2015 11 16

Rasa Murauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Suskambusios Vėlinių oktavos premjeros

Profesionalios sakralinės muzikos laukas daugeliui vis dar yra nepažįstamas. Bažnyčiose dažniausiai girdime tradicines, nuo seno visiems pažįstamas mėgėjiško pobūdžio giesmes arba tarp tikinčio jaunimo populiarias, dažniausiai pritariant gitara atliekamas, ir kartais pernelyg primenančias populiariąją muziką giesmes. Šios dvi muzikos, skambančios šv. Mišių metu, kryptys neabejotinai yra reikalingos dėl savo artumo bendruomenei. Tačiau gaila, o ir paradoksalu, kad dažnai yra pamirštama, jog būtent po bažnyčių skliautais ilgą laiką vystėsi ir brendo ilga ir turtinga profesionaliosios muzikos tradicija, kurią ataidint maldos namuose tenka išgirsti per retai.

Lietuvoje jau kelerius metus turtinti profesionalų, liturgijai tinkamą repertuarą siekia projektas „Šiuolaikinės sakralinės muzikos ciklai“. Jame dalyvaujantys kompozitoriai yra parengę originalios muzikos skirtingiems liturginiams laikotarpiams, o pastarajame, Panevėžio Kristaus karaliaus katedroje lapkričio 8 d. vykusiame koncerte, buvo pristatyti penki kūriniai, parašyti Vėlinių oktavai. Šiam liturginiam laikotarpiui muzikos sukurti rekomendavo kunigas dr. Vilius Sikorskas, teigdamas, jog Vėlinių oktavai skirtos profesionaliosios muzikos išties stokojama. Šį kartą naujus kūrinius rengė kompozitoriai Ričardas Kabelis, Raimundas Martinkėnas, Gintaras Samsonas, Monika Sokaitė ir Arūnas Navakas, o jų atlikimas patikėtas kameriniam chorui „Aidija“ (meno vadovas ir dirigentas Romualdas Gražinis) bei vargonininkei Jurgitai Kazakevičiūtei.

Jaunosios kartos kompozitorės Monikos Sokaitės kūrinys „Psalmė“ chorui a cappella, sužavėjęs turtinga harmonija, perdėm neįniko į muzikinės kalbos painumą, pagarbiai atsižvelgdamas į tekstą, tačiau skambėdamas šiuolaikiškai ir šviežiai. Šiai kūrėjai choras – pažįstama erdvė: ne kartą jos choriniai kūriniai jau yra skambėję konkursuose ir ten laimėję prizines vietas. Ramus, sutelktas, tačiau viduje pilnas šviesios emocijos – taip galima kalbėti apie šį opusą. Kompozitorė prieš koncertą minėjo, kad pagrindiniu kompozicinio proceso elementu tapo muzikinė-retorinė figūra „Koks didis Dievas!“, randama 69(70) psalmėje, pagal kurią kūrinys buvo parašytas. Šios frazės semantiniame turinyje slypintis didingumas, pasitikėjimas ir šviesos energija ryškiai persmelkė kompozicijos muzikinę kalbą.

Savo pomėgį redukuoti muzikinę medžiagą kompozitorius R. Kabelis išsaugojo ir rašydamas kūrinį „Pagarbinimas“ lygių balsų chorui. Visi keturi faktūros balsai kūrinyje dainuoja ritminiu unisonu, kuris sudėliotas iš nedidelių ritminių motyvų. Kūrinio melodika ir harmonija – taip pat gana nuosaikios, o visų šių parametrų sintezė susilieja į sukauptą ir santūrią emociją nešančią muziką.

Kompozitoriaus Raimundo Martinkėno kompoziciją „O, Kristau, šaukiamės tavęs“ lengva įsivaizduoti dažnai skambant bažnyčiose. Harmoniškai turtinga homofoninė pradžia pereina į polifoninę imitacinę faktūrą, kurioje plėtojami pagrindiniai tekstiniai elementai „Nes kur pagalbą siela ras šiurpioj akivaizdoj mirties“ ir „Kaip nugalėtojas visus iš liūdesio nuvesk tenai“, po to vėl grįždama prie homofonijos ir iškilmingai užbaigdama kūrinį. Šioje kompozicijoje galima pastebėti tinkamai išlaikytą balansą tarp kompozicinių ambicijų ir liturginės kūrinio paskirties.

„Iš žemės mus, Viešpatie, sukūrei“ – taip pavadintas kompozitoriaus G. Samsono Vėlinių oktavai parašytas kūrinys. Kompozicija gana marga, tarsi sudaryta iš nedidelių pasakojimų su savo semantiniu-muzikiniu turiniu, kurie parašyti skirtingose tonacijose, skirtingiems balsams patikint pagrindinę partiją. Tačiau visą kūrinį apjungia jam būdingas judėjimas triolėmis bei faktūros dėliojimo principas, kai vienas arba du choro balsai dainuoja pagrindinę melodiją, o kiti laiko harmoninį pagrindą. Pats kompozitorius prieš koncertą pasakojo, jog šiame kūrinyje ryškūs du pradai, kaip ir pasaulyje, kuriame yra tiek statikos – amžinybės, tiek dinamikos – laiko.

Penktoji koncerto metu skambėjusi premjera – kompozitoriaus A. Navako „Gedulinės valandos. Aušrinė“ chorui ir vargonams. Šiame kūrinyje choras yra tarsi pasakotojas, muzika ir tekstu plėtojantis idėją, o vargonai – komentatorius, spalvinantis iš esmės paprasta muzikine kalba parašytą giesmę kiek modernesniais atspalviais.

Panevėžiečiams, susirinkusiems pasiklausyti šio koncerto pasisekė išgirsti išties profesionalų naujų sakralinių kūrinių atlikimą – kamerinio choro „Aidija“ choristai atskleidė šių nedidelės apimties kūrinėlių gražiausias spalvas. Kompozitoriaus R. Martinkėno kūrinio atlikimą net galima pavadinti dviguba premjera, kadangi dirigento pultą R. Gražinis trumpam buvo užleidęs savo mokiniui Mantui Jarašūnui. Beje, šalia lietuvių kompozitorių muzikos koncerto žiūrovai turėjo progą išgirsti ir žymiausių XX a. prancūzų kompozitorių sakralinės muzikos kūrinius chorui bei vargonams. Skambėjo Maurice’o Durufle „Ubi caritas“, parašyta pagal itin seną krikščionių bažnyčios himną, Olivierio Messiaeno „O sacrum convivium“ – ypač įdomios ir spalvingos, labai „mesianiškos“ harmonijos, pakylėjanti, nežemiška kompozicija. Išskirtinis kūrinys – Franciso Poulenco „Trys šv. Pranciškaus Asyžiečio giesmės“ vyrų chorui, kuriame išlaikoma sakrali rimtis, bet išsaugomas ir kompozitoriui būdingas išskirtinis estetizmas. Kiek magiškai skambėjo vargonininkės J. Kazakevičiūtės atlikta O. Messiaeno „Amžinosios bažnyčios vizija“ vargonams – koncerto kontekste ne tik dėl instrumento, bet ir kūrinio muzikinės kalbos, minties plėtojimo smarkiai išsiskyręs kūrinys. Popietės programą užbaigė trys fragmentai – Requiem aeternam, Kyrie, In paradisum – iš įspūdingojo M. Durufle Requiem op. 9.

Visuomet smagu, kad skamba nauja muzika, tačiau dar smagiau, kai ji pasitinkama ne abejingumu, o susižavėjusiomis akimis, nuoširdžiomis šypsenomis ir plojimais – būtent tuo šiame koncerte galėjo pasidžiaugti tiek kompozitoriai, tiek atlikėjai. Nors kartais abejojama, ar žmonėms dar reikia, ar jiems įdomus yra naujasis, o ypač – sakralus menas, tokia pozityvi reakcija leidžia į šį klausimą atsakyti teigiamai.