Inesa Čaikauskienė: „Kviečiame permąstyti santykį su piligriminėmis vietomis“

Nuo spalio vidurio Vilniaus piligrimų centre vyksta susitikimų ciklas „Gyvenimas Gailestingumo kelyje – pažinti, skelbti, priimti“. Jo metu vyksta ne tik pokalbiai, paskaitos, bet asmeninis prisilietimas prie piligriminių vietų. Apie sumanymą pasakoja Vilniaus piligrimų centro vadovė Inesa Čaikauskienė.

Kaip kilo sumanymas? Kodėl pasirinkote tokį formatą?

Pavadinimas „Gyvenimas Gailestingumo kelyje“ – tai konstatavimas džiugaus ir įpareigojančio fakto, kad mes, vilniečiai, gyvename šalia ypatingų Dievo malonės vietų, susijusių su Jėzaus apsireiškimais šv. Faustinai, Aušros Vartų Gailestingumo Motinos. Tačiau kartu, kaip ir šv. Faustina, tampame įpareigoti gyventi Gailestingumo dvasia, dalintis žinia, liudyti ir taip padėti Dievo gailestingumą patirti kitiems.

Gyvenimas Gailestingumo kelyje nevyksta be susitikimų, maldos, dalinimosi savo atradimais, liudijimais, gailestingumo darbų.

Būtent toks yra ir šių susitikimų tikslas – sudaryti sąlygas žmonėms pažinti Vilnių kaip Gailestingumo miestą ir pakviesti prisijungti kuriant piligrimytės tradicijas ir kultūrą. Iš jau vykusių susitikimų matome, jog žmonės turi idėjų, pasiūlymų, todėl svarbu, kad tas idėjas atrastume, vieni kitus pažinotume. Norime, kad žmonės jaustųsi kuriamos piligrimystės kultūros dalimi, nes turint savo dalį rūpiniesi ir visu turtu.

Kokius žmones labiausiai norite pasiekti?

Susitikimai atviri visiems, tačiau ypač kviečiame žmones, kurie galėtų prisidėti prie jubiliejinių Gailestingumo metų ir piligrimystės organizavimo. Šiandien stokojame piligriminių grupių vadovų, todėl mums svarbus gidų dalyvavimas, kad jie galėtų pristatyti ne tik turistinį Vilnių, bet su atvykstančiais leistųsi į tikėjimo kelionę, žinotų Gailestingumo pamaldumo praktikas. Žinoma, veda Dievas, bet piligriminio kelio vadovas yra tas tarpininkas, kuris turi mokėti pristatyti ne tik įvykių datas ir vietas, tačiau turi suvokti, kaip konkreti vieta liudija Dievo gailestingumą. Grupės vadovas gali pasėti sėklą, o kaip jau ji sudygs – Dievo darbas.

Jovitos Mikalkėnaitės nuotr.

Taip pat svarbu, kad Vilniaus gyventojai pajaustų, jog gyvena Gailestingumo mieste, kuris yra reikšmingas piligrimams iš Lietuvos ir viso pasaulio, kad save jie laikytų ne tik gražaus, žalio miesto su unikaliu Senamiesčiu dalimi. Miestiečiai gali prisidėti savanoryste ir savo gebėjimais tiek organizuojant jubiliejinius Gailestingumo metus, tiek piligrimystę, nes šiose srityse daug kūrybinių darbų, informacinės medžiagos parengimo, platinimo, įsikūrimo pačiame centre. Piligrimai nuo įprastų turistų dažniausiai skiriasi savo atvirumu, noru patirti bendrystę su kitais piligrimais ar vietiniais gyventojais. Būtų puiku, jeigu vietiniai žmonės, užkalbinti piligrimo (arba dar geriau patys jį užkalbintų), ne tik parodytų jam kelią, bet pabendrautų su juo, gal išgertų arbatos, ar palydėtų į atvykėliui sunkiau surandamą objektą. Būtų prasminga, kad miestiečiai galėtų priimti piligrimus į savo namus. Juk tai vienas iš Gailestingumo darbų, o kartu gyvi liudijimai apie piligrimystę, tikėjimą, Gailestingumą vieni kitiems.

Ir dar vienas paprastas, bet ypač svarbus kvietimas – skleisti žinią apie Vilnių – Gailestingumo miestą ten, kur važiuojame, dirbame, esame. Galbūt šalia vizitinės kortelės gali atsirasti ir Gailestingojo Jėzaus paveikslėlis, kaip pakvietimas atvykti į Vilnių. Todėl kviečiame bent trumpai susipažinti su istorija, pagrindiniais jos faktais.

Koks šių susitikimų turinys ir kodėl?

Šį projektą pradėjome įgyvendinti su Kultūros paveldo departamentu, siekdami kelių tikslų – aktualizuoti piligriminius objektus ir supažindinti žmones su piligrimystės galimybėmis Vilniaus arkivyskupijoje.

Pagrindinė susitikimo dalis yra paskaita, vėliau norintieji lieka pasikalbėti, pasidalinti mintimis. Kol kas susitikimų neribojame griežtai pagal programą, nes reikia laiko pajausti, kas vyksta, kokie žmonių lūkesčiai.

Su pirmosiomis paskaitomis pradėjome nuo tolesnių, bendresnių temų – tai buvo įvadai į piligrimystės istoriją ir sampratą, kodėl žmonės ryždavosi piligrimystei, kodėl šiandien piligrimystė yra tokia reikšminga tikintiesiems. Reikia prisiminti, kad nuo XVI a. pabaigos Aušros Vartai, Trakai buvo vieni žymiausių piligrimystės objektų, pritraukiančių gausybę piligrimų iš visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Caro valdymo ir sovietinės okupacijos metais piligriminės kelionės buvo draudžiamos, o piligriminiai objektai niokojami, keičiama jų paskirtis. Taigi gyventojų sąmoningumas piligriminių objektų, kaip savo aplinkos ypatingą dvasinę, kultūrinę, socialinę vertę turinčių vietų, atžvilgiu vis dar nėra atgaivintas, o piligrimystės potencialas nėra pakankamai išnaudotas. Vietos gyventojai vis dar per mažai randa ryšio su piligriminėmis vietomis, nes neturi ir žinių apie objektus, greta kurių jie gyvena. Taip susidaro paradoksalios situacijos, kai atvykęs piligrimas net stovėdamas greta ieškomo objekto negali jo surasti su vietinių pagalba, nes pastarieji apie jį nežino.

Šv. Faustinos namelis. Evaldo Lasio nuotr.

Kitose paskaitose pristatėme vietas, kurias jungia Gailestingumo ir Šv. Jono Pauliaus II piligriminiai keliai. Keletas susitikimų vyko su konkrečia tema susijusiose vietose – paskaita apie relikvijas – piligrimystės vieną iš apčiuopiamų tikslų – vyko Bažnytinio paveldo muziejuje, apie Gailestingumo apaštalus – šv. Faustiną ir pal. kun. Mykolą Sopočko – Šv. Faustinos namelyje, Antakalnyje.

Ir, žinoma, kokia teorija be praktikos – susitikimų pabaigoje Vilniaus mieste suplanuota piligriminė kelionė, kurią dėl dalyvių gausos reikės organizuoti pakartotinai.

Paskaitų ciklo pabaigoje planuojame parengti visų paskaitų santrauką, su kontaktais ir gairėmis, kaip reikėtų vesti piligrimų grupes.

Kokia yra piligrimų centro funkcija?

Vilniaus piligrimų centro idėja buvo pradėta realizuoti dar prieš popiežiui Pranciškui paskelbiant jubiliejinius Gailestingumo metus, todėl tai mums buvo patvirtinimas, kad einame teisingu keliu. Piligrimų centro pagrindinė misija yra skelbti žinią apie Dievo Gailestingumą piligrimams iš viso pasaulio ir Lietuvos, pristatant piligrimystės galimybes Vilniuje, kad Vilnius – kaip Gailestingumo miestas, atsirastų piligrimystės žemėlapiuose. Žinoma, vien informavimo nepakanka – reikia, kad ir pačiame Vilniuje plistų pamaldumas Gailestingumui, stiprėtų Gailestingumo dvasingumas, kad Vilnius turėtų svarbiausią piligriminę infrastruktūrą – galimybę švęsti Susitaikymo sakramentą ta kalba, kurią moka piligrimas, išgyventi tylą, susikaupimą.

Evaldo Lasio nuotr.

Ypač grupėmis atvykstantys piligrimai nori dalyvauti rekolekcijose, turėti katechezę – tam reikia ir vietos, ir žmonių. Organizuojant piligrimystę tampa svarbūs – apgyvendinimas ir maitinimas. Mieste yra daugybė viešbučių ir kavinių, tačiau piligrimystė yra savotiškos rekolekcijos, kurioms reikia šiek tiek kitokių poilsio vietų, laisvesnės vietos, laiko erdvės, bendrystės su kitais piligrimais. Šiandien iššūkis yra apgyvendinti piligrimų grupes vienoje vietoje ir už jiems priimtiną kainą. Taigi svarbus yra atsakingo socialinio verslo vaidmuo ir dialogas su juo, kad galėtų sukurti patrauklius piligrimams produktus. Prisimenu pavyzdį iš Santjago kelio, kai vienas prabangus viešbutis ryte nemokamai pamaitina pirmuosius keletą piligrimų. Labai gražus poelgis, apie kurį žinia pasklinda tūkstančius kilometrų.

Taigi apibendrinant – Vilniaus piligrimų centras skleidžia žinią apie Vilnių kaip Gailestingumo miestą, siūlo piligrimams keliavimo galimybes ir padeda jiems susiorientuoti.

Ar gausėja „gailestingumo piligrimų“ pačioje Lietuvoje? Iš užsienio?

Kadangi anksčiau tokia statistika nebuvo vesta, netikslu būtų kalbėti, kaip skaičius kinta, tačiau iš dar labai neilgos darbo patirties galima pasakyti, kad piligrimai net iš labiausiai nuo Lietuvos nutolusių pasaulio kampelių Vilniaus ieško būtent dėl Gailestingumo. Pirmiausia atranda per Gailestingumo šventovę, dažnai jau atvykę sužino, kad yra daugiau vietų, per kurias autentiškai galima prisiliesti prie Gailestingumo istorijos. Tie, kurie turi laiko, tai ir padaro, kiti planuoja atvykti jau su didesnėmis grupėmis.

Tačiau ypač stiprios būna žmonių patirtys, dėl kurių supranti, kaip jiems svarbu atvykti čia ir atrasti net ko nesitikėjo. Į piligrimų centrą užsuka labai įvairių žmonių, vieni jau turi rankose žemėlapius ir prašo paaiškinti, kaip pasiekti vieną ar kitą vietą. Neseniai buvo jaunų švedų pora, kurie atvyko į Vilnių gimtadienio proga. Išlipę iš lėktuvo atvyko tiesiai į piligrimų centrą ir paprašė sudaryti jiems piligrimystės maršrutą, derinosi galimybę dalyvauti Mišiose anglų kalba ir atlikti išpažintį. Šiuo metu deriname kelionę su vienu norvegu, kuris kelionę į Vilnių – Gailestingumo miestą, kaip staigmeną, organizuoja savo žmonai, atsiveža jiems ypač svarbias asmenines intencijas, kurias nori paaukoti Gailestingumo šventovėje. Yra žmonių, kurie atvyksta kaip turistai arba verslo reikalais, bet viena iš būtinų aplankyti vietų jiems yra Gailestingumo šventovė. Yra ir tokių, kurie atvyksta visai nieko nežinodami, arba apsistoja šalia piligrimų centro esančiame motelyje ir užsuka paklausti, koks tai paveikslas, kokia istorija. Tada jų kelias pasuka šventovės link. Ir vėl – toliau jau Dievo darbas.

Nors vis dar neturime iškabos, bet įdomiausia, kad Gailestingumo piligrimai visad pastebi piligrimų centre ant palangės išdėliotas knygutes su Gailestingojo Jėzaus atvaizdu, ir tai tampa tarsi tuo kviečiančiu užeiti langu, dėl ko atveria ir piligrimų centro duris.

Ko dar reikėtų, kad Gailestingumo miesto vietos aiškiau kalbėtų mums patiems? Nebūtų tokios nebylios ir svetimos? Kaip šią istorijos dalį ir dvasinę patirtį perteikti jaunimui?

Piligriminėse vietose pirmiausia trūksta mūsų pačių, bendruomenių, žmonių, besirūpinančių vieta, malda joje, atvirumu ir svetingumu piligrimams. Piligrimo objektas yra šventovė, ypatinga Dievo malonių vieta, tačiau jo kelionė yra neatsiejama nuo sutiktų žmonių, pokalbio su jais, palydėjimo, juk Dievas kalba žmonių lūpomis. Tokie susitikimai galėtų būti abipusiai pasidalinimai ir liudijimai vienų kitiems, tikėjimo stiprinimas. O tada jau ratas sukasi savaime – stiprėja žmonių tikėjimas, sąmoningumas, jie pradeda labiau atrasti ryšį su konkrečia vieta, rūpintis ja. Matome, kad Gailestingumo šventovė yra nuolat pilna žmonių – kartais joje pritrūksta vietos atsiklaupti, o kartais ir oro kvėpuoti. Ši šventovė gyva malda, giesmėmis, žmonėmis.

Gailestingojo Jėzaus seserų vienuolynas. Evaldo Lasio nuotr.

Gailestingojo Jėzaus seserys beveik visad, pagal galimybes, atveria duris piligrimams (jeigu tik jie išdrįsta paspausti durų skambutį). Nesvarbu, ar tai grupė, ar tik keletas žmonių, bet jos atranda keletą minučių maldai kartu, pasidalinimu keletu sakinių. Jie čia gali įsigyti kokybiškų Gailestingojo Jėzaus paveikslėlių su Gailestingumo vainikėlio malda įvairiomis kalbomis. Atrodytų, labai paprasta, bet paveikslėliai tampa tokie svarbūs, kada grupė žmonių pradeda ieškoti po visą miestą atvirukų su Gailestingojo Jėzaus atvaizdu, kad galėtų išsiųsti savo šeimai, draugams. O tai juk toks prasmingas žinios skleidimas.

Jaunimą matome kaip didžiulį potencialią, per kurį Vilniuje augtų Gailestingumo dvasingumas, nes kuo anksčiau jaunas žmogus atras Gailestingumą, tapatinsis su piligrimystės vieta, tuo šis dvasingumas paplis labiau. Moksleiviams padedame sudaryti piligrimystės programas su katechezėmis, gailestingumo darbais, kurios galėtų būti savotiški orientaciniai užsiėmimai, tik jie padėtų orientuotis vertybėse, tikėjimo pažinime, Gailestingumo pajautime – juk tokia piligrimystės esmė.

Raginame ir „Bernardinai.lt“ skaitytojus permąstyti santykį su piligriminėmis vietomis, šalia kurių gyvename, geriau jas pažinti, patirti piligrimytę ir tapti Gailestingumo miestelėnais.

Dėl idėjų, pasiūlymų, savanorystės, bendradarbiavimo galite kreiptis tel. 867 721 591, el. paštu piligrimai@vilnensis.lt arba tiesiog užsukti į Vilniaus piligrimų centrą, Dominikonų g. 6.