2015 12 25

bernardinai.lt

Tapati

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Tobulas džiaugsmas rožių sode

Žurnalo TAPATI nuotr.

Pašnekesys ant verandos laiptelių

Dardu dulkėtu Utenos rajono žvyrkeliu pro kaimelius, laukus, kuriuose matyti šieno ritiniai. Pasukame vienu iš lauko keliukų ir, kiek pavažiavę, išbaidę ganykloje besiganančias avis, atsiduriame tradicinės geltonai dažytos aukštaitiškos gryčios kieme. Čia gyvena Loreta Gema Baltaduonė, vertėja, avių augintoja, rožių sodo šeimininkė. Maždaug prieš dešimt metų ieškodama ramybės moteris miesto šurmulį ir atsakingus darbus išmainė į gyvenimą kaime. „Ieškojau tylos“, – prisimena Loreta. Jos kieme dabar gagena žąsys, gieda gaidys, mekena trys ožkos su ožiuku, aplink sodybą bliauna avys – iš viso šiemet ji į laukus išginė apie 140 galvų. „Bet jau pavasarį buvo tikrai per daug, kitais metais su prieaugliu man užteks aštuoniasdešimties“, – sako šeimininkė ir pirmiausia mane kviečia takeliu sukti už namo. Čia patenkame į ypatingą vietą – sodą, kuriame apima karališkas jausmas. Stebina netikėtos įvairių gėlių kompozicijos ir sodo karalienių – kvapnių rožių įvairovė. Loretos kolekcijoje daugiau kaip du šimtai senovinių ir šiuolaikinių vadinamųjų angliškų rožių. „Tai nedaug, mano pažįstamos rožių augintojos turi per tris ar net keturis šimtus veislių, – sako Loreta, švelniai kilstelėdama žiedus ir kiekvieną pavadindama vardu. – Tai Tess of the d’Urbervilles (Tesė iš d‘Erbervilių giminės) – klasikinio Tomo Hardžio romano herojė, čia Maid Marion (Mergelė Marijona – Robino Hudo mylimoji), čia Qween of Sweeden (Švedijos karalienė – matai, kaip išdidžiai ji laiko žiedą – tarsi karūną), čia Šekspyras, turiu Falstafą, neseniai nusipirkau Otelą, tik jis dar nepasodintas, o štai pergolę apsivijusi raganė – Prince Charles (Princas Čarlzas). Taigi, ant šio suolelio gali pasėdėti Velso princo glėbyje, – juokiasi ji. – Man, anglofilei, kiekvienos rožės pavadinimas labai daug ką pasako, juose – anglų kultūra, istorija. Taip pat žaviuosi senovinėmis rožėmis. Mane domina, kieno vardais jos pavadintos, kas galėjo jomis grožėtis XVIII ar XIX a. aplinkoje, kai kurios veislės žinomos net nuo viduramžių. Lietuvoje jos taip pat augo, paplito per dvarus, dar ir dabar senuose kiemuose galima rasti išlikusių kai kurių atspariausių veislių.“

Pasigėrėję sodu, įsikuriame šviesioje jaukioje verandoje, čia ant palangių žydi dar viena kolekcija – įvairiaspalvės pelargonijos. Geriame arbatą ir toliau kalbame apie ūkį, sodą, meilę Anglijai ir savęs pažinimo kelią.

Loreta, reikia nemenkos drąsos tokį rožyną kurti. Ir išvis moteriai vienai šitaip gyventi…

Taip, prisipažįstu, kurdama savo rožių sodą kartais suabejodavau, ar tikrai einu teisingu keliu. Pavyzdžiui, šiemet buvo labai neramu statant tas sodo arkas, atramas vijoklinėms rožėms ir raganėms – jų reikia, kad sodas įgautų struktūrą. Užeidavo abejonės – ką aš čia darau?! Tuomet skambindavau netoliese gyvenančiai draugei Vaidai, taip pat kuriančiai rožių sodą. Pasirodo, jai taip pat panašios abejonės kartais kyla. Taip abi pasitariame, pasitikriname viena su kita, ar „nenuprotėjom“,– ir toliau dirbam…  Žinai, šį pavasarį, kai buvo pirmą kartą nupjauta žolė ir sodas atsiskleidė visu grožiu, patyriau tikrą stresą – prisimenu, išėjau į sodą ir užėmė kvapą. Savotiška panika apėmė: čia taip gražu, taip gražu – ką gi man dabar su visu tuo daryti?!

Užgriuvo atsakomybė už tai, ką sukūrei, kaip būna išsipildžius svajonei?

Niekada negalvojau, kad turėsiu galimybę tai įgyvendinti. Pirmiausia, kai nutariau išsikelti iš miesto, turėjau didžiulį troškimą kaime pagyventi būtent žiemą – tarp baltų laukų, ganyklų, kur visą tą dirvos knibždėlyną užklojęs sniegas, garsai prislopinti, tyku, sniegas tarsi apkloja ir tavo pačios vidinį triukšmą. Troškau ramybės. Žiema kaime man iki šiol labai patinka.

Kai čia įsikūriau, man buvo labai gražu tai, ką radau, ką paliko buvusi sodybos šeimininkė – tik kaimiška veja ir medžiai: eglių eilė, tuja, didžiulės ievos, šermukšnis – šiems medžiams tiek pat metų, kiek ir man – per penkiasdešimt. Brandus medis man yra didžiulė vertybė, jis formuoja erdvę, kuria nuotaiką. Ilgą laiką net buvo gaila ką nors keisti, suardyti tai, kas yra. Bet visgi pasidaviau savo vizijai ir ėmiau kurti sodą. Nors visiškai neturėjau jokių įgūdžių. Atsimenu, pirmąkart įbedžiau kastuvą į nedirbtą žemę – oho, nustebau, kodėl jis taip nesminga, kodėl taip sunku? (Juokiasi).

Viską dariau intuityviai. Žinoma, „susirgus“ sodais, apie juos prisiskaičius, tiek mačius kelionėse ir nuotraukose, ir galvoje, matyt, yra šis tas susidėlioję. Ne vienerius metus vaikščiojau ir išvaikščiojau tą savo sklypelį apie namus – žiūriu, iš čia puikus vaizdas, vadinasi, galima tai padaryti, čia – pakilimas, o čia – nusileidimas… Pati aplinka sufleravo: senos obelys, ievos, sklypo kontūrai. Po truputį taip sodas ir susiformavo. Angliškas rožynas – taisyklingų formų, o senovinis – laisvas, laisvi takeliai. Atsimenu, viena bičiulė, puiki sodininkė, man patarė: „Tik nieko nesodink po tom ievom!“ Bet aš vis tiek pasodinau. Ir pažvelk, kaip čia klesti senovinės Tuscany Superb, Hippolyte, Félicité Parmentier. Taip po truputį ir atsirado šis „angliškas ir lietuviškas kaimiškas rožių sodas“, kaip jį įvertino pažįstamos rožininkės. Žinoma, tai tik pradžia, sodas pabaigos neturi, nebent jį kas iškastų ir užlygintų žemę.

Koks tavo santykis su Anglija, iš kur būtent tokio sodo vizija?

Angliją įsimylėjau turbūt nuo pirmos klasės, Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokėmės ne tik anglų kalbą, bet ir Didžiosios Britanijos istoriją, geografiją, literatūrą, kultūrą. Oi, kokių nuostabių mokytojų turėjom! Kol baigiau mokyklą, vėliau Pedagoginį institutą (čia studijavau anglų kalbą), Didžioji Britanija buvo tapusi mano svajonių šalimi. Tuomet nežinojome, ar kada teks tenai apsilankyti, tokie laikai buvo. Po studijų, 1984 metais, mane, visai jauną, likimas nunešė beveik iki Pietų Afrikos. Ten patekau į egzotišką kultūrą, bet… buvusią britų koloniją. Miestuose ten viskas anglų kalba – žiniasklaida, įstaigose, vidurinėse mokyklose (teko dirbti vaikų darželyje, berniukų gimnazijoje), universitetuose, pagrindinė bažnyčia – anglikonų. Daug kas buvo suprantama. Ten sutikau nepaprastą moterį – Merę Kleminson (Mary Cleminson) iš Londono. Dabar vis primenu jai, kad turiu antrą mamą – anglę Londone. Tai ji mane įvedė į anglų kultūrą, iš jos gaudavau knygų, spaudos iš Didžiosios Britanijos – atsimenu visus laikraščius, žurnalus perskaitydavau nuo pirmo iki paskutinio puslapio, na, išskyrus sporto naujienas!) Aš jau tada skaičiau tai, kas lietuviškai tapo prieinama ne taip seniai.

Tuomet man kėlė didelę nuostabą, kad žmogus ne specialistas gali taip gerai pažinoti augalus. Mudvi kur nors važiuojame, o ji man rodo į medžius, krūmus ir beria lotyniškus jų pavadinimus. Nuo tada aš pati pradėjau labai domėtis augalais, vėliau ir sodais. Ir dabar aš žinau nemažai dekoratyvinių augalų pavadinimų trimis kalbomis – lietuviškai, angliškai ir lotyniškai. Tarkime, vieną pamiršti, atsimeni kitus du (juokiasi). Lietuvoje žmonės stebisi, kad žinau lotyniškus pavadinimus, bet anglams tai yra įprasta.

žurnalo TAPATI nuotr.

Vėliau, 1993–94 metais, mokiausi Londone – tada pirmą kartą jį pamačiau, pėsčiomis skersai išilgai išvaikščiojau tik iš knygų pažįstamas vietas. Ta pati draugė Merė su vyru Deividu (David) mane veždavosi apžiūrėti sodų toliau už Londono, pati dažnai nuvažiuodavau į KEW (Karališkąjį) botanikos sodą, vaikščiodavau po Londono parkus. Anglijoje pamačiau, kad visur prie parkų, dvarų sodų yra jų gerbėjų – draugų klubai. Paskui vėl taip likimas lėmė, kad sugrįžus į Lietuvą, mano kaimynė buvo kraštovaizdžio architektė Dainora Juchnevičiūtė, projektavusi Vilniaus universiteto botanikos sodą Kairėnuose, apie kurį aš nieko nebuvau girdėjusi! Kadangi aš jai vis apie sodus kalbėjau, kartą ji mane nusivežė į Kairėnus, supažindino su tuometiniu direktorium Evaldu Naviu. Tais laikais Botanikos sodas Kairėnuose buvo uždaras lankytojams. Stebėjausi, jog turime šitokią vertybę – Kairėnų dvarvietėje išlikusį anglišką parką, o jo niekas negali pamatyti. Tada dirbau vertėja Seime, versdavau įvairiems aukštiems svečiams, ambasadų darbuotojams, tai jiems vis papasakodavau apie tą parką, botanikos sodą, apie jo neįtikėtino darbštumo žmones. Kai kas mielai ten nuvažiavo, o su britų ambasados darbuotojais netgi labai susidraugavome, jų dėka su VUBS darbuotojų grupele apvažiavome Anglijos sodus. Tikėjau, kad jei kuo daugiau įtakingų žmonių pamatys Kairėnų parką, kuo daugiau dėmesio sodas sulauks, tuomet atsiras lėšų ir sodas taps viešas. Po kurio laiko taip ir įvyko. Tam su draugais įkūrėme VU botanikos sodo draugų klubą, ir jis iki šiol veikia.

Galiu duoti gerą patarimą – dauguma manome, kad anglai yra uždari, šalti žmonės (nors man neteko tokių sutikti), bet žinau vieną slaptažodį – lotyniškas bet kokio augalo pavadinimas, o jei neprisiminsite – tiesiog žodis garden (sodas), prireikus jį ištarkite ir pamatysite, kaip jums atsivers visos durys ir visos širdys. Šitaip aš pakliuvau net į Skotland Jardą – įsikalbėjus vienas seminaro Lietuvoje dalyvis pakvietė mane, kai būsiu Londone, užsukti pas jį į darbą ir apžiūrėti šią garsią įstaigą. Sodai britams yra jų savasties dalis, tai raktas į jų širdį.

Ką dabar išgyveni savo sukurtame sode?

Labiausiai, aišku, sodas jaudina pavasarį, kai pradeda iš po žemių kaltis gyvybė – krokučiai, snieguolės, įstabaus grožio daugiamečių augalų daigai. Leki, kasdien tikrini, kiek jau išlindo. Ir ypač kai ima rodytis narcizai, tulpės, tas bundantis grožis suvirpina širdį – taip gražu, taip gražu… Man tulpės ir narcizai yra kažkas nepaprasto, ypač pirmieji narcizai. Anksčiau, turėdama galimybę, į Londoną skirsdavau specialiai pavasarį vis iš naujo pasigrožėti tomis narcizų salomis miesto parkuose, dvarų soduose. O kai savo sode lauki pirmo rožės žiedo… Pernai labai nekantravau, kada pražys pirmoji senovinė rožė, tokia Zoe, iš samaninių grupės. Samaninių rožių dar nebuvau mačiusi, ir mano sode iš senovinių ji žydi pirmoji. Kai sulaukiau, atsimenu, sutrikau – ką dabar daryti – ar atsiklaupti prieš ją, ar atsigulti? Atrodė, tuoj apsiverksiu… Paskui ima skleistis antra, trečia, ir kai rožės įsižydi… Kartą pagalvojau, ar žmogus gali patirti tobulą džiaugsmą. Aš sakau – taip, rožininkas savo sode per rožių žydėjimą išgyvena tobulą džiaugsmą. Aš tai tvirtinu nedvejodama.

Ar Tavo auginami gyvuliai taip pat teikia panašų džiaugsmą?

Taip, nors gal ne tokį tobulą (juokiasi). Gyvuliai taip pat yra neišsemiamas ramybės šaltinis. Kaip ir rožės, jie teikia didžiulį estetinį pasigerėjimą. Į tavo gyvenimą jie įveda tvarką, su jais tavo diena tampa tvarkinga, ritmiška žiemą ar vasarą. Man labiausiai patinka pas savo avis ir ožkas pabūti žiemą – kai atnešu šieno, visos supuola prie ėdžių ir nurimsta, o paėdusios sugula ir iškėlusios galvas atrajoja. Vakaras, tyla, dega lempelė, visos avys, ožkos patenkintos ir prietemoj klausausi jų krimst krimst… Labai gražios prislopintos spalvos. Tokia ramuma užlieja, atrodo, beveik galėtumei atsigulti ir miegoti kartu su avimis. Juk jos po kojom prisikrato daug šieno ir pas jas būna sausa.

Kaip išsiverti viena gyvendama vienkiemyje, be automobilio, turėdama nemažą ūkį?

Man trūksta vienintelio dalyko – kad maistą galėčiau internetu užsisakyti (juokiasi) – tada galėčiau išvis niekur kojos nekelti, tik į bažnyčią nueini ir viskas.

Koks Tavo santykis su Dievu?

„Mano Dievas ir mano viskas“. Tai mano gyvenimas, tai viskas, kas aš dabar esu. Sunku parinkti teisingus, tikslius žodžius tam savo santykiui nusakyti, kurie nenuskambėtų banaliai ir kurie perteiktų to santykio turinį. Apie tai kalbant baisu skambių žodžių.

Daugeliui konvertitų pažįstama pradžia, kai kojos pačios nešė į man visiškai nepažįstamą Bažnyčią, kai sukau ratus apie Vilniaus senamiesčio šventoves ir bijojau užeiti, esą visi matys, kad nemoku net poterių, bet trauka buvo didžiulė. Kartą kitą užėjau ir pasilikau (Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą priėmiau prieš penkiolika metų). Mane „užaugino“ Bernardinai, broliai pranciškonai. Čia sutikau savo dabar jau artimiausias drauges.

Gal dėl savo amžiaus, gal dėl tėčio Išėjimo bei artėjančio mamos Išėjimo dažnai permąstau savo gyvenimą ir jis skyla į dvi labai aiškias dalis: IKI atsivertimo ir PO jo. IKI buvo nesibaigiančių skaudžių klaidžiojimų laikas, o PO – egzistencinės gelmės, stabilumo laikas. Visa savo esybe jaučiu ir visu protu suvokiu, jog tai, kas dabar esu, kaip ir kuo gyvenu, – tikrai ne mano pačios laimėjimas. Jo vedimą jaučiu visą laiką, užtenka stabtelti ir trumpam atitrūkti nuo reikalų, kad tai suvokčiau. Tai nereiškia, kad gyvendama čia, vienumoj, tik ir klūpau prieš altorėlį. Tikrai ne, nors iš pradžių atrodė, kad taip ir bus (juokiasi) Tačiau kad ir ką veikčiau, kad ir ką bemąstyčiau, Jis yra neatsiejamas nuo mano būties, Jis yra mano minčių, darbų atskaitos taškas, visa ko matas.

Kaip pragyveni?

Be ūkio darbų, dar verčiu knygas, nes vien iš tokio mažo ūkio nepragyvensi. Kita vertus, visą gyvenimą dirbus protinį darbą, po pertraukos smegenys ima „badauti“, išsiilgsta „maisto“.

Man Tavo sodyba primena Mortą ir Mariją iš Naujojo Testamento – namų šeimininkę ir menininkę. Vienoj namo pusėj – ūkis, kitoj – grožis. Kaip atrandi pusiausvyrą?

Kai maždaug prieš penkiolika metų priėmiau Sutvirtinimo sakramentą – pasirinkau Mortos vardą, kad padėtų man su buitimi susidraugauti. Buitis, namai – mūsų kertiniai dalykai. Paauglystėje buvau maištautoja, namų ruošoj išvis nedalyvavau, man tai atrodė neįdomu, beprasmiška, siekiau „kilnesnių idealų“, ieškojau „prasmingesnės“ veiklos, kaip man tada atrodė. Dėl to ir dabar neturiu jokių įgūdžių šeimininkauti. Nemėgau namuose tvarkytis, buitį vis stengdavausi kažkaip apeiti. Bet tai yra labai blogai. Patyriau, jei apeini dalykus, kurie yra kasdieniai, nors ir neįdomūs, kažkaip gyvenime tarsi nebelieka pagrindo. Nebelieka namų, tų vidinių namų. Juk kai susitvarkai namus, išsivalai visas kertes, tai ir pats viduje tarsi išsivalai, susitvarkai. Jei to vengi, kaip aš jaunystėje, kažką labai svarbaus prarandi…

Tai, kad aš stengiuosi kurti sodą, namus, dailiai juos įsirengti, čia viskas yra Marija, kūryba – visa tai yra labai nepraktiška. O neplauti indai, nešluostytos dulkės – čia jau Morta turėtų labiau pasistengti, drauge su ja vis dar kartais vargstam. Man ūkis, avių ir ožkų auginimas taip pat yra kūrybiškoji, Marijos, pusė. Taip aš išpildau ir savo polėkius, idėjas. Ūkininkavimas nėra man įprasta sritis, tai mano fantazija. Tai didysis mano gyvenimo nuotykis. O sodo kūrimas – nebe nuotykis, čia yra netikėta galimybė įgyvendinti tai, kuo aš visą gyvenimą grožėjausi, tik kažkur kitur. Dabar visa tai turiu čia. Tik žvilgt pro langą – ir matau savo rožes, išeinu iš verandos – ir aš jau sode, savoje erdvėje, savajame sodo kambaryje.

Tau kalbant apima jausmas, jog sodas – tikrieji tavo sielos namai. Kita kylanti mintis – kad širdies ramybė, apie kurią kalbi, kažkuo panašu į rožę – išsiskleidžia tam tikru metu, graži, kvapni, jautri, žemėje pasodinta, pakratais su avių mėšlu mulčiuota, žiemą eglišakėmis, sniego patalu apsaugota. Tavo duotas nuotraukų aplankas taip gražiai pavadintas „Rožių sapnas“…

Taip, tiesa. Sodas – tai erdvė kūrybai, kiekvienos rožių augintojos (jas pažįstų per Rožininkų draugijos forumą) sodas vis kitoks, kaip ir visos tos moterys skirtingos. Stebėtina, kaip čia išsiskleidžia moterų kūrybinės galios, juk daugumos jų profesijos, darbas su tuo neturi nieko bendro.

Kokie momentai, kokie žmonės, ryšiai Tau iš tiesų padėjo pažinti save?

Pradėjusi penktą dešimtį išgyvenau gilią krizę. Ji užtruko, ir kažkas man pakuždėjo, kad išeitis yra – per ryšį su artimiausiais žmonėmis – savo tėvais. Jie anksti išsiskyrė, o kadangi buvau tėvo vaikas, visą gyvenimą jutau tėvo ilgesį ir tas ilgesys labai paveikė mano gyvenimą. Ačiū Dievui, man kažkaip pavyksta daug ką laiku padaryti – su tėčiu prieš jo mirtį susitikau, dar porą metų pasibuvome, kol buvo gyvas. Mamai 87-eri, su ja po ilgos pertraukos džiaugiuosi labai artimu ryšiu.

Kai tėtis mirė, labai knietėjo iš giminių, jų draugų sužinoti, kokie mano tėvai buvo vaikystėje, paauglystėje, prieš susipažindami, ko jie siekė gyvenime (kas iš to išėjo – aišku). Nieko apie tai nežinojau. Pamažu ėmiau matyti, ką paveldėjau iš tėčio, ką iš mamos, ką gyvenimas apšlifavo, kas galbūt Dievo duota. Atsekti panašumus tarp savęs ir tėvų – be galo įdomus procesas: pradedi suprasti, kas toks esi, iš kur ir kaip, lygini savo veido bruožus su tėvo, mamos giminės bruožais, aiškiniesi giminaičių charakterius – vienoj ir kitoj giminėj randi panašumų. Tarsi sulipdai save iš naujo. Lygindamas jų gyvenimus su savo, suaugusio žmogaus, patirtimi, imi geriau juos suprasti, pateisini. Ateina susitaikymas. Palaimingas susitaikymas.

Gyvenimas kaime tokiems apmąstymams suteikia puikias sąlygas. Čia man pavyko sulėtinti tempą, gyventi nebe tuo, kas bus rytoj ar po metų, o gyventi čia ir dabar. Šito ilgai ieškojau. Žinoma, būna, kad užsimirštu, kai darbų per daug supuola. Bet apskritai čia turiu visas sąlygas apmąstymams. Savęs pažinimo procesas vyksta nuolatos.

Kokių turi ateities planų?

Ateities planų? Labiausiai norėčiau, kad tai, kaip dabar gyvenu, tęstųsi amžinai! (Juokiasi.) Juk žinai, kaip būna jaunystėje – ta širdis tokia nerami, nuneša tai šen, tai ten. Abejodavau, ar man išvis pasiekiama širdies ramybė. Galvojau, kad nelemta, bet dabar aš ją išgyvenu. Nebekuriu jokių didelių ateities planų, nes viską turiu. Nebent – dabar, po dešimties metų pertraukos, vėl kyla noras kur nors pakeliauti, pamatyti tuos kraštus, kuriuos regiu per palydovinę televiziją. Bet dabar tiesiog gyvenu ir džiaugiuosi, čia ir dabar.

Gal tik norėčiau pagaliau pradėti rašyti dienoraštį, kaip rašė Elizabetė, kurdama savo vokišką sodą. „Elizabetė ir jos vokiškas sodas“ tapo mano gyvenimo knyga dar nė nenujaučiant, kad turėsiu sodą. Ją netyčia aptikau „Rūtos knygose“, kurios kadaise veikė S. Daukanto aikštėje. Akis užkliuvo už to stebuklingo žodžio garden ant viršelio, aptraukto pablukusia žalia medžiaga (knyga leista 1900 m.). Perskaičiau ir gailėjausi, kad neverčiu grožinės literatūros (tuomet versdavau kitus dalykus) ir daug metų nešiojausi mintį, kad ją būtinai reikia išleisti lietuvių kalba. Atsikėlusi į kaimą buvau nusprendusi dabar versti tik gražius dalykus. Nuo šios knygos ir pradėjau.

Mano dienoraščio pradžia būtų tokia pati kaip ir Elizabetės, nes abi savo soduose turime senų ievų, kurių žydinčios šakos svyra iki panosės, ir verandą su laipteliais pasisėdėjimui, abi su savo sodais turime panašų jausmingą ryšį:

„Gegužės 7 d. – Myliu savo sodą. Dabar ir rašau jame, apsupta vėlyvos popietės grožybių…“*

Užrašė ir fotografavo Irma Sujetovaite-Gineikienė

* Elizabeth von Arnim. Elizabetė ir jos vokiškas sodas. – Vilnius: Versus aureus, 2008.