Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Namai su „sekretais“

Ištrauka iš būsimos knygos „100 istorinių Vilniaus reliktų“

XX a. 7-8 dešimtmetyje Vilniaus ir kitų miestų kiemuose išplito žaidimas, vadinamas „sekretais“. Dažniausiai jį žaisdavo mergaitės. Jo esmė paprasta: randi stiklo šukę, iškasi duobutę, jos dugne iš visokių grožybių – gėlių žiedų, popieriukų, akmenukų, žolės stiebelių – išdėlioji spalvotą ornamentą, tada uždengi stiklu ir užkasi. O paskui jau bėgi pasikviesti draugę, nukrapštai žemes, patrini stikliuką ir – o stebukle! – grožiesi nuostabiu slaptu piešiniu.

Lygiai tas pats ir su urbanistiniais „sekretais“. Prieš 100 ar 200 metų kažkas papuošė savo namą užrašu, herbu, monograma, reljefiniu piešiniu ar dekoratyvine figūra, paskui numirė, o mes dabar turime juos atrasti, iššifruoti ir grožėtis.

Populiariausias „sekretas“ Vilniaus gatvėse – namų pastatymo data. Tokių namų yra iki aštuonų dešimčių. Bene seniausią datą (1841) matome virš Ašmenos g. 4 vartų, naujausiomis (1957-1963) pažymėti Giedraičių ir Ratnyčios g. kvartalo kaimietiški namukai.

Geras tuzinas papuoštas garbingų giminių herbais bei regalijomis arba sunkiai iššifruojamais inicialais. Trijų namų (Aguonų g. 17, Kalvarijų g. 11 ir Pamėnkalnio g. 8) laiptinės svečius pasveikina lotynišku „Salve“ (liet. „Sveiki“), kai kurie namai nustebina iš tiesų unikaliomis dekoratyvinėmis figūromis (pvz., lietvamzdžių gorgolos Pamėnkalnio g. 23).

Šįkart mes atrasime dar keturis „sekretus“: patriotišką Pušų g. 29 namą su trimis lenkų tautinio atgimimo korifėjų biustais; militaristinį Kalinausko g. 11 namą su „ViS“ pistoleto konstruktoriaus Petro Vilnevčico (Piotr Wilniewczyc) monograma; riterišką A. Mickevičiaus g. 7 namo kiemą su šarvuotomis panoplijomis; svetingą Kalvarijų g. 31 namą su lotyniška sentencija „Sibi et vobis“ (pav. 1-4).

Trise ant stogo

XX a. pradžioje Vilniuje lankęsis danų etnografas Agas Mejeris Benediktsenas (Age Meyer Benedictsen) pastebėjo: „Šią šalį ir jos žmones dabar valdo rusai, nors ne rusų tauta, anaiptol ne ji, o Rusijos valdžios atstovai su savo padėjėjais, policija, žandarais ir kazokais. (…) Gatvėse patruliuoja Rusijos policininkai ir žandarai, visos iškabos, visos afišos rusiškos, visos gatvės turi rusiškus vardus, visa, kas lenkiška, kruopščiai nutrinta. Bet pasigilinus, kas slypi po aukštesnių klasių uniformomis, nesunku pamatyti, kad ne visi ten rusai. Vienu metu Vilniuje buvo draudžiama, tiesiog draudžiama kalbėti lenkiškai: dabar tai leidžiama, išskyrus visus susirinkimus, ir iš tiesų lenkiškai kalbama daug. Visi tie rimti ir tiesūs vyrai ir moterys šviesiomis akimis yra lenkai – moterims būdingas tas „wdzięk“ (žavesys ir gracija), kurių stinga rusėms. Lenkų kalba šiame mieste yra salonų kalba, virš sofos dažniausiai pamatysi lenkų poetų karaliaus Adomo Mickevičiaus portretą, knygų lentynose rasi visus didžius lenkų literatūros vardus, o nuo savo pakylos žvelgia marmurinis arba gipsinis Kosciuška. Beveik kiekviename name gali pajusti tuos pačius sentimentus ir tą pačią viltį.“

Etnografas teisus – viešosios Vilniaus erdvės tais laikais buvo paženklintos imperiniais simboliais, tačiau bendruomeninės ir privačios erdvės (bažnyčios ir namų valdos) ėmė sparčiai keistis įgydamos nacionalinio identiteto atspalvių. 1897 m. įrengta memorialinė lenta V. Sirokomlės name, Šv. Jono bažnyčios vidų papuošė paminklai poetams A. Mickevičiui (1898), Antanui Odinecui (Antoni Edward Odyniec, 1901), V. Sirokomlei (1908). Keisti viešųjų erdvių įprasminimą aktyviai ragino 1898 m. susibūręs neformalus Lietuvos archeologijos, etnografijos, kraštotyros bei meno mylėtojų ratelis (Koł miłośników archeologii, etnografii, krajoznawstwa i sztuki Litwy) bei 1907 m. jau oficialiai pradėjusi veikti Mokslo bičiulių draugija (Towarzystwo Przyjaciół Nauk).

Tad nieko keista, kad 1912 m. Žvėryne, Pušų g. 29 (tarpukariu – ul. Sosnova 17 ir 19), didelį dviejų aukštų namą pasistatęs agronomas, ilgametis „Liutnios“ draugijos narys Simonas Renigeris (Szymon Reniger) papuošė jį iš karto trimis nacionaliniais simboliais – betoniniais generolo T. Kosciuškos, poeto A. Mickevičiaus ir kompozitoriaus S. Moniuškos biustais (žr. nuotr.). Visos trys skulptūros nėra originalūs kūriniai, o tik jų kopijos. „Vilniaus skulptūrų kelio“ autorė rašo, kad A. Mickevičiaus biustas Žvėryne yra nukopijuotas nuo Burbiškių dvaro parke (Radviliškio r.) stovinčio A. Mickevičiaus paminklo, tačiau jis it du vandens lašai panašus į varinį poeto biustą, esantį Krokuvos universitete.

Nuo ko nukopijuotas T. Kosciuškos biustas, pasakyti sunkiau, nors labai panašus stovi viename Liubušo vaivadijos miestelyje. O štai dėl S. Moniuškos viskas aišku. Tai trečioji jo biusto kopija Vilniuje. Skulpt. B. Balzukevičiaus sukurtas biustas, stovėjęs Šv. Jono bažnyčioje ant vargonų choro parapeto, pasidaugino du kartus: viena kopija tiko paminklui prie Šv. Kotrynos bažnyčios, kita užsiropštė ant Pušų g. 29 stogo.

Pistoleto konstruktorius P. W.

Įlindę pro vartus tarp K. Kalinausko g. 11A ir 13 namų, atsidursime erdviame kieme, kurio tolumoje kelią pastoja niūrokai atrodantis trijų aukštų geltonų plytų namas. Tai 1909 m. pagal architekto L. Ravickio projektą iškilęs dvarininkės Onos Vilnevčic (Anna Wilniewczyc) mūrnamis, papuoštas įmantriomis monogramomis.

Reljefinėje iš tų pačių plytų išmūrytoje monogramoje galima įžvelgti raides P ir W (5 pav.). W – tai greičiausiai pirmoji savininkės pavardės raidė, o ką galėtų reikšti P? Atsakymą randame tik archyvinėje namo statybos byloje. Pirmajame jos puslapyje yra savininkės ranka rašytas įgaliojimas: „Įgalioju savo sūnų Petrą Vilnevčicą perduoti šį prašymą, planą ir sutartį su architektu“. Sūnaus parašas aptinkamas dar keliose bylos vietose, vadinasi, jis padėjo motinai ir tvarkyti popierius, ir vykdyti statybos darbus. Galima spėti, kad O. Vilnevčic statė namą sūnui, štai dėl ko ant sienos matome jo, o ne motinos monogramą.

P. Vilnevčicas gimė 1887-aisiais Irkutsko srityje tremtinių šeimoje. Netrukus šeima grįžo į Vilnių, čia Petras baigė mokyklą, toliau studijavo Sankt Peterburgo universitete, Technologijos institute bei Artilerijos akademijoje, paskui dirbo inžinieriumi įvairiose Lenkijos karinėse gamyklose. Labiausiai jis prisimenamas dėl 1931 m. sukonstruoto 9 mm pistoleto, kuri tapo standartiniu Lenkijos pėstininkų ir kavaleristų karininkų ginklu. Pagal pagrindinio konstruktoriaus ir jo pagalbininko pavardes (Wilniewczyc i Skrzypiński) ginklas buvo pavadintas „ViS“ pistoletu. Iki 1939 m. spėta pagaminti beveik 50 tūkst., o Radomo ginklų fabriką perėmę vokiečiai pagamino dar 300 tūkst. tokių pistoletų. Pažymint šį inžinieriaus nuopelną, pistoletas buvo pavaizduotas net ant P. Vilnevčico antkapio (6 pav.).

Namo statybos projektą parengusį L. Ravickį antroje 1909 m. pusėje pakeitė architektas A. Filipovičius-Dubovikas. Nors projekte suplanuotos dvi vienodos „P. W.“ monogramos virš abiejų laiptinių, dėl nežinomų priežasčių dešinioji buvo pakeista (žr. nuotr.). Pasitelkę fantaziją galime spėti, kad joje pavaizduoti susipynę skaičiai 1909, žymintys namo pastatymo datą.

Kauno architekto V. Dubeneckio debiutas Vilniuje

Panoplijos – iš įvairių ginkluotės elementų (šarvų, skydų, šalmų, vėliavų, ginklų) sudaryti dekoro elementai. Jų itin gausu Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, nes jos fundatorius M. K. Pacas norėjo įsiamžinti kaip Kristaus karys (Miles Christi). Panoplijomis galima pasigrožėti ir dar vienoje Vilniaus vietoje. Tai nedidelis uždaras A. Mickevičiaus g. 7 kiemelis Žvėryne. Į jį galima patekti tiesiai iš A. Mickevičiaus gatvės, o jei vartai užrakinti – tada apeiti kiemą iš galinės pusės. Ten varteliai visada atviri.

Didelį trijų aukštų ir trijų korpusų „U“ formos namą šioje vietoje (7 pav.) 1913 m. pasistatė Juzefa Drozdovska (Józefa Drozdowska). Šis pastatas – vienas pirmųjų būsimo garsaus Lietuvos architekto, o tada dar Peterburgo dailės akademijos studento, Vladimiro Dubeneckio projektų (8 pav.). Gimęs Rusijos glūdumoje, baigęs architektūros mokslus metropolyje ir spėjęs sudalyvauti „kritusių Spalio revoliucijos didvyrių“ memorialo Kremliuje konkurse, 1919-aisiais jis persikraustė į Vilnių, o netrukus – į Kauną, kur tapo vietine pirmo ryškumo žvaigžde. Architektas, suprojektavęs daug svarbiausių miesto statinių (Kauno dramos teatrą, M. K. Čiurlionio muziejų, Vytauto Didžiojo karo muziejų), šiandien vadinamas moderniosios architektūros pradininku Lietuvoje ir tautinio stiliaus propaguotoju.

Neaišku, ar šarvuotų riterių porelė kieme stovinčio namo nišose atsirado pagal V. Dubeneckio sumanymą, ar buvo pačios savininkės idėja, nes projekte panoplijos nepažymėtos. Šiaip ar taip, jos smarkiai pagyvino kiemo vaizdą ir suteikė jam didingumo.

Po metų kitoje A. Mickevičiaus g. (tada – Šv. Jurgio pr.) pusėje didelį trijų aukštų namą pagal A. Filipovičiaus-Duboviko projektą pasistatydino Vytautas Drozdovskis (Witold Drozdowski). Dabar šis namas A. Mickevičiaus g. 2 yra visiškai pasikeitęs. Kitaip nei V. Dubeneckis, J. ir V. Drozdovskiai žymesnio pėdsako istorijoje nepaliko. Tas pats jų tėvavardis leidžia teigti, kad Vytautas ir Juzefa buvo brolis ir sesuo. Visą tarpukarį jie gyveno iš šių dviejų didžiulių pastatų nuomos.

 

Sau ir kitiems

Vaistininkas Antanas Rostkovskis (Antoni Rostkowski), ilgus metus savo namuose Kalvarijų g. 4 turėjęs vaistinę, 1927-aisiais įsigijo Kalvarijų g. 31 valdą su joje stovėjusiu dviaukščiu namu. Tais pačiais metais pagal A. Filipovičiaus-Duboviko projektą aptvėręs ją prašmatnia tvora su bokšteliais, po dvejų metų pagal to paties architekto projektą užstatė namui trečią aukštą su mansardomis. Pusapvaliai frontonai virš balkonų buvo papuošti kuokas primenančiais dantytais rutuliais, užmautais ant žieduotų strypų (pav. 9). Kairiajame frontone įrašyta namo statybos data – 1929-ieji, o dešiniajame – sentencija „Sibi et vobis“ (liet. „Sau ir kitiems“).

Lotyniškomis sentencijomis „Sibi et amicis“ („Sau ir draugams“), „Sibi et posteris“ („Sau ir palikuonims“), „Sibi et nobis“ („Sau ir mums visiems“), „Sibi et suis“ („Sau ir šeimai“) nuo senų laikų būdavo puošiami žymių žmonių antkapiai ir įvairūs visuomeniniai pastatai. Toks užrašas ant antkapio liudija, kad velionis buvo nesavanaudis žmogus, rūpinęsis artimųjų (giminės, šeimos, bendruomenės) reikalais. O užrašas ant pastato sako, kad čia laukiamas kiekvienas svečias.

Užrašas „Sibi et vobis“ puikiai atspindėjo vaistininko darbo specifiką – šios profesijos žmonės dažnai susiduria su lotynų kalba, be to, jų darbas lydimas altruistinių pagalbos kitiems motyvų. Įdomu, ar trijuose viršutiniuose aukštuose šiandien įsikūrę gyventojai žino, kokiame svetingame name jie gyvena?