Keli vizualumo variantai ir metų užbaigimas

Blue Noses Group (Alexander Shaburov and Vyacheslav Mizin). 2005-2006. 6 fotografijos. 75 x 100 cm. Privati Irinos ir Mārio Vītols (Latvia) kolekcija. Galerija Vartai

Meno kritikė Birutė Pankūnaitė skaitytojams siūlo paskutinę šių metų apžvalgą ir susumuoja laikotarpį. Šįsyk jos dėmesio centre – vizualumo studijos.

Žiemos šventės – tai vaizdai. Žėrinčios girliandos, tviskantys burbulai ir jaukios žvakių liepsnos. Visa tai padeda atsispirti viską pasiglemžiančiai tamsai ir darganoms, adventiškai išlaukti.

Paskutinė šių metų apžvalga – taip pat apie vaizdus ir vizualumo ieškojimus, tyčinius ir natūralius. Pretekstu pasirinkti šią temą tapo pats Šiuolaikinio meno centras: 2015 11  13 – 2016 01 06 čia veikia institucijos kuratorių Ūlos Tornau ir Astos Vaičiulytės inicijuota paroda „Ne apie žodžius“. Iš aklavietės centras gelbstisi savo paties jėgomis. Ir kaipgi pavyksta? „Prasidėjusi ten, kur baigiasi žodžiai, paroda „Ne apie žodžius“ atsiveria instinktyvumui, materijai, vizualumui ir subjektyviam santykiui“, – skelbiama anotacijoje. Kokių vizualumo ir materijos klodų paroda atveria? Mano galva, ji siūlo žiūrėti retrogradiškai. T. y. grįžti į n-ųjų respublikinių apžvalginių ekspozicijų metus, kai buvo sukergiami visi tarybinio vaizduojamojo ir taikomojo meno pasiekimai.

Čia – grandiozinė tekstilė, čia – keramika ar skulptūra, o štai ir visų mėgstama tapyba. Ir šis jausmas lydi tikrai ne dėl Laurent Dupont atverto senųjų „zelcinių“ grindų lopinėlio. Jausmas visuotinis. Tiesa, formos modifikuotos, kiek peržengusios žanro ribas. Juk už langų vis dėlto – 2015-ieji. Todėl tapyba pataškyta ir ant sienų bei lubų, o trimatės formos nefunkcionalios ir menkai ką tevaizduojančios, „šiuolaikiškai“ padažytos. Tačiau pojūtis, kad atsidūrei iliustratyvioje vadovėlinėje ekspozicijoje „po disciplinos“ – neapleidžia. Nejau tai ir yra naujasis vizualumas?

Emilija Škarnulytė. Ateities fosilijos. 2015, 16 mm filmas, 5 min.

Man regis, kuratorių nesėkmė buvo užkoduota jų išankstinėje programoje, pagrįstoje „tyčia rasti“. Tačiau ne viskas taip apokaliptiškai beviltiška: tikras vizualumas dar įmanomas, – byloja gretimoje salėje įkurdinta Emilijos Škarnulytės ekspozicija „QSO lęšis“ (2015 11 27 – 2016 01 06). Ir nors čia reikėtų kalbėti apie kvazarus ir gigantiškus lęšius, galima apie tai ir nekalbėti. Darbai labai išraiškingi ir be žodžių, ko desperatiškai buvo siekiama pirmojoje parodoje. Kas gali prilygti kosminei undinėlės, plaukiojančios po neeksploatuojamą NATO povandeninių laivų bazę, vienatvei? Kas gali geriau oponuoti povandeninei magijai, jei ne įspūdinga snieguotų kalnynų šviesa?Galbūt tai neotechno, galbūt Hansas Kristianas, kas besupaisys.

Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad vaizdingumą tegalima rasti surežisavus neordinarias situacijas ar paveiksluojant užtikrintai efektingas panoramas. Galimi ir kiti keliai. Vieną jų 2015 12 09 – 2016 01 10 demonstruoja paroda nieko nesakančiu pavadinimu „Parafrazės“ galerijoje „Vartai“ (kuratorius – latvių kolekcininkas Māris Vītols). Nors, kaip paaiškėja, pavadinimas yra prasmingas, nes eksponuojami apropriacijos metodu sukurti darbai, atkartojantys ir cituojantys iš meno istorijos žinomus kūrinius. Galbūt dėl to, kad paroda surinkta iš Austrijoje, Bulgarijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Rusijoje bei Slovakijoje saugomų privačių ir viešų kolekcijų, šis vizualumas rodosi išpuoselėtas ir kruopščiai atrinktas, lakoniškas ir sudominantis eilinį kiek praprususį žiūrovą mįslės intriga. Galbūt šis vizualumas kartu yra ir kiek per saugus, užtikrintas ir nerizikingas. Tačiau paveikus, jeigu trokštame estetinių potyrių, o juk trokštame. Juolab kad visame šiame nuotykyje slypi ir puiki edukacinė misija, be kurios neįsivaizduojamas šiuolaikinis pasaulis.

Štai nejučia ir kartojamės meno terminų pamokas. Jūsų dėmesiui dar viena, dėstoma Dievo ir išradingesnių kuratorių užmirštoje vietelėje – Šv. Jono gatvės galerijoje. Turbūt pirmą kartą joje išvydau agresyvių skliautuotų jos rūsio patalpų „nesuvalgytą“ ekspoziciją – menininkės Eglės Lekevičiūtės kartu su Birute Bikelyte surengtą interaktyvių instaliacijų parodą „neLIESTI“ (gruodžio 2-31 d.). Jaunos merginos pasielgė išmintingai kaip moterys ir prisijaukino nesuvaldomas plytų mūro erdves chrestomatine site-specific arba „įvietinto“ meno leksika. Šis menas labai takus ir beribis – jis nežymi savo poveikio ribų ir atsiduoda aplinkos magijai, kurią apgauna, pajungdamas savo tikslams. Galbūt tai vadovėlinės tiesos, tačiau laimėjimo akimirka, perėjus nelygiu stiklainių paviršiumi ar atradus išėjimą iš uždaros ertmės, yra puiki kaip vaiko.

Eglė Lekevičiūtė kartu su Birute Bikelyte. „neLIESTI“. Ekspozicijos fragmentas. Šv. Jono gatvės galerija

O pereiti nevienodais stiklainiais jų nesutraiškius buvo neramu. Neramu buvo eiti ir pagrindine senamiesčio arterija aukštyn link „Arkos“, tradicionalistinės Lietuvos dailininkų sąjungos bastiono, kuriame neretai suklumpama derinant garsus. Neramu, nes ten laukė žanrinė paroda – „Natiurmortas. Šiuolaikinis kontekstas tradicijoje“ (2015 12 08 – 2016 01 09, parodos iniciatorė ir kuratorė – tapytoja Meda Norbutaitė). Tačiau vietoje netolygumų galerijoje išvydau dar vieną vizualumo variantą. Po griežtos atrankos (vietoje dalyvauti pageidavusių  200 atrinkta tik 50 tapytojų, grafikų, skulptorių, keramikų, tekstilininkų, fotografų ir kitų dailės rūšių atstovų). „Pirmenybė buvo teikiama kūriniams, pristatantiems novatorišką požiūrį į natiurmortą, savo išraiškos forma ar turiniu perduodantiems „naują žinią“, demonstruojantiems „kito kampo“ požiūrį tiek technikos, tiek turinio prasme,“ – taip anonsuojamas renginys. Šūvių pro šalį praktiškai nėra –meno mėgėjas po sales gali vaikščioti ramus, stabtelėdamas ties pamėgtų autorių darbais ir pasidžiaugdamas naujais favoritais. Didelių naujovių čia tikėtis nereikia – viskas stabilu ir kokybiška, o tai jau daug. Stabtelėjau, kaip pastebiu, ten pat – ties Romualdo Balinsko tapyba. (Tik nesijauskite įpareigoti ir ieškokite savųjų meilių.)

Romualdas Balinskas. Užaltoriniai natiurmortai. 2015. Galerija „Arka”

Po kelių ekskursų po menotyrines kategorijas paskutinėje 2015-ųjų apžvalgoje būtų privalu ir susumuoti bepraeinančius metus. Užuot vardinusi, kas įsiminė (apie tai ir rašydavau – galite paskaityti ankstesnius rašinius, ko, greičiausiai, nedarysite), užuot minėjusi net du didelius renginius Vilniuje ir Kaune (XII Baltijos trienalę ir X Kauno bienalę), ties kuriais reikėtų iki užkimimo diskutuoti, ar reikia viską daryti patiems, ar kviestis autoritetus iš šalies, nelygu pajėgumai ir tradicijos), visus dėmesio laurus atiduosiu vienam menininkui, kuris šiemet labiausiai nustebino nekonvencine įvairių rūšių vizualumo jungtimi. Turiu omenyje Žilvino Landzbergo parodą „Be karūnos“ Šiuolaikinio meno centre pavasarį. Simptomiška, kad prie jo nelimpa jokie menotyriniai terminai ir kategorijos, sąvokos ir tie nelemti žodžiai. Meno centrui išeitį iš vaizdų stygiaus ir žodžių pertekliaus jau buvo pasiūlęs vienišas talentas, todėl plaktis ir karščiuotis neverta. Viskas teka sava eiga. Siūlau įsidėmėti šią pavardę ir sekti būsimas afišas. Naujieji metai čia pat. Žada snigti.

Žilvinas Landzbergas. Be karūnos. 2015. Ekspozicijos fragmentas. Šiuolaikinio meno centras