2015 12 07

George Weigel

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Pamiršta misija: ar išdavėme Jono XXIII Vatikano II susirinkimo viziją?

Popiežius Jonas XXIII

Vatikano II susirinkimas buvo sumanytas kaip kvietimas vienybei ir atsigręžti į Evangeliją, tačiau jo paveldas – katalikų vidinių karų eskalavimas. Laikas prisiminti pirminę Jono XXIII viziją.

Prabėgus 50 metų po Vatikano II susirinkimo užbaigimo, Bažnyčios gyvenimą vis dar komplikuoja konkuruojantys ir dažnai vienas kitam prieštaringi atsakymai į klausimą: „kokia viso to esmė?“

Tarptautinė žiniasklaida turi savo mėgstamiausią atsakymą: Vatikano II susirinkimas buvo Katalikų Bažnyčios „atsivėrimas šiuolaikiniam pasauliui“ – atsivėrimas, kuris turėjo skatinti katalikybę prisitaikyti prie laiko dvasios (zeitgeist), kuriai kelią pramynė liberalusis protestantizmas, tačiau tai nepavyko, nes popiežius Paulius VI prarado ryžtą ir išleido encikliką „Humanae Vitae“, ir tai buvo didžiulė klaida. Po jos sekė „konservatyvūs“ Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI pontifikatai.

Šioje interpretacinėje schemoje popiežius Pranciškus yra tipiškai pristatomas kaip lyderis, kuris išgelbės Vatikano II susirinkimą nuo jo artimiausiųjų pirmtakų siautėjimo ir vykdo darbą, skirtą perdaryti Bažnyčią pagal sekuliaraus postmodernizmo paveikslą ir panašumą.

Kad tarptautinės žiniasklaidos perteikiamas įvaizdis turi savo šalininkų Bažnyčios viduje yra akivaizdu. Anglakalbėje terpėje jų senstantys, nykstantys, bet neseniai skaičiumi išaugę pasekėjai skaito „The Tablet“ ir „The National Catholic Reporter“, kur jų niekada neįvykusios revoliucijos troškimas (bet kurios jie pamaldžiai tikisi dabar įvyksiant) yra reguliariai maitinamas.

Katalikų tradicionalistai, dešimtmečiais apraminti Vatikano II susirinkimo interpretacija, kokios mokė Jonas Paulius II ir Benediktas XVI, taip pat, atrodo, jaučia augantį įsitikinimą, kad revoliucija jau čia pat, tačiau bjaurisi net pačia jos idėja. Tad tradicionalistams pasitvirtina jų ilgai puoselėtas įsitikinimas, kad Susirinkimas nuo pat pradžių buvo bloga idėja, pasiskolinta iš pagonių.

Tuo tarpu daugumai anglakalbių sferos katalikų, vyresnių nei 50 metų amžiaus, kurie nėra nuolatiniai katalikų vidaus karų kovotojai, Susirinkimas lieka įvykiu, kuris „pakeitė Mišias“, iškėlė kitokius katalikiškos praktikos lūkesčius nei toji, kurioje jie buvo užauginti, atšaukė katekizmą, pagal kurį jie buvo mokomi, padarė juos labiau priimtinus kaimynystėje gyvenantiems protestantams ir žydams, išlaisvino juos iš kaltės gniaužtų, kuriuose jie kalėjo dėl mažiausio prasižengimo ir kurie plėtė plačią bažnytinę biurokratiją, nuo kurios jie kartkartėmis nukentėdavo.

Tačiau būtų galima paklausti, ką visai tai turi bendro su tuo, ką šventasis popiežius Jonas XXIII turėjo omenyje, sukviesdamas Susirinkimą? Atsakymas turėtų būti: nelabai daug. Visai nedaug.

Atidarymo kalboje pradėdamas Susirinkimą 1962-ųjų spalio 11 d. Jonas XXIII sakė, kad ekumeninio susirinkimo idėja jam šovė į galvą neprašyta, kaip Apvaizdos įkvėpimas. Tačiau juk Apvaizda veikia per žmogiškuosius įrankius. Gal šį įkvėpimą, supurčiusį Joną XXIII per pirmąją jo tarnystės savaitę, bei jo siekį sušaukti Susirinkimą galima geriau suprasti, jeigu prisimintume, kad Angelo Giuseppe Roncalli buvo istorikas.

Pagrindinis jo istorinis darbas buvo šv. Karolio Boromiejaus veiklos kronikos sudarymas. Šventasis Milano arkivyskupas kontrreformaciją suprato kaip didį katalikiškosios reformos judėjimą, skirtą atgaivinti katalikiškąją misiją skaudžiomis aplinkybėmis, po Vakarų krikščionybės skilimo.

Istorikui Roncalliui anuomet gal ir neatrodė, kad 20 amžiaus vidurio katalikų situacija yra analogiška iššūkiams, su kuriais susidūrė Boromiejus prieš 400 metų. 20-ojo amžiaus Bažnyčia buvo priversta apsukti savo pentinus dėl 19 amžiaus politinės modernybės išpuolių (nuo Prancūzijos revoliucijos, Italijos renesanso iki Bismarko Kulturkampfo laikų); ji buvo bejėgė sustabdyti du pasaulinius karus ir Šaltojo karo Europos suskaldymą. Tačiau panašiai kaip Boromiejaus laikais gurgėjo ir atsinaujinimo šaltiniai, ieškantys erdvės prasiveržti, atgaivinti katalikybę. Daugelį jų išjudino popiežius, kurio vadovavimo metu Roncalli augo – Leonas XIII.

Didysis strateginis Leono tikslas buvo įtraukti modernybę – ne tik paprasčiausiai ją atmesti. Tačiau tą įtraukimą jis manė padaryti išskirtinai katalikiškomis priemonėmis. Bažnyčia ne paprasčiausiai pasiduotų zeitgeist, kuriam būdingas: mokslinis metodas suprastas kaip vienintelis tinkamas pažinimo kelias; skepticizmas žmogaus proto gebėjimu patikimai apčiuopti moralinę tiesą; ir dvejonės dėl Bažnyčios kilmės supratimo autentiškumo, kurios kilo istoriniam kritiniam metodui išskrodus senuosius tekstus.

Vatikano II Susirinkimas

Katalikų filosofijos ir teologijos atsinaujinimu, modernių katalikiškų biblinių ir istorinių studijų išplėtojimu bei naujos socialinės doktrinos suformulavimu Leonas XIII siekė, kad Bažnyčia susitiktų su modernybe, pateikdama jai konkretų pasiūlymą, – ne paprasčiausiai pasmerkdama. Leono išjudinta atsinaujinimo dinamika, kurią jis įkvėpė Bažnyčioje per savo 25 metų pontifikatą, kartais patirdavo staigių pertrūkių per penkis dešimtmečius po jo mirties 1903-iaisiais. Tačiau ji išliko.

Jonas XXIII, kaip uolus istorijos tyrinėtojas, – kurio ankstyvajai ekleziastinei karjerai kėlė pavojų vienas iš periodų, kai Leono reformų kritikai stiprėjo, – galimai galėjo manyti, jog kaip tik dabar yra tinkamas metas suburti tas įvairias atsinaujinimo dinamiką palaikančias jėgas ir sutelkti jas į ekumeninio susirinkimo prizmę. Labai panašiai padarė Tridento (Triento) susirinkimas (ir Boromiejus, vienas pagrindinių Tridento susirinkimo interpretatorių): subūrė ir sufokusavo reformistines to meto jėgas.

Jono XXIII kalba, pasakyta atidarant Vatikano II susirinkimą, paprastai yra prisimenama dėl aštrių žodžių klerikaliniams „tamsos pranašams“, kurie šiuolaikiniame pasaulyje nemato nieko, išskyrus griuvėsius, bei dėl popiežiaus padaryto atskyrimo tarp nekintančios tikėjimo paveldo esmės ir būdų, kaip jo amžinos tiesos yra pateikiamos kiekviename amžiuje. Ganėtinai teisinga; šie leitmotyvai tikrai skamba tekste. Tačiau yra kur kas, kur kas daugiau popiežiaus kreipimesi, kuris žinomas pavadinimu „Gaudet Mater Ecclesia“ („Džiaukis Motina Bažnyčia“). Pavyzdžiui, štai kas:

Didžiausias visuotinio susirinkimo rūpestis yra šis: kad šventasis krikščioniškosios doktrinos paveldas būtų veiksmingiau saugomas ir mokomas. Kad doktrina persmelktų visą žmogų, sudarytą iš kūno ir sielos. Kadangi jis yra šios žemės piligrimas, tikėjimas liepia jam nuolat siekti dangaus.

Ten sakoma dar ir taip:

Žmogiškajai rasei, prislėgtai tokios daugybės sunkumų, ji [Bažnyčia] sako kaip anuomet Petras išmaldos prašiusiam vargšui: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“ (Apd 3,6). Kitaip tariant, Bažnyčia šiandienos žmonėms siūlo ne praeinančius turtus, ne grynai žmogiškąją laimę. Ji dalina jiems dieviškosios malonės turtus, kurie, pakylėdami žmogų lig Dievo vaikų kilnumo, veiksmingiausiai garantuoja ir padeda gyventi labiau žmogišką gyvenimą. Ji atveria savo gyvybę teikiančią doktrinos versmę, kuri leidžia žmonėms, nušviestiems Kristaus šviesa, gerai suprasti, kas jie išties yra, koks kilnus jų orumas ir tikslas, ir galiausiai, per savuosius vaikus, ji skleidžia visur krikščioniškosios artimo meilės pilnatvę, nes už ją nėra nieko veiksmingesnio išraunant nesantarvės sėklas, nieko paveikesnio skleidžiant santarvę, teisingą taiką ir visų brolišką vienybę.

Tad, Jono XXIII supratimu, Vatikano II susirinkimo tikslas buvo atnaujinti Bažnyčios suvokimą apie tiesos paveldą, kurį ji nešiojasi kaip dovaną, gautą iš paties Kristaus. Kodėl?

Kad Bažnyčia galėtų veiksmingiau liudyti tiesą apie žmoniją. Nes kaip tik šito mes išmokstame, kai sutinkame Kristų, kuris atskleidžia tiek gailestingojo tėvo veidą, tiek ir tiesą apie mus pačius, kaip Susirinkimo pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje, Gaudium et Spes, pasakys po trejų metų nuo Susirinkimo atidarymo.

Kitaip tariant, atnaujintas Bažnyčios tikėjimo paveldo suvokimas ir Bažnyčios gebėjimas išreikšti šias tiesas būdais, kurie galėtų būti išgirsti šiandienos žmonių, buvo skirtas misijai: Katalikų Bažnyčiai tapti vėl misionieriška, evangeliška institucija ir atgaivinti šiuos aspektus. Jonas XXIII norėjo, kad Bažnyčia grįžtų prie savo ištakų – dar kartą išgirstų Didįjį Siuntimą, apie kurį kalbama Evangelijoje pagal Matą (28, 19–20) – tam, kad būtų Bažnyčia, kokios šiuolaikiniam pasauliui verkiant reikia.

Ne gintaro lašelyje sustingusi katalikybė, įkalinta tam tikro laikmečio primestose idėjose ir praktikose, kurios tout court tapatinamos su Tradicija. Be abejo, Bažnyčia nėra paprasčiausia modernybė, papuošta smilkalais ir žvakutėmis. Greičiau jau evangelinė Bažnyčia, kuri naujai sutiko Viešpatį, tad gali pasauliui pasiūlyti gailestingumo vaistų (dar viena frazė iš „Gaudet Mater Ecclesia“) taip, kad pasaulis galėtų sutikti tą, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas, ir būtų jo išgydytas.

Tokia yra XXI amžiaus Bažnyčios vizija, slypinti Jono XXIII atidarymo kalboje. Ši vizija įkvepia gyvybingiausias pasaulio Bažnyčios dalis Afrikoje ir Azijoje; Šiaurės Amerikoje; ir tose Bažnyčios Europoje dalyse, kurios yra labiau gyvos nei mirusios. Tai vizija, persmelkusi ir Lotynų Amerikos vyskupų vaizduotę Aparecidos konferencijoje 2007-siais, nors ir yra aišku, kad lieka dar daug nepadaryto darbo, siekiant perkeisti Vakarų pusrutulio pietinės dalies kultūrinę katalikybę į evangelinę katalikybę, kuri atlaikytų protestantizmo metamą iššūkį.

Kaip Jono XXIII turėta Susirinkimo vizija kalba mums šiandien?

Popiežiaus Jono optimizmas modernybės ateities kryptimi gali būti nesunkiai palaikytas perdėtu. Pastarieji 50 metų nebuvo palankūs tiems, kurie įsivaizdavo, jog modernybė įsikūnys į tokius atvirai mąstančius moralinių principų besilaikančius asmenis kaip Albert’as Camus. Vietoj to Vakaruose turime siaurai mąstantį fundamentalistinį Richardo Dawkinso moksliškumą ir beprotiškus postmoderniškus Jacques’o Derridos kliedesius. Tačiau tai pripažinti, man atrodo, reikštų taip pat išryškinti neįtikinamumą tiek tradicionalistų, tiek progresyvistų katalikybės variantų jų tipiškose formose.

Tradicionalistų variantas atrodo neišvengiamai veda savo rankomis pastatytų katakombų link. Tam tikrame taške išties galima prie to prieiti, jeigu postmodernybė išties pagimdys naująjį Tamsųjį amžių, kuriame tikėjimo liepsna gali būti palaikoma vien mažose, sąmoningai suburtose bendruomenėse, kurios gyvena atskirai nuo aplinkinės atvirai atmetamos kultūros. Tačiau dar nesame tokioje situacijoje, ir man atrodo, jog teigti priešingai būtų galima tik savo malonumui.

Na, o kalbant apie progresyvistų tvirtinimus, užtenka pažvelgti į tas katalikiškas žemes, kuriose ši versija buvo galutinai išplėtota – Vokietija, didžioji Austrijos dalis, Belgija, dalis Prancūzijos, didžiojo dalis Olandijos, Kvebeko ir Naujosios Zelandijos – ir suprasime elementarų dalyką: pasidavimas vėlyvajam modernizmui arba postmodernybės zeitgeist veda ne į pasaulio atsivertimą, o į Bažnyčios griuvimą.

Tad minint Susirinkimo 50-metį, katalikybei Vakaruose pats laikas atlikti neužbaigtą Vatikano II susirinkimo darbotvarkę, tampant Bažnyčia, kuri atlieka misiją, kuri savo ištikimybę matuoja evangeliniu įkarščiu ir misijų sėkme. O Vakaruose misijos teritorija yra visur.

Iš „Catholic Herald magazine“ (27/11/15)vertė S. Žiugždaitė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.