Nevertingos gyvybės idėja, iškelta nacių, gyva ir dabar

Kai kalbame apie blogį, mes neišvengiamai nusiritame į labai stereotipinį kalbėjimą, įsivaizduodami, kad blogis yra ne čia, kad jis yra kažkur toli. Šį reiškinį vienoje savo esė esu pavadinęs simboline blogio geografija, kurios esmė slypi įsitikinime, kad blogis gyvena ir suveši kitur, kažkokioje šalyje. Man regis, šiame spektaklyje nuskamba tema apie tai, kad būtų labai naivu Rusijos ir Ukrainos karą, kuris, laimei, šiuo metu kažkiek priblėsęs, pavaizduoti vien tik kaip reiškinį, kuris negalėtų būti kur nors kitur, kurio negalėtų būti, pavyzdžiui, pačioje Europoje.

Man pasirodė labai įdomus sprendimas, kai iš publikos pakyla aktorius Valentinas Masalskis ir Rusų dramos teatro aktorė Jevgenija Gladij (ukrainietė ir žymaus aktoriaus Genadijaus Gladijaus duktė). Pakilę aktoriai prabyla labai stipriais tekstais, kurie yra dramaturgiškai nenušlifuoti, labai rėžiantys ausį, nuskambantys labai šaižiu disonansu. Tada pasigirsta baisūs dalykai – į sceną įėjęs V. Masalskis gali aktorių pavadinti nenorminės leksikos žodžiu ir kalbėti apie jo homoseksualią orientaciją arba įžeidinėti visus kitus. Kitaip tariant, žmonės įsiveržia į blogio spektaklį – blogiui skirtas „Didis blogis“.

Viskas rutuliojasi kažkokiame Ukrainos kaimelyje, į kurį staiga iš numušto Malaizijos oro linijų lėktuvo pasipila lavonai. Bet į ta blogį Ukrainoje ima ir kažkokiu būdu įsiveržia mūsiškiai – europiečiai, Europos Sąjungos žmonės. Jie kalba baisia kalba ir net nėra abejonių, kad, pasikeitus aplinkybėms, jie puikiai surastų savo vietą tarp separatistų ar bet kokių kitų teroristų. Man pasirodė labai įdomi ši blogio reliatyvizacija ir supratimas, kad mūsų laikais nėra nieko nekalto.

Kai Vengrijoje tolimosios dešinės žmonės (pas mus, laimei, kol kas bent jau rečiau) prabyla, kad pabėgėliai yra blogis, kad su jais atkeliauja tik teroras, kad jie yra pusiau žmonės arba nežmonės, man į galvą ateina labai baisi asociacija. Tame spektaklyje ji nėra įvardyta, bet iš tikrųjų tai – nevertingos gyvybės arba nevertingo gyvenimo idėja, kurią savo laiku buvo iškėlę naciai. Idėją „gyvenimas nevertas gyvenimo“, arba nevertingo gyvenimo koncepciją, naciai taikė žydams, čigonams, homoseksualams, psichikos ligoniams. Ir iš tikrųjų, deja, ši koncepcija yra gyva.

Kai per Europą vis persirita ksenofobijos, rasizmo, siaubingo nejautrumo, netgi paniekos, kuri reiškiama pabėgėliams (ne šiaip ekonomikos migrantams, bet tikriems karo pabėgėliams iš Sirijos), bangos, kai ši panieka išsakoma ir kai apie juos kalbama tarsi jie būtų mažiau žmonės, mažiau vertingi negu mes, susimąstai, ar nėra taip, kad tarp kokių nors, atleiskite, karo degeneratų ir džentelmenų iš tolimos dešinės Europoje ne toks ir didelis skirtumas – jie vieni kitus puikiai papildo.

Galbūt priklausau tai žiūrovų kategorijai, kuri jaustųsi kiek komfortabiliau, jei pamatytų, kad blogis scenoje daugiau nusakomas metaforiškai, – gal tai mano problema. Man atrodytų, kad kokios nors dvi senelės sudegusiame kaime ir šlubas šunelis mane paveiktų ir sukrėstų labiau negu labai atviros scenos, bet su pačia koncepcija ir idėja, kad blogis yra šalia, kad jis yra „mumyse“ ir kad su juo reikia nuolat kovoti, o tam reikia didelių etinių, politinių ir intelektualinių pastangų, visiškai sutinku.

Labai simboliška, kad šiais metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre matėme du spektaklius, skirtus blogio problemai. Apžvalgininkas Paulius Gritėnas, ir aš jam visiškai pritariu, rašė, kad tie spektakliai savaip papildo vienas kitą. Tai lenkų režisieriaus Krystiano Lupos spektaklis „Didvyrių aikštė“ pagal puikią Thomaso Bernhardo pjesę bei A. Schillingo ir M. Ivaškevičiaus „Didis blogis“. Man atrodo, mums vertėtų vis grįžti prie diskusijos, ar mes neapgaudinėjame savęs galvodami, kad blogio negali būti šalia, negali būti tarp mūsų, manydami, kad blogis turi fiksuotą geografiją, kuri pasireiškia tuo, kad baisūs dalykai gali būti tik kur nors kitur.

Man regis, politinis realizmas reikalauja, kad mes savo visuomenėje būtume budrūs, netylėtume ir prevencinį darbą pradėtume nuo savęs pačių, kad apie tarp mūsų gyvenančius žmones vien dėl to kad jie kitokie, nepasigirstų baisių žodžių. Žodžių, kurie visiškai sumindo, sumaigo žmogaus orumą. Taigi priminimas, už kurį belieka padėkoti. Jei statomi spektakliai ir jeigu apie tai prabyla ir dramaturgai, ir teatro režisieriai, tai, matyt, šis dalykas sklando ore.