Jūs klausiate, „Kataliko balsas“ atsako. Apie išpažintį

Kam reikalinga išpažintis?

Šis klausimas yra labai tinkamas pradedant Advento laikotarpį, tačiau jis tampa dar aktualesniu, nes jau gruodžio 8 dieną prasidės ir jubiliejiniai Gailestingumo metai. Keliaujant kartu su Dievu – visi tai gerai žinome iš savo patirties – kartais suklumpame, nusidedame, padarome kažką, kas įskaudina Dievą, artimą ar Bažnyčią. Nuodėme mes nusisukame nuo Dievo. Bet Jis, besąlygiškai mus mylėdamas, duoda visokių priemonių ir teikia pagalbą, kad galėtume atsikelti ir judėti pirmyn, netgi dar labiau sustiprėję.

Štai tokios progos ir yra įvairūs liturginiai laikotarpiai (Adventas ar Gavėnia) ar šventės (pavyzdžiui, jubiliejiniai metai), kai Dievas per savo Bažnyčią mums ne tik primena apie gailestingumą, bet ir kviečia jį priimti. Tad labai suprantama, kad prasidėjus šiems laikotarpiams mes dar ir dar kartą klausiame, kas yra išpažintis, kam ji reikalinga, ką ji mums duoda. Nors iš tiesų, išpažintis nėra skirta tik šventėms ar ypatingiems metams – tai sakramentas, kurį tikintysis gali priimti taip dažnai, kaip jam reikia.

Kaip tik išpažintis (arba Susitaikymo, Atgailos sakramentas) ir yra tas įrankis, per kurį Dievas pasirinko mums atleisti nuodėmes, atitaisyti skriaudą bei padėti mums keistis. Išpažintis yra konkretus, asmeniškas žmogaus ir Dievo susitikimas, kuriame žmogus atsiprašo už savo suklydimus ir nuodėmes, o Dievas atleidžia ir suteikia malones, kurių dėka mes galime keistis, tapti dar geresniais. Kaip lietuviškame YOUCAT (Katekizmas jaunimui) rašoma: „Nėra gražesnio paaiškinimo, kas vyksta per Atgailos sakramentą, nei Jėzaus palyginimas apie gailestingąjį tėvą: mes klystame, painiojamės, žlungame, tačiau mūsų Tėvas laukia mūsų su dideliu, begaliniu ilgesiu.“ (227 psl.)

Kodėl nuodėmes reikia išpažinti kunigui?

Iš tiesų, galima galvoti, kad užtenka tiesiog atsiprašyti Dievo asmeniškai. Juk Jis žino mūsų širdis, žino kaip mes gailimės. Kodėl to nepakanka? Kodėl reikia nueiti pas kunigą ir pasakyti nuodėmes?

Na, pirmiausia, to norėjo pats Jėzus. Apaštalams Jis sakė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tam jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“ (Jono 20, 22–23). Kunigai (apaštalų įpėdiniai) iš paties Jėzaus gavo tarnystę patarnauti kitiems taip, kaip jis pats patarnavo, kai pas Jėzų ateidavo nusidėjėliai, o jis jiems atleisdavo nuodėmes, kviesdavo pakeisti savo gyvenimą ir daugiau nenusidėti (pvz.: Luko 7, 44–50).

Tik nereikėtų tokio Dievo noro suprasti kaip užgaidos – neva jis sugalvojo, be jokios priežasties, mums primesti kažkokią taisyklę. Dievas mus pažįsta. Jis žino, kaip mums reikia konkrečių ženklų, tam tikra prasme, įrodymų, kurių dėka būtume tikri, jog Dievas tikrai atleidžia. Kaip tik toks „įrodymas“ yra išpažintis ir per išpažintį pasakyti kunigo žodžiai: „Tavo nuodėmės atleistos, eik ramybėje.“ Kaip ir kiekvienas sakramentas, taip ir Išpažintis yra regimas ženklas, kad Dievas veikia žmogaus gyvenime per Bažnyčią, per kitus žmones.

Kita priežastis, kodėl aš džiaugiuosi, jog yra išpažintis – tai mano pačios polinkis save teisinti, slėpti savo netobulumus, nepastebėti klaidų. Kunigas man padeda save pamatyti tarsi iš šalies, padeda nenuslėpti, o sąžiningai pažvelgti į savo vidų, savo pasirinkimus ir veiksmus bei juos įvertinti nesislepiant ir neteisinant savęs. Dar daugiau, iš kunigo aš galiu gauti patarimų, ką daryti, kad nebekartočiau tų nuodėmių, o galėčiau ugdyti dorybes.

Kad išpažintis nebūtų tik formalus veiksmas, bet tikrai duotų naudos ir mus ugdytų, mano galva, išpažinčiai reikėtų pasiruošti. Čia ir vėl Bažnyčia ateina į pagalbą. Yra daugybė priemonių ir patarimų, kaip geriau atlikti taip vadinamą sąžinės sąskaitą.

Pastaruoju metu man labai padeda nedidelė, lietuvių kalba išleista Franciscko Luna Luca de Tena knygutė „Atgailos sakramentas“. Joje galima rasti dar platesnį paaiškinimą apie išpažintį, taip pat ir daug gerų patarimų, kaip jai gerai pasiruošti. Siūlau nepabijoti ir senų (ar naujų) maldaknygių. Tiesa, ypač senosiose maldaknygėse būdas, kokiu yra suformuluoti klausimai, gali gąsdinti ar skambėti nemaloniai, bet žvelkit į tai kaip į priemonę, tam tikrus kelio ženklus, kurie padėtų susigaudyti, kuria kryptimi judėti. Na ir žinoma, šiandien įvairių užuominų apie pasiruošimą išpažinčiai galima rasti internete. Galite patikrinti savo parapijos tinklaraštį, arba štai, šiek tiek panaršiusi, keletą radau ir aš: Vilniaus arkikatedros bazilika ir Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapija.

Paprastai, kunigai išpažinties klauso prieš, po, o kartais ir per Šventąsias Mišias. Dabar beveik visų vyskupijų tinklaraščiuose galima rasti laikus, kada konkrečiose bažnyčiose yra aukojamos šv. Mišios, o kai kur nurodomas ir laikas, kada kunigai klauso išpažinčių. Tokios informacijos paieškoti galite ir bažnyčių skelbimų lentoje ar paklausti zakristijoje budinčių žmonių.

Jei kartais atėję į bažnyčią nerandate klausykloje kunigo, raginu išdrįsti jį susirasti (gal nuėjo į zakristiją arba, gal galite rasti jo telefono numeri) ir susitarti dėl šv. Išpažinties laiko. Grįžtant prie ypatingų liturginių laikotarpių, taip pat galite pasinaudoti proga ir atlikti išpažintį per įvairius Advento renginius, susitaikymo pamaldas ar rekolekcijas.

Tiek ruošiantis, tiek einant atlikti išpažinties, svarbiausia prisiminti, kad Atgailos sakramentu pats Dievas per Bažnyčią pas mus ateina, susitinka mus, mums atleidžia ir mus sutvirtina. Išpintis nėra teismas, o jei ir yra, tai, kaip šventasis Josemaria Escriva sakė, yra teismas, kuriame prisipažinusiam yra visada dovanojama (Kelias, 309).

Palaiminto Advento!

Toma