Tėvų skyrybos – it mirtis vaikui

Visi žinome, kas yra netektis, – ji mus lydi kone nuo lopšio. Aišku, kiekvienas tai išgyvena labai individualiai, ir vis dėlto čia esama tam tikrų dėsningumų bei ypatumų. Netektį išgyvena ir vaikai…

Tekstas buvo publikuotas 2016 m. lapkričio mėnesio „Artumoje“.

Saugios šeimos netektis

Paprastai netektis siejama su artimo, mylimo žmogaus praradimu. Deja, tai ne vienintelė netektis. Ji apima daug platesnį gyvenimo įvykių ratą ir pasitaiko daug dažniau, nei įprasta manyti. Būna, kad žmogus netenka sveikatos, šeimos, namų, tėvynės, mėgstamo darbo, turto, mylimo augintinio ir t. t. Netekties išgyvenimas – tai labai stiprus, skausmingas išgyvenimas praradus tai, kas žmogui buvo labai svarbu, prie ko jis buvo prisirišęs ir kas jo gyvenime užėmė reikšmingą vietą. Tokia netektis paprastai smarkiai keičia žmogaus gyvenimą, sukelia daugiau įtampos, nerimą dėl ateities, sumažina pasitikėjimą savimi ir aplinkiniu pasauliu.

Viena iš labiausiai paplitusių ir skaudžiausių netekčių, kurias išgyvena vaikai, – tai saugios šeimos netektis. Beje, suaugusieji (ir pirmiausia tėvai) apie tai retai susimąsto, nes paprastai patys būna skausmingai įsitraukę į skaudžius tarpusavio konfliktus, yrančius santykius. O vaikai tokioje šeimoje būna ne tik pasyvūs stebėtojai, bet ir tų santykių dalyviai. Kaip žinome, viena iš esminių sėkmingo vaikų ugdymo bei brendimo sąlygų yra saugi aplinka. Čia turime galvoje ne tiek fizinį saugumą, kuris, beje, mūsų visuomenėje tampa vis aktualesnis, kiek psichologinis, kurio materialinė gerovė negali užtikrinti. Neretai tėvai galvoja, kad jei šeima gyvena gražiuose namuose, nestokodama pinigų, o vaikas aprūpintas visomis materialinėmis gėrybėmis (naujausiu kompiuteriu, telefonu ir pan.), madingai aprengtas, gauna pakankamai pinigų pramogoms ir t. t., tai nieko daugiau ir nereikia, nes juk jis „viską turi, jam nieko netrūksta“. Tačiau psichologinį saugumą šeimoje kuria darnūs ir meile bei rūpesčiu grįsti tarpusavio santykiai. Daugelyje šeimų toks bendravimas pradžioje ir būna; taip vaikas įgyja mylinčių santykių patirtį ir sužino, kas yra „graži šeima“. Bendravimui pasikeitus, jis tai išgyvena kaip gerų santykių šeimoje netektį.

Nesutarimai šeimoje

O juk viskas prasideda nuo nesutarimų šeimoje. Kartais klaidingai įsivaizduojama, kad darnūs santykiai galimi tik tuomet, kai nėra nesutarimų. Bet kokie, net patys gražiausi santykiai neapsaugo žmonių nuo nesutarimų, juolab šeimoje. Juk visiškai natūralu, kad mes turime skirtingą gyvenimo patirtį, skirtingą skonį ir kai kuriuos dalykus skirtingai suprantame ir įsivaizduojame. Tai ypač pasakytina apie vaikų auklėjimą. Psichologijoje priimta manyti, kad vaikų auklėjimas turi būti vienodas, t. y. tiek tėtis, tiek mama, o ir seneliai turi laikytis tų pačių reikalavimų bendraudami su vaikais. Deja, tai tik palinkėjimas, kuris gyvenime retai įgyvendinamas. Aišku, puiku, jei sutariama dėl svarbiausių dalykų, pavyzdžiui, reikalavimo, kad vaikas laikytųsi dienotvarkės, mandagaus elgesio taisyklių ir pan. Tačiau nieko baisaus, jei į kai kuriuos dalykus tėvai turi skirtingą požiūrį, pavyzdžiui, kaip leisti šeimos laisvalaikį (vienas linkęs jį leisti aktyviai ne namuose, kitas, atvirkščiai, galvoja, kad geriau pabūti namuose, daugiau pabendrauti tarpusavyje). Vaikų visai netrikdo tai, kad tėtis ir mama gali turėti skirtingą požiūrį į kai kuriuos dalykus, jei tai nekelia pavojaus santykių darnai, tarpusavio pagarbai. Jis mato, kad net esant skirtingiems požiūriams galima susitarti, rasti bendrą sprendimą ir išsaugoti gražų bendravimą. Toks tėvų elgesio pavyzdys yra vertingos vaikui gyvenimo pamokos.

Tačiau šeimose, kuriose nesugebama, o dažnai ir neieškoma sutarimo, kai kiekvienas sutuoktinis kovoja dėl savo „tiesos“, prasideda barniai, užgauliojimai, pykčiai, nuoskaudų kaupimas. Tokią situaciją vaikas vertina kaip grėsmingą, nes ji veda į santykių šeimoje blogėjimą bei iširimą. Vaikui kyla pavojus netekti saugios šeimos ir į besikeičiančią padėtį jis jautriai reaguoja elgesio pokyčiais. Jis gali tapti irzlesnis, piktesnis, uždaresnis, abejingesnis mokymuisi, apleisti anksčiau mėgtus laisvalaikio užsiėmimus ir pan. Jam skaudu, nes mato mylimiausius ir artimiausius žmones nelaimingus, piktus, todėl kartais kai kurie imasi „santykių gelbėtojo“ vaidmens – bando pataikauti tiek vienam, tiek kitam, taip lyg stengdamasis labiau „pririšti“ kiekvieną jų prie savęs, o kartu ir prie šeimos. Tokios pastangos kartais pasiteisina. Tėvai, suvokdami atsakomybę už vaiko ugdymą, tada pradeda siekti sutarimo ir dažnai kreipiasi psichologinės pagalbos, nes pagaliau supranta, kaip svarbu išsaugoti šeimą.

Blogiau, kai tėvai nekeisdami pašlijusių savo santykių nusprendžia kartu „gyventi dėl vaikų“. Rezultatas – prarasta saugi vaikui šeimos aplinka, nuolatinė vaiko įtampa, susijusi su barniais ar ilgalaikiu nesikalbėjimu. Tokioje situacijoje vaikas vadovaujasi sava logika, dažnai mano, kad jis nebesvarbus tėvams, nemylimas, nes jei tėvai jį mylėtų, tai nesipyktų. Kai kurie vaikai prisitaiko, nors paskui visą gyvenimą jaučia dėl to skriaudą ir kartėlį. Kiti apleidžia mokslus, susideda su bloga kompanija, pradeda svaigintis bei linksta į kitą socialiai nepriimtiną elgesį. Todėl daugelis psichologų mano, kad skyrybos yra mažesnis blogis vaikų atžvilgiu, nei gyvenimas kartu nuolatiniuose konfliktuose, įtampoje ir pyktyje.

Kaip padėti vaikui?

Būna, kad tėvams bent iš dalies pasiseka nesutarimus nuslėpti nuo vaiko, todėl žinią apie tėvų skyrybas jis išgyvena kaip didžiulę šeimos netektį. Toks vaikas išgyvena visas su netektimi susijusias gedėjimo stadijas – šoką (praranda realybės jausmą, pasijunta lyg sapne, izoliuojasi nuo skaudžios aplinkos), neigimą (negali patikėti tuo, kas vyksta tarp tėvų, viliasi, kad viskas susitvarkys ir santykiai grįš į normalaias vėžes), pyktį (kaltina tėvus, agresyviai ir šiurkščiai elgiasi su aplinkiniais, naikina kai kuriuos daiktus, pvz., jų dovanas ir pan.), depresiją (tampa apatiškas, dažnai verkia, užsidaro savyje, nenori nieko veikti, su niekuo bendrauti, praranda apetitą ir pan.), kaltės jausmą („aš pats kaltas dėl to, kas įvyko“, „jei aš būčiau geresnis, tėvai niekada nebūtų skyręsi“) ir galiausiai – susitaikymą, t. y.  pasikeitusios tikrovės priėmimą. Kad gedėjimą išgyvenantis žmogus neįstrigtų pykčio (agresijos) ar depresijos stadijoje ir nesusirgtų, jam labai reikia aplinkinių supratimo ir palaikymo ir ypač to reikia vaikui. Todėl tėvai, kad ir kaip sunku būtų jiems patiems tą periodą išgyventi, turi prisiminti, jog vaikui ši situacija yra ne mažiau sunki ir skausminga.

Kaipgi tėvai toje situacijoje galėtų padėti vaikui? Blogiausia, kai kiekvienas jų, stengdamasis palenkti vaiką į savo pusę, įtraukia jį į tarpusavio kovą. Deja, neretai tėvai siekia vaikų palankumo prabangiomis dovanomis, taip ugdydami iškreiptą meilės ir rūpinimosi žmogiškais santykiais supratimą (jei vienas iš tėvų perka viską, ko vaikas nori, vadinasi, myli, o tas, kuris negali tenkinti jo užgaidų, – nemyli). Vaikas myli abu – ir mamą, ir tėtį, o atsidūręs tarp „dviejų ugnių“ yra verčiamas vieno jų atsisakyti. Negana, kad netenka saugios šeimos, jis dar skatinamas širdyje netekti vieno iš tėvų. Tai įvyksta ir tuomet, kai, pavyzdžiui, mama sako vaikui: „Jei tu mane tikrai mylėtum, nebendrautum su savo tėvu“, arba tėvas moko vaiką: „Nekalbėk man apie savo motiną, nes aš apie ją nieko nenoriu girdėti“ ir pan. Tai tik paaštrina vaiko išgyvenamą tėvų skyrybų skausmą.

Tad į ką mylintys tėvai turėtų atkreipti dėmesį? Pirmiausia prisiminti, kad vaikai klaidingai mano, jog dėl tėvų skyrybų ir jie yra kalti. Todėl svarbu, kad abu tėvai, kalbėdamiesi su vaiku apie skyrybas, įtikintų jį, jog tai ne jo kaltė ir atsakomybė. Maža to, jie turėtų nuraminti vaiką sakydami, kad nepaisant judviejų santykių jie lieka jį mylinčiais tėvais, kurie ir toliau juo rūpinsis bei draugaus su juo, nors ir gyvens atskirai (o šis pasižadėjimas turi būti labai rimtas, antraip, tėvai sužeis vaiką dar stipriau). Patys tėvai toje situacijoje turi stengtis elgtis oriai ir garbingai. Tai proga parodyti vaikui, kad nėra neįveikiamų situacijų. Tai nereiškia, kad jie turėtų apsimetinėti, jog nieko svarbaus neįvyko šeimos gyvenime. Būtų puiku, jei tėvai pasidalytų skaudžiais savo išgyvenimais ir paskatintų vaiką juos taip pat išsakyti. Labai svarbu, kad vaiko gyvenime įvyktų kuo mažiau pasikeitimų – kad jam ir toliau būtų užtikrintos sąlygos lankyti tą pačią mokyklą (bent pirmaisiais metais po skyrybų), jau pamėgtus būrelius, bendrauti su savo seneliais bei giminėmis iš abiejų tėvų pusių ir t. t. Nereikėtų dramatizuoti atsiradusio didesnio vaiko uždarumo, noro pabūti vienam, nes vaikui, kaip ir suaugusiems, reikia laiko susivokti naujoje gyvenimo situacijoje.

Kaip vaikas išgyvens šiuos pokyčius, labai priklauso nuo to, kaip juos išgyvens patys tėvai. Jei šie net ir skyrybų metu elgsis pagarbiai ir nepamirš ne tik mylėti vaiką, bet ir rūpintis jo vidiniais išgyvenimais, tai saugios ir gražios šeimos netektį vaikas išgyvens su mažiausiais praradimais.