Laiškai iš kaimo. Vėlų rudenį kažkur vis dar slepiasi baubas

Lapkričio 11-oji

Šventas Martynas. Paskutinė rudens šventė. Tačiau tas niūrus, lietingas ir vėjuotas ruduo dar neskuba ateiti. Dar net ir didieji šliužai gyvi, o jie tikrai yra jautrūs. Dar puola briedmusės. Dar slepiasi varlės po nukritusiais klevo lapais, o jos tikrai turėtų žinoti, kad tokia vieta niekada nebuvo jų žiemos buveinė. Bebrai vis dar tvenkia Krūčiaus aukštupį, vis aukščiau pakeldami Bitinų Balų vandenį, o šernai vis knisa kvepiančiųjų gurgždžių šaknis ir maudosi purvo voniose prie Vaikšnoro Ravo.

Etnografai sako, kad šiandien, minint šventąjį Martyną, kiekvienas varguolis turėtų valgyti keptą žąsį. Neturiu, bet ir nenoriu tokios prabangos. Tarkuoju kietą griežtį, rūgštų obuolį, gelsvą agurotį, supjaustau kelis žalius petražolių lapus, viską sumušu lėkštę uždengęs geru dangčiu, pagardinu aliejumi ir valgau su juoda duona.Tegu man pavydi visi vegetarai ir veganai, nes viskas (išskyrus, žinoma, aliejų ir duoną) iš savo daržo, ne iš „Maksimos“. Svarbiausi rudens ir žiemos valgiai kadaise ir buvo gaminami iš tų paprastų daržovių.

Kopūstai ir burokėliai buvo labai sumaniai rauginami, dzūkai šaukdavo netgi talkas kopūstams raugti, nes didelėms šeimoms tų švelniai įrūgusių kopūstų reikėdavo daug.

O Rusijoje tas darbas kai kur tapdavo savotiška švente. Todėl, kad susmulkintus kopūstus ąžuolo statinėse suslėgdavo ne vyrai, apsiginklavę sunkiais grūstuvais, o jauna mergina, kuriai prieš tai stropiai numazgodavo kojas. Mergelė turėjo būti linksmo būdo, nepavargstanti ir apvalaina. Liekna ir aukšta tokiam darbui netiko. Įdomu, kad šitaip Rusijoje atsirado ir darbščios, gražios, sumanios bei draugiškos moters idealas: jei gali gerai suslėgti kubile kopūstus, tai nesunku jai ir rugių vežimą dailiai sukrauti, ir svečią meiliai sutikti, ir apie gyvulius apibėgti – tokia moterėlė visur laksto greitai, tiesiog rieda kaip raudonpusis obuoliukas visur, kur reikia, ir viską laiku suspėja.Lieknos, aukštos ir išblyškusios tegu sau druni tarp miesto mūrų, o kaime turi gyventi neaukštos ir apvalainos. (Čia nėra nei ironijos, nei hiperbolės, paskaitykime Vasilijų Belovą arba Nikolajų Leskovą – jų kūriniuose visus ginčus apie moters grožį nugali tie, kurie nepatikliai žvelgia į aukštas ir lieknas…

Aš gerai prisimenu, kaip raugė kopūstus mano tėviškėje, Žemaitijoje. Sunkiausia ir buvo sugrūsti taip smarkiai, kad sultys viską gerai apsemtų. Bet prieš tai reikėjo atsinešti iš kaimyno tą kopūstų pjaustyklę, prie kurios paskui vaikų neprileisdavo, nes ten blizgėjo labai aštrūs peiliai. Rodos, visai paprastas darbo pabūklas ta pjaustyklė, bet mūsų kaime jų buvo gal tiktai dvi, ir rudenį jos vis keliavo iš vieno kiemo į kitą.Čia gali būti ir senojo kaimo taupumo, ir bendruomeniškumo ženklas.

Neverta pačiam gamintis tokio daikto, kuris tau reikalingas tik vieną dieną per metus.Praėjo ne vienas dešimtmetis, ir štai apie kopūstų rauginimą man pasakoja dzūkės moterys. Daug panašumo, bet yra ir skirtumų. Žemaičiai nežinojo, kad į rauginamus kopūstus reikia pribarstyti rūgščių barbariso uogų, kad vidury kubilo gali būti didelės visai sveikos galvos – jos įrūgsta taip pat, kaip ir supjaustytos, bet būna šviežios, lyg iš daržo. Žiemą tai yra svarbu, galima net pagalvoti, kad šitaip dzūkai priartina pavasarį, kai pradeda želti garšvos, laukiniai barščiai ir dilgėlės…

Neturiu šiandien keptos žąsies, bet mačiau gyvą ir net neblogai skrendančią naminę žąsį. Onos Vilkelienės balta žąsis, žiūrėjusi į dangų, įsibėgėjo, pakilo, perskrido vielos tinklo tvorą, paplasnojo vienuolyno link beveik kreiseriniu greičiu, staiga plojosi į elektros stulpą ir tėškėsi kaip akmuo į tvenkinį. Ir plaukia sau, rodos, tik tiek ir tenorėjo. Kai papasakojau apie šitą netyčia regėtą vaizdą artimiausiam Onos Vilkelienės kaimynui Vladui Kaupiniui, jis nė kiek nenustebo. Rudenį, sakė jis, žmogaus įnamiai Liškiavoje elgiasi gana keistai, aną rytą išeinu iš pirkios – keturi svetimi katinai mano kieme miaukia ir ėsti prašo, visai nematyti, bet ne valkatos, matyt, atvažiavo miestiečiai į kapines ir „pamiršo“ savo augintinius.

Lapkričio 12-oji

Perskaičiau Tomo Hardžio romaną „Džudas Nematomasis“. Kaip ir kiti šios didelės ir turtingos šalies rašytojai Tomas Hardis patvirtina, kad anglams (19-ojo amžiaus pabaiga) būdingas sveikas protas, padorumas ir atsargumas, bet jie dažnai eina prieš savo prigimtį, todėl būna nelaimingi. Tomas Hardis rašo apie kaimą, ne tiktai apie pilis ir miestus.Ir štai kas pasirodė svarbu būtent dabar, kai visa Europa nebegali nė valandos išgyventi be skubių žinučių, perduodamų per kosmosą: devynioliktojo amžiaus Anglijoje puikiai, tiesiog tobulai dirba paštas.

Ir laiškai, ir telegramos, ir skubūs pranešimai, ir didelės siuntos ano meto Anglijoje keliavo greitai ir patikimai. Tai valstybės reguliuojama sritis, bet dar greičiau bėgiojo gatvės berniūkščiai, iš rankų į rankas perduodami skubias žinutes. Taip buvo ir kaimuose, ir miesteliuose, ir didmiesčiuose. Keisčiausia, kad šitais „paštininkais“ visi labai pasitikėjo. Toks vaikiškas verslas klestėjo ir Amerikoje, ir kituose kraštuose. Rodos, dabar jau sugrįžome į Europą, bet viską, kas jos praeityje buvo gera, užmiršome. Dabar juk yra taip: pabandyk pašte pasiųsti draugui skubią draugišką telegramą, ir į tave pažiūrės įtartinai. O juk tokia telegrama kartais būna ne tik žinia, bet ir brangus dokumentas, lengviau ir rūpestingiau saugomas nei skaisti blizgančio atviruko rožė.

Lapkričio 13-oji

Vis dėlto gerai, kad mūsų krašte rudenį netikėtai pradeda dirbti alternatyvus paštas, kitaip sakant – naujieji knygnešiai. Ant mano stalo guli naujoji gamtininko Broniaus Šablevičiaus knyga „Nematomoji žmogaus pusė“. Nemenka knyga, beveik trys šimtai puslapių. Ir nėra čia bliauzgalo ar pigių sentimentų, viskas tikra, viskas svarbu. Gal kiek ir piktai autorius kovoja dėl savo atrastų tiesų, bet svarbiausia, kad kiekviename puslapyje yra Lietuva – pamatyta ir pajausta taip, kaip gali tik jis, tas „darbinis arklys“, ypač vasarą vežantis daugiau nei visi kiti.

Gamtininkai kartais yra priversti pamatyti ir pajusti tai, ko kitas nė neįtaria. Pabandyk viduržiemio naktį vienas išbūti sengirėje, tikėdamasis išgirsti didįjį apuoką, o dar ir menko lauželio nevalia susikurti. Pabandyk ištirti kurią nors ypač retą straubliukų rūšį visame jo areale, nesvarbu, kad tame areale pasitaikys nedraugiškų valstybių sienos. Štai kaip Bronius Šablevičius pamato Kaliningrado sritį – buvusią Prūsiją, kurią asimiliavo vokiečiai, o paskui nugalėjo rusai: „Rusai šiame žemės lopinėlyje išnaikino visą Prūsijos istoriją. Neliko Tilžės – Tilzit, Gumbinės – Gumbinnen, Aukštupėnų – Augstuponen, K. Dolelaičio Tolminkiemio – Tollmingkehmen, Rasytės – Rossitten… Staigiai sukišo sveikam protui atgrasius pavadinimus: gvardeisk, slavsk, sovietsk, kalininskoje, pionerskij, krasnoznamensk, sovchoznoje (…) Čia įdomu tai, kad pavadinimuose nelikę net normalios rusų kalbos. Ją nudažė lenininė bolševikinė leksika.“ (128 p.)

O dabar paskaitykime, ką apsakyme „Iš niekur į niekur“ apie JAV teritoriją rašo Šervudas Andersonas (1876–1941): „Kai atsidursite kada naktį viena už miesto, pamėginkite atsiduoti nakčiai, tamsai, medžių driekiamiems šešėliams. Tas jausmas, jeigu tikrai jam atsiduosite, atskleis jums daug stulbinančių dalykų. Suprasite, kad nors baltieji žmonės daug šimtmečių valdo šią žemę, visur pristatė miestų, jiems nepriklauso nė viena pėda visame žemyne. Ji tebepriklauso rasei, kuri fiziškai jau nebegyvena. Raudonodžiai, nors jau seniai išmirę, tebevaldo Amerikos žemyną. Jų vaizduotė apgyvendino čia dvasias, dievus ir velnius. Mat jie mylėjo šį kraštą.Kad mano žodžiai teisingi, matyti visur. Mes nesugalvojome miestams gražių pavadinimų, nes mes juos negražius pastatėme. Jeigu Amerikos miesto gražus pavadinimas, jis yra pavogtas iš kitos rasės, iš tos rasės, kuri tebevaldo šalį, kur mes gyvename. Mes visi čia svetimi.“

Palyginimas čia, žinoma, atsitiktinis, tiktai sutapimas, kad Broniaus Šablevičiaus naująją knygą gavau tuo metu, kai skaičiau Šervudą Andersoną. Bet gal ši atsitiktinė paralelė padėtų mums suprasti tokią istorinę tiesą: JAV ilgokai delsė pripažinti Nepriklausomą Lietuvą po 1990-ųjų Kovo 11-osios. Mažos šalys Europoje ir Azijoje nebijojo pripažinti, o JAV bijojo. Gal baimė atsiranda iš poniškumo? Iš to pasigailėtino poniškumo, iš arogancijos ir iš fasadinės kultūros kulto, apie ką taip piktai rašė Džekas Londonas autobiografiniame romane „Martinas Idenas“.

Lapkričio 30-oji

Lyja. Dienos trumpėja. Dabar visi baubai turėtų sueiti į „beržlynus ir rakštumynus“ (Malvinos Česnulienės iš Mančiagirės žodžiai). Vaikystės metais tie babaužiai galėjo slėptis ir po suolu, ir tamsiame pirkios kampe, nes nebuvo elektros. Dabar ieško tamsesnių vietų, ir laimė, kad jų vis dar yra. Apie tai gali pagalvoti kiekvienas, tamsią naktį keliaujantis namo. Todėl aišku, kad dabar pats tinkamiausias laikas prisiminti atrastas savo šventas vietas. Jose tikrai nieko pikto negali atsitikti. Nei dieną, nei naktį. Tos paslaptingosios tavo buveinės yra ne tos pačios, kurias atrado ir aprašė archeologas Vykintas Vaitkevičius.

Savo šventas vietas kiekvienas susiranda pats. Bronius Šablevičius, aprašydamas kai kurias ypač brangias vietas, nebijo savo paslapčių išduoti. Eik – ir surasi. Negaila. Bet ar pamatysi taip, kaip mato jis: mėlynas vanduo, žali pušynai ir baltas erelis žuvininkas aukštybėse. Ir nė vieno žmogaus aplinkui. Reikia eiti tol, kol visi pasiliks toli. Ar galėsi? Gali tekti ir palaukti vieną kitą dieną, bet paskui tą laukimą ir tą atradimą prisiminsi labai ilgai, gal net visą gyvenimą…

Truputį keista, bet iš gamtininko raštų išplaukia ir tokia tiesa: tau brangi vieta gali būti ir saulės įšildytas smėlis ežero pakrantėje. Jeigu tą šilumą pajausi paskutinę vasaros dieną, jeigu regėsi aukštai tuos taurius paukščius, kuriems padarei lizdą šimtametės eglės viršūnėje prieš dešimtį metų. Gali būti tau šventa vieta ir Zarasų krašte, prie Švento ežero, bet irgi kažką ten reikia surasti ir pamilti, neužtenka žinoti vien tą išskirtinį ežero vardą…

Apie visa tai – naujojoje Broniaus Šablevičiaus knygoje. Bet galiu išduoti ir savo nedidelę paslaptį: kiekvieną rudenį, kai tik atsiranda pirmieji priešžiemio ženklai, keliauju palei mažą Kreisos upelį ir klausausi, kaip rudeniškai švokščia nurudę slėnio viksvynai.Randu ir gerų obuolių, ir prinokusių barbariso bei kadagio uogų, pamatau bebrų, pasiklausau niekur dar neišskridusių strazdų tarškesio, bet didžiausias kasmet pasikartojantis atradimas visada būna ta nepaprasta vėjo ir žolynų kalba. Iš toliau ji atrodo polifoninė, o priartėjus prie pat upelio išsiskiria viksvų kupstų šiurkštus švokštimas ir šiek tiek skambesnis nendrių šiugždesys. Bet svarbiausia – ėjimas.

Net septynis mažus ežerėlius gaivina Kreisa, ir visus juos galima pamatyti iš tolo, keliaujant aukštumomis. Sustoti neleidžia skaudus šiaurės vėjas.Ir tada atrodo, kad tokia kelionė yra pasiruošimas sutikti žiemą, pasiryžimas būti čia, neišlėkti su migruojančiais paukščiais. O šitaip dar ir bėgantį laiką galima matuoti. Kiekvieną šeštadienį privalomas ritualas yra dūminės pirties kūrenimas, kiekvieną rudenį – nors vienas ėjimas prieš vėją palei Kreisą, o žiemą rūpės pamatyti nors vieną tikrai žiemišką saulėlydį.

Gruodžio pabaigoje ar sausį pasitaiko tokių šaltų vakarų, kai aname Nemuno krante, Vieciūnuose ir Neravuose, iš visų kaminų aukštyn kyla balti dūmai, kai visai nėra vėjo, o saulė didelė ir balta, taip taip, ne raudona, o balta. Aišku, kad žiūrėti reikia nuo Liškiavos piliakalnio, aišku, kad turi būti šaltas anticiklonas.