Septyni krikščioniški raktai į septynias „Hario Poterio“ knygas

Naujame „Kelionės su Bernardinai.lt“ numeryje galima rasti straipsnį apie J. R. R. Tolkieno kūrybos su „Žiedų valdovu“ priešakyje krikščioniškas nuorodas. Čia noriu atskleisti tą pačią temą apie naujesnę knygų seriją – J. K. Rowling „Harį Poterį“. Galiu suprasti, kodėl tik pasirodžius pirmosioms serijos knygoms kai kuriems žmonėms galėjo kilti įtarimų dėl to, ar tik tokia kūryba per daug nesigilina į magijos ir ezoterikos pasaulį. Burtažodžiai, skraidymas ant šluotų, vaikų magijos mokykla, juodoji magija… Visa tai kalba apie antgamtines galias ir jų pasitelkimą šiame pasaulyje. Vis dėlto aš iš esmės nesutinku su šia mintimi. Noriu atkreipti dėmesį, kad knygoje vaizduojamas ne vienas pasaulis, o du – magijos ir mūsų kasdienis. J. K. Rowling genialumas buvo pateikti burtininkų pasaulį kaip veidrodinį atspindį mūsų pačių pasaulio: valdžios pasyvumas realių problemų akivaizdoje, žurnalistų manipuliacijos informacija, patyčios mokykloje ar diskriminacija visuomenėje dėl tavo įgimtų savybių, galiausiai ir pačios magijos pamokos dažniausiai esti ne kupinos naujų atradimų ar nuotykių, o nuobodžios ir atitraukiančios nuo įdomesnių dalykų – visa tai skaitytojas randa slaptoje burtininkų visuomenėje. Ar tai neprimena mūsų kasdienybės?.. Magija čia nevaizduojama kaip išsprendžianti problemas ar suteikianti daugiau galios, burtininkai susiduria su tomis pačiomis problemomis, kaip ir mes.

Tai yra pirmas raktas, leidžiantis mums interpretuoti šią knygų seriją per krikščionišką prizmę. Juk dalis žmonių ir pačią krikščionybę kaltina, jog ji kalba pernelyg abstrakčiai ir vien dvasiškai. Taip atsitinka dėl to, jog tokie žmonės nepasitelkia savo simbolinio mąstymo, kuris leistų metaforas ar simbolius pritaikyti kasdienybėje. Juk krikščionybė nėra duonos ir vyno religija, o to, kas slypi už šių kasdienių mums puikiai pažįstamų reikmių. Manau, jog tai bene pagrindinė „Hario Poterio“ populiarumo priežastis tarp paauglių – visos knygos išties pasakoja ne apie magiją, o kasdienius mokinių sunkumus mokykloje, atsirandančius ir nutrūkstančius romantinius santykius, pirmąją meilę ir su ja susijusius jausmus, galiausiai platesnes visuomenės problemas, ką jau esu paminėjęs anksčiau. Burtininkų visuomenė vaizduojama taip, kad vaikai galėtų suprasti – antgamtiniai sugebėjimai nepadės jiems išspręsti gyvenime pasitaikančių sunkumų.

Tai pasakius galima labiau susitelkti į knygų turinį. Jis išlaiko tradicinę pasakų ašį – gėrio ir blogio kovą kaip varomąją pasakojimo jėgą. Tai yra antrasis raktas. Knygose brėžiama aiški riba tarp juodosios magijos ir to, ko mokoma Hogvartse – burtininkų mokykloje. Juodoji magija kaip blogio forma pasižymi viliojančia ir traukiančia jėga, kuriai nėra atsparus nė vienas burtininkas. Tai galime aiškiai suprasti perskaitę „Harį Poterį ir mirties relikvijas“ – pagunda pasitelkti draudžiamus burtus gali būti ne tik didelė, bet ir įgauti apgaulingą formą, kai įtikima, kad galima atrasti būdų, kaip panaudoti juodąją magiją didesnei visuomenės gerovei („didesniajam gėriui“) užtikrinti. Šią dviejų priešingų polių kovą atskleidžia ne tik išorinė kova su Tamsos Valdovu Voldemortu, bet ir subtilesni lygmenys: Sirijaus santykiai su savo šeima, Severo Sneipo, Drako ir tam tikra prasme paties Hario Poterio vidinė kova su pačiu savimi. Taigi, nors čia kitaip nei Tolkieno „Silmariljone“ neaptiksime tokių stiprių jėgų, kurias būtų galima pakankamai drąsiai lyginti su Dievu ir velniu, pati perskyra tarp gėrio ir blogio yra išlaikoma, tad kūriniai nepasižymi kai kurių modernių kūrinių būdinga idėja gėrį ir blogį laikyti tarsi tos pačios lazdos dviem galais.

Kiti trys supratimo raktai – mirties baimė, pasiaukojimas ir draugystė – ganėtinai susiję tarpusavyje. Draugystė ir pasiaukojimas yra dvi pavyzdingos meilės formos, o nuoširdžiai mylimas ir mylintis žmogus juk niekada paniškai nebijos mirties, nes bus nugyvenęs visavertišką gyvenimą.

Kaip atskleidžia Voldemorto personažas, mirties baimė gali būti labai artimai susijusi su puikybe ir siekiu įgyti visuotinę galią, valdyti kitus. Matome, kur veda šis kelias, jeigu juo einama iki pat galo, iki nemirtingumo šiame pasaulyje. Tačiau nemirtingumas čia reiškia esminių žmogiškumo elementų paneigimą, pirmiausia kitų gyvybės nuvertinimą. Knygos herojai, norėdami nugalėti Tamsos Valdovą, turi surasti tam tinkamą būdą, taigi pirmiausia pažinti ir suprasti, kaip šis tapo blogiausiai pagarsėjusiu juoduoju magu visoje istorijoje. Voldemortas ne tik peržengė įprastinio blogio ribas tam tikra prasme pats sunaikindamas savo sielą ir tapdamas nemirtingas, bet ir paliko dalį savo galios pačiam Hariui Poteriui. Taigi nugalėti Voldemortą reiškia kur kas daugiau, negu nužudyti įprastą blogiuką, pergalės prasmė išsiplečia iki neregėtų prasmių – Voldemorto kaip žmogaus su savo polinkiais ir silpnybėmis pažinimo, kad būtų galima surasti paslėptas jo išniekintos sielos dalis, suprasti savo troškimus, silpnybes, kad galėtum atskirti tikrąjį save nuo savyje pasėtos Voldemorto galios. Galiausiai pergalė prieš Voldermortą reiškia ir savęs paaukojimą dėl kitų ir kartu atgimimą nauju žmogumi. Noriu atkreipti dėmesį į tai, jog Tamsos Valdovas nėra nei gyvas, nei miręs įprasta prasme, jis juodosios magijos dėka įkalino save šiame pasaulyje amžiams, tačiau nesuprato pagrindinės pasaulio ir paties gyvenimo varomosios jėgos – meilės, atsidavimo. Renzo Lavatori straipsnyje „Velnias krikščioniškoje pasaulėžiūroje“ rašo apie angelus: „Blogio šaltinis yra būtent šiuose dvasiniuose Dievo kūriniuose, kurie yra aukštesnio būties lygmens už žmones. Kai kurie angelai, būdami sukurti laisvi, kaip ir žmonės, laisvai pasirinko maištą prieš savo Viešpatį. Taip gimė netvarka, chaosas, blogis.“ Taigi, pasirinkdami priimti savo ir kitų kūrinių ribotumą ir tarnauti Dievui, mes pasirenkame meilės kelią, ir šis veiksmas kartojamas kiekvieną dieną, ši kova su blogiu ir su velniu veda mus dvasinės pergalės link.

Pasiaukojimo tema lydi mus jau nuo pačios pirmos knygos „Haris Poteris ir išminties akmuo“, kurios pabaigoje paaiškėja, jog jeigu kitas žmogus iš meilės paaukoja dėl mūsų savo gyvybę, kai mums patiems gresia mirtinas pavojus, ši apsauga lydi tokį žmogų visą likusį gyvenimą. Prie pasiaukojimo svarbos grįžtame pačioje istorijos kulminacijoje, kai jau pats Haris turi galimybę pasiaukoti dėl kitų, tačiau tiems, kas neskaitė knygos, noriu išlaikyti intrigą ir čia neatskleisti, kokiu būdu Hario pasiaukojimas gali padėti nugalėti Voldemortą. Visgi istorijos kulminaciją neabejotinai galima interpretuoti per pasiaukojimo ir prisikėlimo sampratą krikščionybėje. Jėzus Kristus, paklusdamas Tėvo valiai, žengė pasitikti kryžiaus, Haris Poteris, supratęs pranašystės esmę, taip pat atsisakė savo asmeninės valios kovoti ir priėmė tai, ką skelbė pranašystė (apie ją tuoj paaiškinsiu).

Kaip ypatingą meilės formą ką tik aptariau savo gyvybės paaukojimą dėl kito. Tačiau knygų serijoje puikiai atskleidžiamas ir dar vienas kur kas žemiškesnis būdas mylėti, tai – draugystė. Ronis, Haris ir Hermiona yra puikus tvirtos draugystės pavyzdys, jie susipažįsta, kai Ronis padeda Hariui traukinių stotyje susirasti slaptą įėjimą, o su Hermiona draugystė užsimezga, kai berniukai išgelbėjo ją nuo gresiančio pavojaus. Tikra draugystė įtvirtinama veiksmu, o ne tuščiais pažadais. Tačiau tai nėra tobula, idealizuota draugystė, nes vargu ar gali egzistuoti tvirti santykiai, kuriuose nebuvo pradėję rūkti dūmai nuo užsiplieskusių konfliktų. Tačiau daugybė išbandymų ir netgi susipriešinimų galiausiai padeda jiems suprasti, ką kiekvienam iš tikrųjų reiškia šie santykiai. Per visą knygų seriją galime stebėtis, kaip šio trejetuko draugystė bręsta ir padeda jiems atrasti savo stipriąsias savybes.

Galiausiai aptarsiu du paskutinius krikščioniškus raktus į „Hario Poterio“ pasaulį. Pasilikau juos pabaigai, jie abu labiau susiję su mistine pasaulėžiūra.

Pirmiausia apie pranašystę, apie kurią jau buvau užsiminęs. Kaip rašo Benediktas XVI knygoje „Jėzus iš Nazareto“ Jėzus buvo neįprastas pranašas: „…ne pranešti rytojaus ar porytojaus įvykius ir šitaip tenkinti žmogiškojo smalsumo ar žmogiškojo saugumo poreikį. Jis rodo mums Dievo veidą ir per tai – kelią, kuriuo turime sukti.“ Dievas visada ištesi savo pažadą. Tačiau jis nebūtinai pasako, kada ir kaip tai padarys. Knygoje randame aiškiaregės Sibilės pranašystę apie tai, jog greitai gims vaikas, kuris bus kaip lygus Tamsos Valdovui ir netgi turės galią, apie kurią šis nieko nežino. Sibilė tai išpranašauja ne veikiama kokių nors dvasių ar naudodama juodąją magiją, o apimta transo būsenos, nevalingai, visai to nesiekdama. Taigi nors ir negalima dėti į vieną gretą šios pranašystės ir Senojo Testamento pranašysčių, ji taip pat nekyla iš kieno nors noro žinoti ateitį ir taip būti galingesniam. Veikiau ši pranašystė yra savito Hario Poterio pasaulio dalis, ir skaitytojui belieka spėlioti apie tikrąsias pranašystės kilmės priežastis, kokia jėga slypi už šito. Tačiau savo turiniu pranašystė teikia vilties ir pranašauja apie didesnės galybės už Tamsos Valdovo juodąją magiją egzistavimą. Būtent šis vilties momentas suteikia tam tikrą pagrindą į pranašystę pažvelgti per krikščionišką prizmę. Gali būti, kad būtent ši pranašystė suteikia Dumbldorui jėgų ir tikėjimo Hariu Poteriu, jog jis reikiamu laiku ir pamažu įgijęs patirties atras visus atsakymus savyje, todėl mokytojas nusprendžia atskleisti berniukui paslaptis metai iš metų vieną po kitos, o ne visas iš karto. Tai tikėjimas ne vien Hariu Poteriu, bet ir jo draugais, kurie visi kartu gali nugalėti Tamsos Valdovą. Todėl manau, kad ši pranašystė yra iš esmės džiugi ir teikianti vilties, o kartu įspėjanti ir skatinanti ruoštis kovai su blogiu.

Paskutinis raktas yra skaičius septyni. Nežinau, kas lėmė, kad rašytoja J. K. Rowling istoriją padalino būtent į septynias knygas, tačiau šis skaičius yra vienas svarbiausių katalikybėje: septynios Šv. Dvasios dovanos, septyni sakramentai, septynios dienos, per kurias Dievas sukūrė pasaulį ir ilsėjosi. „Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų“ (Per 2, 3). Ką reiškia pasakymas, kad Dievas ilsėjosi?.. Čia apsistosime ties mintimi, jog tai diena, kai visas atliktas triūsas įgauna galutinę formą ir pagaliau galima juo pelnytai pasidžiaugti. Tai ypatinga šventa diena. Septintoji „Hario Poterio“ knyga yra pergalės knyga, pirmiausia Hario vidinės pergalės, kai jis pasiryžta eiti iki galo, subręsta iki tol šešerius metus brandintas supratimas apie tai, kas atsitiko jo šeimai, jo pasauliui. Internete galima rasti netgi sąrašus dalykų, kurių knygose priskaičiuojama po septynis.

„Hario Poterio“ knygų serija, leista nuo 1997 iki 2007 metų, užaugino visą kartą paauglių ir padarė įtaką dar didesnei daliai jau suaugusių žmonių. Šiuo straipsniu norėjau išreikšti savo pagarbą rašytojos talentui ir susižavėjimą kūrinio genialumu. Šiuo tekstu norėjau parodyti, jog kūrinio pasisekimas neabejotinai buvo nulemtas mūsų europietiškoje sąmonėje slypinčių krikščioniškų vertybių ir vaizdinių.