Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Nesu linksmuolis, ir mano gyvenimas sumautas

Ištrauka iš neseniai lietuvių kalba pasirodžiusios jėzuito Jameso Martino knygos Tarp dangaus ir džiaugsmo“ („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2015)

Apie sunkiausius džiugaus gyvenimo iššūkius

Kai pasakoju žmonėms apie džiaugsmo dvasingumą, paprastai po to jie man užduoda puikių klausimų. Tad leiskite dabar atsakyti į dažniausiai pasitaikančius auditorijos klausimus, kurie kartais man tampa tikru iššūkiu.

Ar būti džiugiam reiškia, kad privalau visą laiką būti laimingas?

Ne. Šį dalyką norėčiau pabrėžti, nes kaip tik jį knygoje apie džiaugsmą suprasti itin svarbu. Liūdesys yra natūrali reakcija į skausmą, kančią ir tragediją. Jis yra žmogiškas, natūralus ir, tam tikra prasme, net pageidautinas; liūdesys kaip reakcija į tragišką įvykį rodo, kad esate emociškai gyvas. Jei kartkartėmis neliūdėtumėte, būtumėte ne visai žmogiškas. Šiai minčiai atliepia kunigas jėzuitas, klinikinės psichologijos specialistas Williamas A. Barry: „Jei tam tikri dalykai tavęs nenuliūdina, pavyzdžiui, kai miršta mylimas žmogus ar atsitinka stichinės nelaimės, tu nesi normalus. Liūdesys yra gyvenimo dalis.“

Svarstėme, kad Jėzus, būdamas žmogus, turėjo šypsotis ir juoktis, nors tiesioginių įrodymų neturime. Apie Jėzaus liūdesį netenka skaityti tarp eilučių, šiuo atveju Naujasis Testamentas pasako tiesiai − Jėzus apsiverkė mirus vienam iš jo draugų. Kai Lozorius, jo draugių Marijos ir Mortos brolis, po trumpos ligos mirė, Jėzus nukeliavo prie kapo. Evangelijoje rašoma: „Jėzus pravirko.“1 Jėzaus ašaros suvokiamos kaip jo užuojautos, jo žmogiškumo įrodymas. „Štai kaip jis jį mylėjo!“ − kalbėjo buvusieji minioje. Jei Jėzus liūdėjo, be abejo, liūdėti galime ir mes.

Supratimas, jog privalai visą laiką būti linksmas ir džiugus, kad parodytum savo tikėjimą, gana plačiai paplitęs ir yra juokingas. „Išeik iš kapo! − ragino mane šiaip jau gera linkinti draugė, kai pasidalijau savo liūdesiu dėl tėvo mirties. − Ar nesi tikintis?“ (Ji norėjo pasakyti, kad sutelkiu dėmesį į mirtį, o ne į prisikėlimą.) Tačiau net šventieji, tie tikėjimo įsikūnijimai, kartais nusimindavo. Kaip ir Jėzus, jie retkarčiais liūdėjo, nes jie − žmonės.

Aš netikiu ir „klestėjimo evangelija“, kuri žmonėms sako, kad jeigu jie tiki į Jėzų Kristų, jų gyvenimas bus nuolat sėkmingas. Tai akivaizdžiai klaidinga. Imkime vieną akivaizdų pavyzdį: dvylika apaštalų tikėjo Kristų, ir daugelis jų sulaukė sunkaus, skausmingo, net tragiško likimo. Ar kas nors mano, kad šv. Petras, kuris buvo nukryžiuotas, per mažai tikėjo? Martinas Lutheris Kingas Jaunesnysis, vienas didžiausių mūsų laikų religinių veikėjų, smarkiai kentėjo, buvo kalinamas ir nužudytas. Ar jo tikėjimas buvo nepakankamas? Į gyvenimo pabaigą pal. Kalkutos Motina Teresė dažnai kentė baisų fizinį skausmą ir net patyrė „tamsiąją sielos naktį“. Ar ji netikėjo? Kančia – kūno ir sielos − yra visų žmonių dalia, taip pat ir tikinčiųjų, atsidavusių tikinčiųjų ir tų, kurie stengiasi gyventi džiugiai.

Be abejo, „klestėjimo evangelijoje“ yra reikšmingų momentų: ji skatina susitelkti į džiaugsmą, pabrėžia tvirtą tikėjimą į Dievą, skatina tikėti į Dievą, trokštantį mums didžiausio džiaugsmo. Tačiau ji neigia kančią, vadinasi, pilnai nepriima žmogiškosios dalios. Galbūt dėl šios priežasties kai kurie jos sekėjai šalinasi Didžiojo penktadienio pamaldų.

Aš netikiu ir tuo, kad žmonėms, kurie patiria kančią ar ligą, trūko „pozityvaus mąstymo“. Barbara Ehrenreich (knygos Šokiai gatvėse autorė) tai aprašo kandžioje savo knygoje Šviesioje pusėje: Kaip nepaliaujamas pozityvaus mąstymo propagavimas pakenkė Amerikai (Bright-Sided: How the Relentless Promotion of Positive Thinking Has Undermined America). Dažnai pravartu įžiūrėti šviesiąją gyvenimo pusę ir sveikatai palanku stengtis būti linksmai nusiteikusiam, tačiau tikėjimas, kad sergantieji stokojo „pozityvaus mąstymo“, yra pasibaisėtinas. Iš tokio įsitikinimo galiausiai išplaukia supratimas, kad sergantieji vėžiu gavo ligą dėl savo mąstysenos. Toks požiūris tik dar labiau padidina ligonių kančias. Ehrenreich, pati sirgusi vėžiu, rašo: „Nesugebėjimas pozityviai mąstyti sergantįjį vėžiu neabejotinai gali slėgti kaip antra liga.“

Liga nėra moralinė yda arba valios stoka. Liga yra tiesiog mūsų žmogiškumo atspindys.

Antra vertus, šiandien labai paplitusi nepatenkinto bambėjimo ir apskritai skundimosi kultūra. Kiekvienas pažįsta keletą aukščiausios kategorijos niurgzlių, visuomet dejuojančių dėl kokios nors juos ką tik ištikusios „nelaimės“, nepabaigiamai besiskundžiančių dėl naujos savo ligos, užtikrintai pranašaujančių būsimą nelaimę ir apskritai neduodančių ramybės visiems aplinkui. Paprastai šie žmonės yra labai susitelkę į save. Būti šalia jų nemalonu. Pažinojau žmogų, kuris buvo etatinis hipochondrikas (į tai ir aš esu linkęs). Saugojausi nepaklausti: „Kaip sekasi?“, kad neimtų man papasakoti, itin išsamiai, apie naujausią savo slogą.

Vienas mano draugas tokį polinkį lygina su raudonų dažų lašo ieškojimu baltų dažų skardinėje. Tai išraiškingas vaizdinys. Raudonas lašas reiškia vieną jūsų problemą. Jūs turite visą skardinę baltų dažų − tarkime, darbą, stogą virš galvos, mylinčią šeimą. Užuot tuo džiaugęsis, pasirenkate susitelkti į vieną mažytį raudoną lašelį − vieną negerą dalyką savo gyvenime. Netrukus visa skardinė jums tampa raudona − jūs matote tik tą spalvą.

Dabar reikia prisiminti, kad visada galime rinktis. Kadangi gyvenime nutinka ir gerų, ir blogų dalykų, galime pasirinkti ir susitelkti tik į tai, kas daro mus laimingus, kas teikia džiaugsmo. Čia padeda ir šiuolaikinės psichoterapijos kryptis, vadinamoji kognityvinė elgesio terapija. Kaip suprantu, ši psichologijos mokykla remiasi tokia prielaida: kadangi mūsų mintys formuoja pasaulio patyrimą, nesveikas ir klaidingas mąstymas gali paskatinti mus neteisingai vertinti savo gyvenimą ir jaustis nelaimingus.

Nenusiminkite, kai susiduriate su sunkumais. Juokitės jiems į akis ir žinokite, kad esate Dievo rankose. Šv. Pranciškus Salezas

Pavyzdžiui, jei galvojate, kad jums amžinai nesiseka, nors iš tikrųjų jūsų gyvenime yra ir gero, ir blogo, galite tapti labai nelaimingas − ne dėl pasitaikančių nesėkmių, bet dėl savo mąstymo būdo. Vėlgi, čia nekalbu apie žmogų, išgyvenantį didelę tragediją ar tikrą skausmą. Neneigiu ir psichoterapijos ar specialisto konsultacijos poreikio, siekiant įveikti rimtas psichologines problemas ar klinikinę depresiją. Veikiau kalbu apie žmogų, kuris pasirenka sutelkti dėmesį vien į negatyvią gyvenimo pusę, nepaisydamas akivaizdžios pozityvių dalykų persvaros.

Kokie požymiai rodo, kad elgiatės būtent taip? Pirmiausia tam tikrų žodžių vartojimas. „Aš niekada nepasiekiu, ko noriu!“, „Aš visada sergu!“, „Visi manęs nekenčia!“, „Tik man vieninteliam šitaip blogai!“, „Niekas niekada man nepaskambina!“, „Mano viršininkas visada mane užsipuola!“ Tokios frazės rodo, kad jūsų mąstymui tikriausiai trūksta tikslumo ir aiškumo.

Kai kurie žmonės patys nusprendžia ir sugeba dažniau susitelkti į pozityvius gyvenimo aspektus. Kitiems viską aiškiau pamatyti padeda apsilankymas pas dvasininką ar psichoterapijos specialistą. Tačiau, darsyk pakartosiu, tai nereiškia, kad niekada gyvenime nepatirsite tikros tragedijos ar niekada neliūdėsite. Jūs tiesiog išsiugdysite tikroviškesnį požiūrį į savo gyvenimą.

Prieš keletą metų savo dvasios vadovui dejavau, koks sunkus mano gyvenimas. Tiek vargų. Tiek daug padarytino darbo. Tiek daug fizinių sunkumų. Tiek daug bendravimo problemų. Ir taip be perstojo. Pasakiau jam, kad išreiškiau visa tai Dievui maldoje, bet po to jaučiausi dar blogiau.

− Ar esi atviras ir sąžiningas su Dievu? − paklausė jis.

− Žinoma, − atsakiau aš. − Dalinuosi su Dievu visais savo sunkumais.

− A! − tarė jis. − Tačiau atvirumas reiškia tikrai sąžiningai dalytis su Dievu realybe. Ar žiūri į savo gyvenimo visumą? Ar matai ir gera, ne tik bloga? Ar sąžiningai papasakoji Dievui apie visą savo gyvenimą, ar susitelki tik į problemas?

Jo žodžiai padėjo man pamatyti, koks negatyvus esu savo maldoje ir savo gyvenime.

Taigi tikintieji privalo išlaviruoti tarp buvimo „laimingam“ dėl netikros laimės ir amžino nepasitenkinimo ieškant priekabių, bambant ir skundžiantis. Apskritai įvairiais savo gyvenimo momentais tikintieji pasijus ir laimingi, ir liūdni, tačiau džiaugsmas yra įmanomas ir išgyvenant tragediją, nes jis priklauso nuo tikėjimo ir kliovimosi Dievu.

Labai mėgstu cituoti škotų filosofo Johno Macmurray’aus citatą apie iliuzinį ir tikrąjį tikėjimą.2 Iliuzinio tikėjimo maksima: „Nebijok, pasitikėk Dievu, ir Jis pasirūpins, kad tau neatsitiktų nieko, ko tu bijai.“ Tikrojo tikėjimo maksima kitokia: „Nebijok. Nors tikėtina, kad tai, ko bijai, tau nutiks, tačiau nereikia bijoti.“ Išmintingos Macmurray’aus įžvalgos paaiškina skirtumą tarp širdies gilumoje slypinčio ir greitai išnykstančio džiaugsmo.

Džiaugsmas gali įžengti į mūsų gyvenimą ir netikėtai užklupti net ir „juodžiausiu“ mūsų gyvenimo laikotarpiu. Kathleen Norris pasakojo man apie tai, kaip lankė ligoninėje savo seserį. „Kol nerimaudama akimis sekiau sesers deguonies stebėjimo įrenginį, į palatą įėjo valytoja su šluota. Patyliukais, vos girdimai, ji dainavo dainą, kurią atpažinau: tai buvo meilės daina iš Brodvėjaus miuziklo. Kažką apie tai pasakiau, ir ji pradėjo dainuoti garsiau, entuziastingesniu ir įmantresniu balsu. Kol valytoja išėjo iš palatos, mudvi su seserimi išklausėme tris dainas ir didžiąją dalį jos gyvenimo istorijos. Džiaugsmas yra galingas vaistas. − Baigė savo pasakojimą Norris. − Esu tikra, kad džiaugsmas yra vaisius, nes jo skonis toks saldus.“3

Rasti džiaugsmo savo gyvenime ir šypsotis galima nuolat – netgi kai būna tikrai labai sunku. Visada būnant su kitais žmonėmis galima išsaugoti giedrą nuotaiką. Nereikia savęs kankinti ir juoktis pro ašaras, bet būtina bent jau neapsunkinti aplinkinių žmonių nuolatiniais skundais. Nenoriu pasakyti, kad niekada negalima kalbėti apie savo gyvenimo sunkumus. Sunkiu metu svarbu pasikalbėti su artimu draugu, šeimos nariu, kunigu ar kitu dvasininku arba psichoterapeutu. Taip pat būtina pasidalyti savo vargais su Dievu maldoje. Bandau atkalbėti tik nuo skundų ištisą parą, kaip kad kartais daro daugelis žmonių (taip pat ir aš).

Pastaruoju metu stengiausi dažniau nutylėti visas savo „nelaimes“ ir per daug nesidalyti asmeniškais sunkumais su žmonėmis, kurių gyvenimas ir taip jau sunkus. Vėlgi, nenoriu pasakyti, kad nesidaliju savo sunkumais su draugais, dvasios mokytoju ar Dievu maldoje. Būti linksmam net tada, kai tau sunku, yra veikiau dovana žmonėms. Galbūt kažką panašaus turėjo galvoje pal. Kalkutos Motina Teresė, sakydama: „Kaskart, kai kam nors nusišypsai, tai yra meilės veiksmas, dovana tam žmogui, gražus dalykas.“

Gebėjimas taip pasielgti ateina iš širdies gilumoje slypinčio džiaugsmo pojūčio net ir „juodžiausiu“ savo laikotarpiu.

Kaip pajusti džiaugsmą, jei esu nelaimingas?

Rasti džiaugsmą skausmingais laikotarpiais pradedame nuo supratimo, kad tikras džiaugsmas yra įsišaknijęs Dieve. Taigi, kad atrastume džiaugsmą, paguodą ir nusiraminimą, būtina didžiausią dėmesį skirti savo santykiui su Dievu.

Atgauti džiaugsmą galima labai lengvai – reikia tiesiog praktikuoti dėkingumą. Tai galima daryti pasitelkus šv. Ignaco Lojolos išpopuliarintą maldą, vadinamą sąžinės tyrimo malda.4 Tai paprasta penkių žingsnių malda, kurioje apžvelgiate savo dieną nuo pradžios iki pabaigos.

Iš pradžių reikia priminti sau, kad esate Dievo akivaizdoje, kaip tai daroma visose maldose.

Pirmas žingsnis – prisiminti dalykus, už kuriuos esate dėkingas. Tai nebūtinai turi būti pribloškiantys, gyvenimą keičiantys įvykiai, tiesiog prisiminkite paprastus, per dieną nutikusius dalykus: malonų draugo žodį, užbaigtą užduotį, šypseną sūnaus ar dukros veide. Galima prisiminti net mažesnius dalykus: šuns kvailiojimą šįryt, priešpiečiams valgytos picos skonį, šiltos saulės pojūtį ant veido einant iš darbo namo, gerą nakties miegą.

Šv. Ignacas mus kviečia „skonėtis“ šiais dalykais, šitaip panyrant į dėkingumą, primenant sau visa, kas jūsų gyvenime yra šviesu. Liūdesio ar nelaimės atveju niekas nesusieja mūsų su Dievu labiau kaip mintys apie tuos dalykus, už kuriuos esame dėkingi.

Antra, apžvelkite dieną, stengdamiesi pamatyti, kur joje buvo Dievas, o kur galbūt Dievo nepastebėjote. Dažnai leng­­viau pamatyti Dievą praeityje, žvelgiant retrospektyviai, negu dabartyje. Tad sąžinės tyrimas padeda greitai rasti Dievą kasdieniame mūsų gyvenime net liūdnu metu, kai labiausiai tikėtina nepastebėti Dievo.

Trečia, prašykite malonės suprasti, kur galbūt nusisukote nuo Dievo ir nusidėjote.

Ketvirta, prašykite atleidimo už bet kokias padarytas nuodėmes. Galbūt norėsite šį žingsnį pratęsti susitaikymu su draugu, bendradarbiu ar kaimynu − jei tai itin rimta, arba, jei esate katalikas, išpažintimi − jei nuodėmė sunki.

Penktas ir paskutinis žingsnis − prašykite malonės kitą dieną matyti Dievą aiškiau.

Sąžinės tyrimas yra Dievo įsisąmoninimo malda, skirta pamatyti, kur Dievas jau veikia kasdieniame jūsų gyvenime. Tačiau mūsų aptarimo tikslais svarbiausias aspektas yra dėkingumas. Dėkingumas mums primena, net ir liūdesio laikotarpiais, mūsų gyvenime esančias Dievo dovanas ir gali vėl sugrąžinti tikėjimu paženklintą džiaugsmą. Dėkingumas primena mums pamatinį džiaugsmą mūsų gyvenime.

Tėvas Barry pastebėjo, kad tiems, kurie nori rasti dvasinį džiaugsmą išgyvendami liūdnus laikus, labai svarbūs prisiminimai. „Dažnai prašau sunkumus patiriančių žmonių kliautis Dievu ir pradėti nuo prisiminimų, − pasakojo jis. − Tamsiu laikotarpiu būname linkę pamiršti džiugų metą. Tad pirma pasistenkite prisiminti ką nors iš džiaugsmingo laikotarpio. Tuomet galbūt imsite suvokti, kad kartais jus apima Dievo ir džiaugsmo troškimas. Tačiau visų pirma reikia, kad būtumėte patyrę kokį nors gilų dvasinį džiaugsmą Dieve prieš liūdesio laikotarpį. Mane iš tikrųjų labai stebina žmonės, kurie yra dėkingi už baisius dalykus − alkoholizmą, depresiją, vėžį. Jie buvo nuklydę, ir šie sunkumai juos sugrąžino pas Dievą. Nenoriu pasakyti, kad Dievas „jiems tai davė“. Tačiau pati patirtis atvedė juos atgal pas Dievą, ir tai atnešė jiems džiaugsmą.“

Konkrečiau, „skonėjimasis“ tampa populiarus psichologų bendruomenėje. Psichologė Eileen Russell kalbėjo man, atliepdama tėvo Barry’o įžvalgą: „Skonėjimasis ir prisiminimas suteikia priėjimą prie tų jausmų ir galimybę jų pasisemti, kai yra sunku.“ Ji paaiškino, kad praeityje psichologai dažniau rašė apie nerimą, depresiją ir kitas sunkias emocines būsenas. Šiandien daugiau jų rašo apie tokias savybes kaip džiaugsmas ir pagarbi baimė. „Skonėjimasis“, viena iš šv. Ignaco mėgstamų praktikų, yra šių naujų tyrinėjimų dalis. „Skonėjimasis taip pat reiškia, kad jūs įsisąmoninate, jog esate džiugus, − sakė ji, − tai veda prie dar stipresnių gerovės jausmų.“

Pradėkite rinkti kolekciją

Vienoje senoje knygoje apie humorą pateikta patarimų žmonėms, linkusiems sutelkti dėmesį į tamsiąją pusę:

Pradėkite rinkti laimingų ir juokingų prisiminimų kolekciją. Stenkitės prisiminti laimingų epizodų iš savo vaikystės, linksmų dalykų, atsitikusių namuose ir mokykloje, bendradarbių išdaigas arba juokingus atvejus. Įtraukite į kolekciją bet ką, kas jus paskatino nusijuokti ar pasijusti gerai: ar tai būtų kieno nors papasakotas anekdotas, ar laiminga aplinkybė, ar komiškas įvykis. Užsiimti tokių branginamų nutikimų sąrašu yra naudinga, tad ir toliau dairykitės smagių potyrių savo sąrašui papildyti. Įtraukite anekdotus ir istorijas, kurie jums atrodo ypač juokingi. Ieškokite konstruktyvaus ir pozityvaus humoro − ilgainiui pajusite jį teikiant didesnį pasitenkinimą nei neetiškas ar žeminantis humoras. Dažnai grįžkite prie savo sąrašo ir pasimėgaukite prisimindami laimingus laikus. Pasakokite juokingas savo patirtis draugams, − jie panorės daugiau dalytis džiaugsmu su jumis, ir šitaip visiems padaugės juoko. Prajuokindami kitus ir paskatindami juoktis drauge, tampame vieni kitiems artimesni.5

1 Jn 11, 35.

2 John Macmurray, Persons in Relation, London: Faber & Faber, 1967.

3 Tai nuostabi interpretacija to, kad šv. Paulius vardija džiaugsmą kaip vieną iš Šventosios Dvasios „vaisių“ (Gal 5, 22–23).

4 Išsamesnį kasdienio sąžinės tyrimo aiškinimą galima rasti knygoje: James Martin SJ, Jėzuitų patarimai visiems gyvenimo atvejams, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2014.

5 Laurence J. Peter, Bill Dana, The Laughter Prescription,New York: Ballantine, 1982.