Valstybės istorinė tapatybė ir archyvai (I). Klausimų daugiau nei atsakymų

Gintaras Dručkus Gedimino Kajėno nuotrauka

Kaip teigė diskusijos iniciatorius Kauno apskrities archyvo direktorius Gintaras Dručkus: „Labai norėtųsi, kad tokios diskusijos vyktų kur kas dažniau ir būtent jose subręstu politiniai sprendimai, kaip tobulinti archyvų darbą, kokios pagalbos reikia archyvams iš valstybės institucijų. Deja, vis dar dažniausiai vežimas statomas prieš arklį – pradžioje priimami politiniai sprendimai, o paskui ekspertai juos aptarinėja.|

G. Dručkus taip pat pabrėžė, kad šiandien archyvai yra atsidūrę kryžkelėje ir susiduria su sudėtingais iššūkiais. Pirmiausia, keičiasi visuomenė ir privalome permąstyti, kiek tai turi įtakos permąstyti archyvų misiją. Labai patobulėjo technologijos ir atsirado archyvinės medžiagos skaitmenizavimo galimybė. Kyla klausimas – kas, kiek ir kaip turi būti skaitmenizuojama? Kaip turėtume elgtis su ta archyvine medžiaga, kuri yra skaitmenizuota? Kaip turėtų būti saugoma skaitmenizuota informacija? Ar ji tikrai yra visiškai saugi? Ar mes galime prognozuoti, kokia linkme toliau vystysis technologijos ir kaip tai paveiks archyvus? Užaugo „google“ karta, ir kiek archyvai turėtų taikytis prie šios kartos įpročių? Ar neatsiranda pavojus, jog į archyvus pradėsime žvelgti tik kaip į informacijos saugyklas, o ne kaip į valstybės tapatybės ir istorinio sąmoningumo garantą?

Antras dalykas – ką realiai reiškia teiginys, kad valstybei archyvai yra labai svarbūs? Ar tai tik deklaracija, kurią lydi toks valstybinis finansavimas, kuris neleidžia archyvams visiškai sunykti, tačiau taip pat nesuteikia galimybės išskleisti turimą potencialą ar bent jau oriai gyvuoti, nuolat negalvojant apie išlikimą? Jei archyvarai, kaip teigiama, atlieka labai svarbų darbą, tai kodėl jų atlyginimas gerokai mažesnis nei vidutinis darbo užmokestis valstybėje, kodėl jie verčiami jaustis nesaugūs ir dėl reorganizacijų, kurios realiai negerina darbo sąlygų? Ypač svarbu aiškiai įvardyti ir tai, kiek archyvų veiklai tinka verslo pasaulio logika, ir iš jos perimti valdymo efektyvumo kriterijai.

Trečias dalykas – kiek svarbu, kad archyvai atliktų bendruomeniškumo ir pilietiškumo ugdymo misiją? Kauno apskrities archyvo bendradarbiavimo su mokyklomis patirtis leidžia teigti, kad mokytojai ir mokiniai noriai susipažįsta su archyvų darbu, ir tai labai naudinga istorijos bei pilietinio ugdymo pamokoms. Kita vertus, tai papildomas darbas archyvų darbuotojams, todėl svarbu aiškiai susidėlioti prioritetus, įsivardyti, kiek svarbus archyvų misijoje pilietiškumo ugdymas. Dar vienas svarbus dalykas – koks turėtų būti regioninių archyvų vaidmuo? Ar jie neturėtų būti stiprinami, galvojant apie jų istorinės atminties ugdymo potencialą savo krašte? Ar siūloma archyvų reorganizacija, sujungiant regioninius archyvus į stambesnius darinius, neapsunkina pilietinio ir istorinio ugdymo misijos?

Ramojus Kraujalis Gedimino Kajėno nuotrauka

Tai, kad, kalbant apie archyvų situaciją ir ateitį, klausimų yra daugiau nei atsakymų, sutiko ir vyriausiasis Lietuvos archyvaras Ramojus Kraujelis. Jis pasidalijo patirtimi, jog kai skaitė studentams archyvistikos kursą, reikėdavo laiko, kad klausytojai įsisąmonintų, kuo unikalus archyvas. Pradžioje studentams, kaip ir veikiausiai daugumai Lietuvos gyventojų, atrodė, kad archyvai – tai ta pati biblioteka, tik čia daugiau įvairių kliūčių gauti informaciją, Visgi tarp bibliotekos ir archyvo egzistuoja esminis skirtumas – kiekviename archyve saugomi unikalūs, originalūs dokumentai, kurių nerasite niekur kitur. Tai reiškia, kad archyvai atlieka ir autentiškumo patvirtinimo funkciją. Čia saugoma atmintis, galimybė suprasti savo ištakas ir nuolat prie jų sugrįžti. Tiesa, dera atsižvelgti, kad įvairios visuomenės grupės su archyvais sieja skirtingus tikslus.

Per 25-erius atkurtos Nepriklausomybės metus viena svarbiausių archyvų funkcijų buvo pažymų išdavimas įvairiausioms institucijoms. Turime įspūdingą statistiką, kad nuo 1990 iki 2015 metų Lietuvos valstybiniai archyvai išdavė du milijonus šimtą tūkstančių pažymų. Galima teigti, kad kiekviena Lietuvos šeima vidutiniškai gavo po dvi pažymas iš archyvų. Tai buvo ir informacija apie buvusius žemės ar kito nekilnojamojo turto savininkus, faktai iš giminės ar krašto istorijos ir t. t. Per šį laikotarpį niekam nekilo abejonių, kad archyvai labai svarbūs, ir tai galima pagrįsti statistika. Aišku, tai buvo specifinis laikotarpis, ir dabar situacija keičiasi. Gerokai sumažėjo pažymų poreikis, dabar daugiausia žmonės ieško informacijos apie savo giminės ar krašto istoriją. Natūralu, kad žmonės, kurie nori tokios informacijos, žvelgia į jas kaip į paslaugą ir pageidauja, kad ji būtų suteikiama operatyviai, geriausia – internetu ir prieinama 24 valandas per parą. Dar idealiau būtų, jei informaciją atrinktų padėtų speciali paieškos sistema, o gal net būtų teikiamos vertimo iš senosios rusų ar lotynų kalbų paslaugos. Kiek dabartiniai archyvai sugeba atliepti tokius poreikius? Nors per pastaruosius metus pokyčiai akivaizdūs, ir mes neišvengiamai einame vis patogesnių atminties informacijos paslaugų teikimo linkme, tačiau tobulėti dar yra tikrai kur.

Kita svarbi visuomenės grupė, kuri naudojasi archyvais – istorikai. Jiems svarbiausia, kad būtų išsaugota kuo daugiau informacijos. Jiems archyvai – tai pirmiausia profesinės veiklos laukas, be kurio netektų prasmės istoriko profesija. Labai svarbus klausimas, kaip archyvams atliepti skirtingus poreikius, į kuriuos kreipti didesnį dėmesį? Taip pat svarbu nepamiršti ir dar vienos užduoties – archyvų įvaizdžio gerinimą ir jų patrauklumo didinimą. Čia vis didesnį dėmesį derėtų skirti įvairiems pilietinio ugdymo projektams, ir dera pagirti Kauno apygardos archyvą, kuris sugeba aktyviai bendradarbiauti su mokytojais ir mokiniais.

Pirmoje tekstų ciklo apie dabartinę archyvų situaciją ir iššūkius, su kuriais jie susiduria, publikacijoje siekiau supažindinti skaitytoją su klausimais, kurie šiandien kyla, diskutuojant apie dabartinę archyvų situaciją ir jų ateitį. Kitose publikacijose išsamiau šiuos klausimus aptarsiu ir aiškinsiuosi, kokiais kriterijais turėtume vertinti archyvų darbą ir kaip valstybės institucijos turėtų darbais įrodyti teiginius apie archyvų svarbą valstybei.

(Bus daugiau)