2015 12 31

Andrius Navickas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Propaganda ir valdoma demokratija

Ciklas „PROPAGANDOS ISTORIJA IR TECHNIKOS“

Tęsiu pasakojimą apie pirmąją nuoseklią politinės propagandos kampaniją.

Tądien, kai JAV prezidentas Woodrowas Wilsonas paskelbė karą Vokietijai, daugiau amerikiečių šią žinią sutiko palankiai nei kritiškai. Kita vertus, prezidentui rimtą rūpestį kėlė tie, kurie dar visai neseniai buvo entuziastingi jo politikos rėmėjai. Čikagoje vyko dešimties tūkstančių žmonių taikos eitynės, tūkstančiai pacifistų protestavo prie Kapitolijaus, o įtakingi vokiečių kilmės amerikiečiai viešai reikalavo, kad prezidentas turi atsiklausti tautos ir surengti referendumą.

Nederėtų pamiršti, kad anuomet amerikiečių požiūris į vokiečius buvo gerokai palankesnis nei į britus, su kuriais ne tiek seniai buvo turėję skaudžių susidūrimų. Būtent apie tai Kongrese emocingai kalbėjo Pilietinio karo veteranas generolas Isaacas Sherwoodas, primindamas britų padarytas skriaudas ir klausdamas – ar iš tiesų jauni vyrai amerikiečiai turi žūti, padėdami valstybei, kurios piliečiai ne kartą skriaudė jų tėvus ar senelius?

Tačiau kartą apsisprendęs dėl to, kad karas būtinas, JAV prezidentas tvirtai laikėsi savo pozicijos ir su tuo pačiu įkarščiu, su kuriuo anksčiau kritikavo karo šalininkus, pradėjo pulti karo priešininkus. Tiesa, W. Wilsonas nuosekliai pabrėždavo, kad tai „kitoks“ karas. Jo tikslas esą ne pergalė, bet taika, tai karas, kuris yra vienintelė priemonė užbaigti visus karus. Nepaisant visų šių patikslinimų, tai buvo karas, kuriame žūsta ar suluošinami žmonės, kuriam reikalingi didžiuliai materialiniai ištekliai. Būtent šią aplinkybę W. Wilsonas buvo linkęs ignoruoti ir norėjo, kad ją ignoruotų ir visi kiti.

Kaip tai buvo įmanoma pasiekti? Prezidentas pasiūlė du svarbius instrumentus. Pirmiausia, balandžio 13 dienos įsaku, buvo įsteigtas Viešosios politikos komitetas, kurio vadovu paskirtas solidžią žurnalistinę patirtį turintis George‘as Creelas. Dar po dviejų mėnesių buvo paskelbtas Kovos prieš šnipinėjimą aktas.

JAV propagandos simboliu tapęs George Creel.


Šnipų medžioklė

Mobilizacijos, dalyvavimo kare kritika – tai priešiškas veikimas prieš JAV. Tuo buvo įsitikinęs tiek JAV prezidentas, tiek kovą šnipinėjimui paskelbę kongresmenai ir senatoriai. Staiga „paaiškėjo“, kad JAV gyvena daug Vokietijos paveiktų žmonių, kurie veikia prieš nacionalinius interesus. Prasidėjo intensyvi kova prieš tuos, kurie esą klastoja faktus ir griauna amerikiečių tikėjimą pergale.

Kaip sakė JAV vidaus reikalų ministras Franklinas Lane, čia negali būti dviejų pozicijų – krikščioniškas pasaulis susigrūmė su naujaisiais barbarais – ir visi privalome palaikyti teisingą kovą. Tie, kurie buvo pripažinti pažeidę nacionalinius interesus, buvo baudžiami solidžiomis piniginėmis baudomis arba net įkalinami.

Griežtų veiksmų buvo imamasi ir prieš „nesusipratusius“ meno kūrėjus. Daug triukšmo sukėlė meninis filmas, kuriame kritiškai buvo pavaizduoti britų veiksmai JAV Nepriklausomybės karo metu. Jis buvo uždraustas, o kūrėjai apkaltinti darbu vokiečiams. Teisėjai pakaltino filmo kūrėjus sąmoningai griaunant amerikiečių pasitikėjimą Britanijai. Jie buvo įkalinti.

Antivokiška kampanija vis stiprėjo. Pirmiausia iš visų repertuarų dingo vokiečių kompozitorių ir dramaturgų kūriniai. Vokiečių bei austrų tautybės žymūs dirigentai, kitų sričių menininkai staiga liko be darbo. Pagarbą jiems labai greitai pakeitė nepasitikėjimas ar net neapykanta.

Amerikiečiai buvo raginami atsisakyti visko, kas vokiška. Kalifornijoje, kur buvo populiarios vokiečių liaudies dainos, jas buvo uždrausta dainuoti vaikų chorams. Visoje Amerikoje buvo nutraukiami vokiečių kalbos kursai. Bibliotekos iš savo fondų išėmė didžiąją dalį vokiškų knygų, taip pat atsisakinėjo ir vokiečių autorių verstinės literatūros. JAV praktiškai nebeliko vokiečių kalba leidžiamų laikraščių, Vokiečių kilmės JAV gyventojai sulaukė kaimynų pašaipų, buvo reikalaujama, kad jie viešai prisiektų, jog yra lojalūs Amerikai.

Visoje šalyje masiškai buvo pardavinėjama patriotinė simbolika, Tie, kurie nenorėdavo jos įsigyti, buvo vertinami kaip potencialūs šnipai. Paštai savo iniciatyva įvedė cenzūrą ir buvo sunaikinti visi amerikiečių į užsienį siunčiami ar iš užsienio gaunami laiškai, kuriuose buvo bent kokia kritiška užuomina apie JAV dalyvavimą kare.

Didžiausia istorijoje reklamos kampanija         

Viešosios informacijos komiteto tikslas buvo sukurti pozityvų JAV vaizdinį. Kaip teigė G. Creelas, komiteto tikslas buvo „tikėjimo propagavimas“. Pasak jo, kritikai neteisūs, kai tvirtina, kad Komitetas įvedė cenzūrą, bandė užčiaupti amerikiečiams burną, apribojo pilietines teises. Tai esą tebuvo didžiausia pasaulio istorijoje valstybės reklamos (mūsų laikams artimesnė sąvoka – įvaizdžio kūrimo) kampanija. Tiesa, pats Creelas, jau uždarius Komitetą, buvo priverstas pripažinti, kad tiek jis, tiek jo darbuotojai nevengdavo išgalvoti faktų, idant labiau sudirgintų amerikiečių jausmus.

Komitetas turėjo įgaliojimus peržiūrėti, kaip JAV laikraščiuose aprašomi karo veiksmai, kokiais vaizdais iliustruojami. Buvo griežtai kontroliuojama, kad į laikraščius nepatektų informacija apie sužeistus ar žuvusius amerikiečių karius, visa tai, kas galėtų paskatinti skaitytojus suabejoti karo sėkme.

G. Creelas laikėsi nuostatos, jog nepakanka vien tik filtruoti, peržiūrėti žurnalistų rengiamą informaciją, reikia patiems formuoti viešąją erdvę. Todėl Komitetas leido savo dienraštį, kuris tapo pirmąja JAV istorijoje valstybės išlaikoma žiniasklaidos priemone. Pradžioje dienraštis ar, tiksliau, informacinis biuletenis buvo aštuonių puslapių, tačiau per metus jo apimtis padidėjo keturis kartus. Jo svarbiausia auditorija buvo nuomonių formuotojai. Biuletenis buvo siunčiamas į kiekvieno laikraščio redakciją, pašto skyrių, valstybinę įstaigą, karinį dalinį. Čia buvo pateikiamos tik kruopščiai atrinkta pozityvi informacija. Kasdien Komitetas skelbė vis naujas istorijas apie tai, kaip puikiai amerikiečiai kariai pasiruošę karui, kokia kokybiška karių uniforma, kokia pakili nuotaika ir panašiai.

Kadangi toli gražu ne visi amerikiečiai skaitė laikraščius, daug dėmesio buvo skiriama vaizdinėms agitacijos priemonėms. Vienas garsiausių to meto iliustratorių Charlesas Gibsonas buvo entuziastingas karo šalininkas. Jis gavo užduotį suburti talentingiausius dailininkus į grupę, kuri rūpintųsi vaizdine agitacija. Buvo išleisti 1438 skirtingi plakatai. Dera pripažinti, kad dauguma jų buvo tikrai įtaigūs ir originalūs.

Propagandinis plakatas.
Propagandinis plakatas.
Propagandinis plakatas.
Propagandinis plakatas.

Komiteto užsakymu buvo sukurti keturi dokumentiniai filmai apie karo įvykius, kuriuose rodoma Europoje filmuota medžiaga. Tiesa, ji buvo tiek selektyvi, kad nelabai šie filmai skyrėsi nuo patriotinės ano meto Holivudo produkcijos. Tiesa, pastarojoje ypač daug dėmesio buvo skiriama priešiškumui vokiečiams stiprinti. Filmuose vokiečiai buvo vaizduojami kaip barbarai, kurie žiauriai elgiasi su moterimis ir vaikais, nevertina žmogaus gyvybės, yra šiurkštūs ir negražūs.

Vienas originaliausių ir veiksmingiausių Komiteto sumanymų buvo „keturių minučių žmonės“. Tai buvo savanoriai vyrai ir moterys, kurie apsiimdavo tapti agitatoriais. Komiteto specialistai padarė išvadą, kad veiksmingiausios yra keturių minučių trukmės kalbos, nes ilgiau auditorija neišlaiko dėmesio. Agitatoriams buvo suteikiamos gairės, instrukcijos, tačiau jiems nebūdavo primetamos griežtos taisyklės, nes buvo laikomasi nuostatos, jog veiksmingiausia agitacija, kai kalbėtojas kalba savo žodžiais. Svarbiausia, kad kalbos tikslas būtų skatinti patriotizmą ir šlovinti amerikietiško gyvenimo būdą. Komitetas sugebėjo sutelkti net 75,000 „keturių minučių žmones“. Apskaičiuota, kad iki karo pabaigos buvo pasakyta septyni su pusę milijono kalbų, trys šimtai keturiolikos milijonų auditorijai. Jie kalbėjo mokyklose, prieš kino filmus, žmonių susibūrimo vietose. Teigiama, kad jų įtaka žmonėms buvo net kur kas didesnė nei laikraščių.

Tiesa, nors Komitetui pavyko pasiekti, jog absoliuti dauguma amerikiečių entuziastingai palaikė karo veiksmus, tačiau pats Komitetas buvo vertinamas kritiškai. Pasibaigus karui, jo veikla buvo nutraukta, nors dekretas dėl jo išformavimo buvo priimtas tik 1919 m. vasarą. Jis buvo sutiktas labai palankiai. Panašu, kad pati JAV valdžia jautė, jog politinė propaganda – tai smūgis į demokratinės santvarkos Achilo kulną. Viešosios informacijos komitetas buvo panaikintas, į JAV žiniasklaidą grįžo pozicijų įvairovė, tačiau „valdomos demokratijos“ virusas niekur neišnyko. Tuo labiau kad techninė komunikacinių priemonių pažanga atvėrė dar veiksmingesnių politinės propagandos būdų. Pažvelkime į dabartinę Rusiją ir Krymo okupaciją. Vienintelis skirtumas – tai, kas prieš šimtą metų buvo vadinama „politine propaganda“, dabar vadinama „informaciniu karu“.

Ciklas „PROPAGANDOS ISTORIJA IR TECHNIKOS“ iš dalies remiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.