2015 12 27

Donatas Puslys

Ateitis

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Donatas Puslys. Apie laikraštį, kuris taip niekada ir nepasirodė

„Laikraščiai moko žmones, kaip reikia galvoti.Iš pradžių žmonės nežino, koks jų požiūris, mes jiems pasakome ir jie suvokia jį turėję“, – teigia Simėjas – neegzistuojančio laikraščio vyriausiasis redaktorius. Simėjas yra naujausio italų rašytojo Umberto Eco romano „Nr. 0“, atskleidžiančio tamsiuosius žiniasklaidos užkulisius, herojus.

1992 metai, Italijos madų sostinė Milanas. Tūlas Kolona, per penktąją dešimtį persiritęs vyriškis, kuris didžiąją gyvenimo dalį užsiiminėjo vertimais iš vokiečių kalbos, niekam neįdomių rankraščių, kuriuos redakcijos tiesiog norėdavo atmesti, skaitymu ar vadinamuoju „negro darbu“, kuris politkorektiškai šiandien vadinamas ghost writer, t. y. kalbų rašytoju, netikėtai gauna išskirtinį pasiūlymą iš minėtojo Simėjo. Būsi mano pavaduotojas naujai steigiamame laikraštyje, kaupsi reikiamą informaciją, kurią panaudosi mano vardu rašydamas knygą, atskleisiančią žiniasklaidos vidaus purvą, o po to, gavęs padorų užmokestį, tiesiog pranyksi, leisdamas visą šlovę arba pinigus, kad tik ji nepasirodytų, susižerti man – štai Simėjo pasiūlymo esmė. Pasiūlymo, nuo kurio pradeda rutuliotis visas romano pasakojimas, meistriškai supinantis tikrovę su sąmokslo teorijomis, sveiką protą su paranoja. Supinantis taip, kad galiausiai tampa sunku pasakyti, kas yra kas, t. y. kur baigiasi tikrovė ir prasideda sukonstruotas spektaklis, kur dvelkia sveiku kritiniu mąstymu, o kur pastarasis jau pavirsta paprasčiausių sąmokslo teorijų kurpimu, kur slypi riba tarp visuomenės informavimo ir manipuliavimo masėmis.

U. Eco aprašinėja žiniasklaidą, veikimo metodus ir procesą, kaip ji tampa vadinamąja ketvirtąja valdžia. Romane atskleidžiamas žiniasklaidos, kuri dažniausiai yra linkusi pabrėžti savo nepriklausomybę, susiliejimas su įtakingomis verslo grupuotėmis, dėl vietos po saule kovojančiais politikais, slaptosiomis tarnybomis.

Įsivaizduokite, egzistuoja toks turtuolis verslininkas, kurį U. Eco pakrikštija Komandoru. Jo apetitas vis auga, ir vieną dieną jis nusprendžia, kad atėjo metas jam patekti į finansų, bankų, o gal ir žiniasklaidos elitą. Tam jis įkuria naują laikraštį, kurio devizas apie viską rašyti tik tiesą. Pradžioje planuojami tik nuliniai egzemplioriai, t. y. tokie, kurių bus atspausdinti tik keli, pats Komandoras pasirūpins juos parodyti tiems, kam reikia. Kaip jau veikiausiai supratote, laikraščiuose būtų skelbiama tiems asmenims nepalanki informacija, tad jie, supratę, į kokią nemalonią padėtį gali patekti, jei tik laikraštis pasiektų skaitytojus, veikiausiai sutiks Komandorą priimti į savo gretas elite. Kitaip tariant, Komandoras laikraštį suvokia kaip paprasčiausią Trojos arklį prasimušti ten, kur kol kas vartai jam yra užverti. Štai jums ir žiniasklaida, kurios tikslas yra ne tiesa, ne visuomenės informavimas, o galia, įtaka, visuomenės nuomonės formavimas. Štai jums ir nepriklausoma žiniasklaida, tapusi tiesiog įrankiu finansinio, verslo ir politinio elito tarpusavio kovose.

Knyga „Nr. 0“ yra tarsi juodųjų žiniasklaidos technologijų vadovėlis. Taip, žurnalisto etika kalba apie tai, kad, rengiant reportažą, visada privalu išklausyti skirtingas puses ir vengti piršti savąją. Tačiau visa tai puikiai apeinama tiesiog atitinkamai sudėliojus citatas. „Visa gudrybė – pirma pateikti kabutėse banalią nuomonę, o paskui kitą, protingesnę, labai primenančią paties žurnalisto nuomonę. Skaitytojui susidaro įspūdis, kad jam pateikti du faktai, tačiau jis bus priverstas sutikti tik su viena, įtikinamesne nuomone“, – aiškino savo redakcijai Kolona. Puiku, vadinasi, jeigu norite diskredituoti kurią nors iš pusių, tiesiog leiskite pirmam kalbėti kokiam tauškaliui ar paviršutiniškai reikalą išmanančiajam, o antruoju pateikite su jūsų pačių pozicija sutampančią nuomonę.

Atminkite, ne naujienos kuria laikraštį, o laikraštis kuria naujienas arba, kitaip tariant, viskas priklauso nuo to, kaip tos naujienos yra išdėliojamos. Tinkamai parinkite antraštes, į puslapį sudėliokite iš pažiūros skirtingus, tačiau prie tos pačios išvados galiausiai atvedančius tekstus, ir galiausiai sukursite įspūdį, kad visi pabėgėliai yra potencialūs teroristai, kad kiekvienas rusas yra penktosios kolonos atstovas, kad kiekvienas krikščionis yra tiesiog aklas fanatikas, susipykęs su sveiku protu. Trumpai tariant, svarbu ne tik tai, kas pranešama, bet ir kaip pranešama bei sudėliojama. Nieko nėra atsitiktinio, viskas yra tikslinga norint įpiršti vieną ar kitą išvadą, priklausomai nuo to, kas šiuo metu yra naudinga Komandorui.

Ak taip, kartais nutinka tai, kad kai kurią netikslią informaciją tenka paneigti, tačiau, kaip aiškina Kolona, visada paneigimą galima sudėlioti taip, kad jis mes dar didesnį šešėlį ant to, kuris jo išsireikalavo. Tereikia kalbėti, kad informacija buvo gauta iš itin patikimų šaltinių, kad pats žurnalistas turi užrašų, galinčių įrodyti, kad iš tiesų viskas buvo taip, kaip jis rašė, o paneigėjas yra tiesiog ne itin patikimas asmuo dėl tam tikrų dalykų, o jų juk visada surasi.

O kas jei bus gauta patikimos informacijos, kad, tarkime, atmosferos tarša veikia naujagimių berniukų penio dydį? Būtent tokią informaciją vieno redakcijos susitikimo metu pateikia žurnalistas Kambrija. Tačiau juk, kaip atšauna Simėjas, svarbu ne tai, kokia yra kad ir mokslininkų nustatyta tiesa. Svarbu tai, kokie yra Komandoro interesai. Jei jis turi interesų metalurgijoje, naftos versle, tai apie tai būtina tylėti. „Nebent tuos dalykus, kurie kenkia peniui, gamintų farmacijos įmonė, apie kurią komandoras mielai duotų pavojaus signalą“, – konstatuoja Simėjas.

Be to, žiniasklaida, kaip atskleidžia kitas redakcijos narys Liučidis, mėgsta rinkti dosjė apie visuomenei žinomus žmones, ir tai daro ne tik tam, kad pasiruoštų to asmens nekrologui, tačiau ir tam, kad, esant reikalui, prieš tą asmenį būtų mesta viena ar kita jį diskredituojanti detalė. Trumpai tariant, svarbu ne mėginti paneigti pačią išsakytą informaciją, tačiau diskredituoti jos šaltinį kaip nepatikimą, o geriausiu atveju netgi jį įtikinti apskritai tylėti ar atsisakyti jau paskelbtų žodžių. Be to, dar galima jį paveikti priimti naudingą sprendimą pasitelkus spaudimą. Akivaizdu, kad žiniasklaida ne tik skelbia, tačiau ir slepia naujienas, ne tik siekia informuoti, bet ir paveikti.

O kaipgi su žurnalistais, paklausite? Juk tokioje redakcijoje visi turėtų būti niekšai. Kaip atskleidžiama romane, nebūtinai. Viskas čia gali būti kaip prieš karą rašytame Džiovanio Moskos romane, kuriame pasakojama apie tai, kaip susibūrė sąžiningų žmonių sąjunga, kėlusi sau tikslą prasiskverbti tarp nesąžiningųjų ir atversti juos į doros kelią ar bent jau demaskuoti. Tiesa, tam, kad jie ten prasiskverbtų, reikėjo ir patiems pradėti nesąžiningai elgtis. Tad ilgainiui sąžiningųjų sąjunga pati korumpavosi ir tapo panaši į tuos, su kuriais kovojo. Taip pat ir su žurnalistais, kurie ateina puoselėdami svajones atskleisti sudėtingus nusikaltimus, informuoti apie karus, galingųjų korupciją, tačiau ilgainiui kompromisas po kompromiso tampa paklusniais sistemos žaidėjais.

U. Eco knyga yra provokuojanti susimąstyti ir kritiškai įvertinti šiandienę žiniasklaidą. Negana to, į pasakojimą apie vadinamosios ketvirtosios valdžios suartėjimą su politine valdžia, slaptosiomis tarnybomis ar verslo grupėmis įpinamas ir mįslingas žurnalistinis tyrimas apie pokario Italijos istoriją, kurią gaubia diktatoriaus Benito Mussolini šmėkla. Ar tikrai jis buvo partizanų nužudytas 1945 metais? O kas, jei jam iš tikro pavyko pasprukti? Jei taip, tai kas jam padėjo – CŽV, Vatikanas? Gal visa tai padėtų paaiškinti, kodėl staiga buvo atšauktas 1970 metais planuotas valstybės perversmas? Negana to, šias mįsles tik dar paaštrina kraupus nusikaltimas.

Ne paslaptis, kad U. Eco puikiai moka iš turimų faktų kurpti įvairiausias sąmokslo teorijas. Kartais gali atrodyti, kad visa tai yra savitikslis dalykas, tarsi intelektualinis žaidimas, provokacija vardan provokacijos, intelektualo pasismaginimas, kad štai pasitelkdamas krūvą faktų gali juos dėlioti taip, kad priverstum kitą paklusti tavo sulipdytam pasakojimui. Vis dėlto drįsčiau teigti, kad kūrinio tikslas yra ir noras priversti susimąstyti, ar galime būti tikri dėl to, ką žinome. Kartu tai ir perspėjimas dėl dviejų kraštutinumų pavojaus – vieno, kuris stokoja kritinio žvilgsnio ir lengvai praryja bet kokį metamą kabliuką, ir kito, kuris už kiekvieno kampo yra linkęs matyti sąmokslo teoriją, kaip kad liudijo vienas knygos herojų: „Bet niekuo nebepasitikiu. Amerikiečiai tikrai buvo išsilaipinę Mėnulyje? O gal viskas buvo nufilmuota studijoje – kai įsižiūri į astronautų šešėlius ant Mėnulio paviršiaus, jie atrodo labai neįtikimi. Persijos įlankos karas iš tiesų vyko ar mums tik parodė seniau nufilmuotus kadrus? Gyvename supami melo, o kai žinai, kad visi tau meluoja, gyveni įtarinėdamas.Nebetikiu niekuo – tik tuo, kad mums už nugaros visada yra kas nors, siekiantis mus apgauti.“ Kaip išlikti nepasidavus nė vienam šių kraštutinumų ir netapus akla manipuliavimo auka arba paprasčiausiu ciniku – apie tai ir kalba knyga, pasakojanti apie laikraštį, kuris niekada taip ir nepasirodė.

2015 m. Nr. 9