2015 12 09

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Kunigo ir zen vienuolio pokalbis

Kęstutis Marčiulynas/Bo Haengas

Gedimino Kajėno nuotrauka

Mažosios studijos laidoje „Kultūra ir religija“ tęsiami pokalbiai su skirtingų pažiūrų, skirtingų religijų, skirtingų perspektyvų žmonėmis. Šį kartą „Pagonių kiemo“ cikle – susitikimas su jau šešiolika metų Pietų Korėjoje gyvenančiu lietuviu, zen budizmo tradicijos vienuoliu Kęstučiu Marčiulynu Bo Haengu. Vienuolį kalbina pranciškonas kunigas Arūnas Peškaitis.

Ar galėtumėte papasakoti apie savo kelio pradžią?

Pirma buvo kančia, gyvenimo kančia, nesugebėjimas gyventi, kaip norisi, nesėkmės, kažkokie gyvenimo įstatymai, kurių jaunas žmogus nelabai supranta. Idealizuoji vienaip, o realybėje atsitinka visai kitaip. Tuomet pradedi ieškojimus. O ieškojimai prasidėjo anksti – dar, kai močiutė į bažnyčią vesdavosi, vėliau ir kunigų seminarijoje turėjau pažįstamų. Labai mėgstu celes, traukia vienatvė, knygų skaitymas. Vėliau Kauno pantomimos teatre gaudavau kitokios literatūros…

Ar pats esate iš Kauno?

Taip, aš esu iš Kauno. Vėliau tęsėsi ieškojimai, teko bendrauti su įvairiais dvasininkais, vienuoliais, taip pat pranciškonų vienuoliais. Tie klausimai, kurie mane kankino, nors dvasininkai ir nuramindavo mane, kas kartą iškildavo. Tuomet daugiau pradėjau domėtis amerikiečių vienuoliais, radau tokią knygutę, kur rašoma, kaip vienas jėzuitas išvyko į Japoniją, meditavo zen centruose.

Paskui su bičiuliais įkūrėme klubą „Liberaliai“, kur rinkome visus ezoterika besidominčius žmones, kad jie eitų į viešumą, o ne veiktų slaptai, kad tėvai žinotų, kur eina jų vaikai.

Kokie buvo laikai?

Tai buvo nuo 1989-ųjų iki 1991-ųjų. Mokytojai pabėgdavo arba nusikalbėdavo. Viešuma yra visai kitas dalykas, negu tiesiog sukviesti žmones į privatų kambarį. Tais laikais buvo daug šarlatanų. Mūsų organizacija leido savo laikraštį. Domėjausi įvairiais filosofiniais kūriniais, daug bendravome su gerbiamu A. Šliogeriu, su V. Radžvilu, kurie taip pat savo filosofija ieškojo atsakymų į gyvenimo klausimus. Tada, draugams paprašius, suorganizavau vieno zen budistų vienuolio paskaitą ir pratybas. Labai skeptiškai žiūrėjau į tai, kad jie visą naktį praktikuoja, medituoja. Suradome salę, aš irgi dalyvavau pratybose, taip susipažinau su tuo mokytoju. Jis man pasakė, kad gyvenimas yra labai trumpas, reikia ne vien skaityti, bet reikia ir labai daug melstis, praktikuoti.

Bandžiau dešimt metų, nepavykdavo atlikti tiek užduočių, kiek man liepdavo. Tada man sakydavo: tu nejuokauk su savimi, galbūt greit nebegyvensi. Tuomet man pasiūlė galimybę tapti vienuoliu, nes jau buvau išsiskyręs. Pas mus pagal tam tikras tradicijas negalima tapti vienuoliu, jei buvai vedęs. Šioje tradicijoje tai nesukelia jokių problemų. Aš tapau vienuoliu, kad galėčiau atsiduoti meditacijoms.

Kur tapote vienuoliu?

Išvykau į Korėją. Po metų didelių išbandymų, nes ten nepriima užsieniečių, aš įrodžiau, kad galiu pereiti visus tuos sėdėjimus, parietus kojas po dešimt valandų per dieną, nežiūrėti į akis vyresniesiems, tiktai dirbti. Trečią valandą keldavomės, devintą eidavome miegoti. Dabar jau šešiolika metų esu vienuolis ir ten gyvenu.

Kaip Jūsų vienuolynas vadinasi ir kur tiksliai jis yra?

Korėjos budizme yra 27 skirtingi ordinai, vienuose galima vesti, kituose reikia laikytis celibato. Mano ordinas, Čiogio ordinas, laikosi celibato, jam priklauso maždaug 25 tūkst. praktikuojančių vienuolių. Tarp jų yra kokie 6 tūkst., kurie praktikuoja meditacijas ir vadinasi Sudžia. Aš pats pasirinkau būtent šitą kelią, kuris yra sunkiausias – šio vienuolio pareiga yra ne studijos, ceremonijos ar darbas biure, bet meditacija.

Kaip vadinasi būtent tas vienuolynas, kuriame gyvenate, ir kiek ten yra žmonių?

Aš gyvenu įvairiuose vienuolynuose, yra tam tikri meditacijos centrai. Aš gyvenau Musangsoi, tokiame tarptautiniame centre, kur suvažiuoja žmonių iš viso pasaulio ir praktikuoja. Į korėjietiškas šventyklas yra priimami tik vienuoliai, o mes priimame ir pasauliečius. Pagyvenus šiek tiek čia, mokytojas leido važiuoti pas korėjiečius. Ten labai sunkiai priima. Per pokalbius su vyresniaisiais vienuoliais man buvo leista. Dar jie pasižiūrėjo į mano astrologiją. Dabar esu Čionheitsa šventykloje. Okupacijos metu japonai ją norėjo sugriauti, bet pavyko išsaugoti. Aš turiu garbės su labai senais vienuoliais sėdėti meditacijoje, mes laikomės tylos, ten niekas nieko per daug nekalba.

Kiek jūsų gyvena tame vienuolyne?

Meditacijos praktikai susirenkame 28. Tris mėnesius žiemą ir tris mėnesius vasarą. Kitu metų laiku keliaujame arba galime likti vienuolyne. Mane pažįstamieji kviečia į Lietuvą, aš keliauju.

Bo Haeng Sunimas su kitais vienuoliais

Budizmas yra viena mažiausiai Lietuvoje praktikuojamų religijų. Nors yra įvairių centrų, tačiau daug kas nesusigaudo, kas tas budizmas yra. Ar budizmas turi daugybę krypčių? Ar yra kažkoks vienijantis centras?

Nėra vienijančio centro, bet dabar norima tai padaryta. Vyksta konferencijos, į kurias žmonės suvažiuoja iš viso pasaulio. Tačiau budizme yra mažiau teorijos daugiau – praktikos. Kiekviena šalis turi savo nacionalinį budizmą. Korėjos vienuolių rūbai yra pilki, kinų – kitokios spalvos, japonų – juodi. Mahajanos budizmas, Didžioji važiuoklė, kur apima šiaurines šalis – Kiniją, Vietnamą, Japoniją, Korėją, toliau yra Theravada, kuri apima Šri Lanką, Indiją. Šalyse, kur yra šilta, rengiamasi tik su vienu audeklu.

Ar Didžioji ir Mažoji važiuoklės yra budizmo kryptys?

Ankstesnis budizmas yra Theravada. Paskui jis perėjo į tam tikras šalis ir formavosi pagal konkrečių šalių tradicijas, žmonių mentalitetą. Niekur budizmas nėra šimtų procentų išsaugomas, Kinijoje jis susijungė su Dao, jų gyvenimo būdu, buvimu arčiau gamtos. Yra Lietuvoje vertimų apie daoistus, kurie kalnuose gyvena du šimtus metų…

Daoizmas ir budizmas nėra tas pat?

Jie susipina ir išeina kiniška budizmo versija. Šiaip jie eina atskirai, bet gerai pažiūrėjus, galima suprasti, kad tai yra labai artima.

Ar zen budizmas yra dar viena budizmo kryptis? Ar jis priklauso kažkuriai iš važiuoklių? Kas tai yra?

Tai yra meditacija. Sanskrito kalba hiana, kuri buvo blogai ištarta Kinijoje, ir pavadinta čian. O kai iš Kinijos atkeliavo į Japoniją, jie negalėjo ištarti čian, todėl pavadino zen. Pagal kaligrafiją, kaip rašoma zen meditacija, korėjiečiai sako son. Pavadinimai skirtingi, bet tai yra meditacija, mokykla, kurios negalima perduoti raštu. Viską mokytojas tiesiogiai perduoda mokiniui. Mano mokytojas yra 78-as eilėje nuo Budos. Ši tradicija yra žodinė, tai yra perdavimas iš širdies. Yra labai daug įvairių atšakų, bet turi būtinai sekti viena ar kita atšaka, negali susigalvojęs mokyti, kas tau ateina į galvą, turi gauti leidimą. Mūsų šakoje nuo pirmo mokytojo iki mūsų laikų mokymas yra nepakitęs.

Jūs sakote, kad zen budizmas yra arčiausiai senosios budizmo tradicijos? Ar jis kažkuo skiriasi nuo Tibeto budizmo?

Lyginti nereikėtų. Tibeto budizmas yra spalvotas filmas, o zen budizmas – juodai baltas. Tai yra skirtingos mokyklos. Tibeto žmonės gyveno kalnuose, pas juos daug visokių dvasių vėjų įpučia. Jų toks sumaišytas, keistas budizmas, bet jie taip pat labai daug praktikuoja nuo pat mažens. Meditacijos metu jų širdys labai atsiveria ir žmoguje atsiranda meilė, gailestis ir užuojauta… Žmoguje sutampa kalba ir veiksmas, tai yra labai retas atvejis dvasininkams ir paprastiems žmonėms. O tai labai sunku išlaikyti…

Priminkite keturias pagrindines budizmo tiesas.

Mes kenčiame. Kančia yra nepasitenkinimas savimi, nuolatinis kažko noras, net jei atrodo, kad viską turi. Tas nepasitenkinimas vadinasi duka. Bet yra kita žinia, kad jį galima kaip nors įveikti. Trečioji žinia skelbia metodus, kaip tai įveikti ir kad tai galima padaryti dar šiame gyvenime.

Ar zen budizme yra nirvanos terminas?

Nirvanos terminą vartojame, kai žmogus numiršta. Samadhi būsena yra, kai žmogus meditacijos metu sėdi ir neturi jokių pojūčių, jo visa energija išėjusi, susijungusi su kažkokiu Absoliutu, bet tai nėra aktualu. Mūsų tradicijoje svarbu, kiek praktika padeda kasdieniame gyvenime. Siekiama išlaikyti tą būseną, kad žmogus galėtų būti pilnatvėje ir palaimoje kiekvieną akimirką.

Ar budizmui būdingas gailestingumas?

Taip, bodhisatva yra priėmęs įžadus išgelbėti visas gyvas būtybes nuo kančios. Kai tu pasieki tam tikrą lygį, tuoj pat grįžti vėl į mūsų kančių jūrą ir padedi žmonėms, kol neliks nė vieno kenčiančiojo. Toks yra bodhisatvos įžadas. Praktika yra ne dėl savęs, o dėl kitų.

T. Vailderis savo romane „Aštuntoji diena“ perteikia krikščionio ir budisto dialogą, kuriame sakoma, kad krikščionys labai skuba, reikia, kad ateitų dar dešimt tūkstančių budų, grįžtų ir grįžtų, kad įvyktų visuotinis išgelbėjimas. Ar ši mintis turi sąlyčio su Jūsų tradicija?

Manau, kad skuba visas pasaulis. Mes nekritikuojame esančios situacijos, tik aiškiai ją suvokiame, išlaikydami aiškų protą, ir padedame žmogui tiek, kiek galime. Pati dvasinė praktika sukelia daug abejonių, kančių, ar verta buvo pradėti. Prisirišimai, nuomonės turi būti numesti, o tai labai sunku padaryti. Yra tokia legenda: mažas paukštelis pasisemia vandens snapeliu ir skrenda gesinti gaisro. Gaisras didelis, o paukštelio snapas – mažas. Tačiau, nepaisydamas to, paukštelis vis tiek bando. Toks turi būti dvasiniu keliu einančio žmogaus protas. Jei neturi tokio ryžto, geriau nepradėk.

Ar kiekvienas žmogus gali tapti buda?

Buda yra prašviesėjęs, čia nėra religinis pasakymas. Kiekvienas žmogus gali pasiekti tam tikrą dvasinį lygį.

Ir tada jam taikomas terminas Buda?

Nebūtinai. Kaimo močiutė, kuri eina į bažnyčią, kartais pasiekia daugiau nei tūkstančiai vienuolių, kurie nori būti budomis. Tie pavadinimai nieko nereiškia…

Bet aš esu girdėjęs, kad buda yra bendrinis prašviesėjusio žmogaus pavadinimas…

Taip, yra senesnių vienuolių, kurie per praktikas yra pasiekę šį lygį. Vieni jų moko, kiti – tyli.

Kuo praktikuojantis budistas tiki? Ar Jūs tikite Dievu?

Mes sėdime čia ir kalbamės. Jei mes neturėtume šios dovanos, negalėtume to daryti. Mes matome, mes girdime, mes užuodžiame. Iš kur visa tai? Čia ir yra atsakymas. Tik klausimas, ką darysime su tuo. Ar mes naudosimės savo egoizmui patenkinti, ar padėsime žmonėms? Čia yra pats pirminis suvokimas. Ar tai būtų Dievas, ar tai būtų Absoliutas, žodžiai čia neturi reikšmės. Tai nesi tu, todėl kažkam turi būti labai dėkingas ir labai atsakingai elgtis su savo kūnu tam, kad jį panaudotum. Sugebėjimas matyti, užjausti kyla iš Dievo.

Tai kyla iš Dievo. O kas yra Dievas?

Raskite nors vieną žmogų, kuris galėtų į šį klausimą atsakyti.

Aš galėčiau. Tai yra Trejybė – Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, Trys Asmenys viename. Taip tikiu, nes esu krikščionis. O kaip Jūs pasakytumėte?

Ir aš tikiu į tai.

Į Trejybę?

Taip, bet kur baigiasi žmogaus mąstymas, kai jis įvardija garsiai? Kai nelaimė ištinka, kai ateina mirtis. Jis įgauna tam tikrą begalybę, tą tikrą Amžinybę, kurioje ir pats žodis išnyksta. Tada tu prisilieti prie Jo visa savo esybe. Tuomet ateina suvokimas: Ačiū Tau, Viešpatie, kad esi. Ar nebūna taip?

Taip būna. Tik aš klausiau, ar Dievas budizmo tradicijoje yra Asmuo, ar tiesiog veikimas, kuris nenusakomas niekaip? Krikščioniškoje tradicijoje Dievas yra Asmuo, ir Jis yra transcendentinis.

Ir budistinėje tradicijoje Dievas yra suvokiamas transcendentiškai. Jis yra transcendentinis asmuo.

Man įdomu, kodėl šv. Jonas Paulius budizmą pavadino ateistine sistema?

Ne vien jis. Dauguma taip sako. Kai kilo didelis nepasitenkinimas, tuomet buvo atsiprašyta. Ar jo pasakymas apie ateizmą, ar atsiprašymas – kuris buvo teisingas?

Jis taip pamanė dėl to, kad budizme nėra apibrėžtos Dievo sampratos. Vėliau jis pamatė, kad tai visgi religinė tradicija, nors labai savotiška. Žmogaus nuomonė kinta, priklausomai nuo to, kiek informacijos jis gauna ir kaip ją priima. Savo veikaluose Jonas Paulius pasisakė prieš eklektiką, prieš budizmo ir krikščionybės samplaiką, kuri praktikuojama kai kuriuose krikščionių vienuolynuose. O pabaigai norėčiau išgirsti Jūsų nuomonę, koks geriausias kelias į tarpreliginį dialogą.

Man teko būti Niujorke po rugsėjo 11-osios nelaimių. Tada suėjo visos Niujorke gyvenančios religinės konvencijos, aš su vienuoliais atstovavau korėjietiškam budizmui. Visi bendravome, bet niekaip nepriėjome bendro taško. Dabar kuo toliau, tuo labiau aštrėja religiniai konfliktai. Korėjoje yra vietos vienuoliai ir atvykę katalikai (aš save laikau kataliku, nors pasirinkau praktikuoti budizmą). Man tenka Lietuvoje su įvairių ordinų katalikų vienuoliais praktikuoti rekolekcijas. Katalikai yra nuosaikesni, tačiau protestantai degina budistų šventyklas. Taip pat islamo religijoje vyksta konfliktinių dalykų.

Bet jeigu žmogus yra tikrai pasiekęs aukštą dvasinį lygį, nesvarbu, kokiai religijai priklauso, jis suvokia visų religijų bendrumą. Manau, kad tikrai neturi būti skirstymo, nes nėra pasaulyje nė vieno žmogaus, kuris išvis netikėtų. Net jei žmogus apsisprendžia pasitraukti iš pasaulio savo noru, tai yra kažkokia momentinė emocija, susikoncentravusi į vieną tašką, bet tai nereiškia, kad tas žmogus yra netikintis. Visi žmonės kažkuo tiki, tik visi esame gimę skirtingose vietose, o tikėjimo bendrumas yra siekis, kad nebūtų karų žemėje, kad visi galėtume kažką veikti. O kam žmogus gimsta? Dėl ko jis atsirado? Jei atrasime atsakymą į šį klausimą, tai ir pasieksime bendrumą.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.