2015 12 03

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Savanorystė: pažinti save ir kitą

Savanorystė – tai viena iš galimybių pažinti save ir kitą žmogų. Tai proga pamatyti gyvenimą kitu aspektu, nei mums įprasta. Dalinamės Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Laikinųjų namų savanorių patirtimi ir mintimis apie savanorystę su benamiais.

Kas jums yra savanorystė ir ką ji jums reiškia?

Audrius: Visų pirma man tai savęs pažinimas, nes, kai ateini į aplinką, kurioje neturi jokio savanaudiško intereso, gali save iš tikrųjų realizuoti. Kai neturi intereso pasirodyti prieš ką nors, įsijungia tikrasis žmogiškumas. Nes, kai veiki vedamas piniginių arba šlovės siekimo interesų, labai sunku išlaikyti žmogiškumą. O savanorystė padeda save pažinti tokį, koks esi iš tiesų. Ir pažinimas ateina būtent dėl to, kad negauni materialaus atlygio, o gaunamas dvasinis atlygis iš tikrųjų yra didžiulė dovana.

Vytautas: Laiko skyrimas kitiems. Bendravimas.

Rasa: Man tai yra savęs ieškojimas ir kūrimas, ir laisvinimasis iš tam tikrų stereotipų.

Kas paskatino/motyvavo jus savanoriauti?

Audrius: Paskatino noras grįžti į visuomenę. Paprastai tavo paties interesai yra aukščiau nei visuomenės. Ir nesusivoki, kad iš tiesų tai nesi aukščiau visuomenės. Tą suvokus, ateina natūralus noras daryti gera, atlikti kažkokius gyvybiškai svarbius dalykus. Bent jau mano atveju taip buvo.  Pamenu, kažkodėl sukosi mintys apie stotį, „Lukoilas“ kažkoks… O paskui perskaičiau straipsnį „Delfyje“ ar 15min. apie žmogų, kuris gyvena Laikinuosiuose namuose, yra benamis. Tas žmogus pasakojo, kad nenori su nieko bendrauti, nenori su nieko dalintis savo išgyvenimais. Jo santykis su dukra, mane ypač palietė. Tada ir supratau, kad gana išsisukinėti. Ir atėjau būtent čia, į Laikinuosius namus.  Straipsnis mane čia atvedė.

Dovilė: Pirmiausia patekau į „Socialinį veiksmą“. Jie buvo atėję į universitetą pristatyti savo veiklos. Tuomet pasiūlė ateiti pas juos į organizaciją ir pradėti savanoriauti. Aš jau prieš tai galvojau apie galimybę ką nors nuveikti. Nes pati kartais esu stabdis. Viena draugė buvo mane nusivedusi savanoriauti pas neįgaliukus. Tuomet buvau „Maltos ordine“. Iš pradžių man visų buvo gaila. Ir galvojau, kad tikrai nenoriu savanoriauti. Bet po metų vėl kilo mintis apie norą veikti. Patekau į „Socialinį veiksmą“, ten man davė sąrašą organizacijų, kur galima savanoriauti. Sąrašą skaičiau tiesiog automatiškai, ir man užkliuvo akis už Nakvynės namų. Ir tada sau pasakiau, kad noriu čia savanoriauti.

Gytis: Savanoriaujant galima padaryti daugiau gerų darbų. Blogi darbai, kaip žinome, daromi labai lengvai. O dėl gerų darbų reikia stengtis. O daryti gera norisi, ypač dėl to, kad turiu atžalų. Gera noriu daryti ne tik dėl jų, taip pat ir dėl kitų. Geru žmogumi būti sunku, blogu lengva. Tai čia kyla iššūkiai. Bet jų reikia gyvenime.

Rasa: Tai buvo visiškas atsitiktinumas. Vieną dieną važiavome su draugais troleibusu ir nusprendėme, kad norime dalyvauti protų mūšyje. Viena draugė buvo buvusi viename protmūšyje, ir jai pasirodė įdomu. Ji papasakojo apie klausimus, ir mes labai panorome dalyvauti. Ieškojome protmūšių. Ir draugė rado Laikinųjų namų protmūšį. Tuomet nusprendėme, kad galėsime ir pažaisti, ir padaryt gerą darbą. Atėjome. Mano draugams nepatiko klausimai, nes jie mano, kad konkrečių faktų žinojimas nėra reikalingas ir svarbus dalykas. Tuomet pagalvojau, kad būtų smagu ir toliau su jais eiti į protų mūšius, tad pasiūliau sugalvoti klausimus, į kuriuos atsakyti būtų galima ne tik žinant faktus, bet ir pasitelkiant logiką. Taip ir prasidėjo mano savanorystė.

Vytautas: Pamačiau, kad turiu laisvo laiko. Taigi, kam jį leisti veltui. Norėjau, kad tai būtų prasminga. Be to, aš čia anksčiau gyvenau. Todėl žinau, kad tikrai trūksta savanorių. Jų reikia. Ypač savaitgaliais. Žinau, kokia svarbi gyventojams galimybė išeiti ir grįžti į Laikinuosius namus visos dienos metu, o ne tik vieną valandą. Suprantu jų norą – įeiti ir išeiti, kada nori. Dėl to ir atėjau savanoriauti.

O ar savanorystės metu buvo netikėtų atradimų apie save, kitus, gyvenimą?

Audrius: Iš pradžių galvojau, kad ateisiu ir bus kažkas panašaus, kaip vietose, kur netvarka, kažkur privemta, kažkas būriuojasi. Tokia buvo mano išankstinė nuostata. Įsivaizdavau nevalyvus, utėlėtus žmones. O atėjus čia, mano suvokimas keitėsi. Atėjo supratimas, kad ši visuomenės dalis tokia pat, kaip visi. Absoliučiai su tais pačiais vargais, su tomis pačiomis istorijomis. Ir kas man labiausiai patinka, kad būdamas čia galiu išgyventi visus žmogiškus jausmus, ir būtent su šiais žmonėmis. Tai širdį atveria dar labiau. Ir tada supranti, kad visi vienodai esame visuomenės dalis. Ir benamiai nėra atskirti, jie yra tos pačios visuomenės dalis. Čia mes juos atskiriame į užribį. Ir su tokiom mintim – tai aš atsiskiriu nuo visuomenės. Bet atėjęs čia ir pamatęs, kad čia veikia man pažįstami dėsniai, aš vėl tampu visumos dalimi.

Dovilė: Iš pradžių aš čia daugiau dirbau viena. Taigi labiau išmokau dirbti kompiuteriu ir geriau planuoti savo laiką. Nes šiaip esu lėta, o tai man labai padėjo. Kitose vietose, kur esu savanoriavus, padeda didinti savo socialinius įgūdžius. Laikinuosiuose namuose vedant grupelę su viena savanore buvo labai svarbus bendradarbiavimas. Labiau kreipiau dėmesį į pasiruošimą grupelei, kaip mums sekasi ruošti užduotis, temas, o ne pačios grupelės procesą. Paulė, atvirkščiai, labiau aktyvi buvo grupelėje. Ji viską daro ekspromtu, ir jai pavyksta natūraliau negu man. Ir kai vedžiau grupelę viena, turėjau į viską kreipti dėmesį vienodai. Ir klausytis labiau, ir labiau prisiimti grupės vadovės vaidmenį. Tai išmokau ir viena, ir komandoje dirbti. Savanorystė man tikrai padėjo.

Gytis: Savanoriauju vesdamas labdaringus protų mūšius. Ir man tai atrodo labai nedaug. Vertinu tuos savanorius, kurie tiesiogiai dirba su benamiais, manau, jų darbas yra sudėtingas ir sunkus. Pats norėčiau daugiau prisidėti prie Laikinųjų namų veiklos. Džiaugiuosi, kad padedu rinkti lėšas. Ir tikiuosi, kad vieną dieną man pavyks daugiau skirti laiko savanorystei. Taigi savanoriaudamas tą ir atradau – norą daugiau ir įvairiau savanoriauti.

Vytautas: Savanorystė man primena, kur gali grįžti, jei vėl gyvensi kaip anksčiau. Kad vėl gali atsidurti čia. Savanorystė primena, kur buvau, ir kur link noriu eiti.

Rasa: Aš labai mėgstu žmones, kurie daro daugiau, negu reikalauja jų tiesioginės pareigos. Džiaugiuosi čia radusi tokių žmonių. Su keliais netgi pradėjau bendrauti, ir tai yra labai smagu.

O kaip jūsų artimieji reaguoja į savanorystę?

Dovilė: Šiaip nieko nesakė, galbūt tik močiutei nelabai patiko. Ypač, kai sužinojo, kad važiuosime į stovyklą. Perspėjo, kad vasarą daugiau išsirengę būname, kad būčiau atsargi, kad klientai neimtų priekabiauti. Laikinuosiuose namuose yra tekę išgirsti nelabai gražių kalbų, tačiau priekabiavimų nėra buvę. Tiesiog užtekdavo pasakyti, jog man tokios kalbos nepatinka, ir jos daugiau nepasikartodavo.

Gytis: Jiems tai buvo labai keista. Kai papasakoju, kad Laikiniesiems namams organizuoju labdaringus protų mūšius, kas man kainuoja  mano laiką ir pinigus  (samdau asistentę, kuri paruošia klausimus), jie stebėjosi… Stebėjosi, kad skiriu laiko ir pinigų, už tai nieko mainais negaudamas. Man taip tiesiog reikia. Aš dar ir kraują duodu nemokamai. Ir dėl to manęs daug kas  klausia, kodėl tą darau. Todėl, kad galiu.

Vytautas: Dalis nesupranta, kita dalis tai priima kaip natūralų dalyką. Su artimaisiais iš tikrųjų dažnai apie tai kalbamės. Dažniausiai niekas neturi laiko savanorystei, bent jau taip sako. Anksčiau ir aš maniau, kad rasti laiko savanorystei sunku. Bet pabandžiau ir supratau, kad turiu laiko daugiau, nei maniau. Išgirdę apie tai, ką veikiu ir kaip pavyksta rasti tam laiko, žmonės supranta, kodėl savanorystė yra gerai. Ir ima kalbėti, kad ir patys norėtų pabandyti savanoriauti. Bet neretai tai ir lieka kalbomis. Kviečiu ateiti tiesiog pabandyti, bet žmonėms atsiranda kliūčių.

Rasa: Mano geriausi draugai, kurie yra sąmoningi žmonės ir žino apie mano savanorystę, nemano, kad viskas turi būti vertinama pinigais, džiaugiasi tuo, ką aš darau, domisi, visada pasiklausia, kaip sekasi, kokius klausimus galvoju žaidimui, ar eisim į protmūšius ir panašiai. Na, jie domisi ir vertina mano veiklą.

O ką patartumėt žmogui, kuris norėtų pradėti savanoriauti, gal ir su benamiais, tačiau dėl kokių nors priežasčių nedrįsta?

Audrius: Sunkus klausimas… ką reiškia nedrįsta. Aš iš savo pusės pasakysiu. Jei esi krikščionis, privalai kažką tokio atlikti, kas galėtų pasitarnauti bendrai gerovei. Ir ši mintis yra tas motyvuotojas, kuris stumia veikti. Aš visa tai darau ir aukojuosi dėl Jo, dėl tėvynės, dėl visų gerovės. Ir aš atsiduodu tam. Aišku, iš pradžių gali būti sunku, bet verta. Ir motyvuoti turi ne tai, kad galiu prieš draugus pasirodyti – koks aš geras, o tai, kad prisidedu prie bendro gėrio kūrimo. Ir šito suvokimas padeda pradėti veikti.

Dovilė: Nežinau, galbūt jį reikėtų supažindinti su benamyste. Sukurti aplinką, kur jis galėtų pabendrauti su benamiais, pamatyt, kokia ta savanorystė. Nežinau dėl kokių priežasčių jis nedrįsta savanoriauti. Gal galėtų įvykti atviri susitikimai savanoriams, ir jie galėtų susžinoti viską, kas jiems rūpi ir įdomu. Aš pati taip pradėjau savanoriauti – mažais žingsneliais. Iš pradžių darbas prie kompiuterio, vėliau mokymai, dalyvavimas Laikinųjų namų renginiuose. Iš pradžių bijojau bendrauti su benamiais, nes galvojau, kad galiu juos įžeisti, įskaudinti, kad jie gali supykti. Todėl ir delsiau su tiesioginiu bendravimu.

Vytautas: Manau, daug kas tiesiog susikuria sau baimę:  Kaip aš nueisiu, kas ten bus, kaip mane priims? Nežinomybės baimė. Svarbu tiesiog išdrįsti. Ir nesvarbu, ką veiksi: ar dalinsi bandeles, ar budėsi naktį. Kaip tik vakar bendravau su savanoriu, kuris ateina jau trečią kartą budėti. Bet jam vis dar nedrąsu būti vienam. Bet jis atėjo, ir tai svarbiausia. Jei pats anksčiau nebūčiau susidūręs su benamyste, gal dėl savanorystės irgi turėčiau baimių, kaip mane priims. Juk visokių gandų ateina, kad benamiai agresyvūs, kad čia nesaugu. Bet taip nėra. Pavojaus čia tiek pat, kiek ir bet kur kitur mieste.

Rasa: Aš kaip tik pastaruoju metu visiems savo draugams, kurie skundžiasi, kad neturi ką veikti ir turi per daug laisvo laiko, siūlau eiti pasavanoriauti. Manau, tai labai praturtinanti patirtis, padedanti pažinti žmones, įgyti tam tikrų žinių ir, be abejo, padedanti įprasminti savo laiką, kurio kartais nėra kur dėti.

O kas  savanoriaujant jums labiausiai patinka?

Dovilė: Tos veiklos, kurios susijusios su bendru veikimu. Pvz., grupelė, kurią vedžiau, renginiai, margučių dažymas prieš Velykas dienos centre ar siuvimo dirbtuvės. Nes tokia veikla padeda kurti santykį. Ir tuomet atmosfera būna jauki, visi dalyvauja.

Vytautas: Čia greit laikas praeina. Daug tenka bendrauti. Niekada nebūna nuobodu. Savanoriaujant nuotaika visada būna geresnė, vidinė būsena – taip pat.

Rasa, esi dalyvavusi ir savanorių mokymuose, ir išvažiuojamajame seminare. Kaip manai, ar tai tau buvo naudinga?

Taip, tai buvo naudinga, nes įgijau tam tikrų specifinių žinių ir sužinojau apie dalykus, kurie man svarbūs ir įdomūs. Viena iš mane dominančių sričių – vaikų literatūra. Esu atradusi  vieną žanrą, kuriame kalbama apie socialines problemas – problemų prozą. Taigi savanorių mokymai praplėtė mano žinias, ir tai padeda man geriau skaityti knygas. Man svarbu būti šalia žmonių, kurie yra paribiuose. Taigi ir šalia Laikinųjų namų klientų. Nors dažnai tiesiogiai su jais nesusiduriu, tačiau norėčiau keisti savo savanorystės kryptį ir atsidurti arčiau jų.

Ar rekomenduotumėt savanorystę kitiems Laikinuosiuose namuose? Kodėl?

Dovilė: Taip, rekomenduočiau. Ypač tiems, kurie turi stereotipus, įsivaizduoja, kad ten smirda, kad ateina girti, kad galima kuo nors užsikrėsti. Iš daugelio apie tai girdžiu. Net galvoja, kad taisyklių nėra. Papasakoju ir apie taisykles, ir apie tai, kad ten gyvenantieji susimoka už nakvynę. Ir tai išgirdę žmonės labai nustemba. Ir tuomet pasiūlau ateiti ir bent savaitę pasavanoriauti ir pamatyti, kaip yra iš tikrųjų. Būtent to ir reikia požiūriui pakeisti. Jeigu nori turėti asmeninę nuomonę, turi ją įgyti per patirtį, o ne klausantis kitų.

Ką palinkėtum norinčiam savanoriauti žmogui?

Vytautas: Tiesiog tegul ateina pabandyti, ir atras, kad turi daugiau laiko, nei manė prieš tai. Aš ir maniau, kad turiu tik vieną šeštadienį laisvą, o dabar atradau, kad turiu jo daugiau. Kai prasmingai jį leidi, kitaip jis eina. Atrandi naujų prioritetų, kam geriau jį skirti.

Gytis: Na, tiesiog ateis diena, kai tas žmogus supras padaręs per mažai gerų darbų. Todėl palinkėčiau, kad šis supratimas ateitų anksčiau, nei tą dieną, kai teks grįžti namo pas šventą Petrą, o kol dar gali kažką padaryti –  padaryk gerą darbą savanoriaudamas.

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Laikinieji namai per trejus projekto  „Vilniaus benamių integracija teikiant kompleksinę pagalbą“ vykdymo metus įtraukė 26 savanorius, kurie dalyvavo projekto veiklose ir mokymuose, buvo konsultuojami socialinių darbuotojų. Socialinę pagalbą gavo 250 benamių asmenų. Vyko glaudus bendradarbiavimas tarp projekto partnerių: Vilniaus arkivyskupijos „Carito“, Vilniaus miesto savivaldybės nakvynės namų, Švento Kryžiaus namų bei Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ socialinių projektų.

Straipsnio publikavimas apmokėtas iš Europos struktūrinių fondų lėšų.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.