Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2015 12 08

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Pranciškus: „Gailestingumo laikas yra dabar“

EPA nuotrauka

Gruodžio 8 d. popiežius Pranciškus švęs šv. Mišias ir atidarys Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris, inauguruodamas ypatingąjį Gailestingumo jubiliejų, kurį gruodžio pradžioje jau pradėjo Bangio katedroje, Centrinės Afrikos Resublikoje.

Lietuvos televizijos pirmasis kanalas 10.25 val. pradės tiesioginę šių apeigų transliaciją, kurią galima sekti ir internetu Vatikano radijo svetainėje.

Šventųjų Metų atidarymo proga savaitraštis „Credere“ (Edizioni san Paolo), kurį Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba paskyrė oficialiu jubiliejaus leidiniu, paskelbė interviu su popiežiumi. Jame Pranciškus dar kartą paaiškina Šventųjų metų reikšmę ir motyvus.

Popiežių kalbina žurnalo redaktorius kun. Antonio Rizzolo. Komentuodamas interviu, kunigas atkreipia dėmesį, jog Pranciškui būdinga daugumą temų atskleisti remiantis savo asmenine patirtimi. „Jo dvasiniai svarstymai tampa suprantamesni ir atrodo tikri, nes Bergoglio juos paremia asmenine tikinčio žmogaus, paprasto krikščionio, kuriam – kaip ir visiems – reikalingas Viešpaties gailestingumas patirtimi“, – sako kun. Rizzolo.

Šventasis Tėve, šiomis dienomis įžengiame į Jubiliejų – ar galite mums paaiškinti, koks širdies motyvas jus paskatino pabrėžti būtent gailestingumo temą? Kokią būtinybę apčiuopiate, galvodamas apie Bažnyčia ir pasaulį?

Gailestingumo tema ryžtingai skinasi kelią Bažnyčios gyvenime, pradedant nuo Pauliaus VI. Jonas Paulius II ją itin stipriai pabrėžė savo enciklika Dives in misericordia, kanonizuodamas šventąją Faustiną ir įsteigdamas Dievo Gailestingumo šventę Atvelykio sekmadienį. Tęsdamas šią liniją, pajutau, kad Viešpats trokšta parodyti žmonėms savo gailestingumą. Tad ne man šį mintis atėjo į galvą, aš tęsiu ganėtinai neseną tradiciją, nors ji ir visada egzistavo.

Supratau, kad reikėjo kažko imtis, tęsti šią tradiciją. Mano pirmoji kaip popiežiaus Viešpaties Angelo malda buvo apie Dievo gailestingumą – ta proga kalbėjau apie knygą, kurią man padovanojo kardinolas Walteris Kasperis per konklavą; savo pirmojoje kaip popiežiaus homilijoje kovo 17 d. Šv. Onos parapijoje kalbėjau apie gailestingumą. Tai nebuvo kažkokia strategija – man tai kilo iš vidaus: Šventoji Dvasia kažko nori.

Kun. Antonio Rizzolo

Akivaizdu, kad pasauliui šiandien reikia gailestingumo, reikia užuojautos, tai yra „jautimo už kitą, su kitu“. Esam pripratę prie blogų žinių, žiaurių naujienų ir didžiausių siaubų, kurie įžeidžia Dievo gyvenimą ir vardą.

Pasauliui reikia atrasti, kad Dievas yra Tėvas, kad yra gailestingumas, kad žiaurumo kelias nėra tinkamas, kad pasmerkimo kelias nėra tinkamas, net pati Bažnyčia kartais pasirenka kietą liniją, pakliūdama į pavojų pabrėžti vien moralines normas, palikdama už borto daugybę žmonių.

Man prieš akis iškyla Bažnyčios kaip karo lauko ligoninės po mūšio įvaizdis: tai tiesa, kiek žmonių sužeistų ir palaužtų! Sužeistuosius reikia gydyti, jiems padėti pasveikti, o ne tikrinti jų cholesterolį. Manau, kad išmušė gailestingumo valanda. Mes visi esame nusidėjėliai, visi nešiojamės vidinių sunkumų. Pajutau, kad Jėzus nori atverti savo širdies duris, kad Tėvas nori parodyti savo gailestingumo įsčias, todėl siunčia mums Dvasią: kad mus išjudintų ir sujudintų. Tai atleidimo metai, susitaikymo.

Iš vienos pusės matome ginklų prekybą, žmones žudančių ginklų gamybą, nekaltų žudymą pačiais žiauriausiais būdais, išnaudojimą asmenų, nepilnamečių, vaikų: vyksta – leiskit man pavartoti šį terminą – šventvagystė prieš žmoniją, juk žmogus yra sakralus, gyvojo Dievo paveikslas. Ir štai Tėvas sako: „Liaukitės ir ateikite pas mane.“ Štai ką aš matau pasaulyje.

Sakėte, kad taip kaip visi tikintieji jaučiatės nusidėjėlis, kuriam reikia Dievo gailestingumo. Kokią reikšmę jūsų kunigo ir vyskupo kelyje turi dieviškasis gailestingumas? Ar prisimenate ypatingą momentą, kada aiškiai pajutote gailestingą Viešpaties žvilgsnį į jūsų gyvenimą?

Esu nusidėjėlis, jaučiuosi nusidėjėlis, esu tikras, kad toks esu, esu nusidėjėlis, į kurį Viešpats pažvelgė gailestingu žvilgsniu.

Esu, kaip sakiau kaliniams Bolivijoje, žmogus, kuriam atleista. Esu žmogus, kuriam atleista, Dievas pažvelgė į mane gailestingai ir man atleido.

Vis dar darau klaidų ir nuodėmių, einu išpažinties kas 15–20 dienų. Einu išpažinties todėl, kad man reikia pajusti, jog Dievo gailestingumas vis dar nukreiptas į mane.

Atsimenu – esu tai sakęs daugybę kartų – kai Viešpats pažvelgė į mane gailestingumo kupinu žvilgsniu. Visada jaučiau, kad manimi rūpinasi ypatingai, tačiau reikšmingiausia akimirka buvo 1953 metų rugsėjo 21-ąją, kai man buvo 17 metų. Argentinoje buvo pavasarinės šventės ir moksleivių diena, kurią planavau praleisti kartu su kitais bendramoksliais. Aš buvau praktikuojantis katalikas, eidavau į Mišias sekmadieniais, daugiau nieko… Priklausiau „Katalikų akcijos“ organizacijai, tačiau nieko neveikiau, buvau vien praktikuojantis katalikas.

Eidamas Floreso rajono geležinkelio stoties link, atsidūriau netoli savo parapijos bažnyčios ir pajutau postūmį užeiti vidun. Įėjęs pamačiau nepažįstamą kunigą.

Tą akimirką aš nežinau, kas man atsitiko, tačiau pajutau didžiulį troškimą atlikti išpažintį – prie pirmos klausyklos kairėj pusėj, ten daug žmonių eidavo melstis. Nežinau, kas nutiko, po jos išėjau kitas žmogus, pasikeitęs.

Grįžau namo įsitikinęs, jog turiu pašvęsti save Viešpačiui, ir tas kunigas lydėjo mane beveik visus metus. Tai buvo kunigas Carlos Benito Duarte Ibarra, gyvenęs Floreso rajone, Buenos Airėse, kunigų namuose. Sirgo leukemija, tad gydėsi ligoninėje. Kitais metais jis mirė. Po laidotuvių karčiai verkiau, jaučiausi visiškai sutrikęs, tarsi bijodamas, kad net Dievas mane apleido. Tai buvo akimirka, kai susidūriau akis į akį su Dievo gailestingumu, ji yra glaudžiai susijusi su mano pasirinktu vyskupo šūkiu: rugsėjo 21-oji yra Šv. Mato diena, o Beda Garbingasis, kalbėdamas apie Mato atsivertimą, sako, kad Jėzus pažvelgė į Matą „miserando atque eligendo“.

Šios ištaros neįmanoma išversti, nes nei italų, nei ispanų kalboje vienas iš dviejų veiksmažodžių neturi gerundijaus – veiksmažodinio daiktavardžio. Paraidžiui galėtume versti: „pasigailėdamas ir išrinkdamas“, beveik kaip amatininkas.

„Lo misericordiò“ – „jo pasigailėjo“: toks yra pažodinis teksto vertimas. Kai daug vėliau skaitydamas brevijorių lotyniškai atradau šį tekstą, supratau, kad Viešpats mane tarsi koks amatininkas modeliavo savo gailestingumu. Kaskart, kai atvykdavau į Romą, kadangi apsistodavau Scrofa gatvėje, eidavau į San Luigi dei Francesi bažnyčią melstis prie Caravaggio paveikslo „Šv. Mato pašaukimas“.

Pasak Biblijos, vieta kur glūdi Dievo gailestingumas, yra motiniškos Dievo įsčios, kurios susigraudina tiek, kad atleidžia nuodėmę. Ar Gailestingumo jubiliejus gali tapti proga naujai atrasti Dievo „motiniškumą“? Ar ir Bažnyčia turi savo labiau „moterišką“ pusę, kurią derėtų labiau vertinti?

Taip, jis pats tai tvirtina, kai Izaijo knygoje sako: argi motina gali pamiršti savo kūdikį… ir net jeigu motina gali pamiršti, „aš tavęs niekada nepamiršiu“. Čia matome Dievo motiniškumą. Ne visi supranta, ką reiškia Dievo motiniškumas, tai nėra populiarūs terminai – teigiama šio žodžio prasme – atrodo, jog tai labiau aukšto lygio žodynas; todėl verčiau renkuosi žodį „švelnumas“, motinai labiausiai būdingas dalykas, – Dievo švelnumas, švelnumas gimsta tėviškose įsčiose. Dievas yra ir tėvas ir motina.

Gailestingumas, jeigu remsimės Biblija, atskleidžia „emocionalesnį“ Dievą, nei tą, kokį dažniausiai įsivaizduojame. Atradimas, kad Dievas susigraudina ir tampa jautrus žmogui, gali pakeisti ir mūsų laikyseną brolių atžvilgiu?

Tai atradę, jausimės skatinami būti tolerantiškesni, kantresni, švelnesni. 1994-siais per Sinodą viename grupės pokalbyje esu sakęs, kad reikia pradėti švelnumo revoliuciją. Ir vienas Sinodo dalyvis – geras žmogus, kurį gerbiu ir myliu – jau labai senyvo amžiaus, man pasakė, kad nedera šių terminų vartoti, ir pateikė man racionalių argumentų, kadangi buvo labai protingas žmogus, tačiau aš ir toliau kartojau, kad šiandien reikalinga švelnumo revoliucija, nes iš čia kyla teisingumas ir visa kita.

Jeigu darbdavys pasamdo žmogų nuo rugsėjo iki liepos mėnesio, sakiau jam, nesielgia teisingai išleisdamas atostogų liepos pabaigoje, kad paskui vėl jį priimtų į darbą nuo rugsėjo iki kitų metų liepos. Tokiu būdu darbininkas netenka teisės į mokamas atostogas, neteka pensijos, socialinio draudimo. Netenka visų teisių. Verslininkas neparodo švelnumo, su darbuotoju elgiasi kaip su daiktu – tai tik vienas pavyzdys, iliustruojantis jautrumo trūkumą. Jeigu įlendama į kito kailį, užuot galvojus apie savo kišenę ir porą papildomų pinigėlių, tuomet reikalai keičiasi. Švelnumo revoliucija yra tai, ką šiandien turime puoselėti kaip šių Gailestingumo metų vaisių: Dievo švelnumas kiekvienam iš mūsų. Kiekvienas iš mūsų privalo pasakyti: „Esu nevykėlis, tačiau Dievas man myli tokį; vadinasi, ir aš turiu lygiai taip pat kitus mylėti.“

Visi gerai žinome garsiąją popiežiaus Jono XXIII kalbą, kai jis vieną vakarą atsisveikino su tikinčiaisiais sakydamas: „Paglostykite savo vaikus.“ Šis vaizdas tapo švelnumo Bažnyčios atvaizdu. Kokiu būdu gailestingumo tema padės mūsų krikščioniškoms bendruomenėms atsiversti ir atsinaujinti?

Kai matau ligonius, senus žmones, man spontaniškai kyla noras juos paglostyti… Paglostymas – tai gestas, kurį galima dviprasmiškai suprasti, tačiau tai pirmasis motinos ir tėvo gestas naujagimiui, gestas, reiškiantis „myliu tave“, „noriu tau gero“, „noriu, kad eitum pirmyn“.

Ar galite išduoti paslaptį, kokiu gestu Jubiliejaus metu paliudysite Dievo gailestingumą?

Bus daug gestų, tačiau kiekvieno mėnesio penktadienį bus vis kitoks gestas.

Parengta pagal Famigliacristiana.it publikaciją