Tikrasis grožis Arūno Žebriūno filme „Gražuolė“

Turbūt ir Jūs šią pavardę girdite ne pirmą kartą. Ir ne veltui. Lietuvių kino istorijoje ši asmenybė nėra eilinė. A. Žebriūnas – lietuviškasis Timas Burtonas, pelnęs daugelį nacionalinių bei kitų valstybių apdovanojimų ir iki šiol vienintelis Lietuvos kino atstovas, laimėjęs didįjį prizą Kanų jaunimo kino festivalyje. Ryškią brydę Lietuvos kine palikęs kūrėjas įsiamžino tokiomis juostomis kaip „Paskutinė atostogų diena“ (1964), „Naktibalda“ (1973), visiems iki skausmo pažįstama „Velnio nuotaka“ (1974) ir, žinoma, „Riešutų duona“ (1977). Būtent septintajame dešimtmetyje sukurti poetiniai filmai išskyrė jo darbus iš viso realistinio lietuvių kino. Tačiau „Gražuolė“ suteikia visai kitą žebriūniškosios kino virtuvės prieskonį – nebylų,tyrą, pritraukiantį savo vidiniu grožiu ir dvasingumu.

Nors režisierius savo filmuose dažnai vaizduoja mergaites, tačiau šį kartą Inga (vaid. Inga Mickytė) į ekranus ateina sušokti užburiančio, ritualinio šokio, kur bjaurusis ančiukas virsta gulbe. Ji  – išorinio grožio stokojanti maža svajoklė, nuoširdi ir gerumu spinduliuojanti mergaitė, mylima visų kiemo vaikų. Mėgstamiausias jų žaidimas – „Gražuolė“. Paradoksalu, bet būtent jo metu Inga išgirsta pirmąjį savo įžeidimą: „Nejaugi tu graži?“…  Kas keičiasi kino juostoje nuo tos akimirkos, pasakyti sunku: nauji veikėjų potyriai, nuotaikos pokytis vis labiau prikausto žiūrovo dėmesį, žadina vaizduotę… Atskleidžiamas visai kitas jaunos mergaitės veidas.

Ji ir slegiančiai liūdna, ir pikta, ir nepataisoma svajotoja, ir aistringa Aleksandro Diuma gerbėja. Ingos asmenybė – kaip ir būdinga šio filmo režisieriui – artima kiekvienam stebėtojui, tik su žiupsneliu poetiškumo bei dramos. Strazdanotas jos veidas neslepia emocijų, o atsargūs, lyg nenoromis mestelti žvilgsniai į veidrodį, bei nuoširdus, plika akimi matomas nusivylimas jos akyse nedingsta visą filmą – čia puikiai pasidarbavo operatorius Algimantas Mockus, meistriškai nukreipęs mūsų žvilgsnius į liūdesio kartėlio apimtą vaiko veidą. Kartkartėmis toks išorinis vaizdas būtent ir priverčia jautriai pažvelgti į skaidrią, perregimą mergaitės sielą, matyti ar netgi galvoti kaip ji. Todėl ypač sukrečia nenaudėlio, nebylio pravardę gavusio  bendraamžio (vaid. Tauras Ragalevičius) berniuko lakoniški, atsainiai mestelti žodžiai. Kodėl? Nes šlubo senolio lūpomis tariant: „Ir niekšai kartais sako teisybę“.

Vienintelis emociškai sužeistos mergaitės inkaras – diemedis. Jis – tarsi vilties žiburys, „šluota“, vienądien pražysianti žibuoklėmis. Ne visi prisimename šį augalą bei jo reiškmę lietuviams: tai Dievo medis, galintis suteikti stiprybės, turintis gydomųjų galių, o kas devintais metais sukraunami diemedžio žiedai – svajonės, tikėjimo simbolis. Nepaliaujamas mergaitės ieškojimas fatališkojo žiedo siužete įgauna naują prasmę.

Laukimas jį padaro ypatingą tiek Ingai, tiek žiūrovui. Todėl galime įžvelgti ne tik pagrindinės veikėjos sieloje prasidėjusį chaosą – Inga baiminasi, sielojasi, kad kiemo vaikai laiko ją negražia, tačiau nepaliauja ieškojusi ir gražiausiais žiedais pražysiančios puokštelės. Filmo siužete vystoma mergaitės ir diemedžio paralelė – ateina laikas, kai tiek žmogus, tiek augalas pražysta, t.y. individas suvokia save kaip asmenybę, kuri priverčia ja žavėtis: nepaisant jos mažus pečius užgulusios naštos, mergaitė svajoja, girdi paslaptingas Dievo medžio dainas, rymo šalia, mintimis kažkur klajodama: „Visą gyvenimą laukia. Laukia ir tikisi…“. Gali pasirodyti, kad filmo režisierius Ingą vaizduoja naivią. Ne. Ji trapi, bet stipri asmenybė, o jos įvaizdis pagarbus bei rimtas.  Jos, iš pirmos pažiūros, vaikiški pamąstymai apie D‘Artanjano  ir ponios Bonasjė meilę priverčia stabtelbti ir ne juokais apgalvoti pagrindinės veikėjos žodžius, persvarstyti savo tiesas ir įsitikinimus.

„Gražuolė“ – ypatingos plastikos kūrinys, tikras juodai baltas kinematografinis perliukas, kruopčiai apgalvotose, subtiliose detalėse slepiantis net kelias potekstes: labiausiai į akis krintančios – tartum nereikšmingai pavaizduoti kažko laukiantys, besiilgintys žmonės ar gyvūnai, epizodiniai veikėjai ir ne mažiau dramatiški jų likimai. Tik pačioje filmo pabaigoje Ingos ir jos motinos pokalbyje atskleidžiama šių scenų reikšme – tai tarsi praeities šešėlių vaikymasis, prieraišumas prie jau seniai pasibaigusių dalykų ir visame filme akcentuoto implicitinio laukimo išraiška, verčianti susimąstyti, interpretuoti. Sukuriamas stiprus ryšys abipus ekrano, tampi neatsiejama jaunos asmenybės dalis, bandanti save užjausti,  gailėti ar guosti…  Žodžių, diagolo taip pat nėra gausu, svarbų vaidmenį juostoje „atlieka“ Ingos didelės, išraiškingos akys, veikėjų gestai, žingsniai, palydėti  muzikos – režisierius „įdarbina“ žiūrovo vaizduotę, leisdamas jam kurti, pasijausti lygiaverčiam su scenarijaus kūrėjais. Pati istorija atskleidžia mergaitės psichologinį augimą: visų pirma, lengvabūdišką, vaikišką, diletantišką požiūrį į pasaulį; antra, po skaudžios patirties suvoktą, pakankamai brandžią vidinio grožio sampratą. Tai sunku įvelgti, nes mergaitė visai neatrodo negraži, nors, kita vertus, jos gebėjimas (aktorės I.Mickytės puiki vaidyba)  akimirksiu pakeisti viso filmo nuotaiką – įspūdingas. Filmas įgauna filosofinę prasmę, o jo siužetas – kaip neištyrinėta Amazonė, pilna netikėtų rėvų, kaskart priverčiančių emociškai suglumti ir žiūrovą, ir veikėją.

Vos valanda ir trys minutės šio poetiško A. Žebriūno kino šedevro privers išgyventi mažos mergaitės širdgėlą kiekvieną žiūrovą. O jautrus mergaitės šokis virpins širdis tol, kol regėsi neramias Vilniaus senamiesčio gatves ir vienišus, niekaip vienas kito priglaust negalinčius Neries krantus. Inga girdėjo diemedį daiuojant… Ar išgirsi Tu?..

Ši kino recenzija laimėjo III vietą 2015 metų Jaunojo kino kritiko konkurse