Algimanto Aleksandravičiaus legenda apie Lietuvą

Margionyse ar Musteikoje aš atrandu gyvenimą, kuris savo turiniu užpildo viską aplinkui…“ – sako Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotomenininkas ALGIMANTAS ALEKSANDRAVIČIUS, štai jau trečius metus iš eilės visuomenei pristatantis vis naują solidų fotografijų albumą, skirtą vienam iš Lietuvos regionų. Šį kartą fotografas pasakoja Dzūkijos istorijas „išskaicytas iš Dzievulio drabnų raštų…“

Kai pastarąjį kartą kalbėjomės Jums išleidus knygą, skirtą Aukštaitijai, ir jau pradėjus savo piligrimystę į Dzūkiją, nuogąstavote, kad su šiuo kraštu bus sunku, nes jis neužaugino tiek žymių žmonių, istorinių asmenybių, kiek jų radote Aukštaitijoje ar Žemaitijoje. Tačiau dabar žvelgiant į Jūsų nudirbtą darbą akivaizdu, kad bent jau savo apimtimi Dzūkijos albumas mažai kuo tenusileidžia pirmosioms dviem knygoms.

Galvoju, kad Dzūkiją daugiausia ir išmaišiau, skersai išilgai važinėdamas tais smėlio keleliais. Prieš savaitę keliavau į Merkinę pristatyti knygos, žiūriu, kad man jau visi keliai ir visos kryptys pažįstamos: jei šiuo keliu važiuosi – ten ir ten išvažiuosi, jei šiuo pasuksi – vieną ar kitą žmogų sutiksi, šiuo – tokį vaizdą pamatysi… Dabar jau viskas man Dzūkijoje kalba, nes prie daug ko savo žvilgsniu prisiliečiau…

O pradžia išties buvo sunki, mat per anksti išsigandau. Buvau tik baigęs fotografuoti Aukštaitiją ir pamažu ėmiau uostinėti Dzūkiją, tuomet ir pamačiau, kad čia nėra tokio kultūrinio vardų paveldo, kokį turi aukštaičiai. Eini ten ir kas žingsnį vis kažkas naujo ir netikėto veriasi: gausybės talentingų žmonių, kilusių iš Aukštaitijos ir garsinusių savo kraštą, vardai. O čia kas – Krėvė, M. K. Čiurlionis, A. Žmuidzinavičius, A. Ramanauskas-Vanagas, R. Kalanta, S. Geda – ant rankų pirštų suskaičiuoti galima tuos grynuolius, kurie pirmi į galvą ateina, o kitų jau reikia ieškoti, knaisiotis. Tuo tarpu Aukštaitijos ar Žemaitijos vardus galima būtų vardyti be vargo ir priskaičiuoti po 4–5 dešimtis. Tad iš čia ir buvo mano išgąstis, kad Dzūkijos knyga gali būti žymiai skurdesnė savo apimtimi, vardų bei vaizdų įvairove.

Su tokiomis mintimis pradėjau savo piligrimystę, tačiau labai greitai viskas pasikeitė. Nieko nėra atsitiktinio, kažkas tave paima, užveda ant kelio ir dar palydi, kad pasuktum ten, kur reikia… Štai sykį važiuojant pradėjo lyti ir aš, slėpdamasis nuo lietaus, užsukau į Mergežerį, galvojau, gal ten nelyja, gal kokį žmogų sutiksiu. Važiuoju ir matau – eina močiutė, lazda pasiramsčiuodama, gražiai pasidabinusi, o už jos – didžiausi debesys. Sustoju, sakau: „Gal, ponia, jus pavežti?“ O ji man: „Nereikia, aš pasivaikščioti, vaikeli, išėjau…“ Ir kaip tokių stebuklų nefotografuosi?..

Kryžiai prijuostėmis pasidabinę. Zervynos, Varėnos r., 2014 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Tad ką atradote Dzūkijoje, kas čia Jums tapo ypač brangu?

Dzūkijoje visų pirma autentiški ir tikri yra kaimai, tai ne kažkokios butaforinės rekonstrukcijos, bet išlikę taip, kaip buvo XIX a. pabaigoje, o kai kur ir dar anksčiau. Taip pat ir žmonės, kurie čia gyvena nuo seno. Jų santykiai, bendrystė yra ne parodomoji, bet tikra, šilta, natūrali. Kartą papuoliau į Rudenėlio šventę Margionių kaime, kur pati bendruomenė vieni kitiems pasidarė suneštinį balių: visi, kas kaime kuo nors groja, ateina su instrumentu, atsineša maisto, ruginukės, sėdasi prie gausiai nukrautų stalų ir dalijasi tuo, ką turi. Paskui renka didžiausias užaugintas daržoves, gražiausiai papuoštas ir tiesiog būna drauge, džiaugiasi vienas kitu.

Kiekvienas kaimas ir miestelis ten turi savo giedrius, ir nors vieni save laiko giedoriais, kiti – ne, tačiau vis tiek gieda visi… Aš tikrai maniau, kad pasakojimas apie daininguosius dzūkus yra senų laikų legendos, tačiau pamačiau, kad tai gyva ir šiandien. O kas svarbiausia – natūraliai gyva. Žmonės čia susirenka ir dainuoja…

Įdomu tai, kad visoje Lietuvoje sovietmečiu buvo kolūkiai, kurie sugriovė ne tik natūralų ūkininkavimą, suardė upelių vagas, tačiau palietė ir žmonių tarpusavio santykius, bendruomeninį sugyvenimą. O pas dzūkus, kadangi aplink vieni miškai, kolūkiai išsilaikydavo labai trumpą laiką, todėl ir žmonių santykiams čia padaryta žymiai mažiau žalos nei kituose Lietuvos regionuose. Todėl čia atvažiavęs tikrai papuoli į visa kitą laiką ir netiki, kad taip dar gali būti 100 km nuo sostinės. O kai kas nors dabar ima postringauti apie būtinybę tuos kaimo keliukus asfaltuoti, nes labai nepatogų žvyrkeliais važinėti… Mane apima liūdesys, kad mes taip mažai tevertiname tai, ką turime.

Dar kas labai krito į akis – tai gyvos senos tradicijos, pavyzdžiui, laužų deginimas Margionių kaime per Vėlines. Čia vėlgi suvažiuoja vaikai, giminaičiai, artimieji ir degina laužus, ir gieda… Turbūt viskas čia ir yra glaudžiai susiję – tradicijos išlieka ten, kur yra bendrystė, kur žmogus mažiau individualistas, daugiau bendruomenės dalis.

Jotvingių kiemas. Kybartai, Lazdijų r., 2014 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Vartant knygą susidarė įspūdis, kad Dzūkijoje ypač atsigręžėte į paprastą kaimo žmogų. Čia tikrai kaimo senolių žymiai daugiau nei, tarkime, Aukštaitijos ar Žemaitijos knygose.

Taip, taip. Gal ir ankstesnėse knygose jų būtų buvę daugiau, tačiau kadangi ten, kaip minėjau, gausus būrys visai Lietuvai, jos istorijai, mokslui bei kultūrai svarbių „riedulių“, paprastiems žmogeliams mažiau vietos ir liko. Žiūrėk, sudedi anuos į krūvą ir jau aštuntadalis knygos užimta, tuomet dar pridedi gražiausias vietas, istorinius paminklus, vieną kitą kelyje sutiktą žmogelį – ir jau visa knyga. Tuo tarpu Dzūkijoje viskas atvirkščiai – čia žymūs žmonės teužima10–20 proc. knygos, o likusi dalis – ypač gražūs Dzūkijos žmonės bei jų kraštas.

Atvirai sakant, dabar kiekvienam regionui galėčiau parengti ir po antrą tomą, kuriame nuotraukos nesikartotų – tiek turiu medžiagos. Man nėra blogo oro, važiuoju fotografuoti ir saulei šviečiant, ir lietui lyjant, ir per speigą, keliais vaikštau ieškodamas įdomaus rakurso, netikėto kampo. Ir vis tiek, jei važiuoju pro šalį, jaučiu būtinybę į tą pačią vietą užsukti ir antrą, ir trečią kartą, maža ką, gal gražesnis apšvietimas bus, o gal žmogų sutiksiu… Man bet koks peizažas ar paminklas gražesnis su karve ar žmogumi nei vienas pats. Kad ir tolyn nueinantis žmogus, kad ir nedidelis, pačiame nuotraukos kampe, vis tiek tai jau tos vietos žmogus… Šiuo atžvilgiu ir pats sau atradau kitokį fotografavimą: man nebeužtenka vien veido ar rankų, stengiuosi žiūrėti giliau, atrasti žmogų jo aplinkoje.

Rasos šventė prie Jonionių akmenų. Varėnos r., 2015 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

O ar lengva dabar fotografuoti žmogų, ypač gatvėje, ar juo labiau kaime? Ar noriai dzūkai sutiko būti nupaveiksluoti?

Portretistas turi būti plepus, bet ne plepys. Turi mokėti bendrauti, prakalbinti žmogų, prajuokinti ar kaip tik sukurti rimtumo atmosferą, juk būtent taip jis ir skleidžiasi. Beje, dzūkus aš visada įsivaizdavau labai linksmus, todėl ir knygoje daug juoko ir šypsenų. Negalėjau tų paprastų kaimo žmogelių, kaip įžymybių, daryti rimtų, susimąsčiusių… Būtent paprasti dzūkeliai šiai knygai suteikia lengvumo.

Fotografuojant visą laiką reikia bendrauti – pasakoju anekdotus, istorijas, netaisyklingai pasakau kokį dzūkišką žodelį ir, žiūrėk, tas žmogus jau iškart ima ginti savo tikrovę, gražiai, be pykčio, gero linkėdamas. Zervynose vienai močiutei užsiminiau, kad ji gražiai gieda, tai ta sako: „Vaikeli, aš tai nieko, bet va kaimynė…“ Visi ten gražiai gieda, gražiai dirba ir būna gražiai. Tas laikas bendraujant su šiais žmonėmis man yra didžiulė dovana.

Ugnies užkalbėjimas. Musteika, Varėnos r., 2014 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Minėjote unikalius Vėlinių laužus, tačiau man susidarė įspūdis, kad apskritai Dzūkija, bent jau Jūsų nuotraukose, yra labai etnografiška – šiaudų sodai, amatai, audeklų raštai, galų gale – pagoniškos apeigos… Ar baltiškosios kultūros ženklai čia taip giliai įsišakniję žmogaus kasdienybėje?

Niekur kitur Lietuvoje nemačiau tokių langinių kaip Čižiūnų kaime, esančiame nuo Vilniaus apie 50 km. Pagrindinė kaimo gatvė, koks kilometras, išgrįsta akmenimis. Nespėjau pasidomėti, bet, matyt, kitados tai buvo turtingas kaimas. O abejose kelio pusėse – autentiški namai su gražiausiomis langinėmis, šalia trobesių – margaspalviai darželiai. Tai visiškai nerealu…

Užėjus pas dzūkus į pirkią ir pabendravus su vyresnėmis nei 70 metų moterimis, supranti, kad visos jos yra audėjos ir mezgėjos. Jei jau namuose pamatai gražias užuolaidas ar kokį gražesnį audinį ant sienos kabantį, tai tikrai ne iš parduotuvės, o jų rankų darbas. Arba Lynežerio moterys išėjusios su maišais uogauti eina ir gieda, visą kelią gieda, gieda dirbdamos ir grįždamos… Joms tai padeda, ir tai tikrai unikalu. Tad visi tie amatai, etnografija Dzūkijoje yra visiškai natūralus dalykas. Tai neatsiejamai susiję su jų kasdienybe, išgyvenimu.

Žinoma, Dzūkija Dzūkijai nelygu. Joninių šventimas Kernavėje man pasirodė labai baisus balaganas – pilna girtų veidų, triukšmo, reklamų, turgaus… Tuo tarpu Jonionyse, kitapus Merkinės – tikra šventė: gražūs veidai, nedaug žmonių, bet gyva, tikra, autentiška. Gražios ir apeigos, aukojimai, viskas kažkaip natūraliai, be jokio dirbtinumo. Čia žmonės sau šventę daro, sau ir artimiesiems, ir tai iškart gali pajusti atmosferoje, šypsenose, pagarbiame santykyje. Iš kur visa tai? Iš pačių žmonių vidaus. Jiems viskas – ir grūdas, ir akmuo, ir vanduo, ir ugnis, ir kitas žmogus, ir kisielius – viskas šventa. Čia aš padariau visą ciklą fotografijų, kuriuo labai džiaugiuosi. Tačiau lygiai tai pat džiaugiuosi ta pagarba ir sakralumu, kurį ten atradau.

Margionyse tebedegami Vėlinių laužai. Margionys, Varėnos r., 2014 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Ar galima sakyti, kad čia pats žmogaus santykis su gamta yra išskirtinis? Juk tikrai anksčiau, o ir dabar kaimuose, žmonės gyvena iš to, ką duoda miškas – grybai, uogos yra pagrindinis jų uždarbis.

Paradoksaliausiai man tai atsiskleidžia laisvės kovų istorijoje. Dzūkijoje buvo labai daug partizanų. Iki šiol maniau, kad tai dėl miškų, nes jų čia tikrai labai daug. Tačiau kokie tie miškai – samanos, pušys ir kadagiai… Jie perregimi… Kaip čia galėjo partizanai slapstytis, bunkerius kasti, juk viskas kiaurai matosi… O Žemaitijoje kokie miškai – ten vietomis net praeiti sunku… Tad, man rodos, dzūkas nuo seno taip prisitaikęs prie gamtos, kad yra tapęs jos dalimi. Gal todėl ir partizanams šitie miškai buvo tinkami, nes ir čia jie sugebėjo susitapatinti su samana ar žole ir tapti veik nematomais.

Civilizuotas pasaulis apie šiandienos dzūkus gal ir pasakytų, kad jie ne šio laiko gyventojai, neprisitaikę prie dabarties tikrovės, todėl nenaudingi. Tačiau man atrodo, kad jie yra nesugadinti, ir visų pirma – žiniasklaidos. Jie turi savo užsiėmimus, savo veiklą, ilgais žiemos vakarais turbūt susirenka pas vieną kurį namuose ir gieda, meldžiasi, pasakoja istorijas, darbus dirba… Taip gimsta bendrystė, kuri palengvina žmogaus gyvenimą – juk drauge lengviau išbūti nei po vieną…

Kai fotografuodamas gamtininką Mindaugą Lapelę iš Dzūkijos nacionalinio parko uždaviau klausimą, kokį vienintelį augalą iš Dzūkijos išskirtų ir aprašytų amerikiečių gamtos mokslininkams, tai Mindaugas nedvejodamas pasakė – smiltyninį šepetuką. Tai menka žolytė, prisitaikiusi augti pačiomis prasčiausiomis sąlygomis. Tai šitas augalėlis man labai panašus į Dzūkijos žmogų ir jo užsispyrimą gyventi…

Keramikas Audrius Janušonis. Alytus, 2015 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

O ar turite savo mėgstamiausią nuotrauką iš Dzūkijos albumo?

Prieš fotografuodamas Žemaitiją buvau pasinėręs į LDK istoriją. Dirbdamas būtent čia užsikabinau fotografuoti peizažus ir aplinką, nors daugiausia esu žinomas kaip portretistas. Gal todėl ir pats labiau vertinu portretus. Iš Dzūkijos ciklo esu labai patenkintas keramiko A. Janušonio, fotografo Z. Bulgakovo, brolių A. ir R. Gataveckų portretais. Jie man tiesiog įdomūs. Šitiek metų fotografuoju žmones, todėl kaskart reikia ieškoti naujo priėjimo, kad portretai nesikartotų, tad čia reikia gerokai pasukti galvą. Kai pavyksta – labai džiaugiuosi.

Ar galima sakyti, kad fotografija – tai rezultatas, tačiau prieš paspaudus mygtuką fotografas jau turi tam tikra viziją, matymą, ką jis nori užfiksuoti. Kokia Jūsų vizija fotografuojant šį etnografinių regionų ciklą?

Aš sąmoningai ieškau to, kas gražu, kas mums patiems pakeltų savivertę, padėtų pajusti, kokia graži Lietuva ir jos žmonės. Aš nefotografuoju girtuoklių ar valkatėlių, nors daug kur jų mačiau, man tiesiog nekyla rankos jų fotografuoti. O kam? Nenoriu negatyvumo, jo užtenka mūsų žiniasklaidoje. Atrodo, kad žiniasklaida iš mūsų atima net viltį didžiuotis savimi, džiaugtis vienas kito laimėjimais bei pasiekimais. Ką aš turėčiau papasakoti savo anūkei apie Lietuvą, jei kalbėčiau žiniasklaidos pavyzdžiais? Ta istorija būtų klaikiai niūri. Bet aš noriu tikėti grožiu, didingomis ir garbingomis istorijomis. Aš noriu turėti legendą apie Lietuvą, kurios niekas iš manęs negalės atimti…

Keliaudamas po Lietuvą ir fotografuodamas supratau, kad čia ir telpa visas pasaulis. Man nebereikia nei Niujorko, nei Maskvos, nes viskas yra čia. Margionyse ar Musteikoje aš atrandu gyvenimą, kuris savo turiniu užpildo viską aplinkui. Tie, kam kažko čia trūko, išvažiavo, tačiau pasilikusieji yra laimingi, nes jie čia jau yra atradę visa, ko reikia ne tik jų pačių laimei, bet ir kitiems dalinti. Tai iš tos žmonių bendrystės, bičiulystės su giesmėmis, „kurtinio ašara“, savo rankomis iškepta duona ar iš pelkių priskintų spanguolių kisieliumi kaip tik ir gimsta džiaugsmas būti, laimė dalintis viskuo, ką turi.

Fotografas Zenonas Bulgakovas. Alytus, 2015. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Iki viso Lietuvos vaizdo dabar Suvalkijos tetrūksta, tad ten dabar dažniau nei Vilniuje ir galima bus Jus sutikti?

Lietuvos regionų ciklą darau nuo 2008 metų. Pradėjau nuo Žemaitijos, galvojau, kad tai bus mano indėlis į Žemaitijos jubiliejų. O paskui supratau, kad negaliu apsiriboti Žemaitija, juk Lietuva yra nedaloma. Taip visų pirma sau atradau Aukštaitiją, paskui Dzūkiją. Dirbau čia su lygiai tokia pat meile, kaip ir Žemaitijoje.

O dabar jau juostelę perkirpau ir Sūduvoje. Per šias Vėlines važiavau ieškoti Basanavičiaus ir Kudirkos vėlių, bet kelias ilgas, pavargau ir nusprendžiau sutrumpinti kelionę. Taip netikėtai pas kelias atvedė į pal. Jurgio Matulačio ir Vinco Mykolaičio-Putino gimtines, kur padariau pirmuosius kadrus naujai knygai. Tiesa, savo archyve jau atradau keliolika žinomų Lietuvos žmonių portretų, kilusių iš Sūduvos, kuriuos turėjau iš anksčiau. Tad viskas jau vyksta… Čia nesvietiškai daug, kaip ir Žemaitijoje bei Aukštaitijoje, yra didžių žmonių, tad darbo tikrai netrūks, kad tik Dievulis leistų…

Bitininkas Romas Norkūnas. Musteika, Varėnos r., 2014 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Alėja mena dailininką. Dailininko Antano Žmuidzinavičiaus tėviškė. Balkūnai, Alytaus r., 2015 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Vakaras – šešėlių metas. Čižiūnai, Varėnos r., 2015 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Meškis ir Bronislava. Daugai, Alytaus r., 2015 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija