2015 11 23

Andrea Tornielli

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Massimo Borghesi: „Tikroji Europos tapatybė nėra neapykanta, o drąsi akistata“

„Tikroji europietiškoji tapatybė yra atvirumas akistatai, o ne neapykanta“, toji, kuri randama „nuostabiame laiške, kurį Antoine Leiris parašė teroristams, po savo žmonos mirties per Paryžiaus išpuolį“. Taip teigia italų filosofas Massimo Borghesi, knygos „Politinės teologijos kritika“ (Critica della teologia politica) autorius, interviu su „Vatican Insider“ apžvalgininku Andrea Tornielli. Pokalbis plėtojamas atsižvelgiant į tragediją Paryžiuje, kuri verčia Europą kelti klausimą apie savo šaknis, tapatybę ir pasirinkimus.

Europoje kilusi panika dėl siaubingų išpuolių Paryžiuje, ypač todėl, kad dauguma džihadistų yra gimę pačioje Prancūzijoje, o neatvykę iš užsienio. Ką tai reiškia? Kaip tapo įmanoma, kad pati Europa tapo fundamentalizmo lizdu?

Priežastys, dėl kurių tūkstančiai europietiškos kilmės džihadistų vyksta kovoti į Siriją ir Iraką „Islamo valstybės“ gretose, iš esmės yra trys. Pirmoji kyla dėl to, kad jauni antros–trečios kartos musulmonai nėra niekur suleidę šaknų, kaip nutiko Paryžiaus Banlieue kvartaluose. Kaip P. Pasolini filme „Accattone“, jie mato tik miesto periferiją, nepažįsta centro, jaučiasi atstumti. Iš tiesų jie nėra dalis tautos, kurioje gimė. Jų socialiniai santykiai, dažniausiai nesėkmingai pasibaigęs švietimas stiprina atskyrimo jausmą, – tad ir pagiežą pasauliui, tam europietiškajam, kurį jaučia kaip svetimą ir priešišką.

Antroji priežastis kyla iš šiuolaikinio Vakarų pasaulio, vadinamojo „takaus (likvidaus) pasaulio“, pasižyminčio giliu individualizmu ir tiek pat giliu vertybių ir idealų užtemimu, neįgyvendinamais gyvenimo pažadais. Jaunam žmogui, kuris viduje jaučia poreikį įsipareigoti kokioms nors vertybėms, šiuolaikinė Europa gali pasiūlyti tik divertissment, bet ne idealų, kurie skatintų solidarumui. Prancūzijoje Republique idealai, panašiai kaip Marselietė, prisimenami tik pavojaus akimirką. Priešingu atveju, nėra pajėgūs sujungti. Laicité – pasaulietiškumo religija – nurodo į formalią tapatybę, kuri pridengia poleminę skirtumų vertę – neišspręsdama jų. 

Trečiasis veiksnys, prisidėjęs prie europietiškojo džihadizmo, yra europietiškasis islamas, islamas, sutiktas daugelyje Europos mečečių. Senojo žemyno dvasinei tuštumai, socialinei ir kultūrinei atskirčiai jaunas arabų kilmės žmogus, užaugęs Europoje, priešpriešina atrastą radikalų tikėjimą, viską apimantį, perkeistą imamų, kurie eksportuoja vahabitų integralistinio islamo diktatą, kurį skleidžia ir finansuoja Saudo Arabija. 

Kaip apibūdintumėte tokio tipo islamą?

Iš esmės – tai politinis islamas, teokratinis, politinė religija, kuri patraukia daug jaunų žmonių, niekur nesuleidusių šaknų ir kupinų pagiežos – kaip tik dėl ISIS politinės sėkmės tuos jaunus žmones giliai paliečia tai, kas mums sukelia siaubą: pasaulinės galybės žinia, kurią sužadina perpjautų gerklių vaizdai, kalifato pergalės. ISIS yra mitas apie islamo ir arabų pasaulio kerštą Vakarams, revanšo svajonė, bręstanti pagiežoje. Džihadistinis islamas yra politinė religija – fenomenas. Juo domėjausi savo knygoje „Politinės teologijos kritika“ – kuri, kaip visos politinės teologijos, gyvuoja ir minta Dievo kareivijų pergalėmis. Tik pralaimėjimas šiuo atveju gali išprovokuoti idealų krizę. Politinės teologijos dėl savo prigimties miršta mūšio lauke.

„Vyksta karas!“ Atrodo, jog tokia yra daugelio reakcija. Pirmas atsakymas – intensyviau apšaudyta „Islamo valstybė“: ar jis adekvatus?

Atsakymas negali nebūti taip pat ir karinis, tačiau, turint omenyje tai, apie ką kalbėjo ir sirų–katalikų rito Bažnyčios vadovas Mar Ignace Youssifas III Younanas, tai yra, kad ISIS neįmanoma įveikti paprasčiausiais reidais ir beatodairiškais bombardavimais.

Žudynės Paryžiuje ISIS veikėjams, žinoma, tapo savotišku „autogolu“ – įvarčiu į savus vartus. Išties privertė sustoti aplinkines kalifato valstybes, tokias kaip Erdogano valdoma Turkija, Saudo Arabija ir net pačius amerikiečių bei europiečių Vakarus.

Pasitelkti ISIS anti-Assado, anti-Irano, anti-Putino funkcijai atlikti nebegali viešosios opinijos būti toleruojamas sprendimas. Paryžiaus įvykiai, kaip kažkas pasakė, tapo Europos rugsėjo 11-ąja. Tik Kataras, viena turtingiausių ir labiausiai integralistinių valstybių pasaulyje, tęsia savo nešvarų žaidimą, galingai finansuodamas Daesh (ISIS).

Akivaizdu, kad jeigu nebus užsuktas finansavimo kranelis, naftos importas, ginklų tiekimas, konfliktas neturės pabaigos. Kalbant apie karą, reikėtų viską atidžiai pamatuoti. Nei Obama, nei europiečiai nėra pasirengę siųsti savo pėstininkus, nenorėdami tūkstančių žuvusiųjų. Be to, ISIS, nedvejodama nė akimirkos, paimtų įkaitu visą miestą, pirmiausia Mosulą. Taigi mūšis turėtų vykti nuo namo prie namo, neišvengiant daugybės nekaltų civilių aukų. Forma, kurią turės įgyti konfliktas – nepaisant visų tų, kurie plačia gerkle ragina kariauti – nėra aiški.
Pozityvu yra tai, kad bent jau yra rastas sutarimas tarp Vakarų ir Putino, įvardijant „bendrą“ priešą.

Daro įspūdį Claudio Magriso žodžiai, pasakyti kitą dieną po lapkričio 13-osios, kuriais jis pripažino Jono Pauliaus II toliaregiškumą, mėginant sustabdyti karą Irake. Kiek tai, kas vyksta šiandien, gali būti siejama su pasirinkimais, kuriuos Vakarai padarė netolimoje praeityje, su karais, kuriuos sukėlė Vidurio Rytuose ir finansavimu maištininkų grupių, kurios vėliau transformavosi į tarptautinį terorizmą?

C. Magriso vertinimas yra vertingas. Dauguma tų, kurie šiandien šlovina Vakarų pradėtą karą prieš islamą, kurie neva supriešina Joną Paulių II ir Benediktą XVI su popiežiumi Pranciškumi, kaltinamą tuo, kad per daug nuolaidžiauja musulmonams, pamiršta, jog būtent Jonas Paulius II atkakliai priešinosi karui Irake, kurio norėjo George’as Bushas jaunesnysis, priešinosi „civilizacijų karo“ sampratai, kurią norėjo įteigti tie, kurie siekė Vakarų kryžiaus žygio prieš islamą.

Kaip rašo Magrisas: „Koks toliaregiškas buvo Jono Pauliaus II pasipriešinimas karui Irake, opozicija, kuri kilo tikrai ne dėl simpatijos žiauriam Irako despotui, nei dėl abstraktaus pacifizmo, kuris jam buvo visiškai svetimas, nes istorinė atmintis jį išmokė, kad karas, visada baisus dalykas, kartais yra neišvengiamas. Tačiau lenkas popiežius žinojo, kad sujaukus pusiausvyrą – netvirtą ir bjaurią – to Babelio, kuris yra Vidurio Rytų regionas, pasklistų nevaldomo smurto banga. Koks daug protingesnis buvo R. Reaganas nei vėliau G. Bushas Jr., kai, norėdamas nutraukti Geddafi paramą terorizmui, ryžosi brutaliai, bet greitai ir veiksmingai operacijai, nemanydamas siųsti amerikiečių dalinių tam, kad įstrigtų neapibrėžtam laikui Libijos dykumose. Tuo tarpu Busho norėta invaziją į Afganistaną tęsiasi jau tris kartus ilgiau nei Antrasis pasaulinis karas, be jokių rezultatų.“

O čia galėtume pridurti: kiek labiau Reaganas buvo protingesnis už Sarkozy ir Cameroną, kurie, žinoma, nuvertė diktatorių, tačiau vien tam, kad nusviestų visą šalį, Libiją, į visišką chaosą, į tikrą radikalaus ekstremizmo daigyną.

Iš kur kyla fundamentalistinis ekstremizmas?

Išties reikalo esmė yra tokia: islamiškasis ekstremizmas yra dviejų veiksnių produktas. Pirmasis susijęs su problema, kuri liečia tiesiogiai šiuolaikinį islamą, jo santykį su modernybe, pilietinėmis ir religinėmis laisvėmis. Apie tai išmintingai kalbėjo filosofas Abdennouras Bidaras savo „Atvirame laiške musulmonų pasauliui“.
Žinoma, jis nėra vienintelis, tačiau savo Laiške tartum pateikia visų vakarietiško islamo problemų santrauką.  

ISIS yra monstras, kurio negalima tapatinti su islamu, su ramiu milijonų musulmonų tikėjimu. Vis dėlto jos šaknys glūdi vienoje iš galimų islamo interpretacijų, kurią pasirinko vahabitai. Interpretacija, kurią reikia „kritiškai“ įvertinti, jei norima įveikti kriminalinius fundamentalistų nukrypimus, kuriais jie pateisina savo veiklą. Šiam tikslui paprastas atsiribojimas arba nepritarimas yra pageidautinas, tačiau jo negana.

Panašiai, kaip nepadeda pozicijos žmonių, kurie teigia, kad nėra jokių sąsajų tarp islamo ir politikos. Problema yra sudėtingesnė, reikalaujanti iš naujo perskaityti tradiciją. Kaip teigė Hocine Drouiche, Nîmes imamas ir Prancūzijos imamų tarybos viceprezidentas: „Ištisus amžius musulmonai atskyrė protą ir racionalumą nuo savo religinio gyvenimo. Šiuolaikinė islamiškoji mintis patiria pačią tikriausią proto krizę. Todėl musulmonai gyvena paradoksaliose situacijose ne tik islamo, bet ir europietiškųjų vertybių atžvilgiu“. Šis uždarumas, tikėjimo ir proto atskyrimas gimdo fundamentalizmą, uždarą fideizmą, kuris mato kitus kaip „kryžiuočius“, klaidatikius, nešvarius.

Antrasis veiksnys, kuris per pastaruosius 40 metų prisidėjo prie islamo radikalizavimosi, buvo tai, kad Vakarai, ir pirmiausia JAV, panaudojo jį antisovietinei funkcijai: Afganistane buvo remiami talibai prieš Maskvą, o paskui su ISIS anti-Assado – Putino sąjungininko, funkcijai. Monstras, kaip pripažino Hillary Clinton, išlindo iš slaptų CŽV ir Pentagono kambarių, remiamas proamerikietiškų arabų ir Turkijos, kuri yra NATO narė. Kai vaikas paaugo, tapo akiplėšiškas ir nerangus tiek, kad jo kūrėjai nebežino, kaip juo atsikratyti. Tuo tarpu mirė šimtai tūkstančių žmonių, milijonai paliko regioną, ištisos valstybės prasmego į skurdą ir neviltį.

Manote, jog vyksta civilizacijų susidūrimas? Ką reiškia Europai, jos vertybėms ir kultūrai šis susidūrimas su fundamentalistiniu islamu?
 

Be jokios abejonės, atsinaujinusi konfrontacija su agresyviu islamu, kuris atrodė tolimas praeities atminimas, įpareigoja senąjį žemyną daug ką permąstyti. Po 1989-ųjų įvykių globalizacijos era sutapo su estetiniu–hedonistiniu–individualistiniu postmodernizmu. „Istorijos pabaiga“, kurią pranašavo Francis Fukuyama, atrodė, siūlo panoramą naujojo felix aetas, be jokių priešų ir karų, vien tik verslas ir divertissement.

Paskui atėjo rugsėjo 11-oji, o su ja sugrįžo politinė teologija (teokonservatoriška ir islamistinė), priešas, karas. Šio konflikto rezultatus matome pakrikusiuose Vidurio Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Todėl Europa po Paryžiaus nebegali toliau galvoti apie save naujos (arba senos) politinės teologijos terminais, kaip to norėtų dešinieji.

Sprendimą, išeitį iš postmoderno nihilizmo rasime ne įtvirtindami savo tapatybę kaip antitezę kitoms, dialektinę tapatybę, kuri iš esmės savo opozicija tik atkartoja priešininką. Toks kelias veda tiesiai į „civilizacijų susidūrimą“, kurio taip norėtų, pavyzdžiui, Italijos dienraštis „Libero“, kuris savo vedamąjį, atsiliepiantį į Paryžiaus tragediją, nepasigėdijo pavadinti „Musulmonų šunsnukiai“. Tikrų tikriausias neapykantos kurstymas. 

Kita vertus, Europa negali galvoti, kad problema išsispręs ištirpdant skirtumus. Pavyzdžiui, kaip nutiko vienoje Florencijos mokykloje, kurios vadovybė atšaukė klasės iškylą dėl to, jog programoje buvo numatytas apsilankymas meno parodoje, kurioje buvo demonstruojamas Chagallo paveikslas, vaizduojantis Kristų, baiminantis, kad tai galėtų užgauti moksleivius musulmonus.
Tai tikrai kvailokas požiūris, parodantis daugiakultūriškumo ribas, faktai rodo, jog jis nesugeba įtraukti kultūrinių skirtumų.

Kas atvyksta arba gimsta kokioje nors šalyje, privalo pirmiausia išmokti gerbti jos tradicijas, papročius, įstatymus. Tai nerašytas tautų įstatymas. Ir negali atvykusieji makiaveliškai simuliuoti, laukdami, kol taps dauguma. Jei nepatinka įstatymai ir papročiai, geriausia išvykti kitur. 

Kita vertus, priimanti šalis privalo sudaryti sąlygas integruotis, visų pirma per mokyklą, darbą, universitetą, daugiausia dėmesio skiriant jaunimui. 

Būtent mokyklinėje aplinkoje, – kaip įrodo krikščioniškų institutų arabų kraštuose, kurie priima moksleivius nepaisant jų religijos, patirtis – užsimezga draugystės, abipusė pagarba, ilgalaikiai  santykiai tarp skirtingų tikėjimo žmonių. Čia kuriama ateitis. Žinoma, tai turėtų būti mokyklos, kur rimtai dirbama, o ne paprasčiausiai „parkuojami“ žmonės ar vyksta šaknų nukirtimas.

Tad kaip derėtų reaguoti?

Tiek reliatyvistinis postmodernizmas, tiek ir identitaristinė ideologija, su kuria lig šiol atsiliepėme į islamiškąjį integralizmą, apsčiai pademonstravo savo ribas.
Abdennoras Bidaras, savo Laiške teigia, kad europietiškojo islamo pasaulis turi, jei to nori, išteklių išjudėti iš tos seklumos, į kurią jį stumia integralizmas.
Taip pat galime sakyti, kad senoji Europa, kad ir kiek nusivylusi ir sugriovusi savo tradicijas, turi išteklių atsiliepti ne vien reaktyviai.

Tai liudija nuostabus laiškas, kurį teroristams parašė paryžietis Antoine Leiris po žmonos mirties per išpuolį Paryžiuje: „Penktadienio vakarą pagrobėte gyvybę iš ypatingo žmogaus, mano gyvenimo meilės, mano sūnaus motinos, tačiau mano neapykantos negausite. Nežinau, kas esate, ir nenoriu to žinoti. Esate mirusios sielos. Jeigu tas Dievas, kurio vardu jūs aklai žudote, mus sukūrė pagal savo paveikslą, tai kiekviena kulka, iššauta  į mano žmonos kūną, suvarpė Jo širdį. Todėl nesuteiksiu jums dovanos nekęsdamas jūsų.“ 

Tai yra tikroji europietiškoji tapatybė – atvirumas akistatai, o ne neapykantai. Europos civilizacija, ta autentiškoji, kaip išryškino savo knygoje Remi Brague „Europe. La voie romaine“,  tai – „buvimas antrine“:  antikinės Romos gebėjimas tapti „antrąja“ graikų kultūros atžvilgiu, krikščionybės gebėjimas tapti „antrąja“ judaizmo atžvilgiu. Dėl to Europa sugeba „integruotis“, jai nereikia atsisakyti tradicijų, tikėjimo, kultūros tų žmonių, kurie mindo jos žemę. Ji nebijo kito. Turi pareigą gintis, tačiau yra ir pakankamai stipri, kad pakęstų skirtumus.

Pagal „Vatican insider“ parengė S. Žiugždaitė

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.