Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kodėl liturgijai reikalingi simboliai?

Šv. Jono apaštalinių seserų archyvo nuotrauka

Religinių švenčių liturgija – kupina dar daugiau simbolių ir ženklų nei kasdien. Šiomis švenčių dienoms siūlome ištrauką iš garsiosios teologo Romano Guardini knygos „Apie liturgijos dvasią“, kurią neseniai pasirodė ir lietuviškai („Katalikų pasaulio leidiniai, 2015).

Liturgija pasitinka tikintįjį turtingu reikšmingų ženklų ir vaizdų pasauliu: tai gestai, judesiai, veiksmai, rūbai, indai, svarbios vietos, laikai ir t. t.

Tikinčiajam iškyla klausimas: kokią prasmę visa tai turi sielos bendravimui su Dievu? Dievas yra viršum visos erdvės; ką bendro Jis turi su tam tikromis nuostatomis dėl vietų ir patalpų? Dievas yra virš viso laiko; kokią reikšmę, bendraujant su Juo, turi visa laikų tvarka – nuo liturginių valandų iki liturginių metų? Dievas yra Tas, kuris visiškai paprastas; ką bendro Jis turi su tam tikrais judesiais, veiksmais, indais?

Nesistenkime savo klausimais pasiekti dar gilesnių klodų, bet sakykime taip: Dievas yra dvasia – ar kūniškumas apskritai turi reikšmę sielos bendravimui su dvasiniu Dievu? Ar tikrai kūniškumas neiškreipia ir nežemina šio bendravimo? Ir net tarus, kad žmogus sudarytas iš kūno ir sielos, taigi kad jis nėra gryna dvasia, dėl to kūniškumas nuolat daro poveikį jo dvasiniam gyvenimui, – ar kūnas nėra šalintinas trūkumas? Ar tikrų pamaldų uždavinys neturi būti „garbinti Dievą dvasioje ir tiesoje“ ir bent siekti kiek įmanoma šalinti visa, kas kūniška ir daiktiška?

Šis klausimas kreipia gilyn į liturgijos esmę.

Ką mums reiškia kūniškumas – kaip dvasinio priėmimo ir dvasinio išsakymo, kaip įspūdžio ir išraiškos priemonė? Sieliška klausimo šerdis – tai, kaip Aš savo kūniškoje ir dvasinėje asmenybėje išgyvena dvasios ir kūno santykį. Viena konkreti šios savęs patirties forma – tai griežtas „dvasios“ atribojimas nuo „kūno“. Šiuo atveju dvasia yra vieningas pasaulis pačiame kūne, tiksliau tariant –

už kūno, ir turi su juo nedaug bendro ar neturi nieko bendro. Dvasia ir kūnas patiriami kaip dvi gretimos tvarkos, žinoma, susisiekiančios, bet taip, kad jų sąlytis veikiau vadintinas perkėlimu iš vienos tvarkos į kitą, o ne tiesiogine sąveika. Šis dvasinis nusiteikimas savo pasaulėžiūrinę išraišką įgijo Leibnizo mokyme apie monadas, o psichologinę – mokyme apie psichofizinį paralelizmą.

Aišku, kad, remiantis šiuo pagrindu, kūnui dvasios atžvilgiu galima teikti tik daugiau ar mažiau atsitiktinę reikšmę. Taip, dvasia sujungta su kūnu, jis jai būtinas, bet jos pačios gyvenimui kūnas visai nesvarbus. Dvasiai rodosi, tarsi kūnas jai trukdytų ar net ją menkintų. Tai, ko dvasia ieško – tiesos, moralinio akstino, Dievo ir dieviškumo, – ji stengiasi pasiekti grynai dvasiškai. Ir nors žino, kad tai nepavyks, tačiau stengiasi bent kiek įmanoma prilygti tam, kas grynai dvasiška.

Kūnas jai – priemaiša, tiesiog esama netobulybė, kurios ji stengiasi nusikratyti. Kūnui ji priskiria daugių daugiausia tam tikrą išorinę reikšmę, vertina jį kaip pagalbinę priemonę, padedančią paaiškinti dvasiškumą, kaip „pavyzdį“, kaip alegoriją, bet tik tardama, kad neleistinai nuolaidžiauja. Taigi dvasia nelaiko kūno organu, gyvai išreiškiančiu jos vidinį gyvenimą. Taip, ji net netrokšta apčiuopiamai išreikšti dvasinio gyvenimo turinių, anot jos, tai, kas dvasiška, glūdi savyje arba reiškiasi kukliu moraliniu veiksmu ir paprastai išsakomu žodžiu.

Taip nusistačiusiam tikinčiajam liturgija kels didelių sunkumų. Jis iš prigimties linkęs į griežtai dvasinį pamaldumą, siekiantį nuslopinti visa, kas kūniška, visas išorines manifestacijas įpavidalinti kuo kukliau, neprabangiai, o didžiausią reikšmę teikia vien tik žodžiui kaip „dvasinei“ skelbimo formai.

Šiam nusistatymui priešinga kita sielos laikysena. Šiuo atveju dvasia ir kūnas glaudžiai susiję, net galima sakyti, kad šios abi sritys susijungusios. Anas požiūris siekė atidalyti kūną nuo dvasios, o šis siekia juos suvienyti. Jis linkęs sielą vertinti tiesiog kaip kūno vidinę pusę, o kūną – kaip sielos išorinę pusę, sielos sutankėjimą arba sujuslinimą. Kiekvienas dvasinis turinys akimirksniu virsta kūno būsenomis ar judesiais, o kiekviena išorinė veika tiesiogiai patiriama ir kaip kažkas dvasiška.

Išplitęs už savosios asmenybės srities, šis kūno ir dvasios vienovės jausmas įtraukia išorinius daiktus. Juos jis noriai suvokia kaip tam tikro dvasinio turinio atsivėrimą ir lygiai taip juos paverčia priemone savajai vidujybei išreikšti. Savo vidujybės būsenas, norus, siekius, kovas šis jausmas mato išreikštus induose, rūbuose, visuomenės dariniuose, gamtos daiktuose, net visatoje.

Šis sielos nusistatymas iš pirmo žvilgsnio tarsi daug glaudžiau susijęs su liturgija. Jis tiesiogiai jaučia skelbiančią liturginių judesių, veiksmo, indų jėgą ir šias išorines apraiškas lygiai taip lengvai padaro savo vidinio gyvenimo išraiška. Tačiau net jam liturgija kelia sunkumų.

Kai kūnas ir dvasia patiriami kaip labai susiliejantys, savosios vidujybės atvertis sunku susieti su konkrečiomis išraiškos formomis, o tam tikras formas, judesius, indus susieti su griežtai apibrėžta išraiškos reikšme. Vidinis gyvenimas yra nuolatinė tėkmė, nepaliaujama kaita. Jis negali sukurti griežtai ir aiškiai apibrėžtų išraiškos formų, nes jo atveju dvasia per mažai nutolusi nuo to, kas kūniška.

Lygiai taip jam sunku esamose skelbimo formose atpažinti akivaizdžiai konkrečius turinius; veikiau jų skelbiamą žinią jis jaučia kaskart kitaip, nelygu kaip pats nusiteikęs. Kitaip tariant, nepaisant šiuo atveju glaudaus kūno ir dvasios tarpusavio sąryšio, ši sielos konstitucija nepajėgia susieti konkrečių dvasinių turinių su tam tikromis išorinėmis formomis tiek savajai vidujybei išreikšti, tiek kokiam nors iš išorės gaunamam svetimam dvasiniam turiniui priimti.

Tai reiškia, kad čia nėra tam tikros sudedamosios dalies, kuri būtina simbolį kuriančiajai jėgai. Pirmai apibūdinta sielos konstitucija nepriaugusi iki simbolio, nes tai, kas dvasiška ir kūniška, joje nėra gyvai tarpusavyje susieta. Tiesa, ji skiria, atriboja, bet per griežtai, dėl to nebelieka sąryšio.

Antras sielos nusistatymas šį sąryšį mato, čia vidujybė tiesiogiai išsilieja į išorinį pavidalą. Tačiau jis per menkai skiria, per mažai atitolina. Kad atsirastų simbolis, būtini abu dalykai. Simbolis atsiranda, kai koks nors vidinis, dvasinis dalykas išreiškiamas tame, kas išoriška, kūniška. Ne taip, kaip alegorijos atveju, kai koks nors dvasinis turinys susitarimu susiejamas su kuo nors kūnišku, kaip, pavyzdžiui, „teisingumas“ su svarstyklių vaizdiniu.

Vidujybė turi gyvai, dėl esybinės būtinybės persikelti į išorę. Antai gyvas kūnas yra natūralus sielos raiškos vaizdinys, nevalingai kylantis judesys – sielos vyksmo vaizdinys. Taipgi simbolis plačiąja prasme turi būti aiškiai apibrėžtas, kad raiškos forma negalėtų perteikti ir ko nors kito. Ši forma turi byloti aiškiai, labai konkrečiai, dėl to, tariant, kad sąlygos yra normalios, ir visuotinai suprantamai.

Tikras simbolis atsiranda kaip tikroviškos, ypatingos sielos būsenos natūrali išraiška. Tačiau, kaip ir meno kūrinys, jis turi pakilti virš visko, kas vien tik ypatinga. Jis jokiu būdu neturi išreikšti tik vienkartinių sielos turinių, o privalo šį tą byloti apie sielą apskritai, apie žmogaus gyvenimą savaime.

Todėl būtent šiam nusistatymui būdingas siekis veržtis iš bažnyčios, pasižyminčios aiškiai apibrėžtomis formomis, į gamtą ir ten ieškoti išraiškos savo neapibrėžtam, nepastoviam jausmui, semtis iš gamtos tokių paskatų, kurios jam artimos. Tad įgijęs pavidalą jis dažnai ima galioti labai plačiai, yra visiems suprantamas ir reikšmingas.

Kad atsirastų tikras simbolis, laimingą valandą turi sąveikauti anksčiau būdinti sielos santykiai. Dvasia ir gyvas kūnas turi darniai ir sutartinai veikti išvien. Kartu dvasia turi budriai ir aiškiai valdyti kiekvieną pavidalinimo judesį, rūpestingai atsijoti, jautriai atriboti, apdairiai pasverti, idant konkretūs turiniai įgytų ir atitinkamą vienareikšmišką išraišką.

Sukurtasis simbolis juo vertingesnis ir juo labiau vertas vadintis simboliu, kai tam tikras dvasinis turinys, juoba plačiai galiojančiu pavidalu, tyrai, aiškiai ir išsamiai įliejamas į savo juslinę formą. Tada simbolis atsiskiria nuo paskiros būtybės, iš kurios pirmiausia ir kilo, ir tampa visumos nuosavybe. Iš kuo didesnės gyvenimo gelmės išnyra, kuo aiškiau ir įtikimiau įpavidalintas, tuo labiau jis tampa visumos nuosavybe.

Antai ši simbolį kurianti jėga formavo pagrindines elgesio normas. Čia priskirtinos tos formos, pagal kurias žmonės parodo vienas kitam savo pagarbą arba atjautą, matomi visuomeninio gyvenimo vidiniai vyksmai ir kt. Taip pat – tai šiame kontekste ypač svarbu – dvasiniai gestai: tai, kad dvasinio jaudulio apimtas žmogus klūpo, nusilenkia, sudeda ar uždeda arba išskečia rankas, mušasi į krūtinę, aukoja auką ir t. t.

Šie paprasti gestai gali plėtotis arba jungtis tarpusavyje. Taip atsiranda įvairialypiai kultūriniai gestai, pavyzdžiui, taikos bučinys arba palaiminimas. Taipgi konkrečios mintys išreiškiamos tam tikrais judesiais, antai tikėjimas išganymo paslaptimi – kryžiaus ženklu. Tokių judesių gali jungtis labai daug. Taip susiformuoja pamaldų veiksmas, kai gausiai išplėtotas dvasinis turinys įgyja išorinę, vaizdžią išraišką, kaip, pavyzdžiui, atnaša.

Išsiplėtus minėtai savo asmens pajautai į dalykus už asmeninės srities, simbolyje išryškėja daiktiškumo momentas. Daiktai sustiprina išreiškiančiąją kūno ir jo judesių jėgą, tarsi išplečia patį kūną už jo natūralių ribų.

Antai atliekant aukojimo veiksmą, atnašos pateikiamos ne tiesiog delne, bet patenoje. Patenos plokštuma pabrėžia išraiškingą delno vaizdą; šitaip susidaro didelė, aukštyn, į dieviškąją esybę nusidriekianti atvira plokštuma, ryškiai atsiskirianti nuo aukštyn kylančios rankos linijos.

Arba antai aukštyn kylantys smilkalų kamuoliai sustiprina kilimo išraišką, būdingą pakeltoms tikinčiųjų rankoms ir veidams. Grakščiai kylanti, į viršų švelniai smailėjanti žvakės kolona, kurios viršūnėje dega liepsna ir kuri degdama susieikvoja, įkūnija dvasią aukos, sudėtos savanoriškai, su kilniu sielos nusiteikimu.

Taigi prie šio simbolio susidarymo prisideda abi sielos konstitucijos. Viena dėl jai būdingo dvasios ir kūno giminiškumo jausmo yra tarsi medžiaga – kaip pirmutinė sąlyga vaizdiniui sukurti. Kita dėl jai būdingo gebėjimo skirti, dėl atstumo suvokimo įlieja aiškumo ir padeda sukurti formą.

Ir viena, ir kita konstitucija liturgijoje susiduria su jų prigimčiai priešingais sunkumais. Tačiau, kadangi abi prisideda prie liturginio vaizdinio atsiradimo, gali tuos sunkumus nugalėti, jei tik tikintysis įsitikinęs, kad liturgijos orumas yra bent jau įpareigojantis.

Tikinčiajam, nusistačiusiam daugmaž pirmuoju būdu, svarbiausia bus atsisakyti perdėto „dvasingumo“, pripažinti, kad kūnas ir dvasia iš tikro giminiški, atsiverti gausiems turtams, glūdintiems liturginiuose vaizdiniuose. Jis turi įveikti savo santūrumą, atsisakyti šaltumo, kuriuo ginasi nuo sielos raiškos kūne, ir kūną iš tikrųjų vertinti kaip gyvo apreiškimo priemonę. Tai visiškai nauju būdu praturtins ir sušildys jo jauseną.

Kitoniško nusistatymo tikintysis turi stengtis apriboti beribį savo jausmą, o tai, kas neapibrėžta, nepaliaujamai srūva, susieti su tvariomis formomis. Jam labai svarbu suvokti, kad liturgija savo simbolių požiūriu jokiu būdu nepririšta prie medžiagos, kad gamtinės formos liturgijoje išvien yra virtusios kultūrinėmis formomis. Taip liturgijos vaizdiniai jam taps saiko ir sielos laikysenos mokykla.

Viena vertus, jiems būdingos didesnės įspūdžio, pažinimo, dvasinio patyrimo galimybės tiesą padaro daug stipresnę ir įtikimesnę, nei pajėgia paprastas žodis. Kita vertus, jie daro laisvinamąjį poveikį, nes labiau negu paprastas žodis išreiškia vidinį gyvenimą.