų. Būrelis mus pradėjo vienyti kur kas labiau nei universitetas ar mokykla. Eidavome kartu į spektaklius, važiuodavome į sodus, leisdavome vasaras, dalyvaudavome vieni kitų vestuvėse. Būti vyriausia pamerge – fantastiška!

Vien ko vertas žodis „gastrolės“! Aš tai jau buvau studentė – susitikimai su draugais, tranzavimai, kelionės jau buvo pažįstama. Bet kokių dvylikos metų vaikui išvažiuoti be tėvų su savo chebra – tai buvo kažkas!

Įdomu, kaip tie buvę studijos nariai jaučiasi kaip žiūrovai šiandien? Kiek jie mėgaujasi teatru?

O, aš galiu papasakoti savo patirtį. Nesiskundžiu, bet esu sugadinta žiūrovė: nuėjusi į teatrą, matau daug dalykų, kuriuos padaryčiau kitaip, padaryčiau geriau, kartais, galvoju – galėjo dar minutę palaukti, būtų kitoks efektas. Suvokiu, kad man atskleista tiek daug, kad jau matau kitaip. Kartais, kai spektaklis labai geras, vos nusėdžiu – noriu būti scenoje, noriu būti spektaklio dalimi. Tada yra širdgėlos – kodėl aš ne aktorė. Bet, aišku, yra ir tokių spektaklių, kurių nepažiūriu iki galo – išeinu. Anksčiau tai atrodydavo šventvagiška. Turbūt neišvengiamai reikia kalbėti apie kartų skirtumą, kitokius visuomenės poreikius. Kartais matau norą pataikauti publikai, komerciškumą, paskubėjimą, nesubrandinimą. Spektaklis – keliasdešimties sluoksnių reikalas. Tai – komandinis žaidimas.

Kas svarbiausia geram spektakliui, kada jis pavykęs?

Gerai prisimenu, kai pradėjom patys statyti spektaklį, klausėme: tai kada improvizuosim? Gediminas atsakė – pirma išmokite tekstus ir kur turite stovėti. Improvizacija ateis vėliau. Kai pamatai, kad spektaklyje yra laisvės ir nėra mechaniškumo, kai negalvojama, kur reikia atsistoti… improvizacija ne ta prasme, kad ką noriu, tą sakau, bet kažkoks vidinis pajautimas, kad šįkart intonaciją galiu subtiliai pakeisti. Tie dalykai veža! Tokia patirtis neįkainojama. Man patinka spektakliai, kuriuose yra dėmesio detalėms, emocijai, pasakytam žodžiui. Vienas paminėtinų – O. Koršunovo „Dugne“. Amerikiečiai sakytų, kad jis „disturbing“, bet gerąja prasme. Matyti aktorių meistriškumas, medžiagos stiprumas, jauti, kaip ji tave veikia. Tai buvo vienas iš spektaklių, kuriame norėčiau save išbandyti – tai daugelio ribų peržengimas!

Dabartinėje visuomenėje būti jaunam – tai tarsi geriausia, ką gali turėti. Ir kartu būti jaunam yra nepaprastai sunku. Kaip nepamesti savęs, neištaškyti, kaip įveikti tai, kas būtina? Kaip būrelis gali būti parama ar pagalba tame jaunystės siautuly?

Teatro studija moko disciplinos. Užsiėmimai yra labai struktūruoti. Pradžia – pokalbis, ir apie jį vadovas galvoja tikriausiai savaitę. Tada – fizinis trenažas. Jis irgi numatytas į priekį, pagal tai, kokio įgūdžio labiausiai reikia. Ir trečioji dalis – etiudai. Ten jau ir vaizduotė, ir fantazija, ir kartu – tam tikri rėmai: tema užduota.

Po užsiėmimo išeini labiau subalansuotas, radęs atsakymus į dalykus, kurie prieš tai gal net neatrodė svarbūs, net nebuvo tokio suformuluoto klausimo, tačiau atėjo galimybė apie tai pagalvoti, turėti atsakymą. Man atrodo, tai svarbu – tokiu būdu jaunas žmogus, kuris yra sutrikęs – aš galvoju, kad dabar būti jaunam yra dar sunkiau nei mums, nes, nors informacijos ieškojome, ji buvo ribota – dabar jos daug, bet kaip atsirinkti? Dabartiniai jaunuoliai dar vienišesni. Turbūt užsiėmimas, kuriame tu gali žiūrėti kitam žmogui į akis, kalbėtis apie dalykus, apie kuriuos negali pasikalbėti šeimoje, nes nėra laiko, nes nesvarbu, yra svarbu. Buvo svarbu tiek anksčiau, tiek ir dabar.

Skaitant atsiminimus, ypač vyrų, kartojosi viena mintis – jei ne V. Karalienė, nežinau, kokiu banditu būčiau tapęs. Kaip gebėti suvaldyti tokią didžiulę energiją, kurios pats jaunuolis negeba suvaldyti?

Bet pati V. Karalienė buvo energijos kamuolys! Iš to, ką girdėjau, ji irgi buvo sunkiai suvaldoma. Bet ji buvo intuityvi, puiki pedagogė: žinojo, kur paspausti, kur pajuokauti ir kur nusikeikti. Pasakydavo ir aštrių pastabų, tačiau tuoj pat ir taip pat prie visų ir atsiprašydavo. Toks balansas, puiki psichologė. Ji prieidavo prie kiekvieno. Žinojo, kas su kokiais sunkumais susiduria. Mokėjo prakalbinti. Tas irgi labai svarbu.

V. Karalienė buvo viskas viename – talentinga psichologė, pedagogė, aktorė ir režisierė. Mokėjo dirbti su vaikais ir mylėjo juos. Jos žodžiais, netalentingų vaikų nėra. Ir ne vienas prisimena, kad tam, kuriam reikėjo paskatinimo, buvo skiriamas pagrindinis vaidmuo. Ji mokėjo parodyti – tu gali. Nestumdavo, bet jautriai leisdavo atsiskleisti – neduodavo per didelių vaidmenų, su kuriais nesusidorosi. Atrodo, Alvyda Bajarūnaitė prisimena, kad studijoje nebuvo žvaigždžių, visi buvo daugmaž vieno lygio. Tačiau visi jautėsi gerai, nes visi jautėsi galintys pasireikšti scenoje ir svarbūs nepriklausomai nuo vaidmens.

Astrida Lindgren, žymiausia rašytoja vaikams, yra sakiusi, kad kiekvienas svarbus, sprendimus priimantis politikas, lemiantis ištisų tautų likimus, susiformavo iki penkerių metų. Nepaisant to, darbas su vaikais vis dar yra nuvertinamas.

Replikuočiau Gedimino fraze – reikėtų dar labai gerai pagalvoti, kas šioje situacijoje yra molis – mokytojas ar vaikas. Negali būti tikras mokytojas, neatsižvelgdamas į vaikus. Apykaita vyksta. Gediminas sako – dėl to, kad dirbu su vaikais, tapau geresnis aktorius. Jei ateini į užsiėmimą su vaikais nusiteikęs, kad dirbi antrarūšį darbą, kad jis žeidžia tavo ambicijas – vaikai tai puikiai jaučia. Tikrai nešvęstume „Elementoriaus“ penkiasdešimtmečio, jei būtų buvę taip.

Nepaisant visų studijos pastatytų spektaklių, susidaro įspūdis, kad ne rezultatas buvo svarbiausia.

Didelis darbas pastatyti po spektaklį kasmet. Bet šalia to vaikai gaudavo to paprasto, gražaus bendravimo, gyvenimo pamokų. Tikrai ne rezultatas buvo svarbu. Apie jį nekalba nei vienas knygoje pakalbintasis.

Visi turime kažką iš praeities, kas mus maitina arba nuodija. Kaip rasti kontaktą su savo šaknimis?

Jei šaknys iš dalies nulemia, kas esi šiandien, kaip gali jų atsisakyti? Esame gyvos, smalsios, išalkusios, nuolat augančios būtybės. Gal būrelis šiuo metu nėra tai, kas lemia tavo gyvenimą, gal ir neturėtų būti. Manau, gyvenime mes esame keleiviai. Savižudiška būtų neigti tai, kas tave formavo, kas suteikė gyvybės. Jaučiuosi, kad mane stipriai formavo ir kita geografinė erdvė, visuomenė. Gyvendama Čikagoje, kas metus grįždavau ir visada jausdavau norą susitikti Gediminą – tas ryšys išliko. Kristina Luna Dolinina, klasikinio Indijos šokio ir hindi kalbos dėstytoja, yra pasakiusi – galime nematyti vienas kito penkerius metus, o susitikus jausti, lyg tų metų ir nebuvo. Ir po susitikimo neįsipareigoji kasdien matytis. Leidi sau plaukti savo, kitam – jo srove.

Kalbino Lina Gabrijolavičienė