Amosas Ozas: Fanatizmo augimą skatina paprastų receptų troškimas

Amosas Ozas, Donatas Puslys ir Nily Oz

Lygiai ketvirta valanda. Liftu pakylame į dvyliktą aukštą ir pasibeldžiame į duris. Jas atsiveria plačiai besišypsantis vyras. „Pačiu laiku, prašome užeiti“, – pakviečia rašytojas Amosas Ozas. Peržengus jo namų slenkstį, mus pasitinka gausybė knygų ir katinas Fredis. Pasak Amoso, šis šešiolikos sulaukęs katinas yra tikrasis namų šeimininkas.

Kol rašytojas ruošia kavą, beje, ypatingo skanumo, apžiūrinėjame gausią biblioteką ir pro langą atsiveriantį vaizdą į vakarėjantį Tel Avivą. Vienoje lentynų sudėtos ir įvairiomis kalbomis pasirodžiusios paties Amoso knygos. Tiesa, kaip netrukus sužinome, ten tikrai nėra lietuviškai išleistos knygos „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“. A. Ozui tai didžiulė staigmena, o man – proga padovanoti jam savąjį suskaitytą, pastabomis išmargintą knygos egzempliorių. Būtent ši knyga tapo man kabliuku į visą gausią rašytojo kūrybą – ir veikiausiai ne tiek romanus, kiek jo poleminius esė, reportažus.

„Esė rašau, kai supykstu“, – prisipažįsta A. Ozas. Tiesa, kalbantis su juo atrodo sunkiai įmanoma, kad šis nuolat besišypsantis ir ramiai mintis dėstantis vyras galėtų staiga užsidegti pykčiu. Tačiau, kaip sako jis pats, taip būna ypač tada, kai įtakingi asmenys žarsto neatsakingus pareiškimus.

Fanatizmas, žydų ir palestiniečių santykiai, rašytojo atsakomybė, naujausia knyga „Judas“ ir apskritai romano gimimas – visos šios temos sutilpo į valandos trukmės pokalbį. Pokalbį, kurį dabar dėliodamas, mintimis vėl grįžtu į Levitano gatvę Tel Avive, kur dvyliktame aukšte, pakilęs nuo kasdienybės triukšmo ir skubos, žodžius dėlioja A. Ozas. Kaip sako jis pats, kalba yra jo muzikos instrumentas.

Kai žengęs per jūsų namų slenkstį pamačiau tokią gausią biblioteką, tiesiog negaliu nepradėti nuo klausimo: ką labiausiai mėgstate skaityti?

Praktiškai neįmanoma atsakyti į šį klausimą, nes atsakymas priklausytų nuo to, ar dabar yra rytas ar vakaras, pavasaris ar ruduo. Čia kaip ir su muzika – kartais aš atsikeliu ryte ir klausausi barokinės muzikos, kartais man mielesnis būna džiazas. Tas pat galioja ir kalbant apie literatūrą. Kartais aš vis iš naujo grįžtu prie XIX amžiaus didžiųjų rusų rašytojų, kartais skaitau šiuolaikinę prozą, kartais paimu į rankas poezijos knygą ar biografiją. Neturiu tokios lentynos, į kurią būtų sudėtos man šventos knygos.

Vienas bičiulis kadaise man prisipažino: „Prisėdu rašyti, rašau, o po to, skaitant tekstą, įdomiausia yra bandyti atsekti, kokią įtaką mano rašymui padarė kiti autoriai.“ Ar yra tokių rašytojų, kuriuos galėtumėte vadinti savo mokytojais, įkvėpėjais ir kurių įtaką atpažintumėte savo tekstuose?

Neabejotinai taip. Labai daug išmokau iš didžiųjų XIX amžiaus Rusijos autorių, ypač Čechovo, kurį, deja, galėjau skaityti tik išverstą, nes nemoku rusų kalbos. Daug išmokau iš didžiųjų XX amžiaus pirmosios pusės hebrajų literatūros meistrų – Shmuelio Yosefo Agnono, Yosefo Haimo Brenerio, Michos Yosefo Berdyczewskio. Labai daug ko išmokau iš Williamo Faulknerio. Galėčiau, jei tik reikia, pateikti ir dar kelis vardus.

Jūs daug rašote – ne tik romanus, tačiau ir esė, straipsnius spaudoje. Kaip Jums visa tai pavyksta suderinti?

Tiesa, šios veiklos yra visiškai skirtingos. Esė rašau tada, kai noriu pasiųsti skaitytojams labai aiškią žinią, be to, šio žanro griebiuosi tada, kai esu piktas. Aš veikiausiai nesu parašęs esė nebūdamas pasipiktinęs dėl savo vyriausybės ar savo bendrapiliečių.

Rašyti istorijas yra visiškai skirtingas dalykas, neturintis nieko bendro su noru pasiųsti kokią nors žinią. Manau, kad poreikis pasakoti istorijas yra labai senas žmogaus poreikis – senesnis nei bet kokia ideologija ar religija, senesnis net nei mūsų abėcėlė, literatūra. Viskas prasidėjo neandartaliečių urvuose, kur jie vieni kitiems pasakodavo istorijas prie laužo šviesos. Tai yra senas poreikis, kurio nebūtina aiškinti poreikiu perteikti kokias nors idėjas ar žinią. Nuo pat to laiko, kai mums sukanka dveji ar treji, mes jaučiame poreikį klausytis istorijų ir jas pasakoti.

Visa tai yra glaudžiai susiję su poreikiu sapnuoti. Mes sapnuojame, nes mums reikia sapnuoti, o ne dėl to, kad norime to, ar ne. Kai rašau romaną ar trumpą istoriją, visiškai nekreipiu dėmesio į norą perduoti kokią nors žinią, nesiekiu atversti savo skaitytojų.

Kai esu labai piktas, nerašau istorijų ar romanų. Parašau esė, kad pasakyčiau savo vyriausybei eiti velniop. Taip, jie manęs neklauso, tačiau vis tiek jiems tą išsakau.

Jūsų knygoje „Izraelio žemėje“ kalbintas Abu Haledas išsakė šiuos žodžius: „Mūsų laikais rašytojas privalo integruoti visas rašymo formas. Nėra grynos literatūros. Jei rašytojas atsiriboja nuo visuomenės kančių ir problemų, tai visa tai jau savaime yra tam tikra įsitraukimo forma, tačiau blogio pusėje, dėl neteisybės ir priespaudos. Visa tai neturi nieko bendro su marksistine teorija, o su paprasčiausiais dalykais pasaulyje – nuoširdumu, atsakomybe.“ Sutinkate su šiais Abu Haledo žodžiais, įpareigojančiais būti rašytoją kenčiančiųjų ir patiriančiųjų neteisybę balsu?

Taip, aš sutinku su tuo, tačiau nemanau, kad kiekvienas rašytojas privalo su tuo sutikti. Aš manau, kad turiu tam tikrą atsakomybę kalbai. Kalba yra mano darbo įrankis. Dirbu su ja taip pat kaip dailidė dirba su medžiu. Todėl kiekvieną kartą, kai išgirstu tam tikrą pasakymą arba tam tikrą netinkamą kalbos vartojimą, kuris yra potencialiai pavojingas, aš šaukiu. Pakeliu balsą ir rašau straipsnį. Žinau, kad kiekvieną kartą, kai žmonės, nesvarbu ar Izraelyje, ar Lietuvoje, yra apibūdinami kaip nepageidaujami ateiviai, tik laiko klausimas, kada šie žmonės bus išguiti. Kai žmonės yra apibūdinami kaip parazitai, tik laiko klausimas, kada jie bus sunaikinti. Kai žmonės yra lyginami su vabzdžiais ar kenkėjais, tik laiko klausimas, kada jie bus sunaikinti. Tad aš į tai reaguoju pakeltu balsu rašydamas esė. Manau, kad tai yra mano atsakomybė. Kalba yra mano muzikos instrumentas.

Pastaruoju metu Jūs tiek savo knygose, tiek rašiniuose ar žiniasklaidai duodamuose interviu labai daug kalbate apie fanatizmą. Netgi išleidote knygą pavadinimu „Kaip išgydyti fanatiką“. Kodėl ši tema Jums yra tokia svarbi?

Manau, kad fanatizmas yra pati opiausia problema ir ryškiausias XXI amžiaus pradžios sindromas. Šis šimtmetis prasidėjo nuo rugsėjo 11-osios išpuolių Niujorke. Panašu, kad mūšis vis intensyvėja, tačiau jis vyksta ne tarp Europos ir Vidurio Rytų, krikščionybės ir islamo ar žydų ir musulmonų, o tarp fanatikų ir visų likusiųjų. Kalbu apie visokio plauko fanatikus, nebūtinai musulmonus. Atrodo, kad fanatizmas stiprėja beveik visur. Pažvelkime kad ir į paskutiniuosius rinkimus Prancūzijoje.

O kas gi yra fanatikas?

Kadaise sakiau ir pakartosiu, tik pažadėkite priimti šį atsakymą su šypsena, fanatikas yra vaikščiojantis šauktukas. Fanatikas praktiškai neturi jokio privataus gyvenimo. Jis ar ji dažniausiai yra labai dideli altruistai – jie labiau domisi kitu nei patys savimi. Jie nori tave išgelbėti, apsaugoti, pakeisti, atversti. Jie visada yra susidomėję išimtinai kito žmogaus gerove.

Jei pasirodys, kad esate nepakeičiamas, neatverčiamas, tai jie jus nužudys. Nužudys vardan jūsų paties gerovės.

Beveik visur pagrindinė fanatizmo augimo priežastis gali būti nusakoma taip: kuo sudėtingesni tampa svarstomi klausimai, tuo labiau žmonės alksta paprastų atsakymų. Fanatikai į visus klausimus pateikia labai paprastus atsakymus. Į vieną ar du sakinius sutalpinamas receptas, kaip pasaulį paversti rojumi.

Sakote, kad fanatikai yra tokie dideli altruistai, kad visą dėmesį sutelkia į kitą. Tačiau ar nėra taip, kad iš esmės jie to kito nemato, o mato tik jo stereotipą?

Taip, fanatikai visiškai nesidomi konkrečiais asmenimis. Juos domina tik fenomenai, sąvokos. Fanatikui kiekvienas atskiras žmogus yra tik kažkokio blogio ar gėrio reprezentacija. Jei jis blogas, tai turi būti sunaikintas arba atverstas. Jei jis geras, turi būti paskatintas ir sulaukti paramos. Viskas yra juoda ir balta. 

Tai yra pirmoji iš trijų pašnekesio su Amosu Ozu dalių.