2015 12 27

Justė Kazbaraitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Asmenybė ir knyga. Nuotrupos iš pokalbio su Ryčiu Zemkausku

Gruodžio 3 dienos pavakarę Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje susirinkusieji turėjo galimybę paklausyti jaukaus pokalbio tarp žurnalisto, prodiuserio Ryčio Zemkausko ir lietuvių filologijos mokslų daktaro italo Stefano M. Lanzos. Vyrai kalbėjo apie gyvenimą, asmenybes ir knygas. Daugiau nei valandą trukusi diskusija neapsiribojo rimtomis filosofinėmis įžvalgomis – buvo prisiliesta prie pilkų atspalvių, knygų „dešimtukų“ ir kaip sugebėti skaityti knygą vairuojant. „Asmenybė ir knyga“ yra Kauno apskrities viešosios bibliotekos tęstinis projektas. Juo siekiama skatinti jaunimą susidraugauti su knyga, pasitelkiant žinomų žmonių. Garsūs Lietuvos menininkai, sportininkai, verslininkai, žurnalistai, pramogų pasaulio atstovai atskleidžia savo mėgstamiausias knygas, herojus, citatas.

Rytis: Visada skeptiškai žiūriu į kalbėjimą nuo aukšto arklio, maždaug taip:„Jei tave dažnai rodo per televiziją, tavęs paklausia, kokios knygos tau patinka, tai bus svarbiau, negu paklaustume žmogaus gatvėje.“ Čia labai ginčytinas žaidimas, bet tai tik žaidimas.

Stefano: Man keisčiausia, kad lietuviai mažiausiai pasirinko lietuviškų knygų.

Rytis: Kad nėra tiek daug geros lietuvių literatūros ir nereikia čia vynioti į vatą. Mes turim tiek, kiek turime, esame mažas kraštas. Aišku, airiai galėtų pasakyti „Ei!“ Bet jie rašo angliškai. Mano argumentas, kai žmonės sako, kad Airija maža šalis, bet turi daug pasaulinio lygio rašytojų – tie pasaulinio lygio rašytojai išgarsėjo rašydami angliškai. Mes neturime stiprios literatūros, tai žinome, todėl renkamės pasaulinę literatūrą. Ir nieko baisaus aš čia nematau. Literatūra, mano nuomone, tautybės neturi. Nėra jokio skirtumo, kas parašė knygą, jeigu tai gera knyga. Ir aš neprivalau kaip patriotas būti skaitęs Žemaitę. Aš neskaitau Žemaitės, jos nemėgstu. Ir aš sakau savo nuomonę.

Stefano: Negaliu pasakyti, kad esu toks aštrus lietuvių literatūros kritikas, nes labai mažai esu skaitęs.

Rytis: Tadas Sutkus man pasakojo apie Jeaną-Paulį Startre‘ą. Sartre‘as klausia Sutkaus: „Kiek Lietuvoje yra gerų fotografų?“ Sutkus sako: „Na, kokie penki ar šeši.“ Sartre‘as sako: „Laiminga tauta. Prancūzijoje tik vienas – Henri Cartier Bressonas.“ Tai va, aš vertinu savo literatūrą taip pat griežtai kaip Jeanas-Paulis Startre‘as savo šalies fotografiją. Todėl ir sakau – mes neturime geros literatūros, geresnės, kurios galime gauti iš pasaulio. Tam tikros kokybės turime, ir tai yra gerai, tai normalu.

Stefano: O tie lietuviškai „bestseleriai“, teko tau pavartyti?

Rytis: Mantvydas Leknickas – puikus poetas. Bet kaip prozininką aš tau siūlau Grajauską.

Stefano: O kas nulemia vertę?

Rytis: Niekas nenulemia vertės, neduok Dieve. Nėra „Vertės ministerijos“. Būtų gerai, kad vertę nulemtų mūsų pačių skonis, kurį mes patys išsiugdome. Būtų gerai, kad vertę mes nulemtume iš savo vidaus, iš to, ką gavome savo namuose, iš tėvų, iš savo aplinkos, gyvenimo, patirties, o ne ką čia sako du kieti „bičai“.

Stefano: Aš visiškai nebuvau girdėjęs apie knygą, kurią tu vadini įsimintiniausia (past. Matsuo Basho „Siauras kelias į vidų“).

Rytis: Gal lietuviškai vertė „Į provinciją“, bet tai klaida. Taip, ten iš tiesų aprašoma kelionė, bet ji vyksta ne vienu lygmeniu. Tai ne tik kelionė į šalies vidų, bet ir į save. Ir skaitymas yra kelionė į save.

Aš nežinau, nesidomėjau, ar jis turi visuotinę reikšmę. Čia daugmaž tas pat, kas skaityti „dešimtukus“ (past. – Knygų top. 10). Tai irgi yra gerai, galima tuo irgi naudotis, bet aš labiausiai noriu perspėti dėl pavojaus tik tuo naudotis. Galima pažiūrėti, ką mano žmogus, kurį tu gerbi, nes mes irgi klausiame, ką mano autoritetai mūsų gyvenime. Bet svarbiausia ne vien tuo apsiriboti, nes tada tu papulsi į informacinį burbulą ir jame skeldėsi visą laiką. Aš visada esu už nesisteminius įvykius. Kai pasiūliau šias knygas, aš galvojau ir apie auditoriją. 

Stefano: Aišku, mes visi labai užsiėmę žmonės, praleidžiame daug laiko ne tik su popieriumi, knygomis, bet ir kitais žmonėmis…

Rytis: Bet tikrai dar nebuvo tokio laikotarpio, kad tiek daug žmonės rašytų. Ir kad rašytojų būtų gerokai daugiau nei skaitytojų. Aš vieno žmogaus, su kuriuo mane pamatysite artėjančioje Knygų mugėje, klausiu: „Kada paskutinį kartą skaitėte?“ „Ne ne, aš ne skaitytojas, aš – rašytojas.“ Čia, žinoma, tai pasakė saviironiškai, bet aš kitą dalyką noriu papasakoti, nes jis man atrodo labai įdomus.

Vilnius. Naktis. Taksi. Taksistas, kuris veža mane iš oro uosto, važiuodamas skaito knygą. Tai savaime jau gerai. Skaito iš elektroninio skaitytuvo, jis braukia pirštais puslapius. Taksistas yra rusas. Šiaip tai yra gana daug skaitanti tauta. Ir jis skaito, braukia, vairuoja, braukia. Aš sėdėjau ir sakau: „Ką jūs skaitote?“ Bandau įžiūrėti, bet prastai matau, kuo toliau, tuo prasčiau, toks tekstas man pasirodė lyg Berevenas, šiokia tokia struktūra sakinių. Sakau: „Gal jūs Bereveną skaitot?“ – „Žinokit, aš nežinau, kas čia.“ „Kaip?“ – klausiu. Sako: „Aš parsisiunčiu iš interneto, prisidedu važiuodamas ir iš eilės skaitau. Pavadinimo neatsimenu, seniai buvo, vakar pradėjau skaityti…“

Ir tokia pirma mano reakcija – kaip reaguoti į visą tai? Ir tas nuolat sukasi mano galvoje. Čia reikia bandyti suprasti, čia reiškinys, čia kitoks santykis su skaitymu. Galiausiai ir taip gali būti. Ką aš jam galiu pasakyti? Kuo aš už jį protingesnis? Kad aš žinau autorių? Kad galiu pasakyti Matsuo Bašo, 1600-ieji metai, pradėti pasakoti, kaip jis gyveno, na ir kas? Tai tik snobizmas. Čia kaip pažiūrėsi, nes specialistams tada kas kita. Visa tai „Google“ randama. Tai naujųjų laikų bruožas, čia visai kitas santykis su skaitymu. Jis jaučia malonumą, jis puikiai supranta, ką ten rašo, tuoj pat pamiršta ir kitaip vartoja tą knygą.

Stefano: Skaityti jam abstrakčiausias malonumas…

Rytis: Taip, abstrakčiausias malonumas ir dar kai vairuoja, čia jau kas kita.

Stefano: Tai jeigu tu čia, jis mokėjo ir vairuoti, ir skaityti vienu metu. Kodėl jis taip darė, tavo nuomone?

Rytis: Aš nežinau. Jam patinka, jis taip gal pripratęs. Tau taip jauku. Tu vaikystėje ramindavaisi skaitydamas, ir tau tai yra skaitymo procesas. Jis labai skiriasi nuo mano skaitymo stiliaus, nes aš iš viso labai mažai skaitau. Skaitau tik gabaliukais, lėktuve, kiek suspėju. Nusiperki knygą kur nors nuvažiavęs ir pagauni save, kad kiekvieną kartą parsiveži knygą. Sumoki baisiausius pinigus, nes užsienyje jos kainuoja dar daugiau nei Lietuvoje, bet tai kaip nenusipirksi knygos? Tu gi inteligentas. Galų gale man nuoširdžiai gera knygyne bet kur pasaulyje, aš ten geriausiai jaučiuosi. Man ten yra malonu, aš liečiu, vartau, yra kalbos, kurių aš nesuprantu, man malonu būti tarp žmonių, kurie skaito knygas.

Oksforde visiškai apstulbęs stoviu knygyne ir klausausi, kaip skambina ponui į namus, kad atėjo jo užsakyta knyga. Kaip tai yra ištariama, mielieji, čia yra 300 metų kultūros. Kaip yra formuluojamas sakinys, kokia yra intonacija, kaip tai yra pasakoma. Tame viename sakinyje, pusės minutės trukmės – čia yra visa Britanijos kultūra. Tau tas svarbu. Aš taip iškrypęs, kitas – kitaip.

Žiūrovas: Pasakykite „bestselerį“, kuris nenusisekė.

Rytis: Nenusisekusį „bestselerį“? Aš nežinau. Galiu prisiminti, kaip savaitgalį su savo dukra žiūrėjome „Žvaigždžių karus“. Ir kai žiūri, tampa aišku, iš kur šiandien visi hariai poteriai ir žiedų valdovai. Tai tada supranti, nuo ko viskas prasideda. Gal ir literatūroje taip yra, aš nežinau. Norite išpešti, kad kokie pilki atspalviai yra šlamštas. Tai jei jums nuo to bus smagiau, tai taip, tai visiškas šlamštas. Iš viso nemanau, kad apie tai reikia rašyti – tai reikia praktikuoti.

Aš buvau sužavėtas, Geteborgo knygų mugėje tuo metu tie „Pilki atspalviai“ buvo prikrovę didžiausią riedulį knygų. Aš nieko nebuvau apie tą knygą girdėjęs. Juokingiausias iš to anekdotas yra toks, kad angliškai jis vadinasi „Fifty shades of Grey“, o mes ten nuvažiavome su puikia lietuvių-amerikiečių rašytoja Rūta Šepetys, kuri parašė knygą „Between shades of grey“ („Tarp pilkų atspalvių“). Jos knyga JAV įtraukta į valstybinę mokyklų programą. Tėvai, nenugirdę, kokie ten tie atspalviai, nuperka ne tą knygą, parneša namo ir staiga skambina į Vašingtoną piktindamiesi, kaip jie drįsta įtraukti tokią knygą. Aš neskaičiau „Fifty shades of Grey“, atsiprašau. Tautybinis mūsų požiūris: „Nepatiko, nekenčiu, neskaičiau ir neskaitysiu.“

Aš dar norėčiau grįžti prie „dešimtukų“. „Alma littera“ išleido „Pasivaikščiojimų“ knygą. Išleido ją su didele „pompa“, ji buvo labai plačiai reklamuojama. Aš sakiau, jei išleis, man to bus gana, man nereikia nei pinigų, nieko, tik išleiskit, būsiu patenkintas. Knyga išėjo. Po kokios savaitės – įdomu, kaip perka? Dar po savaitės – dešimtuke! Einu ir pro langą matau savo knygą dešimtuke! Praeina kiek laiko – penktoje vietoje! Praeina dar kiek laiko – aštuntoje. Kodėl aštuntoje? Kaip žavinga buvo stebėti save, visą savo paties dinamiką. Kaip iš pradžių tu kuklutis, kiek tau nieko nereikia, o paskui apetitas auga bevalgant, ir staiga tau visko reikia, tu visko nori. Ir baisiausia laimė, kai sustojo didžiausia eilė ir tu žiūri, pas ką didesnė – pas tave ar Sabaliauskaitę. Tas irgi egzistuoja. Kad ir koks tu būtum ir kiek knygų būtum skaitęs. Tai veikia, tai normalus dalykas. Tai tam tikra žaidimo dalis. Baisiausia, jei iki galo tu tuo patikėtum.

Stefano: Čia, Lietuvoje, labai mažai verčia iš antikos, ir to pasigendu. Vos vienas, kitas leidinys. Aš manau, kad iš ten galima pasisemti minčių, rasti ir prieglobstį, ir išminties. Čia rimta problema, kad nėra gerų, pasaulio istorijoje pasižymėjusių knygų.

Rytis: Jeigu ir išversta, tai tik iš rusų kalbos. Manau, kad tai nėra labai gerai.

Stefano: Visi žino, kad Italija yra viena iš mažiausiai skaitančių šalių pasaulyje. Mes paskutiniai nemokšos.

Rytis: Tai, ką aš girdžiu – mums metas liautis skaičius, kad parašytume gerą literatūrą. Kaip jums sėkmingai pavyksta turėti puikių autorių Italijoje, nors patys neskaitote. Galiausiai skaitantis žmogus nekariauja – tai taikiausias įmanomas dalykas Žemėje. Žmogus su knyga.

Žiūrovas: Taip, skaitantis tanko instrukciją…

Žiūrovas: Ar yra amžiaus cenzas, iki kada knygos geriau neskaityti? Pavyzdžiui, sako, kad tu per jaunas skaityti Dostojevskį.

Rytis: Žinoma, kad yra. Dostojevskio tamstai dar nerekomenduočiau. Mano gyvenimo patirtis taip rodo. Kūriniai turi ateiti laiku. Jei tu be reikalo iššausi šūvį, tu prie tos knygos nebegrįši. Man niekaip nesuprantami jaunuoliai, kurie skaito Nietzschę. Kam? Kabalistai sako, kad be 40 metų kabalos išvis negalima skaityti. Bet čia tik patarimas, ne draudimas. Kažkas iš mūsų menininkų pasakojo, kad pasakas skaitė vaikystėje, po to skaitė būdamas studentas ir dabar, būdamas garbaus amžiaus, skaito dar geriau, dar įdomiau. Tris kartus gyvenime pasakas galima skaityti, ir jos visai kitaip atrodys. Atsakymas – nuo amžiaus daug kas priklauso. Aš iš tų žmonių, kur pirmi 10 puslapių, pirmos 10 minučių, jei neužkabina – viskas. Gal ne dabar. Svarbiausia – smalsumas ir neužsidaryti tame viename rate. Reikia daug kuo domėtis, nueiti į šoną. Gali ten kai ką naudingo, įdomaus pamatyti, atrasti.