Paul C. Vitz: „Teologija duoda atsakymą į psichologijos neišsprendžiamas dilemas“

Paulas C. Vitzas (1935 M.) – Niujorko universiteto psichologijos profesorius emeritas, savo darbuose tyrinėjantis psichologijos ir religijos santykį bei kritikuojantis humanistinę/„aš“ (self) psichologiją, susitelkusią į „savęs garbinimą“ – atmetančią moralines vertybes, aukštinančios savivertės svarbą bei saviaktualizacijos, savirealizacijos siekį. Siūlome sutrumpintą E. Christiano Bruggerio pokalbį su profesoriumi, 2009 m. publikuotą „Krikščionių psichologų bendruomenės žurnale“.

Ko gero, per pastaruosius tris dešimtmečius esate žinomiausias katalikų psichologas, kuris pateikia krikščionišką pasaulietinės psichologijos kritiką. Tačiau, kai pradėjote studijuoti, dar nebuvote uolus krikščionis. Ar psichologija turėjo kokią nors įtaką jūsų atsivertimui į krikščionybę? Kokia buvo jūsų tikėjimo kelionė?

Iš esmės į krikščionybę sugrįžau atmetimo būdu. Po to, kai susituokiau ir gimė pirmas mūsų vaikas, pradėjau rimtai tyrinėti savo pažiūras. Koks aš būsiu savo šeimos tėvas? Kas aš apskritai? Tuo metu mačiau tik keturias galimas pasaulėžiūras: liberaliąją politiką, Rytų religijas ir su jomis susijusį dvasingumą, „savęs garbinimą“ ir profesines asmeninės sėkmės ambicijas bei tradicinę religiją, kuri mano atveju buvo krikščionybė.

Septintajame dešimtmetyje Stanforde, Kalifornijoje, ir Grinvich Village, Niujorke, buvau įsitraukęs tiek į liberalią marksistinę socialistinę politiką, tiek į ankstyvąjį naujojo amžiaus dvasingumą. Nors tiek vienur, tiek kitur sutikau daugybę aktyvių ir įtakingų žmonių, nė vienas jų man nepadarė didesnio įspūdžio.

Naujojo amžiaus dvasingumas man pasirodė kaip turistinė religija. Žmonės iš Rytų dvasingumo išrankiojo ir pasiėmė norimus gabalėlius, iš jų suformuodami patogių ar populiarių įsitikinimų konfigūraciją. Kairioji politika man pasirodė kupina pykčio, intelektualinio nihilizmo ir klišių. Realybės patirtis mane jau buvo paskiepijusi nuo valstybės remiamos utopijos pažadų.

„Savęs garbinimas“ turėjo kur kas daugiau traukos ir natūraliai viliojo mane. Sekuliarus profesionalų pasaulis tai laikė normaliu dalyku, daugeliu atveju taip yra ir šiandien. Tačiau pradėjau įtarti, kad savęs garbinimas yra kvailas. Atėjus laikui, beviltiška iliuzija bus sutriuškinta negailestingos tikrovės.

Po to, kai atmečiau visus tris šiuos kelius, likau akis į akį su likusia galimybe, kuri manęs nežavėjo – krikščionybe. Prisimenu, kaip kartais skaitydavau „New York Times“ Billy Grahamo ar popiežiaus mintis. Žinojau, kad tai tiesa. Tačiau negalėjau jomis tikėti. Patekau į keistą žinojimo, kas yra tiesa, bet negalėjimo tuo tikėti situaciją. Nepaisant racionalių, netgi nepaneigiamų tiesos grūdų, kuriuos gaudavau iš krikščioniškų šaltinių, perspektyva priimti visą šią sistemą man atrodė neįmanoma.

Nepaisydamas to, 1973 m. sausį aš pradėjau gilintis į krikščionybę. Pirmiausia labai abejojau intelektiniu jos pagrindu. Kaip ir daugelis akademikų, menkai išmanančių apie tikėjimą, turėjau neigiamą požiūrį, besiremiantį tik keletu stereotipų. Tada ėmiau skaityti C. S, Lewisą ir G. K. Chestertoną. Greitai ir neįtikėtinai man tapo aišku, kad krikščionybė turėjo atsakymus į man rūpimus klausimus. Kad ji buvo gili, nuosekli bei galinga sistema ir, žinoma, turinti aiškų pasaulėvaizdį.

Ar galėtumėte kiek paaiškinti savo kritiką sekuliariosios psichologijos atžvilgiu?

7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje susidūriau su humanistine, savęs aktualizavimo psichologija. Negalėjau patikėti, kad žmonės tai rimtai vertina. Man ji atrodė intelektualiai naivi. Ji pabrėžė narcisizmą ir atvirai, su pretenzija į mokslinį pagrindą teigė, kad savirealizacija yra gyvenimo tikslas ir pabaiga. Man tai priminė pačią seniausią ereziją, kurią „prarijo“ Adomas ir Ieva: „jūs būsite kaip dievai“, prisidengusią mokslo apdaru ir įgijusią naują pavidalą. „Saviaktualizacija“ krikščionybėje ateina per sekimą Kristumi ir paklusnumą jam. Saviaktualizacija humanistinėje psichologijoje – per paklusimą savo paties valiai. Būtent šį „aš“ mums liepė atmesti Jėzus. Nors aš buvau ir išlikau kritiškas „aš“ (self) psichologijos atžvilgiu, tačiau nekritikuoju eksperimentinės-kognityvinės psichologijos ar psichoanalizės. Tarp „aš „ psichologijos bei pastarųjų psichologijos rūšių matau didžiulį skirtumą, ypač kalbant apie kai kurias jų prielaidas bei nuostatas. „Aš“/humanistinė psichologija turi nedaug tikro mokslinio eksperimentinės/ kognityvinės psichologijos pagrindo, taip pat jai trūksta gelmės, kompleksiškumo ir tragedijos bei blogio suvokimo, kaip, tarkime, psichoanalizėje. Džiaugiuosi pranešdamas, kad itin į „aš“ sukoncentruota psichologija, datuojama 1955–1985 m. šiandien jau istorija. Nors „narcisizmo kultūra“ vis dar tveria, tačiau jos intelektinis pagrįstumas smarkiai nublanko.

Ar šiandienė psichologija jums teikia daugiau vilties?

Taip, iš tiesų. Ir galiu pridurti, jog mano paties nuostabai. Pradedant paskutiniuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu, ėmiau pastebėti svarbių ir teigiamų vyraujančios psichologijos disciplinos pokyčių. Buvo pradėta kalbėti ir plačiai pripažinti teigimą religijos svarbą žmogaus gyvenime. Skyrybos buvo aiškiai pripažintos kaip darančios žalą vaikams. Enrighto ir Worthingtono dėka ėmė rastis atleidimo psichologija. Seligmanas bei kiti skatino pozityviosios psichologijos vystymąsi, pabrėžiančios vertybių svarbą. Tapau augančio krikščionių psichologų tinklo dalimi, daugiausia evangelikų protestantų, kurie skatino mane toliau tęsti darbą integruojant psichologiją su krikščionybe. Šiandien psichologija yra kur kas realistiškesnė kaip disciplina ir dėl to, tikiuosi, pateikianti daugiau sąžiningų ir pagrįstų išvadų. Ji taip pat tapo kuklesnė. Jos aiškinimų sritis tapo apkarpyta. Biologija, kaip mokslas, pradėjo aiškinti nemažą dalį psichinių patologijų, kurios anksčiau buvo laikytos kaip esančios psichologinės prigimties – pvz., obsesinis-kompulsinis elgesys. Kita vertus, atsirado religijos ar bent jau dvasingumo svarbos suvokimas žmogaus gerovei. Prieš keletą dešimtmečių žmonės, ieškantys gyvenimo tikslo ir prasmės, dažnai tą bandydavo rasti psichologijoje. Šiandien daugelis pripažįsta, kad psichologija to negali suteikti, tačiau religija ar dvasingumas – taip.

Kaip suvokiate pozityvią psichologijos ir krikščioniškosios teologijos sąveiką? Ką praktiškai galėtų psichologija suteikti krikščioniškam pasaulėvaizdžiui?

Daugeliu atvejų psichologija mums leidžia suprasti kliūtis žmogaus laisvei ir tikėjimui. Patologijos – tai supančiojančios ar įkalinančios žmones būklės. Psichologija gali pasitarnauti ištiesindama kelią į Viešpatį. Šv. Jonas Krikštytojas – tai krikščioniškojo psichologijos suvokimo patronas. Savo knygoje „Betėvio tikėjimas“ (Faith of the Fatherless) rašiau, kaip psichologija padeda suvokti Dievą – Tėvą. Freudo psichologinės teorijos taip pat gali praversti krikščionių teologijai. Kiekviename žmoguje yra agresijos ir lytinė vara. Kiekvienas nori nužudyti savo tėvą bei kiekvieną autoritetinę figūrą ir santykiauti su savo motina ar kiekviena motiniška figūra. Krikščionis gali skaityti Freudo antropologiją kaip Senojo žmogaus sampratą. Psichoanalitinė psichologija suteikė mums įžvalgų apie puolusią žmogaus prigimtį.

Ir priešingai, kuo krikščioniškosios minties tradicija gali pasitarnauti psichologijai?

Akivaizdžiausias krikščioniškosios teologijos indėlis psichologijai yra įžvalga į esminę jos tyrinėjamo dalyko prigimtį. Krikščioniškoji teologija supranta, ką reiškia būti asmeniu. Ji taip pat pasitarnauja psichologijai ir kitais būdais. Manau, kad teologija duoda atsakymą į dilemas – neatsakomas problemas – būdingas egzistuojančioms pasaulietinėms psichologinėms teorijoms. Pavyzdžiui, aš teigiau, kad krikščionys gali išspręsti Edipo dilemą, pateikiamą klasikinėje Freudo teorijoje. Jėzus yra anti-Edipas ir superego perkeitėjas. Kristus taip pat išsprendžia Jungo teorijos dilemą, kurioje pateikiami keturi baziniai archetipai, glūdintys vyriškosios psichologijos pamate: Karalius, Karys, Mylimasis ir Išminčius/Burtininkas.

Pastarieji archetipai sukuria dvi didžiules neišspręstas problemas. Pirma – Jungo psichologija neturi moralinės sistemos, nusakančios, kaip reikėtų būti su šiais archetipais pozityviu, o ne destruktyviu būdu.

Antra, dar didesnė dilema – tai šių archetipų integravimas ir jų tarpusavio pusiausvyra vyro gyvenime. Krikščioniškoji teologija turi pakankamai medžiagos suvokti krikščioniškus archetipus. Dieviškieji Tėvo ir Sūnaus asmenys gali perkeisti keturis jungiškuosius archetipus ir juos suvienyti tarnystėje kitiems žmonėms. Tėvo koncepcija krikščionims atstovauja vyriškumui, kaip dosnumui ir savęs dovanojimui, suvienijančiam keturis Jungo archetipus. Kristaus archetipas reprezentuoja Tėvą, kaip aukščiausią etinio vyriškumo formą: Kristų Karalių, Kristų Mylimąjį, Kristų Karį (dvasinės kovos prasme) ir Kristų Išminčių/stebukladarį. Kitose psichologinėse teorijose taip pat egzistuoja dilemos, kurios gali būti išsprendžiamos teologiniais atsakymais, tačiau ne psichologiniais.

Kokia Jūsų psichologijos ir krikščioniškosios teologijos bendradarbiavimo vizija 21-ame amžiuje?

Beveik visi kultūros teoretikai pripažįsta, kad gyvename vėlyvojo ir žlungančio modernizmo periodu. Jei norite, galite jį vadinti postmodernizmu (aš kartais tai įvardiju kaip „patologinį“ modernizmą). Popiežius Jonas Paulius II jį pavadino „mirties kultūra“. Iš tiesų joje tiek menas, tiek populiarioji kultūra turi tendenciją šlovinti mirtį. Tačiau, manau, kad šis istorinis periodas baigiasi ir naujam ateinančiam laikmečiui aš siūlau „transmodernizmo“ pavadinimą. Viliuosi, kad transmoderni kultūra perims iš modernizmo tai, kas geriausia, ir tai transformuos, peržengs ir perkeis. Užuot atmetęs modernizmą, transmodernizmas atsisakys neigiamos nuostatos religijos atžvilgiu, tačiau išsaugos esminius objektyvius atradimus. Tačiau jis bus visiškai priešingas fundamentalizmui. Transmodenizmas inkorporuos religinį ar dvasinį pasaulėvaizdį ir idealistines moralines sistemas. Popiežius Jonas Paulius II šią viziją pavadino „naująja meilės kultūra“. Jau pastebiu kuklių, bet reikšmingų šios kultūros ženklų. Matau krikščionišką prieigą prie psichologijos, akcentuojančią atleidimą psichoterapijoje. Psichoterapija krikščioniškame kontekste perkeičia geriausius esamų modernių praktikų elementus. Teistinis paciento dvasinio gyvenimo aiškinimas ir tokio aiškinimo stiprinimas praplečia terapiją. Taip ateities psichoterapinė praktika bus perkeista ir ras vietą Bažnyčioje, šeimoje bei rekolekcijų terpėje.

Parengė Jurga Žiugždienė