Umberto Eco: „Visada domėjausi kvailybe“

Tai romanas apie neegzistuojantį laikraštį ir žurnalistus, drauge – sąmokslo, dezinformacijos ir nusikaltimų istorija. Kaip įkurti ir išpopuliarinti naują laikraštį? Kaip paskleisti gandus, kurie taptų karščiausiai aptarinėjamomis naujienomis? Kaip suformuluoti užuominas, kurios leistų diskredituoti politinį priešininką?

Umberto Eco apie savo nujausią kūrinį kalbasi su rašytoju, literatūros kritiku Marco Belpoliti.

Kaip sumanėte parašyti romaną „Nr. 0“?

Nuo aštuntojo dešimtmečio rašiau straipsnius, kritikuojančius žurnalistiką. Dešimtajame dešimtmetyje kolega universiteto profesorius Carlo Scognamiglio tapo Snato pirmininku ir pakvietė mane pakalbėti apie „Italų žurnalistikos dorybes ir ydas“, paskaitoje dalyvavo ir keletas laikraščių leidėjų. Paskaita buvo labai kritiška, negailestinga žurnalistikos analizė, ji baigėsi pokalbiu su „Corriere della Sera“ žurnalistu Piero Ottone, kuris palaikė anglosaksišką požiūrį, kad faktai gali būti atskirti nuo nuomonių, tuo tarpu kiti dalyviai ir aš pats tvirtinome, kad žurnalistai nepajėgūs jų atskirti. Tai visada buvo mano aistra, ypač rašant esė.

Ar tai reiškia, kad knyga yra Jūsų mėgstamos temos rezultatas?

Ne visai taip. Bet pabandysiu atsakyti į ankstesnį klausimą. Pradėjau rinkti mintis istorijai, kuri vyktų laikraščio leidykloje. Tai buvo prieš man parašant „Baudoliną“. Tačiau paskui mane patraukė kitos mintys ir kiti projektai, o šitas liko įšaldytas. Sulaukęs 81-erių pagalvojau, ar dar pajėgčiau parašyti romaną. Jaučiausi lyg būčiau išsėmęs visas turėtas mintis, ir staiga iškilo ši.

Kai kas griežtai kritikavo, kad panaudojau tai, ką buvau parašęs anksčiau. Rėmiausi principu, kad tai irgi mano mintys, o viskas, kas pasirodo spaudoje, po savaitės jau yra pamiršta, todėl galiu dar sykį panaudoti tą medžiagą. Straipsnių laikraščiuose gyvenimas neįtikėtinai trumpas. Taip nutariau parašyti apie antrarūšio ar trečiarūšio laikraščio leidybą.

Kaip atsirado veikėjai?

Visų jų vardai yra spaudos šriftų pavadinimai. Jeigu pažiūrėtumėte Microsoft Office šriftų dėžutėje, rastumėt juos, išskyrus Bragadočį, kuris iš sąrašo dingo. Norėjau suburti žmones, kurie būtų niekaip nesusiję. Po truputį sukūriau tą grupę, pradėjęs nuo neigiamų žurnalistikos pavyzdžių, su kuriais pats esu susidūręs… Pačiam teko būti jų auka. Kažkoks laikraštis parašė, kad buvau pastebėtas kinų restorane su „nežinomu asmeniu“. Gal žurnalistui jis buvo nežinomas, bet aš jį pažinojau. Tai buvo mano draugas, o restoranas – prie pat namų. Šmeižikas nerašo, kad toks ir toks yra pedofilas, jis rašo, kad toks ir toks vilki žydrą megztinį, o jeigu pateiksi tą žydrą megztinį atitinkamoje šviesoje, iškart kils įtarimų.

Norėčiau suprasti, kaip Jūs dirbate, kaip rašote. Turite vardą. Nupiešiate portretą. Kaip tas charakteris atgimsta knygos puslapiuose?

Paprastai mano romanai prasideda nuo minties, kuri siejasi su tam tikru laiku ir vieta. Pradedu nuo užuomazgos: nunuodytas vienuolis, berniukas kapinėse pučia trimitą, laikrodis rodo pasaulio laiką. Paskui, kai sukuriu vieną ar du veikėjus ir juos įvardiju, turinys užsipildo. Sėdi nelyginant Joyce’o Dievas, dildai nagus, o romanas rašosi pats. Sukūręs veikėją, kurio vardas Bragadočis, dar nežinau, kad jis imsis Musolinio mirties.

„Nr.0“ atveju norėjau panagrinėti antrarūšės žurnalistikos temą, mane domino Milanas – skendintis rūke, paslaptingas miestas. Pradėjau skaityti knygas apie nematomą Milaną, kokių tik galėjau rasti, ir aptikau Banjeros gatvę, kurios nežinojau, lygiai kaip nebuvau buvęs Šv. Bernardino Kaulų bažnyčioje. Taip gimė mintis pasinaudojus Bragadočiu apžvelgti dvidešimtą amžių iki Musolinio. Sakyčiau, toliau jis viską padarė pats. Jei nebūčiau sukūręs redakcijos su paranojišku veikėju, tokios istorijos nebūtų buvę.

Toks įspūdis, kad pradedi skaityti „Nr.0“ lėtai, tarsi įsijungęs pirmą pavarą, o paskui įgauni pagreitį. Romanas prasideda tuo, kad iš čiaupo nebėga vanduo, ir pagrindinio veikėjo, kuris yra ir pasakotojas, studijų metų istorijomis. Paskui pasirodo Bragadočis ir veiksmas pagreitėja. Yra ir veikėja Maja, kurios santykiai su pasakotoju įvykiams suteikia dar kitokį ritmą. Užtrunka, kol knyga pagauna impulsą.

Teisingai. Bet čia slypi ir kai kas daugiau. Epizodu su iš čiaupo nebėgančiu vandeniu turėjo prasidėti romanas „Fuko švytuoklė“. Draugas, kuriuo pasitikiu, perskaitė rankraštį, ir galiausiai pašalinau šią sceną. Visada apgailestavai tai padaręs, nes mintis apie iš čiaupo nebėgantį vandenį man patiko. Todėl nusprendęs rašyti „Nr. 0“, nuėjau į rūsį ir senose dėžėse suradau tą seną tekstą ir truputį jį paredagavau. Kaip tik to man reikėjo lėtai pradžiai, nes ji perteikė tą lėtumą, su kuriuo pradėjau rašyti romaną. Vėliau pasakojimas greitėja. Tarkim, mano šešių šimtų puslapių romanai buvo Mahlerio simfonijos, o šis – džiazo gabalas, Charlie’o Parkerio ritminė figūra. Labai aiškiai pasakau vertėjams: šiame romane turite išlaikyti džiazo ritmą. Džiazo kūrinys prasideda lėta įžanga, o paskui jo ritmas turi greitėti.

O atsiminimai iš universiteto, istorija apie asistentus?

Tai buvo išmestojo skyriaus dalis.

Romano pradžios nuotaika lyg trilerio, o atsiminimai iš studijų universitete kartojasi kone visose Jūsų knygose.

Savo romanuose beveik neminiu universiteto. „Fuko švytuoklėje“ veikėjai yra leidyklos redaktoriai.

Tačiau jauti, kad savo manijas jie įgijo studijuodami arba tuomet užsimezgė jų santykiai.

Galvojau apie vieną kitą draugą, studijavusius vokiečių kalbą, tačiau taip ir nebaigusius universiteto, paskui dirbusius šen bei ten konsultantais. Nuo to pradėjau, nes man reikėjo veikėjo, kuris dirbs antrarūšiame laikraštyje, jis negalėjo būti sumodeliuotas pagal geriausius mūsų žurnalistus, tokius kaip Scalfari ar Montanelli. Man reikėjo nevykėlio, patyrusio nesėkmę redaktoriaus kėdėje, šešėlinio rašytojo, vyro, kuris ateitų dirbti į neegzistuojantį laikraštį, o paskui viską atpirktų įsimylėdamas. Man atrodo, ta nesėkmės istorija yra nuosekli. Kolona dirba užkulisiuose, jis pakiša mintis kitiems. Kaip kiekvienas savamokslis, jis nepaprastai daug žino. Savamoksliai visada labiau apsišvietę už kitus.

Kodėl „Nr. 0“ ir „Fuko švytuoklėje“ rašote apie nevykėlius?

Nes „Fuko švytuoklės“ redaktoriai galėjo dirbti „Einaudi“ leidykloje, o dirbo tuštybės mugėje.

Nevykėlių tema Jums yra svarbi, kaip ir paranojos, sąmokslų temos…

Kiti rašo apie seksą, aš rašau apie nevykėlius.

Kodėl?

Nes autoriai, rašantys apie seksą, gyvenime jo patiria labai mažai, o autoriai, rašantys apie nevykėlius, tokie nėra. Kadangi bjauriuosi mus supančia paranoja, nutariau su ja kovoti. Kiti žmonės kovoja su kuo nors kitu.

Nepaneigsite, kad jums patinka rašyti apie konspiraciją ir sąmokslus.

Žinoma, patinka. Poe patiko rašyti apie paslaptis ir kruviną nesantaiką. Houellebecqas mėgaujasi aprašydamas seksą kiekviename puslapyje. Gal jam tai teikia didžiausią malonumą?

Kita jūsų mėgstama tema – pramanai ir klastotės.

Tai – dar viena tema, lydėjusių mane visą gyvenimą. Nėra jokios prasmės studijuoti kalbos funkciją, kai sakoma tiesa, kai sakau: „Kambaryje dega šviesa.“ Svarbu yra suprasti netiesos kalbą, tarkim: „Už tavęs stovi vaiduoklis.“ Būtent čia kalba kuria naujus pasaulius, o ne juos atspindi. Pramano problema yra jos istorinė funkcija. Kartą parašiau esė apie pramano jėgą. Tas klausimas man pasirodė įdomus. Kiekvienas autorius turi apsėdimų, kuriuos velka visą gyvenimą: vieniems jie – vaikystės atsiminimai, kaip Proustui, kitiems – proto ligos, kaip Mannui.

Psichologai teigia, kad paranoja – vienintelė užkrečiama psichinė liga.

Egzistuoja kolektyvinė paranoja. Žmonės apie tai kalba dar nuo Popperio laikų.

Kodėl ji Jus taip domina?

Todėl, kad nesu prietaringas. Po truputį sukūriau tą grupę, pradėjęs nuo neigiamų žurnalistikos pavyzdžių, su kuriais pats esu susidūręs, – su šmeižtu, teisėju raudonomis kojinėmis… nagas ir surūgėlis. Jei kas nors mane nuliūdina, atrodo keista ar nepaaiškinama, sakau, kad tai mano kaltė, o viskas yra gerai… ir netampu paranojiku. Štai kodėl tas paranojiškas veikėjas mane žavi. Kas man yra atsitiktinis dalykas, jam yra pagrindas naujai perskaityti istoriją.

Tačiau tai lyg prieštarauja faktui – grįžtant prie „Semiotikos teorijos“, – kad kiekvienas savaip supranta tikrovę. Ši knyga rodo, kad Jūs susisteminate paranoją ir padarote ją savo strategijos dalimi.

Susisteminti savo diskursą nereiškia, kad esi paranojikas, tai tiesiog reiškia, kad esi racionalus ar bent jau protingas. Paranojikas kuria kliedesių struktūras iš nesusietų dalykų. O pasaulyje, kuriame jie gyvena, paranojos yra daugiau nei ko nors kito. Kas yra „Islamo valstybė“, jeigu ne kolektyvinė paranojos forma? Mums visiems daro įtaką tvyrančios masinės paranojos. Ką galvojo George’as Bushas įsiverždamas į Iraką, būdamas tikras, kad Saddamas Husseinas slepia masinio naikinimo ginklus? Tai irgi buvo paranojos forma, nes informacija buvo klaidinga. Kas buvo Hitleris, jei ne milžiniškos paranojos pavyzdys? Mano reakcija į tai – pasakoti apie tokį pasaulį.

Jūsų knygoje nėra nė vieno normalaus veikėjo…

O ar kokiose nors knygose yra normalių veikėjų? Gal Liučija Mondela iš Manzoni’o „Sužieduotinių“.

O kaipgi veikėjos – moterys? „Nr. 0“ Maja atrodo normalesnė už visus ją supančius vyrus.

Taip ir yra. Mane suerzino vienas kritikas, parašęs, kad mano romanuose nėra vietos moterims. Mano knygose moterys yra išminties nešėjos, kaip Lija „Fuko švytuoklėje“.

Romane „Nr. 0“ Maja – labai gležna veikėja.

Ji yra jautri ir turi humoro jausmą. Ją supa nevykėliai, o ir jos pačios gyvenimas nebuvo labai sėkmingas.

Ji liekna. O vienintelis apkūnus romano veikėjas yra Bragadočis.

Negalvojau apie veikėjų svorį. Galiu pasakyti tik tiek, kad jo didelė galva.

Lėtai prasidėjęs romanas vėliau įsibėgėja. Jūs sustojote, nors galėjote tęsti.

Jūs sėdit ir laukiat, o romanas pats nutaria, kada jam baigtis. Tokia istorija gali baigtis tik taip, su tokia pesimizmo gaida. Italijoje darosi vis blogiau, o mes sėdim ir žiūrim, kaip viskas blogėja. Anksčiau tai būtų pavadinta viešu demaskavimu.

Be paranojos dar yra banalybių tema. Romanas pilnas klišių.

Žinoma…

Kodėl žinoma?

Pažvelkit į antrarūšį laikraštį, jis pilnas klišių, aš tik fotografuoju tikrovę.

Iš kur tos klišės? Ar jos yra mūsų kalbėjimo dalis?

Žinoma, kad jos yra mūsų kalbėjimo dalis, tingaus kalbos vartojimo rezultatas. Jų yra visur: girdite per televiziją, skaitote laikraščiuose. Tai yra sustabarėję posakiai.

Visada mėgdavote apversti klišes aukštyn kojom.

Dariau tai daug kartų. Esu rašytojas realistas. Yra autorių, kurie moka aprašyti darbininkus iš Abruco rajono, ir yra tokių, kurie gali aprašyti klišių kūrėjus.

Ar jus traukia klišės?

Visada domėjausi kvailybe. Tai dar viena tema, kuriai skyriau laiko ir dėmesio. „Fuko švytuoklė“ – apie kvailybę. Naudodamasis formalia logika, bandau analizuoti, koks kvailybės pagrindas, kad suprasčiau, iki kokio lygio kvaili žmonės mąsto kaip ir kiti, o paskui padaro silogistinę klaidą, ir jų kalba atrodo tarsi protinga, tačiau iš tikrųjų yra kvaila. Be to, aš įsitikinęs, kad kvailybė nėra normalumo peizaže iškylanti išimtis, kad kiekvienas yra kvailas iki tam tikros ribos, ir vieni mažiau kvaili už kitus. Kaip, tarkim, aš.

Kaip apibrėžtumėte šio romano stilių?

Jau sakiau – tai ne Mahlerio simfonija, kaip kitos mano knygos, o džiazo gabalas. Štai kodėl jis tik 200 puslapių. Joks džiazo gabalas nesitęsia keturias valandas.

Sutinku, tačiau jis parašytas kitaip, nei kiti Jūsų kūriniai, ne tik džiazo metaforos prasme.

Yra ir kita interpretacija, kurią išgirdau iš vieno savo leidėjų Prancūzijoje. Jis mane labai nudžiugino pasakęs: „Jums 83-oji, o knyga skaitoma lyg parašyta daug jaunesnio žmogaus.“

Kas leidėjui pasirodė jaunatviška? Greitis?

Taip, gal dar humoras. Nežinau. Gal tai tiesiog senatvinis silpnumas, panašiai kaip prieš mirtį šaukiesi motinos. Gal sendamas daraisi lengvesnis.

Gal todėl, kad rašote laikraštiniu stiliumi. Gal būtent tai suteikė greičio ir jaunatviškumo jausmą, kaip manote?

Aš pamėgdžioju. Kai rašau knygą apie septynioliktą amžių, kalbu baroko stiliumi. Rašydamas apie laikraščio redakciją, vartoju laikraštinę kalbą.

Ar taip pat mėgdžiojate rašydamas į spaudą?

Taip. „Rožės varde“ atkartojau viduramžių kronikų autorių stilių. Kai kurie kritikai rašė, kad jis labiau primena laikraščio reportažus, nes nėra metaforų ar kalbinių puošmenų. Tačiau būtent taip viduramžių kronikos ir parašytos. Rodulfus Glaberis kaip tik tokiu stilium rašė apie 1000-sius metus.

Ar romane „Nr. 0“ mėgdžiojate dešimto dešimtmečio laikraštinį stilių?

Vartoju laikraščio kalbą ir ritmą, nes to reikia veikėjams. Visada sakau: pirma sukurk pasaulį, paskui ateis kalba. Tik poezijoje pirma reikia pagauti žodį, o subjektas ateis paskui.

Romano „Nr. 0“ turinys rodo, kad Jums svarbus laikas.

Šiame romane esu aristoteliškas. Visiška laiko ir erdvės vienybė.

Pagal Doppiozero.com parengė Inga Tuliševskaitė.