Kaip pajusti džiaugsmą, jei esu nelaimingas?

Iš knygos „Tarp dangaus ir džiaugsmo“ („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2015)

Atgauti džiaugsmą galima labai lengvai – reikia tiesiog praktikuoti dėkingumą. Tai galima daryti pasitelkus šv. Ignaco Lojolos išpopuliarintą maldą, vadinamą sąžinės tyrimo malda. (1) Tai paprasta penkių žingsnių malda, kurioje apžvelgiate savo dieną nuo pradžios iki pabaigos.

Iš pradžių reikia priminti sau, kad esate Dievo akivaizdoje, kaip tai daroma visose maldose.

Pirmas žingsnis – prisiminti dalykus, už kuriuos esate dėkingas. Tai nebūtinai turi būti pribloškiantys, gyvenimą keičiantys įvykiai, tiesiog prisiminkite paprastus, per dieną nutikusius dalykus: malonų draugo žodį, užbaigtą užduotį, šypseną sūnaus ar dukros veide. Galima prisiminti net mažesnius dalykus: šuns kvailiojimą šįryt, priešpiečiams valgytos picos skonį, šiltos saulės pojūtį ant veido einant iš darbo namo, gerą nakties miegą.

Šv. Ignacas mus kviečia „skonėtis“ šiais dalykais, šitaip panyrant į dėkingumą, primenant sau visa, kas jūsų gyvenime yra šviesu. Liūdesio ar nelaimės atveju niekas nesusieja mūsų su Dievu labiau kaip mintys apie tuos dalykus, už kuriuos esame dėkingi.

Antra, apžvelkite dieną, stengdamiesi pamatyti, kur joje buvo Dievas, o kur galbūt Dievo nepastebėjote. Dažnai leng­­viau pamatyti Dievą praeityje, žvelgiant retrospektyviai, negu dabartyje. Tad sąžinės tyrimas padeda greitai rasti Dievą kasdieniame mūsų gyvenime net liūdnu metu, kai labiausiai tikėtina nepastebėti Dievo.

Trečia, prašykite malonės suprasti, kur galbūt nusisukote nuo Dievo ir nusidėjote.

Ketvirta, prašykite atleidimo už bet kokias padarytas nuodėmes. Galbūt norėsite šį žingsnį pratęsti susitaikymu su draugu, bendradarbiu ar kaimynu − jei tai itin rimta, arba, jei esate katalikas, išpažintimi − jei nuodėmė sunki.

Penktas ir paskutinis žingsnis − prašykite malonės kitą dieną matyti Dievą aiškiau.

Sąžinės tyrimas yra Dievo įsisąmoninimo malda, skirta pamatyti, kur Dievas jau veikia kasdieniame jūsų gyvenime. Tačiau mūsų aptarimo tikslais svarbiausias aspektas yra dėkingumas. Dėkingumas mums primena, net ir liūdesio laikotarpiais, mūsų gyvenime esančias Dievo dovanas ir gali vėl sugrąžinti tikėjimu paženklintą džiaugsmą. Dėkingumas primena mums pamatinį džiaugsmą mūsų gyvenime.

Tėvas Barry pastebėjo, kad tiems, kurie nori rasti dvasinį džiaugsmą išgyvendami liūdnus laikus, labai svarbūs prisiminimai. „Dažnai prašau sunkumus patiriančių žmonių kliautis Dievu ir pradėti nuo prisiminimų, − pasakojo jis. − Tamsiu laikotarpiu būname linkę pamiršti džiugų metą. Tad pirma pasistenkite prisiminti ką nors iš džiaugsmingo laikotarpio. Tuomet galbūt imsite suvokti, kad kartais jus apima Dievo ir džiaugsmo troškimas. Tačiau visų pirma reikia, kad būtumėte patyrę kokį nors gilų dvasinį džiaugsmą Dieve prieš liūdesio laikotarpį. Mane iš tikrųjų labai stebina žmonės, kurie yra dėkingi už baisius dalykus − alkoholizmą, depresiją, vėžį. Jie buvo nuklydę, ir šie sunkumai juos sugrąžino pas Dievą. Nenoriu pasakyti, kad Dievas „jiems tai davė“. Tačiau pati patirtis atvedė juos atgal pas Dievą, ir tai atnešė jiems džiaugsmą.“

Konkrečiau, „skonėjimasis“ tampa populiarus psichologų bendruomenėje. Psichologė Eileen Russell kalbėjo man, atliepdama tėvo Barry’o įžvalgą: „Skonėjimasis ir prisiminimas suteikia priėjimą prie tų jausmų ir galimybę jų pasisemti, kai yra sunku.“ Ji paaiškino, kad praeityje psichologai dažniau rašė apie nerimą, depresiją ir kitas sunkias emocines būsenas. Šiandien daugiau jų rašo apie tokias savybes kaip džiaugsmas ir pagarbi baimė. „Skonėjimasis“, viena iš šv. Ignaco mėgstamų praktikų, yra šių naujų tyrinėjimų dalis. „Skonėjimasis taip pat reiškia, kad jūs įsisąmoninate, jog esate džiugus, − sakė ji, − tai veda prie dar stipresnių gerovės jausmų.“

Pradėkite rinkti kolekciją

Vienoje senoje knygoje apie humorą pateikta patarimų žmonėms, linkusiems sutelkti dėmesį į tamsiąją pusę:

Pradėkite rinkti laimingų ir juokingų prisiminimų kolekciją. Stenkitės prisiminti laimingų epizodų iš savo vaikystės, linksmų dalykų, atsitikusių namuose ir mokykloje, bendradarbių išdaigas arba juokingus atvejus. Įtraukite į kolekciją bet ką, kas jus paskatino nusijuokti ar pasijusti gerai: ar tai būtų kieno nors papasakotas anekdotas, ar laiminga aplinkybė, ar komiškas įvykis.

Užsiimti tokių branginamų nutikimų sąrašu yra naudinga, tad ir toliau dairykitės smagių potyrių savo sąrašui papildyti. Įtraukite anekdotus ir istorijas, kurie jums atrodo ypač juokingi.

Ieškokite konstruktyvaus ir pozityvaus humoro − ilgainiui pajusite jį teikiant didesnį pasitenkinimą nei neetiškas ar žeminantis humoras. Dažnai grįžkite prie savo sąrašo ir pasimėgaukite prisimindami laimingus laikus. Pasakokite juokingas savo patirtis draugams, − jie panorės daugiau dalytis džiaugsmu su jumis, ir šitaip visiems padaugės juoko. Prajuokindami kitus ir paskatindami juoktis drauge, tampame vieni kitiems artimesni. (2)

Aš neturiu humoristo gyslelės. Kaip man išmokti pasakoti juokus?

Arba (variantas): tiesiog nesu linksmuolis. Ką man daryti?

Tai dažnai pasitaikantis klausimas, galbūt dažniausias iš man užduodamų. Neretai žmonės galvoja, kad būti džiugiam reiškia būti juokdariu arba bent jau Marku Twainu.

Vis dėlto šis klausimas teisingas. Kai kurie iš mūsų nemokame juokauti. Cituojant Karlą-Josefą Kuschelį, mes dar neišsiugdėme „juokologinio“ požiūrio į gyvenimą. Kai kuriems iš mūsų sunkiai sektųsi papasakoti juokingą istoriją. Panašiai kaip istorijoje (tuoj pajuokausime) apie naują kalinį kalėjime, kurią pasakodavo mano tėvas.

Naujokas įžengia į valgyklą, atsisėda šalia seno kalinio ir pradeda valgyti. Staiga kažkuris iš kalinių pašokęs sušunka: „Šimtas dvidešimt du!“ Visi prapliumpa juoku. Po keleto minučių strykteli kuris nors kitas: „Trisdešimt aštuoni!“ Dar daugiau juoko. Dar vienas šūkteli: „Trys!“ Vėl juokas. Pagaliau jaunasis kalinys klausia vyresniojo: „Kas čia vyksta?“

Vyresnysis atsako: „Mes čia esame taip ilgai ir taip gerai pažįstame vienas kitą, kad žinome vienas kito juokus. Užuot gaišę laiką jiems pasakoti, priskiriame kiekvienam pajuokavimui numerį. Tereikia sušukti skaičių, ir mes visi prisimename atitinkamą anekdotą ir juokiamės. Pamėgink!“

„O, ne, − spiriasi naujasis kalinys. − Aš nežinau anekdotų.“

„Nesvarbu, − atsako vyresnis. − Tiesiog pasirink bet kokį skaičių nuo vieno iki penkių šimtų.“

Tad naujokas pašoka ir taria: „Šimtas septyni!“

Jį pasitinka tyla. Niekas nesijuokia.

Sumišęs jis atsisėda šalia naujojo draugo. „Kodėl niekas nesijuokia?“ − klausia jis.

„Na, − sako vyresnysis kalinys, − vieni žmonės sugeba pasakyti juoką, o kiti ne.“

Kad jūsų gyvenimas būtų linksmesnis, tikrai neprivalote būti komikas ar komedijų rašytojas. Štai keletas patarimų, kurie padės jums pasijusti geriau, jei pačiam pajuokauti niekaip nepavyksta.

Ieškokite linksmų žmonių

Net jeigu pats nesugebate pasakoti juokų, galite iš jų juoktis. Jei nesugebate su humoru pakomentuoti gyvenimo absurdų ir kvailysčių ar net jų pastebėti, galite vertinti kitų žmonių humoristinį požiūrį. Vienas didžiausių palaiminimų mano, kaip jėzuito, gyvenime buvo sutikti labai daug kunigų ir brolių, turinčių įspūdingą humoro jausmą, galinčių pasakyti juokingų pastabų tinkamu laiku.

Kitaip tariant, kad pasimėgautumėte gyvenimo humoru, neprivalote pats pajuokauti. Prisimenate mano draugą Mike’ą, kurio istorija apie „per didelį linksmumą“ prasidėjo knyga? Aš jo pasiteiravau:

− Ar žmonės tavęs klausia, kaip jiems būti linksmiems?

− Visą laiką! − nusijuokė jis.

− Tad kaip tai padaryti? − paklausiau.

− Mėgautis kiekvienu kitu žmogumi! − tarė jis. − Neprivalu būti juokų pasakotoju, galima džiaugtis kitų žmonių humoro jausmu.“

Mano tėvas labai mėgo pasakoti juokus. Jis draugavo su kaimynu, kuris nebuvo didelis juokautojas. Tačiau jis mėgo klausytis ir juoktis iš mano tėvo pasakojimų. Mano sesuo Carolyn neseniai tai prisiminė ir pamokė savo vaikus: „Būkite geri klausytojai!“

Margaret Silf neseniai man sakė, kad bent kartą per metus jai reikia „juoko dozės“ „Turiu vieną pamišusią draugę, kuri priverčia mane juoktis, − sakė ji. − Panašu, kad tai veikia abipusiškai, todėl kiekvieną vasarą pasistengiame kartu išvykti atostogų „pasikrauti linksmumo“. Mus supantiems žmonėms tai gali atrodyti juokinga, tačiau aš žinau, kad man tai turi didelę reikšmę − išpurto visus niurzgumo trupinius, pakeičia požiūrį į daugybę dalykų, ir tiesiog mums būna smagu!“

Mėgaukitės smagiomis gyvenimo akimirkomis pats sau vienas

Neprivalote pajuokauti viešai ir būti profesionalus humoristas, kad įvertintumėte tai, kas gyvenime absurdiška, nedarnu ir apskritai juokinga. Būkite patenkinti tuo, kad atpažįstate ir vertinate komiškus įvykius patys sau vieni. Ar yra dalykų, kurie pakutena jūsų „juoko kaulelį“? Mėgaukitės jais! Matėte internete kokios nors smagios vaizdo medžiagos, kuri jus juokina? Pažiūrėkite ją vėl! Neprivalote būti komikas, kad vertintumėte humoro dovaną.

Taip pat neturite mėgautis juokais dėl to, kad tai juokai. Viena artimiausių mano draugių, Paula, tiesiog nesijuokia iš anekdotų. Kai mes susitikome pirmąsyk, aš pasakojau naują anekdotą, o ji abejingai spoksojo į mane. „Aš nesuprantu juokų“, – tarė. Niekada nebuvau sutikęs nė vieno, kuris „nesuprastų“ juokų. Neseniai išdrįsau apie tai pasikalbėti su Paula. Ji pasakė: „Aš juos per daug analizuoju. Todėl kai pasakoji man anekdotą, aš jį „išardau“, apie jį mąstau, ir jis neatrodo toks juokingas. Jei nori, gali pabandyti dar kartą.“

Lokys su manimi

Katalikų kunigas, baptistų pamokslininkas ir rabinas tarnavo studentų kapelionais viename Vidurio Vakarų koledže. Trys bičiuliai keletą kartų per savaitę susirinkdavo draugėn kavos. Vieną dieną kažkuris pakomentavo, kad pamokslauti žmonėms iš tikrųjų nėra taip jau sunku − tikras iššūkis būtų pamokslauti lokiui. Tad trijulė nusprendė atlikti eksperimentą. Jie eis į girią, suras lokį, jam pamokslaus ir pasistengs jį atversti. Po keleto dienų jie vėl susitiko aptarti savo patirties.

Tėvas Flannery’s, su parišta ranka, ramentais ir apibintuotu veidu, pradėjo pirmas.

− Na, − tarė jis, − nuėjau į mišką ieškoti lokio. Suradęs pradėjau jam skaityti Katekizmą. Lokys nenorėjo nieko bendra turėti su manimi ir ėmė mane stumdyti. Tad čiupęs atsineštą šventą vandenį jį pakrikštijau, ir jis tapo švelnus lyg avinėlis. Kitą savaitę atvyksta vyskupas duoti jam Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramento.

Toliau kalbėjo garbusis Smithas. Jis sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje, viena ranka ir abi kojos buvo sugipsuotos.

− Aš taip pat išėjau ir radau lokį. Tada pradėjau skaityti jam Šventąjį Raštą. Tačiau lokys nenorėjo turėti su manimi nieko bendra. Tad nutvėriau jį, ir pradėjome grumtis. Nusiritome nuo vienos kalvos, pakilome į kitą, nusileidome dar nuo vienos, atsidūrėme prie upelio. Tad greitai jį panardinau ir pakrikštijau. Ir visai taip, kaip sakėte jūs, tėve, jis tapo švelnus kaip avinėlis. Likusią dienos dalį praleidome melsdamiesi kartu.

Abu, kunigas ir pamokslininkas, pažvelgė žemyn į rabiną Steiną, kuris gulėjo ant neštuvų. Jis buvo visas sugipsuotas. Rabinas pakėlė akis ir prabilo:

− Dabar suprantu, kad apipjaustymas galbūt nebuvo geriausias būdas pradėti.

Tad papasakojau jai vieną savo tėvo mėgstamiausių anekdotų − apie seną žmogų, kurį einantį per gatvę partrenkė automobilis. Jam gulint gatvėje ir laukiant greitosios pagalbos, prieina policininkas ir klausia:

− Kas atsitiko?

− Mane partrenkė automobilis, − atsako žmogus.

− O ne! − šūkteli policininkas. − Ar jūs patogiai įsitaisęs?

− Ką? − nustemba žmogus. − Vos užsidirbu pragyvenimui.

Paula abejingai žiūrėjo į mane.

− Matai, − tarė ji, − tiesiog man tai nekelia juoko. Aš žinau, kad comfortable reiškia ir „patogiai įsitaisęs“, ir „pasiturintis“, aš suprantu dvireikšmiškumą. Tiesiog manęs tai neprajuokina.

Taip, Paula neturi humoro jausmo, tačiau ji tikrai labai linksma, daug juokiasi, ir greta jos būti labai smagu. Tiesiog ji nėra juokų pasakotoja ar klausytoja.

Kartais jūsų pačių vargai ar bent jau jūsų reakcija į juos gali priversti jus juoktis. Ar kada nors bandėte sutirštinti savo bėdas? Kaip apsimestinai rimtai mėgsta sakyti vienas mano draugas: „Mano gyvenimas yra košmaras!“ Išsakius savo bėdas garsiai, gali atsiskleisti neretai juokingi polinkio nuolat skųstis aspektai. Taip galite rasti humoro ten, kur jo nė nesitikėjote.

Skaitykite kūrinius, kuriuose išryškinama komiškoji gyvenimo pusė

Juokingus gyvenimo momentus puikiai vaizduoja komikai, situacijų ir kino komedijos. Tačiau kitas, mažiau žinomas būdas šlifuoti savo humoro jausmą – skaityti juokingas knygas. Kartais jos gali priversti kvatotis balsu.

Humoro jausmas priklauso nuo sugebėjimo pastebėti juokingus dalykus įprastuose. Tačiau net jei niekada netapsite pasaulinio garso komediantu, komiku ar rašytoju humoristu, kuo daugiau laiko praleisite su linksmais žmonėmis, tuo daugiau progų rasite džiugesiui kasdieniame gyvenime. Humoras yra pasiekiamas kiekvienam, nes kiekvieno gyvenime pilna to, kas yra absurdiška, neįtikėtina ir apskritai beprotiška.

Ką galiu padaryti, jei gyvenu ar dirbu bedžiaugsmėje aplinkoje?

Pirma, prisiminkite, kad jūsų aplinka neapibrėžia jūsų. Vienas sunkiausių dalykų gyvenant džiaugsmo stokojančioje aplinkoje (namai, darbovietė, religinė bendruomenė) yra tas, kad galite palaipsniui imti manyti, jog (a) neturėtumėte būti džiugus, (b) iš prigimties nesate džiugus, nes patiriate labai mažai džiaugsmo, arba (c) pasaulis yra bedžiaugsmė vieta. Bedžiaugsmiai žmonės kartais atrodo esą džiaugsmo vampyrai, išsiurbiantys laimę ir iš visų kitų gyvenimo.

Šiose situacijose svarbu sau priminti, kad (a) būti džiugiam yra priimtina, (b) iš tikrųjų jūs patiriate džiaugsmą kitose savo gyvenimo srityse, ir (c) pasaulyje esama džiaugsmo, nors jis gali būti anapus šių namų, darbovietės ar religinės bendruomenės. Tam reikalinga vidinė jėga, panašiai kaip jos reikia būnant tikinčiuoju tarp tų, kurie gali paniekinti jūsų įsitikinimus. Tvirtai laikykitės savo džiaugsmo, kaip laikytumėtės tikėjimo į Dievą.

Antra, pasistenkite prisiminti tuos dalykus, už kuriuos esate dėkingi. Vienas greičiausių būdų vėl pajusti tikėjimo turintį džiaugsmą yra išmokti dėkingumo. Jūsų darbo aplinka − apgailėtinas viršininkas ir niurgzlūs bendradarbiai? Galbūt galite prisiminti savo vaikus ir tai, kaip jie priverčia jus juoktis. Arba artėjančias atostogas. Arba pasidžiaugti, kad dar esate gyvas. Galbūt visų problemų darbe tai neišspręs, tačiau gali padėti jums vėl atrasti džiaugsmą.

Trečia, mokykitės juoktis iš gyvenimo su kuo nors kitu. Jei atsidūrėte keblioje situacijoje, jei darbo ar namų aplinka niūri, raskite žmogų, su kuriuo galėtume iš visko lengvai pasijuokti. Nereikia šaipytis, tiesiog pasijuokite kartu iš savo problemų – turėsite šiek tiek poilsio ir bent laikinai jas pamiršite. Jau vien žinojimas, kad turite su kuo žaismingai pasikalbėti, suteikia atgaivos. Be to, tai gali padėti pasižiūrėti į viską kitu kampu; pasitelkę humoro jausmą, jūs galite tai išgyventi.

„Ar jie turi draugų, galinčių jiems padėti? − paklausė tėvas Barry, kai papasakojau apie keletą žmonių, niekaip nesugebančių išsiveržti iš užburto nesėkmių rato. – Išlikti džiugiam kartais būna labai sunku. Tačiau galimybė apie tai pasikalbėti su kuo nors kitu ir pasijusti, kad būsi išklausytas, gali palengvinti naštą.“

Ypač, jei jūsų draugai turi humoro jausmą. Vienas juokingiausių nuotykių mano gyvenime nutiko, kai dirbau verslo įmonėje ir dar nebuvau jėzuitas. Mano vadovas − plačiau neaiškinsiu − buvo siaubingas. Ar bent aš taip jaučiausi. Šiaip ar taip, praleidau gerą pusę valandos piktai skųsdamasis baisiuoju savo viršininku senam draugui Johnui. Jis siaubingas. Jis pabaisa. Jis tironas. Pats blogiausias viršininkas! Tęsiau ir tęsiau. Draugas klausėsi rimtu veidu.

− Ką man daryti? − paklausiau gailiai.

Johnas tyliai sėdėjo kelias sekundes, tarsi kruopščiai pasverdamas mano komentarus. Pagaliau prabilo:

− Turiu tau patarimą, Jimai.

Nekantriai laukiau kokios nors giliamintės išminties, ką daryti.

Pagaliau jis labai rimtai ištarė:

− Manau, turėtum jį nužudyti.

Atsakymas buvo toks juokingas, kad juokiausi keletą minučių. Žinoma, mano bosas nebuvo toks blogas; jis iš tikrųjų nebuvo pabaisa, tironas ar pats blogiausias viršininkas. Galėjau tai įveikti. Kai tik pagalvodavau apie tą savo vadovą, visada prisimindavau juokingą Johno frazę ir nusišypsodavau.3

Neprarasti sveiko humoro jausmo užkluptam sunkaus meto gali būti dviguba palaima − jums ir kitiems.

Jėzuitas teologas kardinolas Avery Dullesas gyvenimo pabaigoje kentėjo postpoliomielitinį sindromą − padarinius poliomielito, kuriuo susirgo jaunystėje. Senstančiam Avery nyko raumenys. Paskutiniais gyvenimo metais jis turėjo skaityti pranešimą Fordhamo universitete. Buvo toks silpnas, kad ilgalaikis draugas jėzuitas, Josephas A. O’Hare’as, buvęs Fordhamo rektorius, turėjo skaityti kalbą už jį. Prieš pasisakymą Joe žaismingai paklausė Avery’o, ar galįs padaryti kokių nors pakeitimų kalboje. Avery tepajėgė lėtai šį tą pakeverzoti ant popieriaus lapelio.

Jis užrašė: „Tik jeigu ją pagerinsi!“

Po to, kai Joe perskaitė kalbą žodis į žodį, Avery’is parašė: „Dėkoju už patobulinimus.“

Nors ne toks dramatiškas, kaip paskutiniai kai kurių kankinių žodžiai (kaip šv. Lauryno: „Šita pusė gatava. Apverskite mane ir krimstelėkite“), švelnus Avery’o humoras paryškino jo tikėjimą Dievu, palengvino visų naštą ir tuo pačiu įkvėpė jo draugus. Neatsitiktinai paskutinė Avery’o kalba baigėsi žodžiais apie jo tikėjimą į Dievą. Taigi garsus teologas gyvenimo pabaigoje kliovėsi ir humoru, ir tikėjimu:

Geras gyvenimas neturi būti lengvas, kaip mus mokė mūsų Švč. Viešpats ir šventieji. Popiežius Jonas Paulius II vėlesniaisiais gyvenimo metais sakydavo: „Popiežius privalo kentėti.“ Kančia ir sumenkimas nėra didžiausias blogis, jie yra normali sudėtinė gyvenimo dalis, ypač senyvame amžiuje. Jų dera tikėtis kaip pilnos žmogiškos egzistencijos dalies. Artėdamas prie devyniasdešimties, gebėjau vaisingai dirbti. Paralyžiuotas ir nebesugebantis kalbėti galiu susitapatinti su daugeliu paralyžiuotųjų ir nebylių iš Evangelijos, ir būti dėkingas už meilingą slaugą ir už amžinojo gyvenimo Kristuje viltį. Jei Viešpats dabar šaukia mane silpnumo laikotarpiui, gerai žinau, kad jo galybė gali geriausiai pasireikšti silpnume. „Tebūnie palaimintas Viešpaties vardas!“

Ketvirta, būkite raugas. Ar galite jūs būti džiaugsmas? Ar galite atneštilinksmos nuotaikos į niūrią aplinką?

Pirmaisiais mano noviciato pas jėzuitus metais novicijai buvo siunčiami atlikti įvairių „tarnysčių“ gretimuose rajonuose. Mes dirbome ligoninėse, pradinėse mokyklose, parapijose, vargšų valgyklose ir jėzuitų kunigams bei broliams skirtuose senelių namuose. Kartą per savaitę susirinkę aptardavome su novicijų vadovu savo patirtį, ypač kur radome Dievą savo darbe ir tarp žmonių.

Per vieną susitikimą kažkuris novicijas padejavo, kad jėzuitų vidurinėje mokykloje, kurioje jis dirba, nėra kitų jėzuitų. Šioje mąžtančių „pašaukimų“ eroje, sumažėjus kunigų, brolių ir seserų, religinių ordinų organizuotų mokyklų personalas daugiausia sudarytas iš pasauliečių. Tai natūrali pasauliečių vaidmens Katalikų Bažnyčioje raida, tačiau kai kam ji gali atrodyti keista. Kaip buvo ir šiam novicijui.

− Kur yra jėzuitai? − retoriškai klausė jis. − Kur mes esame? Ar jėzuitai neprivalo būti jėzuitų mokykloje?

Pagaliau novicijų vadovas, akivaizdžiai supykęs, tarė:

− Jūs esate ten! Jūs esate jėzuitas!

Jo pastaba man įstrigo. Jei ieškote džiaugsmo, ar galite būti tas, kuris jį teikia? Ar galite būti „raugas“, kaip sako Jėzus? Viename iš savo palyginimų Jėzus palygina Dievo karalystę su trupučiu mielių, kurias moteris įmaišo į tešlą.4 Reikalingas tik nedidelis jų kiekis, kad tešla pakiltų. Ar galite būti džiaugsmo raugas bedžiaugsmėje situacijoje? Galbūt kiti laukia džiaugsmingo jūsų raugo.

Tokius klausimus apie gyvenimo su džiaugsmu, humoru ir juoku sunkumus iššūkių pilname pasaulyje man užduoda dažniausiai. O, palaukite. Man dažnai užduoda dar vieną klausimą. Jis irgi nusipelno atsakymo.

Tėve Martinai, ar norite išgirsti anekdotą?

Tik jei jis geras!

---

1 Išsamesnį kasdienio sąžinės tyrimo aiškinimą galima rasti knygoje: James Martin SJ, Jėzuitų patarimai visiems gyvenimo atvejams, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2014.

2 Laurence J. Peter, Bill Dana, The Laughter Prescription,New York: Ballantine, 1982.

3 Skaitytojau, aš jo nenužudžiau.

4 Mt 13, 33; Lk 13, 20–21.